Aktyvi mokyklų veikla yra svarbi bendruomenėms meninio ugdymo, laisvalaikio įprasminimo, vaikų ir jaunimo edukacijos ir sociokultūrinių paslaugų teikimo aspektais. Todėl šios veiklos, nukreiptos į bendruomenės aktyvinimą, analizavimas tampa aktualiu šiuolaikinės bendruomenės sociokultūrinio ugdymo prasme. Taigi, norint pilnavertiškai gyvuoti šiuolaikinėje visuomenėje ir perspektyviai žvelgti į ateitį, būtina giliau analizuoti meno mokyklos veiklos formas, specifiką, bei tai, kaip būtų galima šia veikla skatinti miestelio bendruomenės sociokultūrinį gyvenimą.
Sociokultūrinės veiklos apibrėžimas
Sociokultūrinė veikla yra specifinė bendruomeninio ugdymo sritis, sudaranti palankias sąlygas įvairios socialinės padėties, įvairių tautybių ir įvairaus amžiaus žmonėms realizuoti savo socialinius, kultūrinius, švietimo poreikius, siekiant sėkmingai integruotis į aplinką. Sociokultūrinis darbas - socialinė paslauga, kuri teikiama individams, grupėms bei organizacijoms, siekiant jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo. Socialinė kultūrologija suvokia ir tyrinėja kultūrą kaip žmogaus elgesį ir veiklą. Kultūrą galima apibūdinti kaip visuomeninį reiškinį, socialinį procesą, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį.
Socialumo terminas apima visa tai, kas žmonėse visuomeniškai bendra, o kultūros terminas - visa tai, kas tą bendrumą žmonėse formuoja ir kas atsispindi atskirame kultūriniame identiškume. Socialumas yra sąlyga, kuri leidžia mums - žmonėms nuolatos palaikyti ryšį vienas su kitu, o kultūra yra būdas pastarosios sąlygos realizavimui. Nors socialinio - kultūrinio bei sociokultūrinio darbo sritys sąmoningai sujungiamos, tačiau jos turi skirtingus uždavinius. Socialinės - kultūrinės organizacijos suvienija socialinį ir kultūrinį darbą vienoje vietoje, kur kultūra vienydama vaidina svarbų vaidmenį ir atlieka socialinę misiją. Čia kultūra pasižymi pagarba, susidomėjimu, atvirumu ir vyksta kultūringas socialinis darbas. Socialinio - kultūrinio darbo sudedamosios dalys yra: konsultacija, informacija ir tiesioginė pagalba. Per šias dalis labiau skatinamos žmogaus stipriosios savybės: sugebėjimai, interesai, kreipiant mažesnį dėmesį į jo gyvenimo sunkumus ar nesugebėjimą ką nors atlikti. Socialinio - kultūrinio darbo tikslas - suteikti žmonėms galimybę pažvelgti į savo padėtį objektyviau, stiprinti savo kompetencijas ir panaudoti atitinkamus savo išteklius.
Bendruomenės vaidmuo sociokultūriniame gyvenime
Bendruomenė plačiąja prasme - tai tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas yra susijęs su gerovės kūrimu, savitarpio pagalba. Bendruomenė socialiniuose moksluose suprantama kaip tapatybės ir bendrumo jausmas, kuris atsiranda priklausant tam tikrai vietai, organizacijai ar socialinei grupei. Peter Worsley pirmasis pasiūlė bendruomenę sieti su vietove, į šią sąvoką įtraukiant geografinį supratimą. Jo manymu, bendruomenės terminą reikėtų susieti su bendradarbiavimu, siekiant bendro tikslo, kuris sukelia bendrumo dvasią ir bendruomeniškumo jausmus.
