Nuosmukis - tai lietuvių kalbos žodis, kilęs iš žodžio nuosmokis, kuris paprastai vartojamas norint apibūdinti procesą, reiškinį arba būseną, kai kažkas praranda savo pirmines savybes ar vertę per tam tikrą laiką.
Žodžio kilmė: Nuosmukis - tai sudėtinis žodis, kurį sudaro prefiksas nuo- ir šaknis smukis. Prefiksas nuo- dažnai naudojamas lietuvių kalboje, kad pabrėžtų judėjimą ar pokytį, o smukis reiškia kritimą, nukritimą žemyn.
Morfologija ir struktūra: Žodžio nuosmukis struktūroje matome dvi pagrindines dalis: prefiksą nuo-, kuris išreiškia nuolatinį ar progresuojantį procesą, ir šaknį smukis, kuri susijusi su kritimu ar nuosmukiu.
Semantika ir reikšmės: Nuosmukis gali turėti įvairias reikšmes priklausomai nuo konteksto. Dažniausiai vartojamas apibūdinti nusidėvėjimo, nuosmukio ar degradacijos procesui, tiek kalbant apie daiktus, tiek apie idėjas, institucijas ar socialines struktūras.
Naudojimas: Kalboje nuosmukis dažnai sutinkamas sužymint tam tikrą neigiamą tendenciją arba progresuojantį blogėjimą. Pavyzdžiui, „nuosmukis ekonomikoje“ arba „politinis nuosmukis“.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Gramatinė klasifikacija: Nuosmukis priklauso daiktavardžių grupei ir dažniausiai vartojamas vyriškos giminės, vienaskaitoje.
Socialinis nuosmukis Lietuvoje
Lietuva kasmet praranda po Alytų ar Marijampolę - žmonės išvažiuoja ten, kur pajėgs savimi pasirūpinti.
Skurdas šalyje nemažėja, nelygybė bei socialinė atskirtis - didėja.
Visa tai liudija, kad tokia socialinė politika, kuri vykdoma Nepriklausomoje Lietuvoje jau daugiau nei ketvirtį amžiaus, yra niekur nevedanti.
Ar tikrai egzistuoja ta „sėkmės Lietuva“? Ar yra vilties, jog socialinė nelygybė ar skurdas mūsų šalyje mažės? Kas turėtų tuo pasirūpinti ir ką reikėtų daryti? Apie tai šią savaitę konferencijoje „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Aut. Lietuva kasmet praranda po Alytų ar Marijampolę - žmonės išvažiuoja ten, kur pajėgs savimi pasirūpinti.
Šiame kontekste turime suvokti, jog tik pati lietuvių tauta gali pakilti į kovą su skurdu ir įveikti socialinių nepriteklių problemas. Esu įsitikinęs, jog skurdas Lietuvoje yra nelaisvės problema, kurios neįmanoma įveikti vadovaujantis globalaus pasaulio vaizdiniu.
Prof. „Sėkmės Lietuva“ kabutėse ar be kabučių? Norint nuspręsti, ar kažkas pavyko, reikia su kažkuo lyginti, turėti kažkokį etaloną. Antra dimensija - kuo mes matuojame sėkmę? Dauguma politikų sėkmę matuoja gana siaurais rodikliais, pagal kuriuos Lietuva atrodo pakankamai neblogai. Pamėginsiu kalbėti apie tai, kas buvo pražiūrėta. Kas daro visuomenę laimingą arba nelaimingą?
Deja, mūsų politikai daugiausia žiūri į asmeninės sferos rodiklius, tokius kaip BVP vienam gyventojui. BVP auga, vadinasi, viskas gerai, ko čia kabinėjatės. Tačiau tai tėra vienas rodiklis iš keliolikos ar kelių dešimčių. Iš esmės visiškai nekreipiama dėmesio į kitus svarbius rodiklius, kurie vadinami socialine sfera ir kurie kalba apie tokius dalykus kaip pajamų nelygybė, neteisingumas, socialinio kapitalo būklė ir pan.
