Kas yra socialiniai mokslai: apibrėžimas, šakos ir reikšmė

Socialiniai mokslai yra svarbus ir plačiai nagrinėjamas mokslų laukas, kuris susijęs su socialinėmis sąveikomis ir bendruomenės kultūra. Šis mokslų laukas turi didelę įtaką įvairiose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką, kultūrą ir kt. Socialiniai mokslai yra dinamiškas ir nuolat besivystantis mokslų laukas, kuriame nuolat atsiranda naujų idėjų ir metodų.

Socialiniai mokslai yra mokslų sritis, kurią sudaro įvairios disciplinos, nagrinėjančios visuomenės ir jos veiklos procesus. Šios disciplinos siekia suprasti, paaiškinti ir prognozuoti socialinius reiškinius, kurie daro įtaką žmonių gyvenimui. Socialiniai mokslai yra svarbūs, nes jie padeda mums suprasti, kaip veikia visuomenė, ir kaip galime geriau bendrauti su kitais žmonėmis.

Socialinių mokslų disciplinos

Socialiniai mokslai apima plačių temų spektrą, įskaitant:

• Sociologiją: nagrinėja žmonių elgesį, socialinius procesus ir institucijas. Sociologai tyrinėja, kaip žmonės sąveikauja tarpusavyje ir kaip jie veikia visuomenę.
• Psichologiją: nagrinėja žmogaus elgesį, psichikos procesus ir jų sąveiką su socialinėmis sąlygomis. Psichologai tyrinėja, kaip žmonės suvokia, mąsto, jaučia ir elgiasi.
• Ekonomiką: nagrinėja gamybos, prekybos ir pinigų klausimus.
• Teisę: nagrinėja teisės normas ir jų taikymą. Teisininkai tyrinėja, kaip teisės normos yra sukuriamos, kaip jos taikomos ir kaip jos gali būti pakeistos.
• Politologiją: nagrinėja politinius procesus ir institucijas. Politologai tyrinėja, kaip valdžia yra sukurta ir kaip ji veikia visuomenę.
• Vadybą: nagrinėja organizacijų valdymo klausimus. Vadybininkai tyrinėja, kaip organizacijos yra valdomos ir kaip jos veikia.
• Komunikacijų mokslą: nagrinėja žmonių komunikacijos procesus. Komunikacijų mokslininkai tyrinėja, kaip žmonės bendrauja, kaip informacija yra perduodama ir kaip komunikacija veikia visuomenę.
• Socialinę antropologiją: tyrinėjami žmonių elgesys, kultūra ir socialiniai procesai.

Humanitariniai mokslai yra sritis, kuri nagrinėja žmogaus kultūros ir jo kūrybinių veiklų procesus. Šios disciplinos siekia suprasti, kaip žmogus kūrėsi, kaip vystėsi kultūra, kalba, menas ir kt. Socialiniai ir humanitariniai mokslai yra svarbios mokslų sritys, nes jie padeda suprasti ir paaiškinti socialinius ir kultūrinius reiškinius, kurie daro įtaką žmonių gyvenimui.

Socialinių sistemų struktūra

Socialinių mokslų kontekste, visuomenė yra laikoma socialinės sistemos dalimi, kurią sudaro žmonės, jų tarpusavio santykiai ir bendra kultūra. Visuomenė yra hierarchinė struktūra, kurią sudaro skirtingų socialinių sluoksnių žmonės. Kiekvienas sluoksnis turi savo vertybes, normas ir elgesio modelius.

Taip pat skaitykite: Socialinis mokslas

Individai yra dar viena socialinės sistemos dalis, kurios vaidmuo yra labai svarbus socialinių mokslų tyrinėjimams. Individai yra laikomi socialinės sistemos elementais, kurie turi savo vertybes, normas ir elgesio modelius.

Socialinių sistemų struktūra yra sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys, kuris yra daugiau nei tik žmonių tarpusavio sąveikos ir bendravimo organizacija.

Socialinė psichologija analizuoja santykius ir sąveikas tarp žmonių.

