Heida žvalgėsi į visas puses. Linksmai linguojančios gėlės, mėlynas dangus, džiugi saulės šviesa, ore smagiai sklandantis paukštis - viskas taip gražu, taip gražu! Heidos pasaulis - pilnas paprasto kasdienybės grožio. Ji gyvena kartu su mylimu seneliu, kasnakt miega šieno lovelėje ir kasryt atsigėrusi šviežio pieno keliauja į kalnų pievas ganyti ožkų drauge su piemeniu Pėteriu, o grįžusi skaito giesmes jo močiutei, kuri jau per prastai mato, kad galėtų skaityti pati.
Heidos gyvenimas kupinas paprastumo, gamtos ir kasdienio džiaugsmo: viskas, ko imasi Heida, atneša daug džiaugsmo ir jai, ir visiems aplinkiniams. Heida gerte gėrė į save auksinę ryto šviesą, gryną orą, švelnų gėlių kvapsnį ir tetroško vieno - likti čia visados.
Gyvenimo su seneliu kasdienybė
Vieną gražų birželio rytą penkiametę našlaitę Heidą teta Deta atveda į kalnus ir palieka pas senelį, kuris nemėgsta žmonių ir kurio bijosi bei vengia visas kaimas. Heidos senelis, visų vadinamas Dėde, prisiima mergaitę nenoromis, bet greitai turi pripažinti: „Sumatus ir pastabus vaikas“.
Gražiomis dienomis su ožkaganiu Peteriu ir jo banda ji traukia į kalnų ganyklas aukštai viršum slėnio, žiemą lanko Peterį ir jo neregę senelę sukrypusioje, palaikėje trobelėje, stovinčioje pusiaukelėje tarp Majenfeldo miestelio ir kalnų trobelės. Heida su Peteriu kalnų ganykloje.
Valandėlę senis stovėjo ir susimąstęs žiūrėjo, kaip sutviskus kalnų viršūnėms pamažu sušvito ir žalios kalvos, paskui tamsos šešėliai tykiai išslinko iš slėnio, ir galiausiai visi kalnai ir kloniai suspindo ryto auksu - patekėjo saulė. Heida vėl buvo kalnų ganyklose. Šokinėjo iš vienos vietos į kitą ir pati nežinojo, kur gražiau.
Taip pat skaitykite: Paslaugos senjorams namuose
Senelio ir Heidos santykis
Mergaitė suvaldo „laukinį“ senelį, be jos negali apsieiti ir akla senelė. Senelis Heidai pats artimiausias žmogus - juk ji su seneliu priprato būti ir nenorėjo nuo jo atsiskirti. Heida su seneliu laiminga, o mieste tūno tarsi narvelyje. Heidai geriau su seneliu, nes ten, kur gyvena Kalnų Dėdė, tyras oras, žaliuojančios pievos su gėlėmis.
Galia, kurią čia vaikas turi suaugusiesiems, gali būti vienas iš troškimų ir fantazijų, kurių tikrovėje neįmanoma arba kuriuos net draudžiama įgyvendinti. Iš tiesų kartais vaikų literatūros klasika leidžia tokiam troškimui išsipildyti. Nekaltas vaikas tampa gelbėtoju.
Gamta kaip saugumo ir džiaugsmo šaltinis
Gamtos patyrimo mistiškumas ir atskleidžia Johannos Spyri gamtovaizdį esant Dievo gamtovaizdžiu. Gamta čia kalba garsais, spalvomis, oro ir vėjo dvelksmu. Net ir įvardydama veiksmo vietą geografiškai lokalizuojamu vardu, ji piešia ją kaip idealų kraštovaizdį.
Tikriausiai mintis, kad gamta atstoja Heidai nesamą motiną, yra pagrįsta: gamta apglėbia vaiką, suteikdama saugumo jausmą ir kalbėdama su juo eglių ošimu, gėlių kvepėjimu ir saulės šviesa. Į šią motinos glėbiamą erdvę Heida sugrįžta iš Frankfurto ir sugrįžusi išgyja: „Bet Heida miegojo kaip užmušta ir nė nebandė niekur vaikščioti, nes jos didysis, nuolatos neduodantis ramybės troškimas jau išsipildė: ji vėl pamatė visus kalnus ir uolynus, spindinčius vakaro žaroje, išgirdo eglių ošimą, ji buvo vėl namie, kalnų ganyklose“.
Kontrastas su miesto gyvenimu
Bet vieną dieną vėl pasirodo teta Deta ir prieš senelio valią išsiveža Heidą į Frankfurtą, kur ji turės būti paralyžiuotos mergaitės Klaros Sezeman žaidimų draugė. Heida patenka į be galo svetimą aplinką: dabar ji mato nebe egles, nebe gėles ir aukštus kalnus, o vien mūro sienas, dabar ji nebegali elgtis savarankiškai, kaip liepia sveikas protas, bet turi paklusti nesuprantamiems papročiams ir taisyklėms.