Priminsiu, kad oficiali Lietuvos megastrategija yra „Globalios Lietuvos strategija 2030“. Iš pavadinimo galima suprasti, kad kuo globalesnė Lietuva, tuo geriau mums sekasi. Čia aš šaržuoju.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Dvi Lietuvos
Skaičiai šokiruojantys. Mes turime dvi ekonomikas. Vieną Vilniaus, kuri su regionu jau sudaro per 40 proc. BVP ir ta tendencija didėja. Šiame regione mes turime tokį pajamų vidurkį, kuris pusantro karto viršija šalies pajamų vidurkį. Išvertus į europinius skaičius, šis regionas jau viršija pajamų vidurkiu ES vidurkį. Ir turime antrąją Lietuvą - apskritis, kurios beveik tris kartus atsilieka pagal pajamų vidurkį nuo Vilniaus.
Šios dvi ekonomikos veikia skirtingais ciklais, kurie iš esmės priklauso nuo demografijos. Vilnius yra regionas, kuris plečiasi, niekas tiksliai nežino, kiek žmonių čia gyvena, bet tikrai jis nėra sumažėjęs nuo sovietinių laikų, o pagal Ligonių kasų duomenis, yra padidėjęs. Kas trečias Lietuvos vaikas gimsta Vilniuje. Šis regionas sukasi savo gerajame cikle.
Ir turime kitą Lietuvą, kurios gyventojų struktūra yra tokia, kad ta kita Lietuva iš esmės vis labiau panašėja į didelį pensioną. Tuose regionuose labai mažai ekonomiškai aktyvių žmonių, ten vyrauja pensininkai, žmonės, kurie gyvena iš pašalpų.
Kaip tai susiję? Tarkime, turime kavinę Vilniuje ir kokiame nors Joniškėlyje. Abi turi tuos pačius puodus, tuos pačius kasos aparatus ir tas pačias žinias, kaip ruošti patiekalus. Tačiau Joniškėlyje šiais metais atėjo 20 proc. mažiau žmonių nei prieš 5 metus. Ką tai reiškia? Kad dėl nepriklausančių nuo tavęs priežasčių tavo našumas sumažėja. Mažesnis našumas reiškia didesnes vidutines sąnaudas, masto ekonomijos praradimą ir t.t.
Kitas svarbus dalykas: daug metų Lietuvoje žmonės, kurie šneka apie teisingumo klausimus, būdavo iš esmės išjuokiami reliatyvistų, dažniausiai liberalų, kurie sakydavo, kad diskusija apie teisingumą yra beprasmė, reliatyvi. Tačiau dar XIX am. 1-ojoje pusėje, klasikinės ekonomikos vyravimo metu, tokia diskusija būdavo labai normali - buvo daug šnekama apie pelnytai ar nepelnytai uždirbtas pajamas.
Iš esmės tai, ką mums dabar primeta neoliberalai, turime apversti ir pradėti šnekėti, kurios pajamos yra uždirbamos pelnytai, o kurios - nepelnytai. Aišku, tai susiję su teisingumo, korupcijos, pajamų nelygybės klausimais. Tikriausiai nebūtų sunku sutarti, kad Lietuvoje turime pernelyg daug neteisėtų pajamų uždirbimo būdų, kurie didina nelygybę, nes tos pajamos koncentruojasi nedidelės saujelės žmonių rankose.
Nereikia, manau, pasakoti, kas vyksta su įstatymų pirkimais „už dėžutes“, su viešaisiais pirkimais, šešėline ekonomika, kuri Lietuvoje yra milžiniška.
Dar viena didelė ir amžina Lietuvos problema, prie kurios politikai niekaip neprieina, - antrinis pajamų pasiskirstymas. Nelygybės lygis galiausiai priklauso nuo to, ką tu gauni pirminiame „žaidime“, ką tu gauni rinkoje parduodamas savo darbą.
Lietuva turi vieną mažiausių biudžetų ES ir iš to išplaukia gausybė reikalų, kurie tikrai nėra malonūs. Pavyzdžiui, toks faktas: didžiausia socialinė grupė Lietuvoje yra pensininkai - 600 tūkst. senatvės plius visi kiti.
