Lietuvos žmonės gana aiškiai suvokia, kas yra smurtas, žino, kad tai yra blogai. Supranta, kad niekas nesuteikia teisės šeimos nariams engti vienas kito - ne tik fizine, bet ir psichologine ir net ekonomine prasme. Tačiau dauguma, susidūrę su šiuo reiškiniu, jaučiasi beviltiškai, nes nemano, kad gali sulaukti realios pagalbos. Kelias savaites portale lrytas.lt vyko Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuota socialinė akcija „Nebijok kalbėti“, skirta kovai su smurtu artimoje aplinkoje. Buvo skelbiami švietėjiški straipsniai įvairiais smurto šeimoje aspektais, neapsiribojant vien vyrų smurtu prieš moteris, bet nagrinėjant ir moterų smurto prieš vyrus, vaikų smurto prieš tėvus temas. Buvo kalbinami įvairių sričių specialistai, dirbantys su smurtą patyrusiais žmonėmis - psichologai, socialiniai darbuotojai, seksologai. Daugiau nei pusė skaitytojų prisipažino patyrę smurtą šeimoje - nepatyrę jo teigė tik 41 proc. Daugiausia (37 proc.) smurtą patyrė iš sutuoktinio ar sugyventinio. 18 proc. prisipažino, kad prieš juos smurtavo tėvai, 4 proc.
Smurtautojas gali bandyti tave perkalbėti ar įtikinti, kad jo netinkamas elgesys daugiau nebepasikartos ir jis pasikeis. Deja, tai yra mažai tikėtina. Jei manai, kad tu, tavo artimasis arba draugas patiria smurtą šeimoje, nedelsk ir kreipkis pagalbos. Dažniausiai vaikas nėra pajėgus pats sustabdyti smurtaujančio artimojo, todėl patikimo suaugusiojo pagalba yra būtina. Pirmiausia, apie patiriamą smurtą svarbu papasakoti suaugusiam žmogui, kuriuo pasitiki (tetai, seneliui ar kitam giminaičiui, kaimynui, mokytojui, klasės auklėtojui). Taip pat tau galėtų padėti mokyklos socialinis pedagogas ar psichologas. Taip pat tu pats gali kreiptis į vietos vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus (gali kreiptis telefonu, el. paštu, paštu). Tai gali padaryti ir anonimiškai, t. y. Jeigu turi papildomų klausimų, norėtum pasitarti ar tiesiog pritrūktų drąsos pačiam kreiptis pagalbos, gali skambinti į Vaikų liniją arba Jaunimo liniją, kurių savanoriai yra pasiruošę padėti.
Su savanoriu galėsi pasikalbėti apie savo problemas ir jie tau padės nuspręsti, ką daryti toliau. Vis daugiau žmonių atpažįsta smurto artimoje aplinkoje požymius, tačiau ryžtas reaguoti į tokias situacijas vis dar išlieka ribotas. Pasak specializuotos pagalbos centro „Veda vidus“ vadovės, psichoterapeutės dr. „Visada sakome, kad smurtą pastebėję žmonės gali ir turėtų reaguoti - nesvarbu, ar tai pažįstami, ar visai nepažįstami žmonės. Tačiau realybėje dažnai atsiranda įvairių priežasčių, kurios sustabdo. Žmonės bijo suklysti, nežino, kur kreiptis, ar net nėra tikri, ar tai, ką matė ar girdėjo, iš tiesų buvo smurtas“, - sako dr. D. Pasak jos, viena dažniausių priežasčių - smurto painiojimas su konfliktu. „Žmonės vis dar dažnai galvoja: gal čia tik konfliktas, gal aš ne taip supratau. Vis dar gaji ir nuostata, kad tai - privatus šeimos reikalas, į kurį nederėtų kištis. Dr. D. Puidokienės teigimu, žmones neretai sustabdo ir baimė pabloginti situaciją. „Kartais žmonės galvoja: jei įsikišiu, situacija gali tapti dar blogesnė. Kiti baiminasi ir dėl savo saugumo - kad smurtaujantis žmogus gali agresiją nukreipti į juos. Dar viena dažna priežastis - vadinamasis „kito žmogaus efektas“. „Žmonės neretai galvoja, kad kažkas kitas jau turbūt sureagavo arba sureaguos. Pavyzdžiui, girdėdami konfliktą pas kaimynus galvoja: gal jau kažkas paskambino policijai. Tokiu būdu atsakomybė tarsi pasidalijama su visais - ir galiausiai niekas nesureaguoja“, - aiškina dr. D.
