Socialinė globa yra svarbi socialinės apsaugos sistemos dalis, ypač aktuali senėjančios visuomenės kontekste. Šiame straipsnyje aptariama socialinės globos samprata, jos organizavimo ypatumai Lietuvoje, demografiniai pokyčiai ir augantis socialinės globos poreikis.
Socialinės globos apibrėžimas
Socialinė globa - tai sudėtinė socialinių paslaugų sistemos dalis, dažniausiai teikiama socialinės globos įstaigose. Pagrindinis senyvo amžiaus asmens globos įstaigos veiklos tikslas - užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kad pagyvenę asmenys galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, nepažeidžiant jų teisių ir orumo.
Senyvo amžiaus asmuo - tai sukakęs senatvės pensijos amžių asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Socialinis paslaugų įstatymas, 2006, 2 str.).
Socialinės globos norma - Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinti socialinės globos teikimo likusiems be tėvų globos vaikams, vaikams su negalia, socialinės rizikos vaikams, suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims, socialinės rizikos suaugusiems asmenims principai ir charakteristikos (Socialinis paslaugų įstatymas, 2006, 2 str.).
Socialinės globos rūšys pagal trukmę:
- Dienos socialinė globa - kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba dienos metu.
- Trumpalaikė socialinė globa - paslaugos, suteikiamos senyvo amžiaus asmeniui, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, kai jo šeimos nariai, globėjai ar rūpintojai laikinai ar darbo savaitę negali jo prižiūrėti (atokvėpio paslaugos).
- Ilgalaikė socialinė globa - kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba visiškai nesavarankiškam senyvo amžiaus asmeniui. Teikiama neterminuotai stacionariose socialinės globos įstaigose (Socialinis paslaugų katalogas, 2006).
Šios trumpalaikės/ilgalaikės socialinės globos vienu metu ne mažiau kaip 10 asmenų ar įstaigos, kuriose namų aplinkoje grupėmis apgyvendinami asmenys ne daugiau kaip po 10 asmenų vienoje grupėje (Socialinis paslaugų katalogas, 2006, 20.1 p.).
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Jeigu socialinė globa teikiama ne asmens namuose, tai priklausomai nuo senyvo amžiaus asmens poreikių ji gali būti teikiama stacionariose arba nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose.
Stacionarios globos įstaigos, kurios kitaip gali būti vadinamos socialinės globos įstaigomis, skirtos žmonėms nuolatiniam ar ilgesniam apsigyvenimui įstaigoje, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, ilgalaikė globa ir slauga. Dažniausiai tokio tipo įstaigose teikiama ilgalaikė socialinė globa.
Svarbu užtikrinti globos reikalingiems žmonėms kiek įmanoma kokybiškesnį gyvenimą, skatinant jų sugebėjimus pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Stacionariose globos įstaigose gyventojams teikiamos įvairios paslaugos: socialinės, psichologinės, kultūrinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei ugdymo ir kitos paslaugos (Stacionarios globos įstaigos darbo efektyvumo didinimo nuostatos, 1998).
Savarankiškesniems senyvo amžiaus asmenims dienos socialinė globa gali būti teikiama nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose: laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos namuose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose.
Taigi, socialinė globa yra neatskiriama bendros socialinės apsaugos sistemos dalis, specialiosios socialinės paslaugos sudedamoji dalis ir teikiama tuomet, kai senyvo amžiaus asmeniui savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime bendrosios paslaugos nepakanka arba jos yra neveiksmingos ir neduoda laukiamo rezultato. Dienos ir trumpalaikė socialinė globa gali būti teikiama tiek asmens namuose, tiek socialinių paslaugų įstaigose.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Demografiniai pokyčiai ir socialinės globos poreikis
Europos Sąjungos valstybėse, tame tarpe ir Lietuvoje, išryškėjo demografinė visuomenės senėjimo problema. Didėja 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų dalis. Iš visų amžiaus grupių santykinai išaugs labai sens (80 m. ir daugiau) asmenys. Ši tendencija turi įtakos daugeliui kasdienio gyvenimo aspektų ir todėl kelia ypatingus iššūkius beveik visose politikos srityse.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę dalį sudaro senyvo amžiaus, t. y. 60 metų ir vyresni asmenys. Statistikos departamento duomenimis, 2008 metų pradžioje tokių asmenų buvo 690,8 tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas ir prognozuojama, kad 2060 metų pradžioje du penktadalius (40,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys senyvo amžiaus asmenys.
Socialinės globos poreikis paskutiniame dešimtmetyje nemažėja. Senyvo amžiaus asmenims gana dažnai reikia ilgalaikės globos, nes jie savarankiškai negali atlikti daugelio kasdieninio gyvenimo funkcijų.
Nors pripažįstama, kad šiuo metu senėjant visuomenei institucinė socialinė globa nebetenkina visuomenės poreikių ir būtina vystyti kitas, nemažiau patrauklias socialinės globos formas, kaip senyvo amžiaus asmens socialinė priežiūra, bet socialinė globa, teikiama senyvo amžiaus asmens socialinės globos įstaigose šiuo metu ir ateityje užims reikšmingą vietą socialinių paslaugų senyvo amžiaus asmenims segmente.
