Socialinė apsauga yra visuotinai pripažįstama žmogaus teisė, užtikrinanti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas. Ši koncepcija tapo ypač svarbi po Antrojo pasaulinio karo, kai žmogus buvo pripažintas ypatingu subjektu, reikalaujančiu didžiausio dėmesio. Realizuojant šią poziciją, buvo priimta daug tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių socialines žmogaus teises, pavyzdžiui, Europos socialinė chartija (1966 m.).
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, dalis žmonių dėl sveikatos ar amžiaus negali dalyvauti darbo rinkoje. Todėl jiems reikalinga valstybės pagalba, užtikrinanti orų gyvenimą. Valstybė prisiima atsakomybę už tokių aplinkybių atsiradimą ir jų padarinius, kurdama socialinės apsaugos sistemą, skiriančią valstybines pensijas, socialinį aprūpinimą ir socialines paslaugas.
Socialinės apsaugos samprata ir aktualumas
Socialinės apsaugos apibrėžimas yra sudėtingas ir traktuojamas skirtingai. Šio instituto problemomis domisi daugelio valstybių mokslininkai, taip pat ir Lietuvos mokslininkai, tačiau tema vis dar nėra išsamiai išnagrinėta.
Darbas yra vienas iš pagrindinių kiekvieno individo ir visuomenės gerovės kertinių akmenų. Tačiau ne visada žmonės gali patenkinti savo poreikius dirbdami, todėl valstybė privalo užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį visiems gyventojams. Kiekvienas žmogus socialiniu požiūriu yra menkai apsaugotas, nes niekas negali būti tikras, kad išvengs pavojų sveikatai, netekti darbo pajamų ar patirti ypatingų išlaidų dėl ligos, senatvės, invalidumo, darbingumo netekimo ar maitintojo praradimo.
Šiuolaikinė socialinės apsaugos sąvoka pirmą kartą buvo panaudota JAV įstatymų leidyboje 1935 m., priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Jos esmė - apibrėžti socialinės apsaugos rizikas ir garantijas apsisaugoti nuo jų. Socialinė rizika - įvykis, nepriklausantis žmogaus valiai, dėl kurio kyla socialinės apsaugos poreikis.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti kompensaciją už karštą vandenį?
Socialinės apsaugos terminų žodyne socialinė apsauga apibrėžiama kaip visapusiška sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomas pajamas šeimos poreikiams tenkinti. Valstybinė socialinė apsauga - valstybės nustatyta, kontroliuojama bei finansuojama sistema.
Pasak H. H. Konkolewsky, socialinė apsauga radikaliai pasikeitė: jos vaidmuo apima ne tik pajamų perskirstymą ir pagrindinių poreikių tenkinimą, bet ir prevencijos priemonių teikimą, siekiant apsaugoti asmenis nuo socialinių rizikų bei palengvinti jų socialinę integraciją. R. Lazutka socialinę apsaugą apibrėžia kaip politikos priemones, saugančias asmenis esant rizikingoms gyvenimo situacijoms.
Tarptautinės darbo organizacijos pranešime socialinė apsauga apibūdinama kaip visuomenės teikiama apsauga nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias sukelia žymus uždarbio sumažėjimas ar jo nutraukimas dėl ligos, motinystės, suluošinimo darbe, nedarbo, negalios, senatvės ir mirties. Ji apima medicininę priežiūrą ir paramą šeimoms su vaikais.
D. Pieters socialinę apsaugą traktuoja kaip solidarumo priemonių visumą žmonėms, praradusiems darbo pajamas arba patyrusiems papildomų išlaidų.
Socialinės apsaugos teisės šaltiniai ir principai
Socialinės apsaugos sąvoka yra susijusi su kitomis sąvokomis: socialinės apsaugos politika, socialinės apsaugos sistema, socialinės apsaugos teisės aktais, tarptautinėmis socialinės apsaugos sutartimis. Socialinės apsaugos politika yra valstybės taikomos priemonės užtikrinti paramą neįgaliesiems, ligoniams, pagyvenusiems, pavyzdžiui, įpareigojant darbuotojus ir darbdavius draustis nuo nedarbingumo.