Jeigu šalis turi mažiausią biudžetą Europos Sąjungoje procentais nuo BVP, gerokai atsiliekantį nuo to, kokį ji turėtų turėti pagal mūsų išsivystymo lygį, tai ką mes turime? Turime tiesiogines pasekmes pensininkų skurdui.
Gerai žinomas faktas, kad Lietuva senatvės pensijoms nuo BVP skiria perpus mažiau procentinių punktų nei ES vidurkis. Ir šitas dalykas yra mūsų pačių rankomis sukurtas - čia nei Europa, nei Amerika „dirigavo“.
Iš to kyla ir daug korupcijos paaiškinimų. Jeigu mes neskiriame sveikatos apsaugai adekvačių lėšų, ši sistema susiranda savo sprendimus praktikuodama vokelius. Korupcija yra dalykas, kuris demoralizuoja, kuris varo žmones iš šalies dėl prasto moralinio klimato.
Mes turime neadekvatų apmokėjimą viešojo sektoriaus darbuotojams - kultūrininkams, mokytojams, policininkams ir kt.
Ką daryti?
Akivaizdu, kad yra gausybė reformų, kurias reikia padaryti. Mes turime dabar tokią milžinišką dilemą: yra organizmas, kurio galūnės - regionai - gangrenuoja. Ar mes susitaikome su tuo? Panašu, kad greičiausiai tą reikia daryti, nes demografija yra dalykas, kuris gerai prognozuojamas ir kuris užprogramuoja ateitį jau dabar. O mūsų regionų demografinė situacija yra judėjimas prie didelio pensiono, ekonomiškai nelabai gyvybingo.
Nepaisydami to, politikai vis dar bando „vaidinti“ regioninę politiką, kišti į šiuos apmirštančius regionus europinius pinigus. Rezultatas - mes turėsime daug gražiai renovuotų mokyklų, kurios dabar jau uždaromos, renovuotus miestelius vaiduoklius.
Deja, tokia realybė, ir aš nematau didelių šansų, kad ją kažkas pakeistų. Jauni žmonės emigruoja iš tų regionų, nes ten nėra darbų. Statistika, nagrinėdama emigranto socialinį portretą, parodė, kad 80 proc. emigrantų sudaro žmonės, neturėję darbo ilgiau nei metus. Kitaip sakant, didžioji dalis žmonių emigruoja dėl to, kad neturi darbų.
Aišku, buvo pridaryta nemažai klaidų kovojant su krize. Ne kartą pasakojau apie ginčą su premjeru Andriumi Kubiliumi, kas turi būti prioritetas - gelbėti žmones, kurie nebeturi darbų, ar padėti žmonėms, kurie turi darbus, gauti geresnius darbus. Premjeras pasirinko antrą variantą. Kažkas gavo geresnius darbus, bet 100 tūkst.
Mažesnė blogybė yra vidinė emigracija. Didžioji dalis žmonių, akivaizdu, vyksta į Vilnių, dėl to šis miestas plečiasi, nors turėjo trauktis dėl bendrosios emigracijos. Žmonės susiranda čia gerai mokamų darbų, atvažiuoja studijuoti, ekonominė padėtis lemia gimstamumą. Žodžiu, Vilniaus Lietuva kažkokią ateitį turi. Tą patį gal turi Kauno Lietuva, Klaipėdos Lietuva. nebloga ekonomika.
Susiklosčiusi situacija yra mūsų pačių politikų darbo vaisius. Rimtų klaidų buvo padaryta ir iš esmės ignoruojant emigraciją, šaipantis iš jos, institucionalizuojant šitą keistą požiūrį „Globalios Lietuvos“ būdu, o tai yra iš esmės kapituliacinė strategija.
Jeigu žiūrėsime į visas šias problemas atviromis akimis, pamatysime, kad XIX amžiaus perspektyva buvo geresnė nei dabartinė, - dėl išsigimusio ekonomikos mokslo ir todėl, kad tas neoliberalizmas mums buvo primestas įvairiomis formomis.