Taip pat skaitykite: Slaugos namų sąlygos Lietuvoje
Heida nepajėgia susidoroti su šiuo kultūriniu šoku ir ima grimzti į depresiją. Heida atsisėsdavo į kampą savo paprastame kambaryje ir užsidengdavo rankomis akis, kad nematytų saulės nutviekstos priešais stovinčio namo sienos, ir taip sėdėdavo nejudėdama, be garso užgniaužusi širdyje kankinantį namų ilgesį, kol Klara vėl pas save pasišaukdavo.
Heidos grįžimas ir išgijimas
Trumpam ją tarytum išgelbsti paviešėti atvykusi Klaros močiutė, kuri moko mergaitę skaityti ir melstis. Močiutei išvykus, besiilgėdama namų, Heida sunkiai suserga, ir gydytojas mato vienintelį būdą jai išgydyti - leisti grįžti į kalnus. Heida vėl sugrįžta į gamtą ir išgyja: ji vėl pamatė visus kalnus ir uolynus, spindinčius vakaro žaroje, išgirdo eglių ošimą, ji buvo vėl namie, kalnų ganyklose.
Heidos charakteris ir poveikis aplinkiniams
Heida labai miela, nes sugeba suminkštinti Kalnų Dėdės širdį, kad jis nebūtų toks rūstus. Ji pabūna ir su Peterio senele, kad jai nebūtų liūdna. Heida našlaitė, o man patinka istorijos apie našlaičius; ji labai gera, nuoširdi - aš irgi norėčiau tokia būti. Mergaitė džiaugiasi viskuo, ką mato aplinkui, nori, kad Klara pasveiktų.
Heida skleidžia gerumą, su ja nenuobodu, ji prajuokina. Heida myli visus sutiktus žmones. Ji džiugina Klarą, krečia išdaigas, kad būtų visiems linksma. Heidos gyvenimas kupinas permainų ir nuotykių. Skaitytojams berniukams didesnį įspūdį padarė Kalnų Dėdės gyvenimo istorija: senelis ilgą laiką nepažinojo Heidos, o man dėl to liūdna; man patinka vienišiaus gyvenimas; man labai patinka istorija apie senelio praeitį.
Literatūrinis kontekstas ir autorius
Šveicarų rašytojos Johannos Spyri „Heida“ - iki šiol aktuali literatūros klasika bei vienas žinomiausių šveicarų kūrinių. Tai - antrasis pasakojimas apie šauniąją mergaitę. J. Spyri parašė abejas Heidos knygas: Heidos mokslo ir kelionių metai bei Heidai praverčia, ko išmoko, ir visos jos, išskyrus du tomus apie Heidą, šiandien pamirštos. Tik Heidos personažas išgarsėjo visame pasaulyje ir tebėra gyvas po daugiau kaip šimto metų, o J. Spyri papasakota istorija tebejaudina ir suaugusiuosius.
Taip pat skaitykite: Lauryno Ivinskio Gimnazijos spektaklis
J. Spyri pasakoja Heidos istoriją visais pojūčiais suvokiamais, įtaigiais paveikslais, pakaitomis kurdama žaismingus, liūdnus ir komiškus epizodus. Dažnai, ypač pasakojimo pradžioje, jos žvilgsnis kone kinematografiškas: ji iš tolo aprėpia visą kraštovaizdį bei, po truputį artėdama prie herojų, pokalbyje pamini Kalnų Dėdę ir Detos lūpomis papasakoja jo istoriją.
Heidos reikšmė skaitytojams
Skaitant J. Spyri tekstą jaunieji skaitytojai dažnai labiau domisi Heidos gyvenimu kalnuose nei kitais epizodais. Skaitytojai mano, kad Heidos gyvenimo tikslas - visa širdimi mylėti senelį, padėti Klarai, suteikti džiugių gyvenimo akimirkų Peterio senelei. Knyga patraukli dėl įvairių išgyvenimų, daug įdomių gamtos aprašymų ir nuostabiai perteiktų veikėjų jausmų. Heida „moka mylėti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka“.
Lentelė: Heidos kasdienybės akcentai
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Nakties miegas | Šieno lovelė trobelėje |
| Rytinė veikla | Atsigerti šviežio pieno, eiti į pievas ganyti ožkų |
| Rinktinė veikla | Žaidimai su Pėteriu, giesmių skaitymas Peterio močiutei |
| Emocinė būsena | Džiaugsmas, laisvės pojūtis, artumas seneliui |
Heidos istorija - įkvepianti ir šilta istorija apie mažą mergaitę, kuri savo buvimu keičia aplinkinių gyvenimus, grąžina ryšį su gamta ir primena, ką reiškia laisvė bei paprastas džiaugsmas.