Pastarųjų metų statistika rodo, kad socialinės globos paslaugomis naudojasi nemaža dalis Lietuvos gyventojų. 2007 m. socialinės globos paslaugos buvo teikiamos 101-oje senyvo amžiaus asmens globos įstaigoje. Šios paslaugos buvo suteiktos per 4,9 tūkst.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Dėl ilgalaikės globos poreikio didėjimo ir siekiant kokybiškesnio paslaugų teikimo, būtina tobulinti socialinės globos įstaigos veiklą. Šio personalo sudėties, jo kvalifikacijos ir darbo organizavimo trūkumai, fizinė paslaugų teikimo aplinka, socialinės globos paslaugų reglamentavimo netobulumas daro įtaką senyvo amžiaus asmens globos įstaigos veiklos organizavimui.
Socialinės paslaugos: bendrosios ir specialiosios
Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui, kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Bendrosioms socialinėms paslaugoms priskiriamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, sociokultūrinės, transporto organizavimo, maitinimo organizavimo, aprūpinimo būtiniausiais drabužiais ir avalyne bei kitos paslaugos.
Kai asmens gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka jam gali būti teikiamos specialiosios socialinės paslaugos. Specialiosios socialinės paslaugos skirstomos į socialinę priežiūrą ir socialinę globą.
Socialinė priežiūra - tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, kuriai nereikia nuolatinės specialistų priežiūros.
Socialinė globa - tai kita specialiosios socialinės paslaugos sudedamoji dalis.
Pagal teikimo trukmę socialinė globa skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę.
Lietuvos socialinė politika ir tarptautiniai įsipareigojimai
Senstant visuomenei, globos poreikis didėja, socialinė globa tampa vis didesne šiuolaikinės valstybės socialinės politikos dalimi. Nagrinėjant užsienio šalių socialinę politiką senyvo amžiaus asmenims, reikia atsižvelgti į Jungtinių Tautų principuose išdėstytas nuostatas (United Nations, 1991). Šioje pastogę, priežiūrą, globą bei gydymą, visokeriopai gerbti jų orumą, pasirinkimą, poreikius ir asmeninį gyvenimą, taip pat jų teisę patiems spręsti apie teikiamos priežiūros bei jų gyvensenos kokybę (United Nations Principles for Older Persons.
Pataisytoje Europos socialinėje chartijoje (1996, I dalies 23 str.) yra akcentuojama, kad būtina užtikrinti senyvo amžiaus žmonėms galimybes apsigyventi atitinkamose globos įstaigose gerbiant jų asmeninį gyvenimą.
2002 m. Tarptautiniame Madrido veiksmsų plane dėl visuomenės senėjimo yra sakoma: Vyriausybės politika turėtų užtikrinti, kad pagyvenę žmonės gautų socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, tarp jų apgyvendinimą prieglaudoje ir ilgalaikę priežiūrą. Turėtų būti parengti veiksmingi planai, kaip šios reikmės turėtų būti laiku tenkinamos (2002 m.
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomone, būtinas naujas požiūris į senėjimą, integruojant senyvo amžiaus žmones į visuomenę, o jų globą suvokiant, kaip bendrą visuomenės uždavinį (Europos Sąjungos oficialus leidinys, 51 tomas, 2008, pranešimo nr.
Europos Sąjungos Regionų komiteto nuomone (2008) konkretiems asmenims pritaikytos būtinos paramos priemonės būtų suplanuotos laiku ir užtikrintos. Vietos ir regionų valdžios institucijoms yra būtinos priemonės kokybiškos paslaugų infrastruktūrai sukurti ir konkretiems asmenims pritaikytiems veiksmsų planams parengti (Europos Sąjungos regionų komitetas, 2008, 75- oji plenarinė sesija, 32, 34 p.) .
Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, dalyvauja ES valstybių narių vykdomų socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties politikos koordinavimo procese. Šios ES valstybes nares nuolat tobulinti įgyvendinamą socialinę politiką.
Valstybinės institucijos (ministerijos, apskritys) pagrindžia ir sukuria šalies paslaugų plėtojimo strategijos ir paslaugų standartus. Šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje itin svarbus.
Siekiant didinti globos įstaigos veiklos efektyvumą, 1998 metais Lietuvoje buvo priimti Stacionarios globos įstaigos darbo efektyvumo didinimo nuostatai. Minėtame dokumente siūloma tęsti pradėtą stacionarios globos įstaigos decentralizaciją, priartinant globos įstaigas prie gyvenamosios vietos ir stengiantis kuo ilgiau išlaikyti žmogų jam įprastoje bendruomenėje.
Dokumente pabrėžiama, kad stacionariose globos įstaigose apgyvendinti tik tuos žmones, kuriems socialinių paslaugų negalima suteikti bendruomeninis paslaugų tinkle arba tos paslaugos yra neefektyvios. Minėtame teisės akte nurodoma nesteigti didelių stacionarių globos įstaigų, o esamose vykdyti pertvarkos projektus.
Norint pasiekti galutinį socialinių paslaugų teikimo tikslą - grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi, išsaugant garbę ir orumą, ir integruotis į visuomenę 2002 m. Lietuvoje priimama Socialinių paslaugų teikimo koncepcija, kurioje buvo nustatyti socialinių paslaugų sistemos plėtros prioritetai, tolesnės socialinių paslaugų kryptys.