Prof. Pagal gyvenimo kokybės indeksą iš maždaug 170 šalių esame penkiasdešimtuke. Tad situacija, atrodytų, nėra tokia bloga, kaip mes jaučiamės. Dar geriau atrodome ES pagal BVP vienam gyventojui - 2015 m. buvome devintoje vietoje. Savo regione turime stipriausią ekonomiką. Kada mes tai pasiekėme? Laikotarpiu nuo 2004 iki 2012-2013 m. Vadinasi, formaliai ekonominis potencialas yra net mažėjant gyventojų skaičiui ir regioniniam disbalansui. O dabar pereiname į socialinę sferą.
Nagrinėjant vidutinį darbo užmokestį neto ES šalyse 2015 m., esame tik trečioje vietoje. Mažiau formaliai uždirba tik rumunai ir bulgarai. Tačiau aš paskaičiavau, kiek uždirbtų bulgarai, jei turėtų tokią ekonomiką kaip mes. Jie uždirbtų 25 eurais daugiau. Kur yra didžiausias žemų pajamų blogis? Tai nepakankamas gyventojų poreikių patenkinimas, o poreikių patenkinimas yra svarbiausia valstybės raidos funkcija.
Be to, dėl žemų pajamų atsiranda skurdas, jo rezultatas - ateities apribojimas. Tie, kurie gyvename pakankamai gerai, to dažnai nepastebime - nejaučiame, kad šalia esantis skurdas „skandina“ mūsų bendrą būseną, mūsų ateitį.
Kad tai nebūtų tik beletristika, pateikiu 2014 m. atlikto tyrimo rezultatus, kai buvo apklausiami socialinės paramos gavėjai. Buvo paklausta, kur jie panaudotų pinigus, jei gautų daugiau pajamų. Paaiškėjo, kad jiems labiausiai trūksta lėšų sveikatai (45 proc.), būstui (35 proc.) ir vaiko mokymosi galimybėms sudaryti (35 proc.). Kitaip sakant, trečdalis tų žmonių nepakankamai finansuoja savo ateitį. Štai kur yra skurdas. Tie žmonės, kurie daužo ar į šulinius mėto savo vaikus, didelė tikimybė, susiformavo šioje aplinkoje.
Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis - 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą - mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES.
Nuosmukis ar ne nuosmukis?
Demografinis nestabilumas. Optimistiškiausiomis prognozėmis, netenkame 20-30 tūkst. gyventojų kasmet. Trumpiausia ES vyrų gyvenimo trukmė - nuo Nepriklausomybės atkūrimo rimtos vyrų apsaugos programos neturime, o ji turėtų būti, nes dabar nepasiekiame net 70 metų, o skandinavų vyrai ir 80 pragyvena.
Nors nesame sena visuomenė, bet senėjimas sparčiausias - daug jaunimo praradome dėl emigracijos, ir, nors kol kas esame ES viduriuke, visuomenės senėjimo pagreitis labai didelis. Pagal tokį pagreitį po 7-8 metų būsime pirmi. O dar artėja demografinė duobė, nes mūsų visuomenė šiuo metu laikosi ant dviejų „banginių“ - tų, kuriems 53-58 ir 22-27 metai, nes tuo metu, kai šie žmonės gimė, gimstamumas buvo gerokai padidėjęs.
Po 15 metų vyresniosios grupės jau greičiausiai nebebus, o jaunesniosios grupės poziciją pakeis „demografinės duobės efektas“, nes, kai jie gimė, kasmet gimdavo per 50 tūkst.
Ugdymo vertės praradimas. Pagal 2004-2005 m. tyrimą, Lietuvos 15-mečiai iš 70 pasaulio šalių pagal skaitymo gebėjimus buvo 36-39 vietoje, o nuo 2010 m. padėtis smarkiai pablogėjo. Dar įdomu, kad darbo biržoje registruoto jaunimo be profesinio pasirengimo dalis yra didesnė negu bendro bedarbių skaičiaus be profesinio pasirengimo dalis. Vadinasi, vyresnio amžiaus bedarbiai dažniau turi kokią nors profesiją nei jaunimas, gimęs ir augęs Nepriklausomoje Lietuvoje.
