Socialinis draudimas lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą - nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį llaidojęs asmuo gauna išmoką. Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas.
Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos - nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau - nuo jas mokančiųjų sąžiningumo. Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo.
Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą.
Valstybinis Socialinis Draudimas Lietuvoje
Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. Asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis, einančius narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbančius žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatus į notarus, valstybės tarnautojus, valstybės politikus, Konstitucinio Teismo teisėjus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kitų teismų teisėjus, kandidatus į teisėjus, prokuratūros pareigūnus, Lietuvos banko valdybos pirmininką, jo pavaduotojus, valdybos narius, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtus valstybės institucijų ar įstaigų vadovus, kitus Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtus valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnus, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtus valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnus ir gaunantys atlyginimą už darbą; valstybiniu socialiniu draudimu draudžia jų darbdavys.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 123-5528) ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (Žin., 2002, Nr. 41-1535) nustatytą tvarką darbdavys privalo mokėti už dirbančiuosius 31 procento dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo,o 3 procentus išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 31 + 3 procento valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą pervesti į VValstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000 metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. - darbuotojas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc. Darbdavio ir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas.
Apsidraudę privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, įgyja teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pagrindinę pensijos dalį - bazinę pensiją. Nuo 2002 m. spalio 1 d. visi draudėjai, kurie turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas už save ir už draudžiamus asmenis, privalo registruotis teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.
Privalomojo valstybinio socialinio draudimo 31 + 3 pproc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2000, Nr.11-3574) nustatyta tvarka bei Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatytas išmokas, o taip pat turi teisę į Valstybinio socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153) nustatytą tvarką.
Jeigu dirbama savarankiškai, pagal verslo liudijimą ar ūkininkaujama ir mokama pusės bazinės pensijos dydžio įmokas, socialinis draudimas garantuoja pagrindinę (bazinę) senatvės ar invalidumo pensijos dalį. Jei dirbama savarankiškai, t. y. Įregistruota personalinė įmonė, privalu draustis pagrindinei pensijos daliai - bazinei pensijai. Šiuo metu (2003 m.) patvirtintas valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti mėnesio įmokos dydis - 50 proc. bazinės pensijos.
Taip pat reikia draustis papildomai pensijos daliai, mokant 15 proc. nuo paties pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamos pajamų sumos. Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi, o ūkininkai save ir dirbančius ūkyje pilnamečius savo ūkio narius draudžia tik bazinei pensijai. Ūkininkai už save ir savo ūūkio narius valstybinio socialinio draudimo įmokas moka valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai gauti. Šiuo metu (2003 m.) patvirtintas valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti mėnesio įmokos dydis - 50 proc.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkai, drausdami save ir dirbančius savo ūkio narius, turi teisę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį. Šiuo metu patvirtinta ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkų ir jų ūkių narių mokama valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti mėnesio įmokos dalis - 20 proc. bazinės pensijos (šiuo metu bazinė pensija - 152 litai).
Senatvės Pensija
Senatvės pensiją vyrai gauna 62 metų ir 6 mėnesių, moterys šiemet - 58 metų ir 6 mėnesių, kitąmet - 59 metų, dar po metų - 59 metų ir 6 mėn., o nuo 2006-ųjų ir vėliau - 60 metų. Pensijai paskirti reikalaujamas ir pensijų draudimo stažas. Pensijų draudimo stažas yra laikas, per kurį Jūs pats mokėjote, už Jus darbdavys ar valstybė mokėjo pensijų draudimo įmokas, gavote socialinio draudimo ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), bedarbio pašalpas.
Minimalus draudimo stažas senatvės pensijai gauti yra 15 metų, būtinasis - 29 metai moterims ir 30 metų vyrams. 2004 metais ir moterims būtinasis stažas bus 30 metų. Invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijoms paskirti reikalaujamas pensijų draudimo stažas priklauso nuo apdraustojo amžiaus, t. y. Pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė, kuri šiuo metu yra 152 Lt, ir papildoma.
Pagrindinės pensijos dydį nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į vartojimo kainų kitimą. Papildomos pensijos dalies dydis priklausys nuo Jūsų pensijų draudimo stažo, pajamų, nuo kurių priskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, bei gautų socialinio draudimo pašalpų (visa tai trumpai vadinama asmens draudžiamosiomis pajamomis), taip pat einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio, kurį taip pat tvirtina Vyriausybė (nuo š. m. liepos 1 d. draudžiamosios pajamos 901Lt).