Kalbant apie bendruomenes, negali užmiršti tradicinių tautinių bendruomenių, kurios paprastai vadinamos tautinėmis mažumomis. Visas tautines bendruomenes dažniausiai vienija bendri prisiminimai, tačiau tokias bendruomenes neretai lemia ir bendri interesai. Tokios bendruomenės pavyzdys yra religinė bendruomenė. Tokią bendruomenę vienija ne vien pamaldos, bet ir gana plati visuomeninė veikla: kultūriniai renginiai, švietimas, socialinė pašalpa ir panašiai. Panašiai galima apibūdinti ir mokyklos bendruomenę, kurią sudaro mokiniai, mokytojai ir tėvai. Šioje bendruomenėje susilieja mokyklos ir šeimos poveikis vaiko socializacijai. Bendruomenei labai svarbus tęstinumo klausimas, todėl vis dažniau girdima apie vienos ar kitos giminės susirinkimus, kurių tikslas jaunąją kartą supažinti su savo šaknimis.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Šiuo metu visame pasaulyje labai populiarios yra bendruomenės susibūrusios dėl bendros nelaimės, tai anoniminių alkoholikų bendruomenės, narkomanų bendruomenės ir kitos. Daugelis tokių bendruomenių narių jaučiasi atstumti visuomenės, sužaloti. Bendruomenėje neišvengiamai vyksta sociokultūrinis gyvenimas, kuris pasireiškia per formalų socialinių darinių egzistavimą ir per neformalų bendruomenės narių tarpusavio bendravimą.
Sociokultūrinis ugdymas ir jo principai
Sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje įvairių šalių mokslininkai skiria daug dėmesio. Jie mano, kad žmonių socialinis ir kultūrinis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime yra sociokultūrinio ugdymo tikslas. Kultūra - visuomeninis reiškinys, socialinis procesas, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį, yra sociokultūrinio ugdymo sudedamoji dalis. ir kultūros vienovės principas. Papildymo principas ugdymo moksle nusako ugdymą kaip vieną iš žmogaus vystymosi veiksnių, papildančių gamtinę, socialinę ir kultūrinę įtaką žmogui. Pirmasis šį principą pradėjo taikyti Semionov. Kultūrinio ugdymo principas teigia, kad žmogaus siela - tai „švari lenta“, žmogaus patirtis, skiriasi dėl ugdymo ir gyvenimo sąlygų. Dar šis principas teigia, kad žmogų formuoja tik aplinka ir ugdymas, turint omenyje sociokultūrinio veiksmo bei ugdymo svarbą.
Sociokultūrinė veikla įvairiose šalyse
Seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžiojoje Britanijoje. Šias tradicijas vėliau perėmė Suomija ir Švedija. Suomija ir Švedija yra vienos iš pirmaujančių pasaulyje pagal teikiamų socialinių paslaugų žmonėms įvairovę, kiekybę ir kokybę. "Sociokultūrinė veikla yra glaudžiai susijusi su darbu bendruomenėje, kuris grindžiamas daugelį vertybių, tačiau pagrindinės iš jų yra pateikiamos remiantis Gulbekian C. paskirstant galią žmogiškuosius bei materialius išteklius." (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p.121).
Prancūzijoje sociokultūrinė bendruomenės veikla vykdoma jau nuo XIX amžiaus, kurių susikūrimą ir veiklą lėmė socialiniai - ekonominiai pokyčiai. Šiuo metu Prancūzijoje veikia 1700 socialinių ir kultūrinių centrų tinklas, kuris teikia socialinę - edukacinę pagalbą šiose srityse: „vaikų priežiūros programos; jaunimo problemų tyrimo, politinių ir specialių projektų rengimas; suaugusių švietimas, kitos edukacinės programos; socialinių-ekonominių projektų kūrimas.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p. 137). Olandijos bendruomenės ir kaimynystės centrų veikla turinti gilias ir senas tradicijas vaidina didelį vaidmenį integruojantis įvairių socialinių grupių žmonėms į socialinę aplinką. Pagrindiniai šios organizacijos lankytojai yra pagyvenę žmonės, emigrantai, vaikai, jaunos motinos, tautinių mažumų atstovai bei žmonės su negalia.
