Nuo 2021 metų liepos 1 dienos Lietuvoje nustoja galioti Referendumo įstatymas. Tai reiškia, kad nėra jokio galiojančio teisės akto, pagal kurį būtų galima teisėtai organizuoti referendumą Lietuvoje. Situacija susidarė, nes pernai liepą Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, jog galiojantis Referendumo įstatymas prieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką - buvo priimtas kaip paprastas įstatymas, o dėl savo turinio turėjo būti priimtas kaip konstitucinis įstatymas.
Vienintelis KT sukurtos situacijos sprendimas - priimti konstitucinį Referendumo įstatymą. Tačiau jo rengti niekas nesiėmė nei Seime, nei Vyriausybėje. Naujoji teisingumo ministrė teigia, kad atėjusi į pareigas rado šį klausimą ministerijoje nespręstą. Akivaizdu, kad taip ir yra - daug svarbiau, kad piliečiai galėtų naudotis konstitucine teise, o tai, kaip buvo atliktos teisėkūros procedūros.
Jeigu KT rūpėtų konstitucinės piliečių teisės, jis galėjo tiesiog nenumatyti termino būtiniems pakeitimams atlikti. Konstitucinis referendumo įstatymas galiausiai Teisingumo ministerijos parengtas ir pateiktas Seimui paskutinę pavasario sesijos dieną - birželio 30-ąją. Po pateikimo Seimas vieningai jam pritarė, tačiau likusios balsavimo stadijos - svarstymas ir priėmimas - paliktos Seimo rudens sesijai.
Ministrė tikisi, kad rudenį klausimas bus sprendžiamas greitai ir be didelių trukdžių, kas leistų manyti, kad kažkada metų pabaigoje įstatymas vėl galios, o referendumai vėl bus galimi. Ministrė pristatė projektą kaip labai svarbų ir reikalingą valdančiųjų ir opozicijos susitelkimo, kad negyventume be referendumo įstatymo. Pirma, projektas, nors papildytas daugiausiai karantino atvejui skirtomis nuostatomis, parengtas senojo Referendumo įstatymo pagrindu.
Dviračio išradinėti nereikėjo, ministerijai parengti tokį įstatymą pusmetis tikrai nereikalingas. Bet būtent tiek užtruko. Atitinkamai Seime, kai iš tiesų skubama, sugebama sudėlioti procedūras taip, kad teisės aktas būtų priimtas ypatinga skuba ar kitu formaliu būdu per dieną ar per savaitę. Tai nestebina, nes valdantiesiems būdingas ne abejingumas, o priešiškumas referendumams apskritai.
Taip pat skaitykite: Patarimai dėl socialinių tinklų strategijos
Tačiau apskritai ypač konservatoriai yra daug ir nuosekliai pasisakę prieš referendumus apskritai, įžvelgia Rusijos įtakos ir manipuliavimo tauta grėsmę, o labiausiai yra už tai, kad svarbiausi klausimai turi būti sprendžiami ne tautos, o paties Seimo, kurį rinkimų metu tauta esą tam ir išrenka. Iš tiesų referendumai Lietuvoje yra labai apriboti dar nuo 2014 metų liepos 11 dienos, kai Konstitucinis Teismas, neabejotinai pasitaręs su Konstitucijos dvasiomis, išaiškino, kad Seimas gali neleisti referendumo net ir tada, kai visuomenė pristato neįtikėtiną, bet reikalaujamą kiekį - 300 000 parašų už referendumo surengimą.
Tada išaiškinta, kad nerengti tautos reikalaujamo referendumo galima, jeigu „Seimo sudaryta ekspertų grupė pateiktų išvadą dėl galimo teikiamo referendumui teksto prieštaravimo Konstitucijai“. Tokį požiūrį palaikė tiek buvęs KT pirmininkas Dainius Žalimas, tiek naujoji pirmininkė Danutė Jočienė. Jau kurį laiką Dainius Žalimas savo interpretacijose aiškino, kad Konstitucija turi būti suvokiama suderinamai su europinėmis vertybinėmis, nors tam nėra nei pagrindo, nei kas žino konkretaus jų turinio.