Socialinių mokslų metodologija

Socialinių mokslų metodologija yra svarbi, siekiant gauti tikslų ir patikimą informaciją apie socialinius reiškinius. Socialiniai mokslai yra mokslai, kurie siekia išnagrinėti, kaip žmonės elgiasi, bendrauja ir kaip veikia socialiniai procesai. Viena iš svarbiausių socialinių mokslų sričių yra rinkimų prognozavimas. Rinkimų prognozės apima daugybę metodų, tokių kaip apklausos, socialinės medijos analizė ir kitus tyrimus. Socialinė antropologija apima daugybę metodų, tokių kaip etnografija, interviu ir kitus tyrimus.

Socialinių mokslų bakalauro studijos

Socialinių mokslų bakalauro studijos yra skirtos studentams, kurie nori gilinti savo žinias apie socialinius reiškinius. Šios studijos apima įvairius socialinius mokslų sritis, tokius kaip sociologija, politologija, psichologija, ekonomika ir kiti.

Socialinių mokslų bakalauro studijų programa yra sudaryta iš įvairių modulių, kurie apima teorines ir praktines žinias. Ši programa yra pritaikyta studentams, kurie nori įgyti gilias žinias apie socialinius reiškinius ir mokytis jas taikyti praktikoje. Socialinių mokslų bakalauro studijų programa yra suskirstyta į modulius, kurių kiekvienas yra vertinamas kreditais. Kreditų skaičius priklauso nuo modulio sudėtingumo ir apimties.

Taip pat skaitykite: Teisės mokslas: socialinis ar humanitarinis?

Socialinių mokslų bakalauro studijų dėstytojai yra patyrę specialistai savo srities ir turi didelę patirtį dėstant studentams. Jie padeda studentams įgyti teorines žinias ir mokosi taikyti jas praktikoje.

Socialinių mokslų reikšmė

Socialiniai mokslai yra dinamiška ir nuolat besivystanti sritis, kuri yra skirta suprasti žmonių elgesį, santykius ir socialinius procesus. Visuomenės mokslai yra plačiau apimanti socialinių mokslų šakas, kurios susijusios su žmonių elgesiu, kultūra, politika, ekonomika ir kitais socialiniais aspektais.

Socialiniai mokslai yra svarbūs, nes jie padeda geriau suprasti žmonių elgesį ir socialinius procesus. Tai yra svarbu siekiant geriau suprasti visuomenę ir jos veikimą. Visuomenės mokslai yra dinamiška ir nuolat besivystanti sritis, kuri yra skirta suprasti žmonių elgesį, santykius ir socialinius procesus.

Socialinė psichologija

Socialinė psichologija analizuoja santykius ir sąveikas tarp žmonių. Tai mokslas, kuris tyrinėja, kaip socialinės situacijos, kiti asmenys ir grupės daro įtaką mūsų mintims, emocijoms ir elgesiui. Paprasčiausiais žodžiais tariant, socialinė psichologija apibūdinama kaip mokslinis tyrimas, sutelkiantis dėmesį į socialines sąveikas, jų kilmę ir poveikį žmogui.

Iš esmės socialinė psichologija siekia suprasti žmogaus elgesį tada, kai jis sąveikauja su kitais žmonėmis. Ši sritis apima įvairius socialinius reiškinius, tokius kaip grupinis elgesys, socialinė percepcija, agresija, prietarai, konformizmas, neverbalinis bendravimas ir lyderystė.

Taip pat skaitykite: Ar teisė priskiriama socialiniams mokslams?

Socialinių psichologų dėmesys dažniausiai krypsta į situacijas, su kuriomis žmonės susiduria kasdien ir kurių poveikio jie net nepastebi. Pavyzdžiui, ar kada svarstėte, kodėl su viena žmonių grupe elgiatės vienaip, o su kita - visiškai kitaip? Socialinė psichologija tai paaiškina.

Psichologija - tai pagrindinė akademinė disciplina, dėstoma mokyklose ir universitetuose. Ji tiria žmogaus elgesio aspektus ir smegenų veiklą. Tačiau ar psichologija yra socialinis mokslas? Tai priklauso nuo to, su kuo kalbate. Yra daug ekspertų, kurie mano, kad psichologiją reikėtų laikyti socialiniu mokslu, bet taip pat yra ir tokių, kurie su tuo griežtai nesutinka.

