Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, leidžia teigti, jog vaikas turi teisę ir privalo augti šeimoje ir negali būti atskiriamas nuo tėvų, jei tik nėra aplinkybių, dėl kurių pagal įstatymą reikia atskirti vaiką nuo tėvų.
Jeigu tėvai nevykdo arba netinkamai vykdo tėviškas pareigas auklėti ir išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, tokie vaikai turi teisę į ypatingą valstybės apsaugą ir paramą. Vaikui, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi būti parinktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba) arba įvaikinimas, arba institucinė priežiūra.
Šiame straipsnyje aptarsime įvaikinimą, kokios yra keliamos asmenims, norintiems įsivaikinti, sąlygos, kokios kyla pasekmės įvaikintiems vaikams ir įvaikintojams. Įvaikinimo instituto tikslas - apsaugoti vaiko interesus. Jis patenkina svarbius ne tik įįvaikinamųjų, bet ir įtėvių poreikius. Įvaikinimu vaikas įgyja naują šeimą, o įtėviai patenkina motinystės ir tėvystės jausmus.
Nagrinėdama temą apie įvaikinimą remsiuosi LR Konstitucija, Civiliniu kodeksu, Teismų praktika, periodiniu leidiniu “Verslo ir komercinė teisė” ir kita literatūra.
Įvaikinimas - Valios Aktas ir Jo Ypatumai
Įvaikinimas - valios aktas, kuris negalimas be valios pasireiškimo iš įvaikintojo pusės ir be būtinojo sutikimo iš įvaikinamojo pusės, jei įvaikinamasis gali išreikšti savo nuomonę.
Taip pat skaitykite: Situacija ir nuostatos dėl įvaikinimo
Tai yra jam yra sukakę dešimt metų arba nors jis dar neturi dešimt metų, bet jau gali išreikšti savo nuomonę. Įvaikinimas nėra sutartis, nes įvaikinimas negali pasibaigti įvaikintojo ar įvaikinamojo pageidavimu, įvaikinimo santykiai tęstiniai. Atsiradę įvaikintojo noru ir teismo sprendimo pagrindu, jie tęsiasi iki gyvenimo pabaigos ir baigiasi vienam iš tų santykių subjektų mirus. Vieno iš jų mirtis nebaigia įvaikinimo aktu suformuluotų santykių, išlieka teisių ir pareigų tęstinumas jų palikuonims. Tai susiję su turto, pareigų paveldėjimu.
Įvaikinimą galime suprasti, kai sutuoktiniai - šeima įsivaikina ne savo, o kitų biologinių tėvų vaiką. Tuo tarpu, įvaikinti galima tik vaiko interesais. Civilinis kodeksas apibrėžia, kokius vaikus galima įvaikinti. Įvaikinti leidžiam tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą). Tačiau gali būti ir išimčių, pavyzdžiui, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas. Sakysim, biologinė vaiko motina vedė antra karta ir gyvena su sutuoktiniu. Tuo tarpu sutuoktinis nėra savo žmonos vaiko tėvas. Tokiu atveju, sutuoktinis gali įsivaikinti savo žmonos vaiką.
Tačiau būtinas kito sutuoktinio, šiuo atveju biologinio tėvo, rašytinis sutikimas įvaikinti. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu. Kita išimtis būtų kai įvaikinamas vaikas, kuris jau gyvena įvaikintojo šeimoje. Pavyzdžiui, šeima globoja vaiką, kuris negyvena su savo biologiniais tėvais. Civilinis kodeksas numato, kad įsivaikinti galima tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus. Be to, įįvaikintą vaiką leidžiama tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui.
Isivaikinti ar neisivaikinti
Sąlygos Įvaikintojams
Civiliniame kodekse numatytos ir tam tikros sąlygos įvaikintojams. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimt metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. Teisę įvaikinti turi tik sutuoktiniai. Civilinio kodekso 3.210str. 4d. numato ir išimtį, kai įvaikinti leidžiama nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Tačiau nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negalės.
Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais. Jeigu ta patį vaiką nori įsivaikinti keli įvaikintojai, tai atsižvelgiant į vaiko interesus, pirmenybė teikiama sekančiai: giminaičiams, sutuoktiniams, asmenims, įvaikinantiems seseris iir broliu kartu, Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius, asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti. Civilinio kodekso 3.211str. numato amžiaus cenzą tarp įvaikio ir įvaikintojo. Taigi, amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų.