Esą Konstitucija negali būti suprantama taip, kad toms europinėms vertybėms prieštarautų. Iš to kyla ir jo požiūris, kad referendumas dėl partnerystės negalimas, nes tai neva žmogaus teisių klausimas. Jočienė - naujoji pirmininkė - pritaria, kad referendumai galimi tik klausimais, kurie neprieštarauja pamatiniams Konstitucijos principams.
Pati Konstitucija, jos XIV skirsnis, numato galimybę keisti - referendumu, tik didesne balsų dauguma - net patį svarbiausią jos straipsnį, pagal kurį Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Tai reiškia, kad Konstitucija nedviprasmiškai numato galimybę tautai atsisakyti tiek demokratijos, tiek šalies teritorijų, tiek euroatlantinės integracijos, tiek bet kurio kito Konstitucijoje įtvirtinto principo. Tauta gali degraduoti tiek, kad nebenorės turėti valstybės, ir tam apsispręsti. Tai siaubinga perspektyva, bet ji logiška, nes tauta eina pirmiau Konstitucijos.
Ne atvirkščiai. Konstitucija ir visos jos galios kyla iš tautos valios (pritarimo referendume), o ne atvirkščiai. Dar 1994 metų liepos 22 dieną KT buvo nutaręs, kad „Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo socialinių tinklų
Paskutiniai žodžiai esminiai: Seimas negali vertinti tautos rengiamo referendumo konstitucingumo, nes jei tauta jį palaikys, tai ir bus naujasis Konstitucijos turinys. Kol rezultatai nežinomi, niekas negali jam prieštarauti. Ši teisinga ir logiška principinė nuostata 2014 metais buvo apversta aukštyn kojomis, iškeliant ir Konstituciją ir Seimą aukščiau Tautos.
Lietuvoje skirtingos valdžios įvairiais būdais stengiasi riboti tautos teisę į referendumą, bendriausia prasme, bijo tautos nuomonės. Vyrauja demofobija - tautos baimė. Siekiant demokratiškesnio valstybės gyvenimo ir kad teisė į referendumą nebūtų fiktyvi, kokia yra dabar, būtina liberalizuoti referendumo sąlygas. Parašų rinkimui valstybė turėtų užtikrinti bent minimalią infrastruktūrą, patalpas, kuriose žmonės galėtų pasirašyti nurodytomis valandomis, vienodą viešinimą argumentų „už“ ir „prieš“ referendumo siūlymus.
Ir žinoma, panaikinti bet kokias Seimo ar kitų institucijų galias varžyti tautos apsisprendimo laisvę. Konstitucija kyla iš tautos valios ir ši laisva ją keisti. Ne atvirkščiai. Naujojo referendumų įstatymo svarstymas rudenį yra gera proga išspręsti bent dalį šių klausimų.
Seimas 2021-uosius paskelbė Jurgio Pabrėžos metais, siekdamas atkreipti dėmesį į šį iškilų XIX a. švietėją ir jo darbus. Jurgis Ambraziejus Pabrėža, kurio 250-ąsias gimimo metines šiemet minime, buvo ne tik kunigas vienuolis, pamokslininkas, bet ir labai didelis eruditas, mokslininkas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas. Jis išleido pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį, sukūrė ir pagrindė botanikos mokslo terminiją, normino žemaičių tarmes ir kūrė bendrinę rašomąją žemaičių kalbą, išleido dvasinės literatūros ir pamokslų rinkinių, medicinos veikalų, garsėjo kaip puikus atlygio neimantis gydytojas.
