Viešajame diskurse dažnai sakoma, kad „visuomenė mano“, „visuomenė nepritaria“ arba „visuomenė palaiko“. Kaip gi visuomenė, kuri tikrai yra, bet ir susidaro iš įvairių individų turi nuomonę, ką ji mano ir kas iš viso apie tai ką nors žino? Šiuos klausimus sociologija sprendžia ne tik teoriniais apibrėžimais apie socialines grupes ir klases, bet ir empiriniais metodais, kurie leidžia „kalbėtis“ su visuomene, fiksuoti jos nuostatas bei atsekti, kaip jos susijusios su socialinės klasės padėtimi.
Matote, apklausos yra vienas svarbiausių sociologų įrankių “kalbantis” su visuomene. Ir svarbu mąstyti kas jas atlieka, kokiais tikslais ir kaip planuoja analizuoti jų rezultatus. Taip pat svarbu kaip suformuluojamas klausimas (ar visi gali jį suprasti vienodai ar jis yra šališkas, nukreipia į tam tikrą požiūrį ar atsakymą), taip pat apklausose itin svarbu žinoti ar tyrimo dalyvių imtis yra reprezentatyvi[1].
Klasės samprata sociologijoje: grupės, normos ir galios
Visais laikais kvapai žmonėms buvo orientyrai, kritiškai svarbūs išgyvenimui, o vėliau ir padedantys nepaklysti socialinėse struktūrose. Kvapai ir kvepalai reikšmingai braižė socialines linijas įvairiose visuomenėse, aiškiai skirstydami žmones į daugybę kategorijų, kurios, nors ir būdavo vis naujai „perbraižomos“, vis tiek išlikdavo žyminčios ekonominius, socialinius, biologinius ir, netgi, psichologinius žmonių skirtumus, o ypatingai - kvepalus įperkančių žmonių galią. Turbūt visą kvapų ir kvepalų istoriją, nuo seniausių kultūrų iki šių dienų, būtų galima sudėlioti keliaujant „galios kažką demonstruoti ir teigti“ pėdsakais - pradedant Senovės Roma ar Graikija, kur kvėpinimasis demonstravo jėgą ir turtą, Viduramžių Europa, kurioje kvapiųjų aliejų vartojimas buvo šventvagiškas, atitraukiantis nuo dvasinio tyrumu, baigiant Baroku, kai aukštuomenės atstovai kvepalais itin gausiai maskuodavo blogus kūno kvapus.
Monikai Zavistauskaitei-Kantaravičei kvepalai - ne tik priemonė maloniai kvepėti. Tai mokslo ir meno sintezės kūrinys, kurį galima tyrinėti iš įvairių perspektyvų. „O dabar pamėginkime visas delinas ir ganymedus, guidance’us, portretus ir baccaratus įsivaizduoti, lyg moterų vilkimas sukneles. Sunku patikėti, kad neglumintų TOKS kiekis praeivių vienodu garderobu, ar ne? Man tokia mintis nuolat sukasi išėjus į Vilniaus gatves ir renginius, kai prasilenkus su žmogumi, lieki apgaubtas iki skausmo pažįstamais ir kaskart tais pačiais aromatais. Kas tai, po galais, yra?“ (E.
Istoriškai psichoaktyvios medžiagos buvo integruotos į kultūrines praktikas ir reguliuojamos daugiausia socialinėmis normomis, o ne valstybės įstatymais. Išskyrus pavienius draudimus, psichoaktyvių medžiagų vartojimas pradėtas sistemingai reguliuoti tik XIX-XX amžiuje, kartu su modernių valstybių formavimusi ir tarptautinių psichoaktyvių medžiagų kontrolės režimų atsiradimu. Nuo tada visuomenėse atsirado griežtos ribos tarp „legalių“ ir „nelegalių“ medžiagų - ribos, kurios dažniausiai nesutampa su realia rizika.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo tyrimo tikslas
Pavadinime kabutėmis išskirtas žodis „narkotikas“ jau savaime turi neigiamą konotaciją, siejamą su priklausomybe ir socialiniu nuosmukiu. Graikų kalboje žodis narcoticos reiškia, slopinantį, miegą keliantį efektą, panašiai kaip alkoholis. Visgi dažniau alkoholį yra įprasta laikyti atsipalaidavimo ar socializacijos dalimi, bet tikrai ne narkotiku. Psichoaktyvios medžiagos (tinkamesnis terminas vietoje narkotiko) yra cheminiai junginiai, veikiantys nervų sistemą ir galintys keisti nuotaiką, suvokimą ar energijos lygį. Panašius psichoaktyvius procesus gali sukelti ir ne cheminiai veiksniai, pavyzdžiui, intensyvi šviesa, ritminis būgnijimas ar stiprios emocinės patirtys.