Taip pat skaitykite: Globėjo paskyrimo procedūra Lietuvoje
Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtinti universalumo (prieinamumas visiems ir rizikų apėmimas), vieningumo (vienoda sistema visiems) ir solidarumo principai. Liberaliose sistemose universalumo principas siejamas su rinkos principais, didinant darbo rinkos dalyvavimą.
Socialinės apsaugos teisės principai yra:
- Asmens poreikių atspindėjimas: sistema skirta užtikrinti apsaugą nuo socialinių rizikų pagal realius asmens poreikius.
- Moters ir vyro lygybė: lygios galimybės dalyvauti socialinės apsaugos sistemoje ir gauti išmokas.
- Nediskriminavimo principas: negali būti diskriminacijos dėl socialinės padėties, lyties, rasės, religijos, nacionalinės priklausomybės ar kitų požymių.
- Universalumo principas: prioritetas suteikiamas kuo platesnei asmenų grupei be nepagrįstų privilegijų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39, 48, 52 straipsniai įpareigoja valstybę nustatyti socialinio draudimo išmokas, socialinę paramą ir teisinę apsaugą, užtikrinant socialinę apsaugą įvairiais gyvenimo atvejais.
Socialinės rizikos ir jų valdymas
Socialinė rizika - tai faktai, kuriems įvykus bus taikomos socialinės apsaugos priemonės, pavyzdžiui, pajamų praradimas dėl senatvės, ligos, nepritekliaus, nedarbo ar papildomos išlaidų atsiradimas vaikų auginimui.
| Socialinės rizikos rūšis | Aprašymas |
|---|---|
| Senatvė | Amžiaus ribos pasiekimas, kai žmogus nebegali užsidirbti lėšų, remiantis pensijų sistema. |
| Nedarbingumas | Laikinas ar pastovus darbingumo praradimas dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo. |
| Nelaimingas atsitikimas darbe ir profesinis susirgimas | Žalos darbuotojo sveikatai darbe ar susirgimas profesinėmis ligomis. |
| Nedarbas | Darbingo asmens galimybių susirasti darbą neturėjimas, dėl ko teikiama bedarbio pašalpa. |
| Motinystė | Ypatinga nedarbingumo forma, susijusi su poreikiu rūpintis sveikata nėštumo ir gimdymo metu. |
| Vaiko auginimas | Papildomos išlaidos vaikams, kompensuojamos vaikų pašalpomis ir kitomis paramos formomis. |
| Sveikatos priežiūra | Medicininė priežiūra, reabilitacija, ligų profilaktika prieinama visiems. |
| Nepriteklius (skurdas) | Situacija, kai trūksta net bazinių materialinių ir socialinių išteklių gyvenimo lygiui užtikrinti. |
| Mirtis | Gyvenimo šaltinio netekimas šeimai, kuri turi teisę į socialinę paramą. |
Tarptautiniai ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos teisės šaltiniai
Socialinės apsaugos teisę formuoja svarbūs tarptautiniai dokumentai, tokie kaip Europos socialinė chartija, Europos socialinės apsaugos kodeksas ir jo protokolas, Europos konvencija dėl migrantų darbininkų teisinio statuso, garantuojanti lygybės principus bei teisę į šeimos susijungimą.
Taip pat skaitykite: Nuolatinės priežiūros poreikis
Lietuvos narystė Europos Sąjungoje kelia būtinybę derinti nacionalinius teisės aktus su ES teisės aktais socialinės apsaugos srityje. ES tiesiogiai veikia nacionalines socialinės apsaugos sistemas, todėl valstybės narės privalo keisti savo teisinius reglamentus, siekdamos užtikrinti laisvą asmenų judėjimą be diskriminacijos.
Europos Bendrijos steigimo sutartyje (48 str.) užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė, šalinama diskriminacija dėl pilietybės darbo, atlyginimo ir kitų įdarbinimo sąlygų srityje.