Jei kreipimosi dėl senatvės pensijos skyrimo dieną turėtumėte 35 metų stažą ir įmokos būtų mokėtos nuo pajamų, lygių einamųjų metų draudžiamosioms pajamoms (Jūsų draudžiamųjų pajamų koeficientas būtų 1), senatvės pensija būtų apie 310 Lt, t. y. daugiau nei 45 proc. buvusio uždarbio, atskaičiavus mokesčius. Jei turėtumėte 45 metų stažą, pensijos dydis būtų apie 354 Lt, daugiau nei 50 proc.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Jei turėtumėte 35 metų stažą, o įmokos būtų mokėtos nuo pajamų, tris kartus didesnių už einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (Jūsų draudžiamųjų pajamų koeficientas būtų 3), senatvės pensija būtų apie 625 Lt, daugiau nei 34 proc. buvusio uždarbio. Jei turėtumėte 45 metų stažą, pensijos dydis būtų apie 760 Lt, daugiau nei 40 proc.
Jei įmokos būtų mokėtos nuo minimalaus atlyginimo (šiuo metu - 430 Lt) ir turėtumėte 35 metų stažą, senatvės pensija būtų apie 230 Lt. Atkreipkite dėmesį į tai, kad, jei socialinio draudimo įmokos būtų mokamos 30 metų nuo pusės minimalios mėnesinės algos, tai Jūs įgysite tik minimalų 15 metų stažą ir bus paskirta ne viso dydžio (dalinė) pensija. Jei per tuos metus dar kurį laiką sirgsite ar gausite bedarbio pašalpą ir pajamos bus dar mažesnės, tai nesukaupsite ir 15 metų stažo, taigi ir senatvės pensija negalės būti paskirta.
Ligos ir motinystės pašalpoms gauti taip pat reikalaujamas socialinio draudimo sstažas. Jis turi būti ne trumpesnis kaip 3 mėnesiai per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesiai per paskutinius 24 mėnesius. Tokio pat stažo reikia, kad gautumėte motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį. Motinystės (tėvystės) pašalpai iki vaikui sukaks vieneri metai gauti tėvas ar motina turi turėti ne trumpesnį kaip 7 mėnesių stažą per pastaruosius 24 mėnesius.
Socialinio Draudimo Biudžetas
Valstybinio socialinio draudimo biudžeto pagrindą sudaro privalomojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3% nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31% nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą). Jos sudaro apie 98 proc. vvisų pajamų. Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas ir atskiras valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas.
Metinio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę ataskaitą iki 1999 metų rengė Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba ir tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas numato galimybę skirti asignavimus iš valstybės biudžeto, jeigu dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų sprendimų valstybinio socialinio draudimo biudžeto išlaidos viršija gaunamas pajamas.
1994 metais iš valstybės biudžeto buvo skirta 11,9 mln. Lt asignavimų, 2000 metais - 200 mln. 1995 metais perskaičiavus pensijas pagal naująjį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir išlaidoms viršijus pajamas 3 mln. Lt asignavimų iš valstybės biudžeto negauta. Taip pat 1997 metais priėmus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas dėl našlių pensijų skyrimo už mirusiuosius iki 1995 metų tik antrajame 1997 metų pusmetyje šioms pensijoms išmokėti papildomai prireikė daugiau nei 15 mln. Lt.
Šios sumos valstybės biudžetas nepadengė, nors Valstybinio socialinio draudimo fondo bbiudžetas 1997 metus baigė, turėdamas apie 81 mln. Lt skolų. Nuo 1998 iki 2002 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas buvo deficitinis. Svarbu paminėti, kad nuo 1991 metų buvo labai svarbus ilgalaikes pasekmes turintis sprendimas - prisiimti tarybinio socialinio aprūpinimo duotus įsipareigojimus esamiesiems ir būsimiesiems pensininkams. Tai pasireiškė darbo stažo, iš dalies ir uždarbio, sukaupto tarybiniu laikotarpiu, pripažinimu suteikiant teisę į socialinio draudimo pensijas. Tokio sprendimo pagrįstumas niekam nesukėlė abejonių.
2002 metais “Sodros” pajamos išlaidas viršijo 117,2 mln. litų. Pagerėjo įmokų surinkimas, buvo padengta dalis skolų, sumažėjo išmokų pristatymo išlaidos. Ne taip lengva atsitiesti po ne vienerius metus trukusios finansinės krizės, “Sodra” tebeskolinga bankams, tačiau skolos po truputį grąžinamos. Numatoma, kad dėl demografinių priežasčių ir ekonomikos augimo artimiausius 10-15 metų “Sodros” biudžetas bus subalansuotas, o dalis jo pertekliaus bus skiriama socialinio draudimo pensijų didinimui. Nepablogins tik iš “Sodros” išmokas gaunančių žmonių padėties ir pensijų sistemos reforma. Nors dalis socialinio draudimo įmokų bus pervedama į kaupiamuosius fondus, lėšos padengti šiam trūkumui bus imamos iš valstybės biudžeto.