Taip pat skaitykite: Įvaikinimo tyrimai
Įvaikinant vaiką, įstatymas apsaugo ir biologinių tėvų teises. Taip pat nustato tam tikras pasekmes atisakiusiems savo vaikų tėvams. Įvaikinimui būtinas vaiko biologinių tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, reikalingas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.
Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Civilinis kodeksas numato ir sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimą. Toks atvejis galimas, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas. valstybinei įvaikinimo institucijai. Jei vaikas įvaikintas, valstybinė įvaikinimo institucija apie tai praneša tėvams, neatskleisdama įvaikintojų. Prašymą įteikus iki dienos, kurią turi būti nagrinėjamas teisme prašymas dėl įvaikinimo, valstybinė įvaikinimo institucija praneša teismui, nagrinėjančiam šį prašymą, apie sutikimo atšaukimą ir pasiunčia sutikimo atšaukimo pareiškimą nagrinėti tą sutikimą patvirtinusiam teismui. LR CK 3.214 str. numato sąlygą, kai įvaikinamo vaiko tėvų sutikimas nereikalingas.
Kad apsaugoti įvaikinamojo vaiko ir įvaikintojų teises, Civiliniame kodekse yra reglamentuojamos normos, nustatančios pastarųjų teises ir pareigas. Įstatymas išskiria vaikų, kurie jau yra sulaukę tam tikro amžiaus, nuomonės išreiškimą prieš suteikiant vaikui kitus tėvus. Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima.
Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra jokių kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Asmenys, norintys įįsivaikinti vaiką turi parašyti teismui prašymą dėl įvaikinimo. Teismai, gavę prašymus įvaikinti, tikrina įvaikintojus charakterizuojančią medžiagą. Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įvaikinimo bylas teismas nagrinėja uždaruose teismo posėdžiuose. Jei įtėviai prieštarauja, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą. Būsimiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva teismas iki įvaikinimo gali nustatyti nuo šešių iki dvylikos mėnesių bandomąjį laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą. Įvaikinę vaiką, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo.
Tarptautinis Įvaikinimas
Vaikas turi savo vardą, gimimo vietą, savo kultūrą ir religiją, savo fizinį, protinį ir emocinį išsivystymo lygį, brolių ir seserų, savo individualią istoriją, todėl įvaikinant į kitą šalį reikalinga papildoma vaiko interesų argumentacija. Negalima pripažinti, kad įvaikinimas užsienyje atitinka vaiko interesus remiantis įįsitikinimais, kad vaiką įvaikinus į turtingesnę šalį automatiškai jam pasidarys geriau, ir tokiu būdu suteiks dėmesį tik į materialinius vaiko poreikius. Todėl LR civilinis kodeksas numato papildomas sąlygas užsieniečiams, norintiems įsivaikinti Lietuvoje gimusį vaiką ir atvirkščiai. Tai reglamentuoja tarptautinės sutartys ir aišku Hagos konvencija.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai įvaikintojams
Tarptautiniam įvaikinimui yra būtina išnagrinėti klausimą, ar galima vaiką įkurdinti valstybėje - gimtinėje, ir po to nuspręsti, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitiks vaiko interesus, taip pat ar vaikui bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi. Įvaikinant vaiką, turi būti nustatyta, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą. Sprendžiant klausimą dėl vaiko įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d.
Teisės ir Pareigos Po Įvaikinimo
Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę. Vaiko teisė išsaugoti savo individualybę pagal Vaiko teisių konvencijos 8str. prasmę gali būti interpretuojama kaip vaiko teisė išsaugoti savo vardą, pavardę, tautybę, pilietybę ir šeimos ryšius. šeima, gali netekti vardo, pavardės, pilietybės, tačiau paliekama jo gimimo vieta ir gimimo matai. Šių vaiko kilmę nurodančių faktų keisti įvaikinus neleidžiama. Kilmę nustatančiu faktu laikytina ir tautybė, nes tai tiesiogiai susiję ir su vaiko gimimo vieta.
Sprendimu įvaikinti vaiko pilietybė nepakeičiama. Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtų saugus, o šeimos santykiai būtų visaverčiai, pripažįstamas daugelio pasaulio šalių, nes šeima yra nacionalinė visuomenės grupė, kurios aplinkoje geriausiai vystosi vaikai. Įvaikinimas suteikia vaikui galimybę augti mmeilės, supratimo, sėkmės atmosferoje. Tarptautinio įvaikinimo praktika rodo, kad įvaikinimas efektyvus, jeigu įgyvendinamos vaiko, kaip žmogaus, teisės, įskaitant teisę išsaugoti savo identiškumą ir teisę žinoti, kas yra jo biologiniai tėvai.
tags: #ivaikinimas #valios #aktas