Socialinės apsaugos koordinavimas ES atsirado siekiant, kad migracijos atveju būtų išsaugotos socialinės apsaugos teisės, o socialinės išmokos būtų skaidriai apskaičiuojamos ir sudedamos iš skirtingų valstybių narėse įgytų laikotarpių. Lietuva įgyvendina šiuos reglamentus, pritaikydama nacionalinę teisę, administracines ir finansines procedūras.
ES reglamentai dėl socialinės apsaugos ir darbuotojų teisių
Vienas svarbiausių antrinės teisės aktų yra Reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje, kuris užtikrina teisę į darbo vietas kitose valstybėse narėse tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis naudojasi vietos gyventojai, ir draudžia bet kokią diskriminaciją darbo sutartyse.
Reglamentas draudžia administracines priemones, tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojančias pagal pilietybę, pavyzdžiui, darbo vietų rezervavimą vietiniams, skelbimų ribojimą, papildomus reikalavimus užsieniečiams, diskriminacinius profesinius ir medicininius kriterijus.
Taip pat reglamentuojamos migruojančių darbuotojų šeimų teisės - su darbuotoju gali gyventi sutuoktinis ir artimi giminaičiai, net jei jie nėra ES piliečiai.
Be to, svarbios Tarybos direktyvos, pavyzdžiui, dėl darbuotojų teisių apsaugos verslo perdavimo atvejais, taip pat darbdavio pareigos informuoti apie darbo santykių pokyčius.
Lietuvos konstituciniai pagrindai socialinės apsaugos teisėje
Antrosios kartos žmogaus teisės, vadinamos „raudonosiomis“, garantuoja lygybę ir yra įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Šis paktas numato tautų teisę apsispręsti ir politinį, socialinį, ekonominį vystymąsi.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis nustato teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą bei turėti tinkamas darbo sąlygas. Draudžiamas priverčiamasis darbas, išskyrus alternatyvią karinę tarnybą ir ypatingus atvejus.
Konstitucijos 52 straipsnis laiduoja senatvės pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais atvejais. Teisę į socialinę apsaugą turi visi, nediskriminuojantys pagal įvairius kriterijus, kaip rasė, lytis, kalba, religija ar kita.
Socialinės apsaugos sistema apima įstatymais nustatytų socialinių ir ekonominių priemonių kompleksą, skirtą kompensuoti pajamas praradusiems asmenims dėl senatvės, negalios, ligos, motinystės, šeimos aplinkybių ar kitų socialinių rizikų.
Esminiai Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktai ir principai
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo sistemą, kuria kompensuojamos darbo pajamos ligos, nėštumo, motinystės, invalidumo atvejais. Ši sistema atskirta nuo valstybės biudžeto ir veikia pagal einamųjų išmokų principą.
Konstitucinis Teismas 2007 m. nutarime patvirtino, kad valstybė yra atsakinga už socialinės apsaugos teisių įgyvendinimą ir privalo užtikrinti pakankamas apsaugos priemones pagal teisės aktus.
Socialinės apsaugos principai apima:
- Universalaus prieinamumo principą: socialinės išmokos teikiamos visas socialines grupes apimančiai bazei.
- Solidarumo: pajamų perskirstymas ir socialinės galimybės visiems.
- Lygybės ir nediskriminavimo principai: visi turi vienodas teises gauti socialinę apsaugą pagal būtinumą.
Socialinių rizikų tipologija ir garantijos
Socialinės apsaugos sistemoje išskiriamos pagrindinės socialinės rizikos:
- Senatvė: sukauptų pensijų suteikimas sulaukus nustatyto amžiaus ar išėjimo į pensiją priežasčių.
- Nedarbingumas: pajamų praradimas dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar invalidumo.
- Nelaimingas atsitikimas darbe ir profesinis susirgimas: sveikatos žalojimas profesinėje veikloje, kurį pripažįsta teisės aktai.
- Nedarbas: nemokamas darbo trūkumas, skatinantis paramos teikimą bedarbiams.
- Motinystė ir tėvystė: speciali socialinė apsauga nėštumo, gimdymo metu ir vaiko priežiūrai.