Lietuvoje bendruomenės centrų yra kol kas nedaug. Tačiau visuomenė įžvelgia jų naudą, todėl jie pamažu kuriasi vis nauji, sudarydami tinklą. Šie centrai teikia socialiai remtiniems asmenims įvairią socialinę pagalbą arba vykdo socialinio ugdymo programas.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialinė pedagogika ir socialinis darbas
Nors dar Platonas pasiūlė realizuoti visuomeninį ugdymą, nes laikė jį valstybinės santvarkos sukūrimo prielaida, tačiau socialinės pedagogikos sąvoka buvo pasiūlyta vokiečių pedagogo A.Dystervego XIX amžiaus viduryje. Semionov socialinę pedagogiką apibrėžia kaip pedagogikos šaką, kuri įvairaus amžiaus žmonių bei socialinių grupių socialinį ugdymą organizacijose, kur jis negali būti pagrindinė funkcija. Ši pedagogikos sritis savo teiginius grindžia sociologiniais, pedagoginiais, statistiniais ir psichologiniais tyrimo metodais. Tyrimas atliekamas dviem lygiais: mikrosociume ir makrosociume.
Socialinis pedagogas yra asmuo, kuris turi socialinio pedagogo išsilavinimą ir yra pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, kurios atlieka ugdymo funkcijas. Tokio specialisto pagrindinis tikslas yra vaiko gerbūvio siekimas, ankstyvoji prevencija, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, kurių dėka žmogus sėkmingai socializuojasi ir pilietiškai subręsta. Socialinė pedagogika apjungia nemažą dalį įvairių socialinių funkcijų, iš kurių išplaukia naujos teorijos palengvinančios individo saviraišką bei dvasinio pasaulio valdymą. Taigi, „galima teigti, kad šio mokslo epicentre yra asmenybė, jos orientacija ir paruošimas tolimesnei socialinei raidai, pažinimo ir individo elgsenos formavimas, žmogiškųjų santykių konstravimas.“ (Leliūgienė I., 2002, p. 42).
Socialinis pedagogas pasak šių mokslininkų tai „specialistas tiesiogiai arba netiesiogiai organizuojantis vaikų ugdymą laisvu nuo mokymosi laiku. Juo gali būti asmuo, turintis specialų bazinį išsilavinimą ir teoriškai bei praktiškai pasirengęs realizuoti pareigybės funkcijas.“ (Leliūgienė I., 1997, p. Socialinio pedagogo pareigybė apima dviejų profesijų - profesionalaus pedagogo ir socialinio darbuotojo - ypatumus. Pirmuoju aspektu toks specialistas organizuodamas vienokią ar kitokią vaikų veiklą, laisvalaikį įtvirtina socialines vertybes. Šių vertybių suvokimas įgyjamas mokymosi metu, meno, visuomenės informavimo ir kitokių ugdymo priemonių dėka. Antrasis aspektas nusako tokio specialisto teikiamą socialinę arba pedagoginę pagalbą ugdytiniams bei jų tėvams ar globėjams probleminėse asmenybės raidos situacijose.
Socialiniai pedagogai savo nuolatiniame darbe vadovaujasi etikos reikalavimais, kurie grindžiami humaniškumo ( pabrėžiama žmogaus vertė, eliminuojamas nepakantumas žmonėms ar jų grupėms, santykiai su ugdytiniai grindžiami abipuse pagarba ir reiklumu), individualizavimo (remiamasi ugdytinių poreikiais, ugdymo būdai parenkami pagal ugdytinių individualius ypatumus), atsakingumo (atsakomybė už ugdytinį, nuoseklus užsibrėžtų asmenybės tobulinimo tikslų siekimas, optimalios ugdymo priemonės) principais.