Daiva ČERVOKIENĖ Jurgis Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večiuose, Skuodo r. Mokyklą baigė Kretingoje, 1791-1794 m. Vilniaus universitete mokėsi istorijos, medicinos, botanikos, chemijos, teisės ir teologijos, buvo įsitraukęs į Tado Kosciuškos organizuojamą sukilimą, jam nepasisekus į Vilnių nebegrįžo, o 1794 m. rugpiūčio 1 d. įstojo į Kunigų seminariją Varniuose. Seminarijoje mokėsi vos dvejus metus.
Taip pat skaitykite: Kaip logotipas veikia socialiniuose tinkluose?
1796 m. sausio 26 d. vyskupas Steponas Giedraitis jį įšventino kunigu. Tikėtina, kad taip greitai įšventintas buvo todėl, kad dvejus metus Vilniaus universitete buvo studijavęs teisę, teologiją bei Šventąjį Raštą ir išsiskyrė savo erudicija. J. Pabrėža kunigavo Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Kretingoje, Kartenoje, Plungėje. 1816 m. įstojo į Kretingos pranciškonų (bernardinų) vienuolyną kaip pasaulietis pranciškonas (tuomet tretininkas) ir gavo Ambraziejaus (Ambrozijaus) vardą.
Kurį laiką jis ir mokytojavo Kretingoje. Dėstė mokiniams lotynų kalbą, gamtos mokslus, geografiją ir tikybą. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto, per gamtos pamokas „pasiėmęs lazdą ir būrį vaikų (...) apžiūrinėdavo kiekvieną augalėlį, pradedant nuo šimtamečio medžio iki smulkiausio kimino“.
Kartu jis mokė mokinius būti ramius, blaivius, pamaldžius, išmintingus ir dorus, kuklius ir sąžiningus, vengti tuštybės, nereikalingo smalsumo, nesantaikos ir puikybės. J. Pabrėža visą gyvenimą daug keliavo rinkdamas istorinę, etnografinę medžiagą, botanikos eksponatus. Jis parašė visų penkių žemynų fizinės ir politinės geografijos vadovėlį, lotynų kalbos gramatiką.
Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos paminklas Kretingoje
Laiko šventuoju
J. Pabrėža mirė 1849 m., palaidotas senosiose Kretingos kapinėse priešais bažnyčią. Broliai pranciškonai dar prieš II pasaulinį karą ant šio kunigo kapo pastatė koplytėlę ir pradėjo rinkti medžiagą J. Pabrėžos beatifikacijai. 1993 m. Romoje buvo išleista pranciškono Viktoro Gidžiūno parašyta monografija „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849)“, kurioje jis apibūdinamas kaip įžvalgus mokslininkas, jautrus gydytojas, didis savo krašto istorijos mylėtojas, minias uždegantis oratorius ir dvasininkas, savo gyvenimą ir talentą paskyręs tarnauti žmonėms.
Daugelis Kretingos miesto gyventojų laiko tėvą Ambraziejų šventuoju (nors oficialiai tokiu jis nepaskelbtas), lanko jo kapą, meldžia jo užtarimo nuo ligų ir nelaimių. Šios asmenybės svarbą Lietuvai, o ypač Žemaitijos regionui, liudija Kretingos mieste jo vardu pavadinta gatvė ir gimnazija, jam pastatytas paminklas priešais bažnyčią.
Nuopelnai tautai ir mokslui
Tėvo Ambraziejumi vadinto J. Pabrėžos palikimas - labai didelis. Tai buvo universalus žmogus, domėjęsis įvairiomis mokslo, meno, medicinos sritimis, suderinęs mokslą su tikėjimu. Jis parengė apie 50 botanikos darbų, tarp jų „Lotyniškai žemaitišką botanikos žodyną“ (apie 1829), 1843 m. pabaigė didžiulį enciklopedinį leidinį „Taislius augyminis“ („Augalų sistema“), kuriame apibūdino 643 augalus, pagal Karlo Linėjaus metodiką aprašė apie 250 augalų genčių ir daugiau kaip 400 jų rūšių.