Grupinių ribų konstravimas: kas priimtina, o kas stigmatizuojama
Penktadienio vakaras. Vienoje Vilniaus virtuvėje draugų kompanija atkemša trečią degtinės butelį, kitoje, vos už kelių gatvių - perduoda iš rankų į rankas suktinę. Cheminiu požiūriu abi grupės užsiima ta pačia veikla - sąmoningai veikia savo nervų sistemą ir keičia psichikos būseną. Tačiau pirmoji scena Lietuvoje dažniau būtų pavadinta „atsipalaidavimu, pramoga, laisvalaikio leidimu,“, antroji - „narkotikų vartojimu“, nors pirmosios praktikos potenciali žala vartotojui ir visuomenei gali būti ne ką mažesnė, o kaip rodo moksliniai tyrimai - net didesnė.
Kodėl vienų psichoaktyvių medžiagų vartojimas tampa savaime suprantama kasdienybės, socialinių ritualų dalis, o kitų nusikalstama veikla? Kodėl „narkotikai“ dažniausiai asocijuojami su blogiu? „Daugelis mūsų apie juos pirmiausia išgirsta ne per mokslinius šaltinius ar asmeninę patirtį, o per bauginančias istorijas ir kriminalines antraštes. Visuomenėje gajūs mitai dažnai piešia psichoaktyvias medžiagas kaip kažką iš esmės svetimo, pavojingo ir neišvengiamai vedančio į priklausomybę ar socialinį nuosmukį. Tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Daugelis šių baimių remiasi ne moksliniais faktais, o kultūriniais stereotipais ir dešimtmečius kartotomis moralinės panikos klišėmis.“, - teigia psichoaktyvių medžiagų kultūros ir istorijos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto doktorantas Linas Tavaras.
Tokie vertinimų skirtumai yra susiję su socialinėmis ribomis, klasinių grupių tapatybėmis ir normomis, kurios apibrėžia, kas laikoma legitimiu elgesiu „mūsų“ ir „jų“ grupėse. Nuo tada visuomenėse atsirado griežtos ribos tarp „legalių“ ir „nelegalių“ medžiagų - ribos, kurios dažniausiai nesutampa su realia rizika.
Viešajame diskurse dažnai sakoma, kad „visuomenė mano“, „visuomenė nepritaria“ arba „visuomenė palaiko“. Šiuos diskursus kuria konkrečios socialinės grupės, turinčios skirtingą prieigą prie galios resursų, o jų balsas skirtingai girdimas.
Taip pat skaitykite: Mokytojo ir socialinio pedagogo sąveika
Klasė, lytis ir šeimos darbas: struktūros stabilumas ir pokyčių paradoksai
Kaip pastebėjo Kraniauskas, jau kelis dešimtmečius šeimos ir lyčių santykių tyrinėtojai aptarinėja gana paradoksalų reiškinį: nuostatų ir vertybių kaita, tiek vyrų, tiek moterų tarpe, demonstruoja slinktį link liberalesnio požiūrio į lyčių vaidmenis šeimoje, taip pat auga moterų profesinis užimtumas, kuriasi įvairios lygias galimybes bandančios įtvirtinti institucijos ar iniciatyvos, tačiau darbų pasiskirstymas šeimoje tarp vyro ir moters išlaiko gana stabilią struktūrą. Moterims vis dar tenka kur kas didesnė namų ūkio, vaikų priežiūros našta nei vyrams: net ir dirbdamos įprastus darbus jos vis tiek daugiau nei vyrai prižiūri vaikus, ruošia valgyti, tvarko namus, skalbia ir lygina rūbus, plauna indus ir t.t. Kai kurių tyrimų duomenimis, dirbančioms moterims tenka maždaug du trečdaliai visų namų ūkio darbų.
Atsiverčiau Lietuvos sociologų mokslinę studiją „Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės“ (2009), kurioje yra ir Liutauro Kraniausko bei Jolantos Reingardės parašyti skyriai apie lyčių niuansus šeimos gyvenime, šeimos ir darbo vaidmenų derinimo konfliktus ir pan. Analizė rėmėsi daugybės kitų tyrimų duomenimis bei „Kartų ir lyčių tyrimo“ rėmuose atlikta kaip reta didelės imties (10 tūkst.) 18-79 m. Lietuvos gyventojų apklausa. Pasidalinsiu esminėmis šių skyrių mintimis, papildysiu savo įžvalgomis, keliomis mano kvietimu du mėnesius karantino dienoraščius rašiusių moterų patirtimis bei kitų tyrimų duomenimis.