Socialinės psichologijos knygos

Jei studijuojate socialinės psichologijos pagrindus universitete arba tiesiog domitės šia sritimi laisvalaikiu, egzistuoja daugybė leidinių, kurie laikomi būtinais perskaityti. Žemiau pateikiamos trys ypač vertinamos socialinės psichologijos knygos:

• „Socialinis gyvūnas“ (Elliot Aronson). Aronsonas meistriškai analizuoja žmogaus elgesio modelius, motyvus ir veiksnius, kurie formuoja mūsų kasdienybę - konformizmą, paklusnumą autoritetui, išankstinius nusistatymus, socialines normas, lyderystę ir net tokias temas kaip karas, reklama ar politikos poveikis visuomenei.
• „Lūžio taškas“ (Malcolm Gladwell). Gladwello stilius lengvas, bet turinys - labai įžvalgus. „Lūžio taške“ autorius tyrinėja, kaip nedidelės socialinės detalės gali lemti didžiulius visuomenės pokyčius.
• „Įtaka: mokslas ir praktika“ (Robert B. Cialdini). Vienas svarbiausių mokslinių darbų apie tai, kas skatina žmones sakyti „taip“. Cialdini nuosekliai pristato įtakos dėsnius, paaiškina, kodėl pasiduodame socialiniam spaudimui, ir kodėl tam tikri komunikacijos metodai veikia beveik universaliai.

Socialinės psichologijos studijos Lietuvoje

Lietuvoje yra ne viena aukštojo mokslo įstaiga, siūlanti tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius psichologijos kursus, o socialinės psichologijos moduliai įtraukti į daugelį psichologijos programų. Žemiau pateikiame kelias aukštąsias mokyklas, kuriose galima studijuoti psichologiją arba rinktis socialinės psichologijos krypties dalykus.

• Vilniaus universitetas (VU): Filosofijos fakultetas yra viena žinomiausių vietų studijuoti psichologiją Baltijos šalyse. Čia siūloma Psichologijos bakalauro studijų programa.
• Mykolo Romerio universitetas (MRU): MRU garsėja savo teisės, viešojo saugumo ir psichologijos studijomis, todėl čia socialinė psichologija turi labai praktišką taikymą.
• Vytauto Didžiojo universitetas (VDU): VDU Socialinių mokslų fakultete psichologija išsiskiria šiuolaikišku požiūriu ir tarptautinėmis galimybėmis.

Verta paminėti, kad nors minėtos aukštosios mokyklos siūlo specializuotas socialinės psichologijos studijas, daugelyje kitų Lietuvos universitetų psichologijos programose taip pat dėstomi sociologijos ir socialinės psichologijos moduliai.

Apibendrinant galima teigti, kad socialinė psichologija tiria mūsų elgesį socialinėse situacijose ir tai, kaip kitų žmonių veiksmai bei nuostatos mus veikia. Jei norite tęsti socialinės psichologijos paieškas, studijuoti šią sritį arba dirbti socialiniu psichologu, tikimės, kad straipsnis suteikė jums reikalingų įžvalgų ir atsakymų.

Politikos mokslas kaip socialinis mokslas

Politikos mokslas nuo kitų socialinių mokslų skiriasi tuo, kad vis dar bandoma atsakyti į tokius klausimus kaip: „Kokia yra politinių mokslų, kaip atskiros disciplinos, apimtis ir kokie šios disciplinos moksliniai tikslai?“. Ir kas keisčiausia: „Ar politiniai mokslai iš viso yra mokslai, jei taip, tai kuria prasmė?“. Kol politologai vis dar diskutuoja, ar pati politika yra mūsų gyvenimo kasdienybė, politika įtraukia į save vis daugiau žmonių, nes ši sąvoka nuolat girdima per masinės informacijos priemones, rinkimų ir politinių agitacijų metu. Jei tu nesidomi politika, tai ji domisi tavimi.