- Vaiko auginimas (šeima): kompensacijos tėvams už su vaiko išlaikymu susijusias papildomas išlaidas.
- Sveikatos priežiūra: medicinos paslaugų prieinamumas ir finansavimas.
- Nepriteklius (skurdas): parama asmenims, neturintiems pakankamų materialinių ir socialinių išteklių.
- Mirtis: socialinė parama šeimoms, praradusioms pragyvenimo šaltinį.
Šios rizikos yra instituciniu būdu pripažintos ir tiesiogiai įtakoja socialinės apsaugos priemonių kūrimą bei teisės aktų leidybą.
Europos socialinės chartijos ir kitų tarptautinių dokumentų vaidmuo
Europos socialinė chartija, Europos socialinės apsaugos kodeksas ir Europos konvencija dėl migrantų darbininkų statuso yra pagrindiniai tarptautiniai šaltiniai, apibrėžiantys socialinės apsaugos teises. Jų tikslas - suderinti valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, užtikrinti teisingumą ir lygybę socialinės apsaugos srityje.
Tarptautiniai dokumentai Lietuvai yra reikšmingi, nes padeda formuoti ir modernizuoti šalies socialinės apsaugos sistemą, suderinti ją su ES socialinės politikos principais.
Laisvas darbuotojų judėjimas ir socialinė apsauga Europos Sąjungoje
Vienas iš pagrindinių ES principų - laisvas asmenų judėjimas, įtvirtintas pirminėje Bendrijos teisėje, garantuoja darbuotojų galimybę laisvai įsidarbinti kitose valstybėse narėse neprarandant socialinių garantijų.
Tai leidžia ne tik laisviau rinktis darbo vietą, bet ir užtikrina socialinės apsaugos išsaugojimą, o reglamentai apibrėžia konkrečias taisykles, kaip apskaičiuojamos socialinių išmokų sumos, kaip jos perskaičiuojamos ir kaip užtikrinama, kad darbuotojai neprarastų įgytų teisių.
Be to, ES teisės aktai draudžia diskriminaciją dėl pilietybės, užtikrina vienodas darbo santykių sąlygas ir lygiateisiškumą darbo rinkoje. Migracijos atveju šeimos nariai turi teisę gyventi ir dirbti kartu.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pagrindai
Lietuvoje socialinės apsaugos sistema pagrįsta socialinio draudimo fondu, kuris atskirtas nuo valstybės biudžeto. Didžioji pensijų dalis veikia iš einamųjų išmokų principo. Valstybės atsakomybė laiduoti socialinę apsaugą įtvirtinta Konstitucijoje ir kitose teisės aktuose.
Socialinės apsaugos teisės aktai reglamentuoja socialinio draudimo, socialinės paramos, sveikatos priežiūros ir kitų sistemų veikimą, apibrėžia socialinių išmokų mechanizmus, administraciją ir finansavimą.
Valstybė privalo nuolat vertinti socialinių rizikų pokyčius ir užtikrinti socialinės apsaugos priemonių tinkamumą, atsakingai planuoti išteklius, siekiant socialinės lygybės ir teisingumo.
Socialinės apsaugos teisės principai
Socialinė apsauga Lietuvos teisėje grindžiama šiais principais:
- Asmens poreikių atspindėjimas: socialinė sistema turi būti orientuota į realius asmens ir šeimos socialinius poreikius.
- Moters ir vyro lygybė: užtikrinamos lygios galimybės dalyvauti socialinės apsaugos sistemoje ir gauti išmokas.
- Nediskriminavimas: užkertamas kelias diskriminacijai pagal socialinę padėtį, lytį, rasę, religiją ir kt.
- Universalumas: socialinės apsaugos sistema turi būti prieinama visiems gyventojams.
- Solidarumas ir socialinis teisingumas: pajamos ir socialinės paslaugos perskirstomos, siekiant sumažinti nelygybę ir socialinę atskirtį.
Šie principai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir socialinės apsaugos įstatymuose, užtikrinantys teisę į orų gyvenimą visiems piliečiams.
tags: #kokiais #teises #saltiniais #remiasi #socialines #saugos