Vienoje feisbuko moterų grupėje moteris, tarkim Jolanta, paklausė, kaip kitoms sekasi derinti šeimą ir darbą. Nes jai labai prastai - jaučiasi išsekusi, o vyras net ir bandant su juo kalbėtis nelinkęs prisiimti namų ūkio atsakomybių. Kai kurios dirbančios (ir net 3 vaikus turinčios) moterys džiaugėsi, kad su savo vyrais lygiavertiškai dalinasi buities, rūpinimosi vaikais atsakomybėmis, ir kad viskas yra partnerių sąmoningumo, derybų, susitarimo reikalas.
Jei neišeina prikviesti partnerio deryboms ir susitarti dėl lygiavertiškesnio gyvenimo būdo, gal verta skirtis? Ir tada mintyse aš išgirdau vienos per karantiną dienoraštį rašiusios tyrimo dalyvės klyksmą. Visą dieną prabuvusi ankštame bute su mažais vaikais ir niekuo nepadedančiu, nereguliariai dirbančiu, o dar ir išgerinėjančiu vyru, ji išeidavo į netoliese namų esantį miškelį išsirėkti. Nes daugiau nebuvo su kuo pasidalinti slegiančiu nuovargiu ir beviltiškumu - išsiskyrusi tiesiog neišgyventų, net neturėtų kur eiti.
Tai gal čia tik nedirbančių ar mažai uždirbančių moterų bėdos? Moterų patirtys namų ūkyje ir darbo rinkoje formuoja skirtingas socialines galimybes, kurios persidengia su klase ir turtu - tai padeda suprasti, kaip socialinės klasės grupės reprodukuoja nelygybę per lyties vaidmenų struktūrą.
Taip pat skaitykite: Testų pavyzdžiai 8 klasės socialiniams mokslams
Viešosios nuostatos apie šeimos darbų dalybas, lytinį vaidmenų perskirstymą ir lygybę dažnai skiriasi nuo realių praktikų, ir būtent apklausos leidžia pamatyti šių nuostatų bei elgsenų neatitikimus įvairiose socialinėse klasėse.
Klasė, kultūra ir hegemoniniai modeliai: vyriškumo atvejis
„Niūros moterys grobia jūsų galią. Tai pavojinga vyrui. Tai yra viena iš daugelio aštrių replikų, kurias laido garsus nuomonės formuotojas, verslininkas, kikbokseris Andrew Tate‘as. Jo sekėjų ratas didžiulis, o pagrindinė auditorijos dalis - vyrai, vaikinai, berniukai. Kodėl šis veikėjas tampa vyriškumo simboliu paaugliams? Kodėl net maži berniukai žavisi Andrew Tate‘u? Kokius iššūkius tai kelia visai švietimo sistemai?
Tinklalaidėje apžvelgiamos probleminės šio reiškinio pusės (hegemoninio ir vadinamojo „toksiško“ vyriškumo populiarėjimas, jų atspindžiai socialinėse medijose) bei alternatyvos paaugliams vaikinams ugdytis vyriškumą kitokiose erdvėse. Sociologijos magistrantai ieško atsakymų ir dalijasi savo tinklalaide apie vyriškumą bei jo formas ugdymo lauke - nuo Australijos iki Lietuvos.
Kultūriniai vyriškumo modeliai socialinėse medijose rodo, kaip grupės kuria identitetą, išteklių paskirstymo normas ir statuso siekius - tai klasės ir kitų grupių „hegemonijos“ mechanizmai.
Šios kultūrinės trajektorijos svarbios sociologinei klasių analizei, nes jos formuoja ir įtvirtina elgesio bei aspiracijų standartus, kurie nusako, kaip skirtingos socialinės grupės legitimuoja savo padėtį.
Klasė, trauma ir kolektyvinė atmintis
„Niekada nemačiau tokios bendrystės. Nors Ukrainoje vyksta invazija, kankinimai, tuo pačiu žmonėse matyti daug vienybės bei atjautos. Kas ir yra vertingiausia gyvenime. Šis laikas - gera galimybė pamatyti žmonėse gėrį.“ - sako ukrainietė sociologijos mokslų daktarė Ala Marčenko. Prieš 8 metus Euromaidane dalyvavusi mokslininkė tyrinėja Ukrainos socialines transformacijas, Sovietų Sąjungos atspindžius visuomenėje, kolektyvinę bei kultūrinę atmintį, o šiandien - ir save, šiuolaikinį žmogų, patiriantį karą.