Pats autorius rinko pinigus jam išleisti, tačiau tik 1900 m. Amerikoje buvo publikuotos jo ištraukos, o visas leidinys (rankraštį sudaro 1042 puslapiai) išėjo praėjus 160 metų po autoriaus mirties. Minėtas rankraštis įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektas.
Prigijo daug J. Pabrėžos augalams duotų pavadinimų. Kai kurie jų, tokie kaip rugys, miežis, aviža, dirsė, gal dar smilga, briedgaudė, šerytė, plūdė, sotvaras, sedula, bajorė, raskila, amalas, - buvo užrašyti klausinėjant vietinius gyventojus. Kitiems palikti lotyniški pavadinimai, dar kitiems suteikti mitologinių personažų vardai: eraičinas, gardojytis, ratainyčia.
Šio darbo didumą galime suvokti tik prisiminę, kad „Lietuvišką botanikos žodyną“ (išėjo 1938 m. Kaune) ruošė bene 10 asmenų komisija kone 10 metų. J. pradžioje buvo išvežta į Odensės (Danija) universitetą, o likusioji dalis 1930 m. perduota Vytauto Didžiojo universitetui.
Kretingos vienuolyne tebėra išlikęs vienas jo padarytas herbariumas, kurio kitoje pusėje parašyta: „Dievas mato, laikas bėga, mirtis genasi, amžinybė laukia“.
Pamokslininkas ir švietėjas
J. Pabrėža buvo išskirtinis išpažinčių klausytojas ir pamokslininkas - jo pasiklausyti plaukė minios žmonių iš visų parapijų. M. Valančius, gerai pažinojęs J. Pabrėžą, apie jo pamokslus rašė: „Žmonės jo pamokslų kaip kokio apaštalo su didžiausia atida klauso ir nemaž gauna pelno išganingo.“
V. Gidžiūnas minėtoje monografijoje išryškina J. Pabrėžos pamokslų bruožus. Pamoksluose daug dėmesio skirta tėvų ir vaikų pareigoms sielos ir kūno atžvilgiu, tėvai raginti blogį darančius vaikus griežtai, bet teisingai sudrausti, nes nemokantieji vaikų dorai gyventi daro didelę žalą augančiai asmenybei. Visas ciklas jo pamokslų buvo skirtas aprašyti žemaičių papročius, ypač daug dėmesio skirta vestuvėms.
Šie pamokslai dabar yra labai svarbus krašto papročių pažinimo šaltinis. Daug pamokslų buvo skirti temai, kaip puoselėti sveikatą. Pavyzdžiui, Tėvas Ambraziejus Pabrėža yra sakęs pamokslą „Apie reikalą storotis ir užlaikyti sveikatą savo“. Jame ragino laikytis švaros, nors ir kokiame varge gyventų, stengtis, kad oras troboje būtų grynas ir švarus, - tam reikia ją vėdinti ir troboje su gyvuliais negyventi, neapsileisti parazitais, dėvėti švarius rūbus, rekomendavo dažniau maudytis, nes tai stiprina sveikatą, rengtis nei per šiltai, nei per šaltai, nedirbti per jėgą, sveikam negulėti vienam patale su sergančiu.
Per pamokslus jis prašydavo laikytis saiko, valgyti paprastus valgius, saldumą ir aštrumą naudoti su saiku. Svarbiausia sąlyga sveikatai išsaugoti jis laikė sielos ramybę, kurią pasiekti padeda ir pareigų laikymasis, Dievo meilė. Perspėjo, kad sveikatai kenkia per didelis jausmingumas, aistros, išgąstis, ilgas liūdesys, ištvirkavimas, girtavimas.