Dar prieš tris dešimtmečius buvo tvirtinama, kad politikos mokslas yra amorfiška, sunkiai apibrėžiama ir nevienalytė disciplina, jog tai nėra mokslas, arba, kad tai yra parazituojantis mokslas, iš kitų socialinių mokslų pasiglemžęs kategorijas, tyrimo metodus ir net temas. Tačiau vis dėlto, jei sutiksime su teiginiu, kad politika yra mokslinė disciplina, turėsime sutikti ir su tuo, kad politika yra socialinis mokslas. Tai kokia gi yra politikos mokslo kaip socialinio mokslo specifika ir kas ją nulemia? Visų pirma, patys politiniai reiškiniai ir faktai yra socialiniai savo prigimtimi, nes atsiranda ir reiškiasi tik visuomenėje. Taigi politikos mokslas yra vienas iš socialinių mokslų (skirtingai nuo gamtos ar tiksliųjų mokslų), kuris nagrinėja visuomenės politinius santykius ir siekia pateikti mokslinį jų aiškinimą.

Deja, palyginti su tiksliaisiais mokslais, politikos mokslas, kaip ir kiti socialiniai mokslai, vertinamas skeptiškai, nes nevisiškai atitinka „moksliškumo“ kriterijus. Tačiau, nors politikos mokslas ir neatitinka griežto mokslo principų, jis taiko mokslinius politinių reiškinių tyrimo ir analizės metodus, tobulina sąvokas ir konstruoja teorinius modelius. Pasak lietuvių sociologo Vytauto Kavolio, socialiniai mokslai gimsta dėl būtinybės spręsti besiformuojančios tikrovės problemas. Politikos mokslas išaugo į socialinius mokslus kaip galvojimo būdas, apibrėžiantis empirinių aplinkybių ir subjektyvių reiškinių, „gyvenimo būdo“ ir „sąmoningumo“ santykį. Jis išlieka mokslu tol, kol aprašo egzistuojančias žmogiškosios patirties tendencijas ir alternatyvas, bet nenustato privalomybės, nes tai - ne normatyvinė disciplina.

Dėl politikos reiškinių sudėtingumo ją reikia aiškinti pasitelkus tokius terminus kaip valstybė, vyriausybė, valdžia, įtaka ir pan. Šios kategorijos taip pat įvairiai apibrėžiamos ir tiriamos kitų socialinių mokslų. Politiką tyrinėjantys mokslininkai stokoja universalių matavimo standartų, todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai. Jis naudoja ekonomikos, sociologijos teorijas, remiasi istorija arba kreipiasi į psichologiją, siekdamas paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi ar veikia vienokiu ar kitokiu būdu. Būtent šis teiginys taip pat ir priskiria politikos mokslą prie socialinių mokslų srities.

Jeigu prisiminti istoriją, tai kaip jau minėjau - buvo įsitvirtinusi tradicija nelaikyti politikos atskira disciplina, o vartoti bendrą politinių mokslų kategoriją, į kurią įeina ir kitos socialinių mokslų disciplinos. Šiandien vis dar diskutuojama, ar politiniai mokslai iš viso mokslai ir, jei taip, tai kuria prasme. Nėra visiškai susitarta ir dėl politikos mokslo struktūros. Pavyzdžiui, J.N.Danzigeris skiria keturias sritis: lyginamąją politiką, tarptautinius santykius, politikos teoriją ir ribines politikos mokslo disciplinas: politinė antropologija, politikos sociologija, politinė ekonomija, politinė psichologija ir biopolitika. Visos šios disciplinos nagrinėja ne ką kitą, o socialinius, ekonominius žmonių santykius, tų santykių priežastis ir pasekmes, visuomenės veiklą ir pan. Net ir pati politika pasireiškia visuomenės bendradarbiavime, derybose ir kovoje.