Kaip šiandien vyksta gyvenimas Ukrainos universitetuose? Karas drastiškai pakeitė darbo aplinką visiems, bet dauguma prie situacijos adaptuojasi. Akademinė bendruomenė čia jau turi šiokios tokios patirties: aukštosioms mokykloms keltis į kitus miestus teko ir 2014-aisiais Rusijai užpuolus Ukrainą. Didžioji universitetų dalis stengiasi dirbti nuotoliniu būdu net apgriautuose miestuose. Mano kolegos ir buvę studentai įstojo į Ukrainos kariuomenės pajėgas. Labai gerbiu jų pasirinkimą.
Pasaulyje jau tapo žinomas profesoriaus Fediro Šandoro iš Uzhhorodo pavyzdys, kuris paskaitas tęsė būdamas mūšio lauke. Kiti, kaip ir aš, padeda kitokiais būdais - savanoriaudami, skaitydami paskaitas, teikdami informaciją apie Ukrainą įvairiems šaltiniams. Kai 2015-aisiais Lietuvoje buvo atnaujinta šauktinių kariuomenė, nemažai jaunų vyrų ištiko šokas. Jie piktinosi, nematė tame prasmės, nenorėjo tarnybai švaistyti savo laiko. Rodos, dažnas nepriklausomoje Lietuvoje gimęs žmogus laikosi pacifistinių nuostatų.
Ar prieš karą Ukrainos visuomenėje buvo panašios tendencijos? Kaip pacifistų požiūris keitėsi realios grėsmės akivaizdoje? Šie klausimai atveria sociologinį langą į tai, kaip klasės, profesijų ir institucijų grupės pertvarko savo vaidmenis krizių metu, o kolektyvinė atmintis tampa bendrumo ir mobilizacijos resursu.
Metodologinės pastabos: „visuomenės“ balsas ir klausimų galia
Ir su tomis apklausomis yra kiek kebliau, nei norėtųsi. Ir svarbu mąstyti kas jas atlieka, kokiais tikslais ir kaip planuoja analizuoti jų rezultatus. Taip pat svarbu kaip suformuluojamas klausimas (ar visi gali jį suprasti vienodai ar jis yra šališkas, nukreipia į tam tikrą požiūrį ar atsakymą), taip pat apklausose itin svarbu žinoti ar tyrimo dalyvių imtis yra reprezentatyvi[1].
Visa tai žinant apie apklausas ir jų formulavimo niuansus nusprendėme sociologiniu žvilgsniu apžvelgti Lietuvoje daromas apklausas, kuriose yra bent po vieną klausimą susijusį su LGBTQIA+. Ir šioje apžvalgoje norime taip pat atkreipti dėmesį ne į tai, ką tie klausimai atrado, ne į pačius apklausų rezultatus, bet į tai, kokiu būdu buvo klausiama ir kaip patys klausimai nukreipia, kokį žinojimą jie sukuria.
Šią apžvalgą atlikome 2025 m. pavasarį, šeimos ir seksualumo sociologijos kurso metu, bet tikime, kad ji gali būti naudinga mąstantiems apie sociologiją ir plačiau. Šie metodologiniai svarstymai parodo, kaip „visuomenės nuomonė“ apie skirtingas grupes - įskaitant klases - yra iš dalies sukuriama per matavimo instrumentus, kurie nustato žodyną, ribas ir hierarchijas.
Kultūrinės ribos, intymumas ir viešumas: grupių sanglaudos kaina
Dalis jūsų tikrai pastebėjote (Kristina ir Tautė tai tikrai), kad per paskutinius keletą metų viešoje erdvėje, ypač socialinėse medijose, imta vis dažniau ir atviriau kalbėti(s) apie temas, kurios ilgą laiką buvo tabu, kuriomis kalbėti buvo nepriimtina, apie kurias kalbėti žmonės gėdydavosi, bijodavo. Tai depresija, savižudybės, priklausomybės, valgymo sutrikimai, nerimo ir panikos atakos, onkologiniai susirgimai, seksualumas, lytiškumas, mėnesinės, smurtas artimoje aplinkoje, skyrybos, netektys, vaikystės traumos, nepagražinti tėvystės/motinystės ir apskritai kasdienio gyvenimo užkulisiai.