Šias įžvalgas patvirtina ir IKEA inicijuota tyrimų projektas „Pastebėk smurtą“. Jo rezultatai rodo, kad daugelis žmonių, pastebėję smurtą, vis dėlto nesiryžta reaguoti. Daugiau kas trečias (34 proc.) gyventojas yra pastebėjęs smurtą artimoje aplinkoje savo aplinkoje, o dar penktadalis (21 proc.) jį įtarė. „Tai rodo, kad žmonių jautrumas smurtui iš tiesų yra didelis - daugelis jį pastebi, tačiau dažnai sustabdo abejonės. Todėl labai svarbu kalbėti apie tai, kaip reaguoti ir kad geriau patikrinti situaciją, negu likti abejingiems“, - sako dr. D.
Trečia, svarbu nukreipti žmogų pagalbos link. „Net jei tuo metu žmogus sako, kad pagalbos nereikia, verta suteikti informaciją, kur jos galima kreiptis - apie specializuotos pagalbos centrus, pagalbos linijas ar kitas organizacijas. IKEA užsakymu visuomenės nuomonės apklausa apie smurtą artimoje aplinkoje tyrimų bendrovė „Norstat” atliko 2026 m. vasarį. Internetinėje apklausoje dalyvavo 1000 18-74 metų amžiaus Lietuvos gyventojų. Imtis reprezentatyvi pagal lytį, tautybę, amžių ir gyvenamąją vietą.
Taip pat skaitykite: sensorinės reakcijos ypatumai turintiems autizmo spektro sutrikimą
Psichologinis smurtas - sunkiausiai atpažįstama smurto rūšis. Kai žmogus smurtauja psichologiškai, jis tarsi žaidžia su kito žmogaus mintimis, jausmais, savijauta. Taip bendraujant prarandama lygybė tarp dviejų žmonių, nes vienas tampa tartum stipresnis, kontroliuojantis ir valdingesnis, o kitas paklusnesnis ir nukentėjęs. Net ir įtardama, kad su jaunikiu kažkas negerai, ji naiviai tikėjosi, kad jai taip nenutiks ir kartojo: „O ta Mėlynbarzdžio barzda ne tokia jau ir mėlyna…“. Dar vienas psichologinio smurto aspektas - smurtautojas nepanaudoja visų savo galių iškart. Tačiau palaipsniui atsiranda vis daugiau draudimų partnerei. Smurtautojas dažniausiai sako „Aš tai darau dėl tavęs, noriu tave apsaugoti, juk matai, kaip tie žmonės tave skaudina.“ Dažnai uždraudžia bendrauti su draugėmis, ypač tomis, kurios gali atverti akis ir parodyti, kad moters santykiai destruktyvūs. Laikui bėgant atsiranda vis daugiau manipuliacijų, nepagarbių komentarų apie moters išvaizdą, intelektą, įvairius negebėjimus. Neturėdama su kuo pasikalbėti ir papasakoti, kaip jaučiasi, moteris ir pati pradeda nebesuprasti savo slogios savijautos.
Jei jūs patiriate arba įtariate, kad galimai patiriate psichologinį smurtą, kreipkitės į bet kurį Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą. Pristatome 2013 m. Z. Vasiliauskaitė „Šeimoje patirtos smurto padariniai bio-psicho-socialinei asmens sveikatai. Mušamos moters sindromas.“
Smurto ratas - Leonore Walker atliktų tyrimų metu nustatytas trifazis modelis: įtampos augimas su didėjančiu pavojaus jausmu, smurto proveržis, „medaus mėnesio“ arba smurtautojo atgailaujančio elgesio fazės. Po aktyvaus periodo smurtas gali atsigauti: smurtautojas rodo dėmesį ir švelnumą, o nukentėjęs asmuo gali jausti, kad partneris suprato savo klaidą. Dauguma moterų, patekusios į tokį ciklą, tiki, kad vėliau vyras pasitaisys, tačiau realybėje šis tikėjimas retai išsipildo. Išmoktas bejėgiškumas ir smurto normalizavimas labai dažnai formuoja moterų įsitikinimą, kad kovoti nėra prasmės, todėl jos prisitaiko gyventi grėsmingoje situacijoje.