Galiausiai, prisiminkime, kad politika atsiranda tada, kai žmonės gyvena ir kažką veikia kartu. O normalus žmogiškas gyvenimas įmanomas tik visuomenėje, tik nuolat bendradarbiaujant su kitais visuomenės nariais. Žmonės vienijasi ir jungiasi į grupes ar organizacijas tam, kad galėtų pasiekti tam tikrų tikslų, todėl jiems reikia bendrų sprendimų. Būtent ši veiklos rūšis ir yra vadinama politika, o politikos mokslas analizuoja ir tiria tuos sprendimus, jų priežastis ir pasekmes, bei panašius socialinius reiškinius.

Politikos mokslo kilmė ir raida

Žodis „politika“ siejasi su valstybės gyvenimu. Senovės Graikijoje polis reiškė miestą-valstybę, o iš jo sudarytas būdvardis politicos - visa tai, kas susiję su valstybe, su valstybės gyvenimu.

Politikos tyrimų pradžia siejama su Platono veikalu „Valstybė“ ir Aristotelio „Politika“. Politikos, kaip veiklos rūšies, išsiskyrimas iš kitų socialinių procesų tiesiogiai susijęs su etnine, kultūrine, luomine, idėjine diferenciacija ir valstybės atsiradimu. Dar Antikos laikais visuomeninės minties raidoje politika su filosofija buvo svarbiausiomis mokslo šakomis. Ypač Aristotelis politikai teikė ypatingą svarbą. Jam politika buvo svarbiausias praktinis mokslas tiek, kiek jis padeda spręsti pagrindinį visuomenės uždavinį: suderinti visuomeninį gėrį su atskirų žmonių gėriu. Kiti mokslai, anot jo, susiję tik su priemonėmis šiam tikslui pasiekti. Jo manymu, politika yra valstybės valdymo menas. Aristotelis ją laikė kilnia šviečiamąja veikla dėl jos visuomeninio, viešojo pobūdžio. Todėl politika yra visų mokslų mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti. Tuo tarpu Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūrimu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Jo manymu, politika - pats aukščiausias karališkasis menas.

Politikos mokslas nuėjo ilgą kelią, kol įgijo visuotinį pripažinimą. Kai kurie mokslininkai dar iki šiol ginčijasi dėl šio mokslo istorinės raidos. Vieni iš jų tvirtina, kad politikos mokslas yra vienas seniausių socialinių mokslų, pradėjęs formuotis Graikijoje, kiti sako, kad jo pradininkas yra N. Makiavelis. Kartais politikos mokslo pradžia skaičiuojama tik nuo 1948 m. Paryžiuje UNESCO iniciatyva įvykusio suvažiavimo, kuriame buvo susisteminta politikos mokslo vidinė struktūra ir nustatytas objekto tarptautinis standartas. Visgi kaip savarankiška moderni disciplina politikos mokslas savo specifinius bruožus įgijo XΙΧ a. pabaigoje - ΧΧ a. Septintajame ΧΙΧ a. dešimtmetyje pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas - valstybės, suprantamos kaip institucijų visumos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sisteminės studijos. Politika buvo siejama su „vyriausybės valdymo mašina“ - įstatymų leidybos aparatu ir procesu, administravimu ir teisiniu reguliavimu.

Politologija kaip mokslas tarptautinį pripažinimą įgijo tik ΧΧ a. viduryje. 1948 m. Paryžiuje įvyko pasaulio politologų kongresas, kuris įteisino politologijos kaip savarankiško mokslo idėją ir pripažino ją svarbia sudedamąja socialinių mokslų sistemos dalimi. Iki tol politologija nebuvo savarankiškas mokslas, o įėjo į kitų mokslų sudėtį: filosofiją, sociologiją, teisę ir istoriją. Taigi šiuolaikinis politikos mokslas turi savitą istoriją ir tradicijas ir jau daugelyje pasaulio universitetų dėstomas kaip atskira disciplina.

Sąlygiškai galima skirti du politikos mokslo formavimosi etapus:

1. politikos mokslo priešistorę
2. politikos mokslo, jau kaip atskiros socialinių mokslų srities, raidą.

Politikos mokslo priešistorė - tai daugelio įvairių epochų mąstytojų teiginiai ir apmąstymai, kurie formavo socialinių reiškinių supratimo prielaidas. Tačiau politikos mokslo pradžia moderniąja prasme yra jau autonomiškos ir nepriklausomos mokslo srities pradžia.