1992-1994 mmetų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas buvo subalansuotas, dėl to buvo švelnesni pereinamojo laikotarpio sukrėtimų (ekonomikos smukimo, infliacijos, bedarbystės) padariniai. Mažėjantis apdraustųjų skaičius ir augantis socialinio draudimo pensijų gavėjų skaičius buvo vienas iš nesubalansuoto biudžeto atsiradimo pagrindinių priežasčių. Jei 1991 metais vieno pensininko pensiją buvo galima prilyginti 2,1 apdraustojo (dirbančiojo) sumokėtoms įmokoms, tai 1997 metais šis rodiklis jau sumažėjo iki 1,41, o 2001 metais jis siekė tik 1,26.
Socialinio Draudimo Istorija Lietuvoje
Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš II-ąjį Pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas. Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įįmonių kasos: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto. Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims bei jų šeimų nariai.
Tačiau buvo numatytos ir labai svarbios išimtys: ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirba daugiau kaip 400 Lt... Dirbantys šalies gyventojai sulaukę senatvės norėtų gauti vidutiniškai 1 041 eurą siekiančią pensiją, parodė „Swedbank“ užsakymu atlikta gyventojų apklausa. Šiuo metu vidutinė pensija šalyje turint būtinąjį stažą sudaro apie 640 eurų. Pageidaujama pensija beveik du kartus didesnė už realią.
Be to, nepaisant pastaruosius keletą metų sparčiai didintų pensijų, skirtumas tarp lūkesčių ir realybės iš esmės nepasikeitė. Tačiau valstybės galimybės dar sparčiau didinti pensijas irgi ribotos. Kaip galime padidinti senatvės pensijas?
Iššūkiai Ateityje
Pastarieji ketveri metai buvo palankūs didinti senatvės pensijas dėl dviženklio darbo užmokesčio augimo ir nuosekliai didėjusio užimtų šalies gyventojų skaičiaus. Jis šį rudenį pasiekė rekordinį lygį nuo pat šio amžiaus pradžios ir lapkritį siekė apie 1,48 mln. žmonių.
Vis dėlto, toliau užtikrinti panašią ar aukštesnę pakeitimo normą, t. y. skirtumą tarp buvusio atlyginimo ir gaunamos pensijos, taps vis sudėtingiau dėl besikeičiančios demografinės padėties, taip pat ir kitų viešojo finansavimo poreikių, pavyzdžiui, gynybos ar sveikatos apsaugos.
Lietuvoje svarbiausia pensijų dalis yra klasikinė einamojo finansavimo sistema, kuri dar vadinama I pakopa ir kurioje pensijos finansuojamos iš dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų. Ji paremta kartų solidarumo principu. Dirbdami ir mokėdami mokesčius, „sumokame“ pensijas savo tėvams ar seneliams. Mums sulaukus senatvės, pensijas turėtų „mokėti“ mūsų vaikai ir anūkai. Bet tokiu principu paremta sistema susiduria su iššūkiais ilgėjant gyvenimo trukmei ir mažėjant gimstamumui.
Kas nutinka, kai visuomenė sensta? Turime vis daugiau pensininkų ir vis mažiau tų, kurie dirba ir moka mokesčius, tad išlaikyti pakeitimo normą tampa vis sudėtingiau. Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į dabartines demografines tendencijas skaičiuoja, kad pakeitimo norma kasmet mažės ir 2050 m. pasieks vos 25 proc. Svarbu atkreipti dėmesį, kad čia skaičiuojama tik tai, ko gyventojai gali tikėtis iš valstybės, o ne iš kitų pajamų šaltinių. Tai reiškia, kad jeigu kliausimės tik valstybės galimybėmis, mūsų pensija sieks vos ketvirtadalį buvusių darbo pajamų. Deja, net ir žinant šias tendencijas bei prognozes, viešoje erdvėje aktyviai svarstoma apie tai, kaip panaikinti paskatas kaupiantiems papildomai, o ne kaip padėti gyventojams užsitikrinti didesnį finansinį atsparumą ateityje.
Dažnai su pavydu žiūrime į Vakarų ar Skandinavijos valstybių gyventojų pensijas, bet nesigiliname, iš kokių šaltinių jos mokamos. Ar tikrai dosnios pensijos užtikrinamos tik valstybės lėšomis, t. y. iš tuo metu surenkamų socialinių mokesčių?
Kaip rodo duomenys, maždaug trečdalį (o kai kur ir daugiau) Vakarų ir Skandinavijos gyventojų pensijas sudaro privatus kaupimas II-oje ir III-ioje pakopose. Jose sukauptas turtas, EBPO duomenimis, sudaro vidutiniškai 94 proc. šalies BVP. Tokiose šalyse kaip Islandija, Danija ar Olandija, kurios išsiskiria aukšta pajamų pakeitimo norma senatvėje, pensijų fondų turtas viršija ir 150 proc. BVP.