Kultūra ir sociokultūrinė veikla
Kultūra - ypač svarbus komponentas tvaraus vystymo kontekste, kaip vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo kokybės gerovės valstybėje sandas. Kultūra skatina, palaiko socialinę sanglaudą ir skatinti ekonomikos bei gerovės augimą. Veikia kaip kūrybiškumo, inovacijų, intelektinės terpės kūrimo, tarpkultūrinio supratimo globaliame pasaulyje katalizatorius. Kultūra turi esmiškos įtakos komunikacijai su įvairiais žmonėmis pasaulyje. Ji prasideda nuo pagarbos kitam ir kitokiam. Kultūra yra labai svarbi civilizacijai, nes ji formuoja socialinius standartus, tradicijas, vertybes ir žinių plėtotę, ypač svarbu ugdant ne žmonių išteklius (kas, deja, vis dar akcentuojama Lietuvoje), bet piliečių intelektinį potencialą.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Lietuvos nacionalinis kultūros centras skelbia duomenis apie kultūros centrų veiklą regionuose: „Kultūros centras - atvira bendruomenei įstaiga, kultūrinė erdvė, kurioje puoselėjama etninė kultūra, tradicijų tęstinumas, mėgėjų menas kuriant menines programas, plėtojant šviečiamąją, edukacinę, pramoginę veiklą, ugdant bendruomenės kultūrinius poreikius, organizuojant profesionaliojo meno sklaidą. 2023 m. statistiniais duomenimis, 60-yje Lietuvos savivaldybių veikia 153 juridiniai kultūros centrai ir 442 jų struktūriniai padaliniai. Lietuvos nacionalinis kultūros centras rūpinasi šių kultūros centrų tinklo raidos stebėsena ir bendradarbiauja įgyvendinant kultūros centrų veiklą visuomenei pristatančius projektus. Kultūros centruose ir jų padaliniuose veikia 3330 įvairių žanrų mėgėjų meno kolektyvų, studijų, būrelių, kuriuose dalyvauja 44407 dalyviai".
Šventės ir jų tradicijos. Žydų švenčių žaidimai ir jų istorinė kilmė. Kuo panašios ir kuo skiriasi Pesach ir Velykos? Gyvųjų įsipareigojimas. Koks judaizmo požiūris į gyvenimą ir mirtį? Kokios pagrindinės laidotuvių tradicijos? Pasaulio taisymas: tarpreliginis dialogas. Kur gali susitikti skirtingų tikėjimų žmonės (taikus sugyvenimas, geri darbai, tarnavimas visuomenei ir žmonijos interesams). Kodėl ir kaip rabinai bendrauja su kitų religijų atstovais? Kaip įmanoma nuo priešpriešos, kovos, persekiojimo ateiti iki bendros maldos? Įvairių kultūrų švenčių tradicijos. Kokie litvakų ir lietuvių tradicijų panašumai ir skirtumai (maistas, drabužiai, šventės). Ką žydų ir lietuvių kultūros perėmė viena iš kitos? Religinių patirčių ir praktikų įvairovė. Kaip veiksmingiausia ir saugiausia bendradarbiauti skirtingų įsitikinimų, tikėjimų žmonėms Lietuvoje?
Lietuvių muzikinės kultūros sąsajos su kitomis kultūromis: tautinių mažumų - žydų, rusų, lenkų, karaimų - muzika Lietuvoje. Gilinamos žinios apie Lietuvoje gyvenančių kitų tautų muziką, jos įvairovę bei įtaką Lietuvos muzikos kultūrai. Analizuojami ir lyginami muzikos pavyzdžiai, tradicijos.