Taigi žiūrint iš istorinės perspektyvos, politikos mokslų teorinė raida perėjo keturis etapus, kuriuos galima suskirstyti į dvi plačias sroves. Pirmoji srovė - tradicinė, o antroji - realistinė.

Pirmosios arba tradicinės srovės atstovai į politiką žvelgia per institucinę prizmę. Dėl to jų moksliniai darbai koncentruojasi politinių institucijų, konstitucijos, valdžios, biurokratijos, įstatymų bei politinių partijų studijavime. Vokietijoje šią idėją plačiai išpopuliarino Hegelis, Von Treitschkė ir kiti mokslininkai, o Amerikoje ši teorinė kryptis paplito ΧΙΧ a. antroje pusėje Vokietijos universitetus lankiusių amerikiečių studentų dėka. Šie studentai suvaidino svarbią rolę ir politinių mokslų kaip atskiros disciplinos formavime.

Tradicinės srovės atstovai gali būti skirstomi į kelias grupes. Vieni iš jų dažnai vadinami universalistais arba filosofais. Jie į politiką žiūri ne kaip į atskirą objektą, bet kaip į vieną bendrųjų etinių problemų poreikį. Į universalistų gretas galima įrašyti visus filosofus pradedant nuo Platono, kurie domėjosi politiniais klausimais. Dauguma universalistų nebuvo tikri mokslininkai, bet jų indėlis į politinių institucijų supratimą labai svarbus.

Kita tradicinės srovės grupė - legalistai, kurie vieni iš pirmųjų Amerikoje pradėjo politinius mokslus traktuoti kaip atskirą discipliną. Pastarieji įvairiose teisinėse normose ir jų praktiškame pritaikyme matė politikos esmę. Jų manymu, politikos progresas galimas tik naujų ir tobulesnių teisinių normų suradime ir praktiškame pritaikyme. Šis požiūris yra tipiškas amerikietiškas, nes jame atsispindi jų tikėjimas visapusiška teisės galia. Legalistų įtaka kulminacinį tašką pasiekė tuoj po Pirmojo pasaulinio karo.

Šio šimtmečio eigoje palaipsniui atsirado ir kitos teorinės srovės, kurių pasekėjai politinės esmės ėmė ieškoti ne institucinėse struktūrose, o žmonėse ir jų santykiuose. Taigi pradėjo reikštis legalizmo kritika. Vienas iš pirmųjų tradicinės srovės kritikų buvo A.Bentley, savo darbe „Valstybės procesas“ ėmęs aiškinti, kad politologai savo studijų objektu turėtų laikyti ne institucijas, o politinius žmonių veiksmus. Institucijos, anot jo, yra politinio proceso pasekmė, o ne priežastis. Jo teorinės pažiūros iš pradžių buvo nepopuliarios, nes tuo metu vyravo tradicinės srovės atstovai. Tačiau palaipsniui šios naujosios idėjos ėmė plisti, o viršūnę pasiekė po Antrojo pasaulinio karo.

G.Catlin buvo kitas svarbus tradicinės srovės kritikas. Jis ne tik kritikavo, bet ir sukūrė savo teoriją. Savo garsiajame veikale „Mokslas ir politikos metodologija“ jis suformulavo politinio žmogaus koncepciją. Jei ekonominis žmogus yra iš dalies vartotojas, tai politinis žmogus gali būti apibūdinamas kaip politinės jėgos siekėjas. Ekonomistų tyrinėjimų objektas, anot G.Catlin, yra prekių gamyba ir jų paskirstymas, o politologų - jėgos pasireiškimas žmonių santykiuose. Jis savo kolegas kvietė užmiršti institucines ir teisines struktūras ir nagrinėti įtakos siekimo motyvacijas, formas bei tikslus. Šių dviejų tradicinės srovės kritikų mintys vadinamos antitradicine arba realistine srove. Ši srovė akcentuoja faktų svarbą politinėse studijose.