Dabartiniai Lietuvos pensininkai iš privataus kaupimo gauna iki 10 proc. dydžio nuo vidutinės pensijos dydžio išmoką, kuri, palyginti su vakarietiškomis, yra maždaug 3-4 kartus mažesnė. Vis dėlto, reikia atsižvelgti į tai, kad dabartiniai pensininkai papildomai kaupė ne visą profesinę karjerą, kaupimo sąlygos ne kartą keitėsi, o papildomam kaupimui skiriama įmoka sudarė 2-5 apie proc., kai Vakarų šalyse ji yra didesnė ir kartais siekia net 10 proc. ar dar daugiau.
Pagrindinis iššūkis - kaip atsidėti dalį pajamų ateičiai jų neišleidžiant dabarties norams. Pastaruosius kelerius metus dorojantis su itin aukšta infliacija, daliai gyventojų atsidėti pajamas senatvei nebuvo lengva užduotis. Tačiau vidutinei metinei infliacijai nukritus žemiau 1 proc., o atlyginimų augimui vis dar siekiant 10 proc., priežasčių nekaupti yra vis mažiau.
II ir III pensijų pakopų tikslas yra diversifikuoti pajamas senatvėje užsitikrinant jas iš kelių šaltinių. Valstybė, norėdama suteikti daugiau galimybių užsitikrinti orią senatvę ir prisidėdama įmoka iš biudžeto, skatina sukaupti sau papildomai pensijai II pakopoje. Tuo metu III pakopoje gyventojai gali kaupti dar papildomai savarankiškai.
Vis dažniau, nors kol kas dar gerokai per retai, prie III pakopos kaupimo prisideda ir darbdavys, pavyzdžiui, skirdamas kelių procentų dydžio įmoką tiesiai į darbuotojo III pakopos fondą. Arba siūlydamas dvigubą modelį, pavyzdžiui, jeigu darbuotojas nusprendžia savarankiškai kaupti III pakopoje 2 proc. nuo savo atlyginimo, darbdaviai prideda papildomus 2 proc., ir tai yra aiški papildoma nauda darbuotojui.
Bet net ir tokiose įmonėse, kurios siūlo šią papildomą naudą, darbuotojai ne visada skuba ja naudotis. Ir čia tikriausiai prisideda ne tik informacijos trūkumas, bet ir požiūris į pačio gyventojo indėlį siekiant finansiškai aprūpintos senatvės. Todėl svarbu ne tik skatinti darbdavius prisidėti prie darbuotojų finansinės gerovės ateityje, bet ir šviesti bei skatinti darbuotojus pasinaudoti šia galimybe.
Kitaip nei kitose valstybėse, darbdavių vaidmuo Lietuvoje kol kas yra menkai pastebimas. Pavyzdžiui, Islandijoje privalomasis įnašas į II pensijų pakopą siekia net 15,5 proc., iš kurių darbdavių įnašas yra net 11,5 proc.
Kaupimas senatvei ar tiesiog savo ateičiai yra ne kas kita, kaip dalies pajamų neišleidimas dabarties norams. Atsisakyti šių dabarties norų nėra lengva. Visgi, pasirūpinti savo ilgiausiomis atostogomis - išėjimu į pensiją - yra itin svarbi užduotis. Taigi, atsidėdami pajamas jaunesniame amžiuje, galime nebedirbti ir ne tik išgyventi su gaunamomis pajamomis išėję į pensiją, bet ir gyventi taip, kaip norėtume.
O pensijų dydžiu prie Vakarų valstybių priartėsime tik tuomet, kai savarankiškai sukauptos sumos dydžiu galėsime lygiuotis, pavyzdžiui, su danais, kurių pensijų fonduose sukaupta suma siekia beveik 200 proc. nuo BVP. Priminsiu, Lietuvoje II ir III pakopos fonduose sukauptas turtas šiuo metu sudaro apie 12 proc. nuo viso šalies BVP.
Norėdami ateityje gauti poreikius atitinkančią senatvės pensiją, tuo turime rūpintis patys jau dabar ir patys padidinti būsimą savo pensiją - tiek kaupdami savarankiškai, tiek susitardami su savo darbdaviu, jog prie kaupimo prisidėtų ir jis. „Swedbank“ primena, kad finansiškai ruoštis savo didžiausioms gyvenimo atostogoms reikia iš anksto.
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
| Rodiklis | 1991 | 1997 | 2001 |
|---|---|---|---|
| Apdraustųjų skaičius vienam pensininkui | 2.1 | 1.41 | 1.26 |
tags: #ka #vadiname #socialinio #draudimo #pensininkai