Pranciškonų vienuolio nuomone, susirgę žmonės galėtų daug sau padėti, tik tam reikia tam tikrų žinių - pažinti ligą, jos priežastį, žinoti gydančių augalų, gyvių ir metalų (pvz., vario, gintaro, šungito) savybes, o nežinantiems reikia kreiptis į gydytojus. Tėvas Ambraziejus paliko apie 250 pamokslų visais žmogaus gyvenimo ir tikėjimo klausimais bei kone filosofinį veikalą „Ryžtai“, kuriame sistemino savo gyvenimo principus.
Liaudies gydytojas
1771-1849 m. Kretingoje gyvenęs kunigas aplinkiniams gyventojams turbūt labiausiai buvo žinomas ne dėl savo mokslo darbų, bet dėl sielovados dalykų ir kaip gydytojas. Jis dažnai lankydavo ligonius, kurie negalėjo sau leisti nusipirkti vaistų ar gauti profesionalios medicininės pagalbos, vienuolyno kiemelyje buvo pasėjęs įvairių naudingų augalų.
J. Pabrėža yra rašęs farmakologui prof. Johanui Volfgangui, kad augalai ir jų savybės jį domino nuo pat vaikystės. Rašė, kad dažnai lankydavęs įvairius ligonius, negaunančius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios jį labai jaudindavo, tad norėjęs nors šiek tiek padėti jiems. Gydymasis vaistažolėmis buvo kiekvienam prieinamas.
J. Pabrėža veikalo „Taislius augyminis“ įžangoje sako, kad būtų gerai, jei žemaičiai ūkininkai pažintų daugiau augalų ir taip galėtų sau padėti. Jis rašė: „Skiriu savo darbą naudai ir gelbėti sveikatai tų, kurie neturi arti vaistinės bei galimybės pasitarti su gydytojais ir ne tik gyvendami skursti, bet ir per anksti mirti turi.“
Iki šiol išlikę 17 Tėvo Ambraziejaus rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai ir gydymas. Apie šventu laikomo vienuolio gydymo metodiką galima spręsti iš lietuvių kalba išleistų jo knygelių „Apie kraujažolę“, „Apie slogas plaučių“, „Apie slogas nosies“, „Apie kosulį“, „Apie dusulį ir slogas smaugiančias“ bei išlikusių rankraščių „Namų vaistinė“, „Augalai, naudingi gydymui“ ir kt.
J. Tumas-Vaižgantas taip aprašė J. Pabrėžos gydytojavimą: „Gydė kuo ne vienomis žolelėmis. 26 numeris jo celės ir visas koridorius būdavo pakvipęs žolėmis... Kas dieną būdavę daug ligonių.“
Šiandienos žolinčių mokytojas
„Žolinčių akademijos“ vadovė žemaitė Danutė Kunčienė J. Pabrėžą vadina didžiuoju „žolinčių“ mokytoju ir sako, jog mokosi iš jo jau kone du dešimtmečius.
„Esu skaičiusi daugumą šalies bibliotekose esančių Tėvo Ambraziejaus knygų, daug rankraščių turiu nukopijuotų. Jie labai vertingi ir šiandien. Man ne tiek reikšmingi atrodo jo pamokymai, kaip naudoti augalus gydyti, o mintys apie gyvenimą. Per pamokslus jis daug kalbėjo apie sveiką gyvenseną - sveikuoliavimą fizine, dvasine prasme. Labai daug pasisemiu iš jo pamokslų“, - teigia D. Kunčienė.
Pasak jos, vadinamieji žolinčiai kasmet sausio 15-ąją ir per Vėlines aplanko J. Pabrėžos kapą, prie jo uždega žvakučių. „Žolinčių akademijos“ vadovė sako dažnai įvairiomis progomis gaminanti paplotėlius su grūstais J. Pabrėžos labai vertintais pūslėtaisiais guveiniais, daug jodo ir bromo turinčiais augalais. Tokiais paplotėliais vienuolis gydė sergančius podagra, poliartritu, skleroze, varginamus nusėdusių druskų.
tags: #istvirkavimas #socialiniuose #tinkluose