Žmonės ima drąsiau dalintis savo asmeninėmis patirtimis įvairiose gyvenimo srityse, kurios tradiciškai buvo siejamos su intymia, privačia gyvenimo sfera. Didžia dalimi tos asmeninės problemos, dilemos, įtampos ar tragedijos, apie kurias kalba konkretūs vyrai ir moterys, yra susijusios ir mūsų visuomenės struktūrinėmis problemomis, kurios ypač sunkiai sprendžiamos, kai žmonės jose užsikonservuoja kaip pavieniai individai, bijo ir gėdijasi apie tai kalbėti, yra vieniši ir nesuprasti.
Atvirumas socialiniuose tinkluose, manau, prisideda prie su(si)vokimo, kad mes nesame tokie atskiri, turim panašių patirčių ir apie jas dalindamiesi vieni su kitais galim ne tik pasijusti suprasti, atrasti bendrystę, bet ir padėti sau ir kitam. Tai ypač svarbu tiems, kurie neranda palaikymo savo artimoje aplinkoje (praėjusią savaitę mane sukrėtė atvejis, kai psichologinėje krizėje buvusi moteris skambino pagalbos socialiniuose tinkluose sekamai (bet asmeniškai nepažįstamai) moteriai, nes jautėsi jai artima.
Aš manau, o ir daugybę kartų praktiškai patyriau, kad atvirumas ir nebijojimas būti pažeidžiamu turi didžiulį terapinį, žmones suartinantį poveikį. Jeigu prieš tai aprašytas vyro pavyzdys paskatintų ir kitus vyrus kurti sveikesnį santykį su savo kūnu bei atviriau dalintis savo jausmais, jei tai jiems padėtų surasti bendraminčių bei kurti darnesnius santykius, šeimas, tai aš tikrai su džiaugsmu tai priimčiau.
Pavyzdiniai duomenys ir klasės rodikliai: šeima, darbas, nuostatos
Žemiau pateiktame apibendrinime susiejamos kelių tekste aptartų temų kryptys, kurios dažnai naudojamos klasės operaciniams rodikliams kurti: pajamos, užimtumas, buities darbo krūvis, kultūrinės nuostatos ir viešo diskurso ribos.
| Rodiklis | Aprašas | Susiję pastebėjimai |
|---|---|---|
| Užimtumas ir pajamos | Profesinis užimtumas, prieiga prie resursų | Auga moterų profesinis užimtumas, bet struktūrinis pasiskirstymas namuose išlieka |
| Buities darbas | Laiko sklaida namų ūkyje | Dirbančioms moterims tenka maždaug du trečdaliai visų namų ūkio darbų |
| Kultūrinės praktikos | Vartojimo ir simbolinės ribos | Kvapai ir kvepalai braižo socialines linijas, legitimuoja statusą |
| Normų kūrimas | Legalu/nelegalu, priimtina/nepriimtina | Nuo XIX-XX a. įsitvirtino griežtos ribos tarp „legalių“ ir „nelegalių“ medžiagų |
| Viešasis diskursas | Apklausų klausimų formulavimas | Klausimai nukreipia ir kuria žinojimą apie grupes; svarbi reprezentatyvi imtis |
| Lyčių normos | Hegemoniniai modeliai | Hegemoninio vyriškumo populiarėjimas socialinėse medijose |
Apibendrinant klasių kaip socialinių grupių ypatumus
Viešajame diskurse dažnai sakoma, kad „visuomenė mano“, tačiau sociologijai svarbu atsekti, kaip šis „balsas“ suformuojamas: per apklausas, kultūrines ribas, institucinius sprendimus ir kasdienes praktikas. Istoriškai psichoaktyvios medžiagos buvo integruotos į kultūrines praktikas ir reguliuojamos socialinėmis normomis, o šiandien panašūs mechanizmai veikia ir kitose srityse - nuo kvapų vartojimo iki hegemoninio vyriškumo modelių kūrimo.
Pasidalinsiu esminėmis šių skyrių mintimis, papildysiu savo įžvalgomis, keliomis mano kvietimu du mėnesius karantino dienoraščius rašiusių moterų patirtimis bei kitų tyrimų duomenimis. Šią apžvalgą atlikome 2025 m. pavasarį, šeimos ir seksualumo sociologijos kurso metu, bet tikime, kad ji gali būti naudinga mąstantiems apie sociologiją ir plačiau. Visa tai leidžia aiškiau pamatyti, kaip klasės kaip socialinės grupės apibrėžia ribas, tapatybes ir nelygybės mechanizmus per kultūrą, lytį, institucijas ir viešąją nuomonę.