Atranda mėgstamus meno kūrinius, apie juos savais žodžiais papasakoja, pasidalina įspūdžiais su grupės draugais, mokytojais, šeimos nariais. Kalbasi apie meno kūrinio sukeltus vaizdinius bei nuotaikas. Klausosi įvairių epochų, stilių ir žanrų muzikos ir svarsto jos paskirtis bei kontekstus, pvz., sporto varžybas paįvairinanti muzika, sakralinis giedojimas, šokių muzika, atsipalaidavimui skirta muzika, filmų ar kompiuterinių žaidimų garso takeliai, ceremonialiniai maršai, šeimos bei kalendorinių švenčių muzika, sceniniams pasirodymams skirta muzika, darbus palydinti muzika. Žaisdamas, imituodamas, modeliuodamas, dalyvaudamas paties ar kitų inicijuotuose vaidmenų žaidimuose apmąsto gyvenimą šeimoje. Grupės gyvenime taiko savo ar kitų inicijuotus ar patirtus veiklos modelius, taisykles, susitarimus ir vertybes. Bendrauja su kitomis šeimomis: susitikimuose, bendruomenės renginiuose, šventėse, šeimų inicijuotose veiklose.
Klausydamas pasakų, istorijų, dalyvaudamas tautinėse šventėse, teminiuose renginiuose, bendraudamas su kitų tautybių šeimomis tyrinėja savo paties ir greta gyvenančių ir (arba) grupės bendruomenėje atstovaujamų tautų kultūros elementus. Žaisdamas, spontaniškai bendraudamas, bendradarbiaudamas įsitraukia į įvairias veiklas su skirtingų ypatybių (rasinių, tautinių, religinių, socialinių, galios, lyties ir kt.) turinčiais bendraamžiais. Dalyvaudamas kasdienėse situacijose tyrinėja kitas šalis, jose gyvenančius ar atvykusius žmones, pagamintas prekes (pvz., iš kur atvyko žmogus? Kur pagaminta prekė? Kokios šalies pasaka?). Skaitydamas ar klausydamas pasakų, pasakojimų apie keliones, žiūrėdamas filmus aptaria kitas šalis, jų išskirtinumą (vieta, klimatas, kraštovaizdis, įsimintini objektai, gamta (augalai ir gyvūnai), žmonių gyvenimas ir kt.), žmonių gyvenimą, prisitaikymą skirtingose aplinkose, aplinkos puoselėjimą ir žmogaus keičiamą aplinką. Žaisdamas, tyrinėdamas, stebėdamas sugretina, palygina lietuvių ir kitų šalių, tautų dailės, šokio, muzikos, teatro pavyzdžius. Pastebi, kad kitos tautos mėgsta kitas spalvas, kitus raštus, kitas formas, rengiasi kitokiais drabužiais, groja kitokiais muzikos instrumentais, žaidžia kitokius žaidimus, ratelius ir t. t. Dalijasi savo patirtimi apie susitikimus su žmonėmis iš kitų kultūrų ar šalių. Aiškinasi, kuo išvardinti skirtumai yra įdomūs ir ko galima išmokti iš kitų kultūrų.
Aptardami etiudus mokosi nusakyti vaidybos pojūčius, įvardyti, kas labiausiai pavyko. Pasitelkus pavyzdžius aptariamas ir palyginamas skirtingų teatro epochų žiūrovas, išsiaiškinama žiūrovo reikšmė teatro kūrybai.
Analizuojamas kalbos funkcionavimas visuomenėje, stebimi ir vertinami kalbos reiškiniai daugiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje.
Anot jo, žiniasklaidos atstovai turi būti visiškai laisvi, kad visuomenė būtų visapusiškai informuota. Šalyse, kuriose žiniasklaida nėra laisva ir valdžia cenzūruoja pranešimus, leidžiama viešai skelbti tik tai, kas laikoma valdžiai priimtina informacija. Norėdamas kovoti su poveikiu spaudos laisvei 1947 R. M. Hutchinsas įsteigė Spaudos laisvės komisiją ir sukūrė socialinės atsakomybės teoriją, kuri teigia, kad žiniasklaida turi tarnauti visuomenei, o valdžia - nesikišti į jos veiklą.
Kaip versle susidoroti su tarpkultūriniais skirtumais | Maria Pastorelli | TEDxNYUShanghai
tags: #ivairias #socialines #ir #kulturines #sritis