Savižudybės jau gali būti mūsų „vizitinė kortelė“. Pagal patyčias mokykloje - aš esu nustebęs - „pirmaujame“ jau ne pirmi metai, ir tai dar tik pradžia. Baisiausia patyčių pasekmė - vaikų savižudybės. Aš ilgą laiką nežinojau, bet pas mus dažniausiai žudosi jaunimas. Kas antrą savaitę nusižudo jaunuolis iki 19 metų. Kitose šalyse tie skaičiai 10-12 kartų mažesni.
Socialinis stabilumas. Apie 30 proc. mūsų žmonių susiduria su skurdu, Lietuvoje vienas aukščiausių ES pajamų diferenciacijos lygis ir ypač aukštas savidestrukcijos paplitimo lygis. Dar mane labai nustebino toks didelis žmogžudysčių skaičius. Europos vidurkis - iki 2 žmonių 100 tūkst., pas mus - 5.
Dar vienas požymis - darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio kaita. Skaičiavimai rodo, kad iki 2014 m. Lietuvoje darbo našumui augant užmokestis mažėjo. Pagrindinę to priežastį įvardija ginantys mažus atlyginimus darbdavių, konservatorių, liberalų atstovai: mūsų žmonės neuždirba. Pirmiausia tai dviguba klaida: jeigu mūsų BVP auga, mes uždirbame. Našumas gal ir mažas, bet turtas sukuriamas didesnis, vadinasi, nėra pagrindo mokėti mažiau. Gal mūsų žmonės dirbo kastuvais ir laužtuvais, bet jie iškasė.
Kita problema - santykis. Dar vienas rodiklis: neto pajamų per mėnesį vidurkis ES ir Lietuvoje. Tarkime, šeimos - dviejų dirbančių skirtingos lyties žmonių, auginančių du vaikus, - pajamos per mėnesį. Lietuvoje 2005 m. šeimos pajamos buvo 480 eurų, o 2015 m. - 955 eurai. Galima sakyti, mūsų pajamos per dešimtmetį padvigubėjo. Atrodytų, mes turtėjame ir viskas gerėja.
Praturtėjome labiau nei, tarkime, formaliai žiūrint, ES vidurkis - jie turėjo 2800 eurų, o dabar turi 3600 eurų. Praturtėjo, bet ne tiek, kiek mes. Tačiau... jeigu paimsime skirtumą tarp mūsų šeimos pajamų ir jų, jis 2005 m. buvo 2353 eurai, o po dešimties metų tapo 2730 eurų. Mes tolstame, skirtumas didėja.
Ką dar galima pasakyti? Viskas yra blefas. Visos pastangos yra veltui. Mes visi tikėjomės - aš irgi, tiesą sakant, - kad mes vis artėsime. Kai kurie dar iki šiol optimistiškai tikisi, kad būsime panašesni. Bet šie skaičiai rodo, kad mes nebūsime panašesni. Tik kažkurie iš mūsų bus. Gal jiems pasisekė. Nuo ko mes tolstam? Ar ne nuo laisvės ir nepriklausomybės? Aš neatsakysiu.
Sako, pagrindinis klausimas - ką daryti, kur judėti? Manau, tai nėra pagrindinis klausimas. Politikai tai žinojo prieš 4 metus, prieš 10 metų. Visa ši medžiaga vieša. Pagrindinis klausimas - dėl kokių priežasčių susiklostė situacija, kuri apribojo Lietuvos visuomenės vystymosi perspektyvas? Kodėl mano indas nuolatos tuščias? Reikia įvardinti - nes jis yra kiauras, o ne siūlyti pilti tirštesnius skysčius. Tik įvardijus galima tinkamai parinkti vaistus. Nėra klausimo - ką daryti? Visi viską žino. Problema, kad gal nenori.
tags: #kas #yra #socialinis #nuosmukis