Siekiant veiksmingos pagalbos nukentėjusiems asmenims ir smurto prevencijos, svarbu aiškiai identifikuoti ir tiksliai įvardinti reiškinį. Sisteminis smurtas yra pasikartojantis elgesys, kuriuo siekiama suvaržyti kito asmens autonomiją. Pasipriešinimo smurtas - tai reakcija į ilgalaikę prievartą. Smurtas artimoje aplinkoje dažnai suvokiamas kaip pavienis konfliktas, tačiau iš tiesų jis yra nuoseklus procesas su aiškiu ciklu. Be to, svarbu atskleisti, kad žiniasklaidos pateikiami pasakojimai kartais klaidina visuomenę, priskirdami sistema smurtą ar konfliktą, o ne sisteminį smurtą su realia galios disbalanso dinamika. Žiniasklaidos įtaka - tai tyrimų ir viešosios nuomonės formavimas, todėl nereikėtų pritarti nuomonėms, kurios nuslepia esminę smurto priežastį: vyriškos galios dominavimą ir moterų disbalanso rizikas Lietuvoje.
Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2018 m. net 90 proc. įtariamų asmenų dėl smurto artimoje aplinkoje buvo vyrai. Ši statistika rodo socialinį kontekstą, kuriame turi būti vertinamas smurtas. Reikia pabrėžti ir nukentėjusiųjų bei smurtautojų skaičius, kad būtų matomas visapusiškas paveikslas. Taip pat svarbu vengti stereotipų ir terminių įvardijimų, pabrėžiant, kad „vyrų smurtas prieš moteris“ yra svarbus sindromų ir lyčių lygybės kontekstų tyrimams. Taip pat patartina vengti paminėjimų, kurių akcentas mažina nukentėjusiųjų patirtį, ir naudoti informacijos pateikimą, kuri neteikia pagrindo abejoti nukentėjusiosios patirtimi: „pasak nukentėjusiosios“, „kaip pasakojo moteris“ vietoj „tariamai“.
Taip pat skaitykite: Atpažinti vaiko patiriamą smurtą: svarbiausi indikatoriai
Išryškinama būtinybė kalbėti apie sisteminį smurtą,o ne tik apie vienkartinį įvykį. Smurtas dažnai sujungtas su finansine priklausomybe, vaikais, saugumo baimėmis ir socialinės pagalbos stoka, todėl išeiti iš smurtinių santykių dažnai nėra momentinis sprendimas. Ilgainiui žmogus gali gyventi nuolat didėjančioje įtampoje, baimėje ir netikrumo būsenoje. Izoliacija ir priklausomybė nuo smurtautojo stiprina įsitikinimą, kad išeiti yra neįmanoma. Psichologiniai veiksniai - kaltės jausmas, gėda, savęs nekokybės pojūtis - taip pat turi nemažą įtaką nukentėjusiųjų gebėjimui ištraukti save iš smurtinių ryšių. Susiformuoja suvokimas, kad smurtas yra „normali“ dalis santykių, todėl reikia keisti požiūrį į smurto ciklą ir į tai, kaip jį įveikti.
Šiame kontekste svarbu perteikti, kad smurtas artimoje aplinkoje nėra vienkartinis įvykis, bet nuoseklus procesas, kuriame keičiasi tiek asmens savivertė, tiek realios galimybės veikti. Kyla klausimas - kaip visuomenei kalbėti apie sisteminį smurtą artimoje aplinkoje? Žurnalistų užduotis - skirti dėmesį pagrindiniams įvykių šaltiniams ir, kai įmanoma, aiškiai įvardinti, kad situacija gali būti sisteminė, o ne tik pavienis konfliktas. Tokiu būdu žurnalistika gali būti atsakinga už neteisingų įsitikinimų apie smurtą sklaidą ir suteikti teisingas nuorodas į pagalbą ir apsaugą.
Pagal 2018 m. duomenis ir vėlesnes gilias analizes, svarbu išryškinti lyčių lygybės kontekstą ir vengti vienpusiškų interpretacijų apie kaltę. Tolesnė analizė rodo, kad smurtas artimoje aplinkoje yra gilesnio socialinio modelio dalis, kur vyriškoji galia ir kontrolės noras gali lemti reguliarius smurto proveržius. Todėl kovos su smurtu artimoje aplinkoje tikslas yra ne tik reakcija į konkrečius įvykius, bet ir profilaktika, švietimas ir stipri pagalbos sistema, kuri užtikrintų saugią aplinką visiems.“
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija smurtą patiriantiems asmenims