Jei ir toliau kalbėti apie skirtumus tarp tradicinės ir realistinės srovės, būtina paminėti skirtingus metodologijos būdus, kuriais naudojosi šios srovės. Dauguma tradicinės srovės atstovų vartojo tradicinius mokslinius tyrinėjimų metodus: istorinių dokumentų nagrinėjimą, institucijų ir teisinių normų aprašymą bei palyginimą ir dedukcinės logikos pritaikymą. Tuo tarpu realistai vartojo empirinę metodologiją.

Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Amerikos politiniai mokslai buvo atsidūrę kryžkelėje tarp tradicinių ir naujųjų teorinių krypčių. Keitimosi procesas buvo labai lėtas ir mažai pastebimas, bet jau antrajame dešimtmetyje po karo ėmė dominuoti empirikai arba vadinamieji behavioristai. Vienas iš svarbiausių behaviorizmo tikslų yra politiniuose moksluose išugdyti griežtųjų mokslų savybes taip pat politinį procesą pritaikyti laboratoriniams eksperimentams. Ar šis tikslas kada nors gali būti pasiektas, abejoja net ir patys šios srovės atstovai. Griežtųjų mokslų paveikti behavioristai labiausiai domisi tuo, kas politiniame gyvenime gali būti pastebima: tai yra, kas daroma ir kas sakoma. Žmonės, jų veiksmai, santykiai, o ne institucijos ar etinės normos yra svarbiausi tyrinėjimų objektai. Pats behaviorizmo terminas behavior ir reiškia žmonių elgesio bei veiksmo stebėjimo, analizės mokslą.

Behavioristai siekia surasti ir išskirti tai, kas politikoje pastovu ir kas kinta, ir nustatyti ryšius tarp pastovių ir kintamų elementų. Pavyzdžiui, žmogaus noras dominuoti gali būti laikomas pastoviu elementu, o kaip jis tai bando padaryti - kintamuoju elementu. Jų manymu, būtent politikos veikėjų elgesys padeda nustatyti politinių reiškinių ar įvykių priežastis.

Taigi behavioristai yra užsibrėžę sau tikslą gilinti ir plėsti politinių mokslų teorinius pagrindus, kad sukurtų visiškai integruotą ir visai disciplinai bendrą teoriją ir teorinę sistemą. Faktų rinkime ir analizėje jie plačiai naudoja elektroninio skaičiavimo mašinas bei matematinių ir statistinių mokslų metodus. Behaviorizmui paplitus į madą atėjo vadinamosios tarpdisciplininės programos kaip politinė sociologija, psichologinė politika ir panašiai. Tai atsitiko todėl, kad behavioristai stengėsi savo tyrinėjimus daryti bendrame socialinių mokslų teorijų ir žinių kontekste. Jie į socialinius mokslus žiūri ne į kaip atskiras, bet kaip į artimai susijusias ir viena kitą papildančias disciplinas. Savo kulminacinį tašką behavioristai pasiekė maždaug 1970 metais Amerikoje. Jie dominavo žymiausiuose žurnaluose ir net daktarato programose geriausiuose universitetuose.

Kaip ir kitos teorijos behaviorizmas ilgainiui iššaukė negatyvią reakciją ir kritiką. Šios srovės kritikai manė, kad kai kurie šios srovės bendraminčiai nuėjo į per didelius kraštutinumus.

Pirmieji kritikai buvo kairieji radikalai, daugiausia nepriklausomi marksistai. Jie behaviorizmą atakavo kaip valdančiojo elito įrankį. Jie reikalavo, kad profesija atmestų behavioristų apgaulingą ir praktikoje neįgyvendinamą etinį ir ideologinį neutralumą.b Politiniai mokslai, anot jų, turi tarnauti ne valdančiajai mažumai, bet visai žmonijai. Jų kritika buvo grynai ideologinė. Jie politinius mokslus norėjo paversti savo programos įgyvendinimo instrumentu. Jų tikslas - supolitinti discipliną.

Radikalams pradėjus pulti valdančiuosius profesijos sluoksnius ir kitiems atsirado drąsos išreikšti nepasitenkinimą behaviorizmo srove.

tags: #kas #yra #socialinis #mokslas