Sergant įvairiomis ligomis jaučiami patys įvairiausi ir dažniausiai ne patys maloniausi simptomai. Tuomet skubame pas gydytojus, į vaistines ir stengiamės kuo greičiau pasveikti, kad tik nebetektų kentėti nemalonių pojūčių. Tačiau, deja, yra ir tokių ligų, kurios žmogui žalą daro apie tai „nepranešdamos“. Viena iš jų yra hepatitas C.
Lėtinis hepatitas C - tai lėtinis kepenų uždegimas, kurį sukelia hepatito C virusas. Šis virusas buvo surastas gana neseniai - 1989 metais, nors apie jo egzistavimą buvo žinoma jau daug anksčiau. Šiuo metu pasaulyje yra apie 170-200 milijonų juo užsikrėtusių žmonių (apie 3 proc. pasaulio gyventojų), iš jų 8-9 milijonai yra Europoje. Kasmet nustatoma apie 3-4 mln. naujų hepatito C atvejų. O kiekvienais metais nuo šio viruso sukeltų ligų miršta apie pusę milijono žmonių.
Manoma, kad 2015 m., palyginti su 1990 m., sergančiųjų skaičius JAV padidės keturis kartus, tad galima prognozuoti, kad panaši tendencija bus ir Europoje, ir Lietuvoje. Gali iškilti klausimas, kodėl užsikrėtusiųjų skaičius didėja. Taip yra todėl, kad tik dabar yra išaiškinami ligoniai, užsikrėtę prieš 20-30 metų. Manoma, kad Lietuvoje yra 50-70 000 hepatito C viruso nešiotojų (apie 2 procentai gyventojų), nors, kiek yra iš tikrųjų, negalima pasakyti. Gydymo įstaigose (7 centruose Lietuvoje) yra tik apie 3000 sergančiųjų. Taip pat nedžiugina ir tai, kad, nors vyksta gydymas, pacientų skaičius kasmet padidėja 15 procentų.
Hepatitas C - tyli liga, tylus žudikas (angl.silent killer), jos eiga yra besimptomė, o pati ji yra išaiškinama atsitiktinai, tiriant ligonio kepenų fermentų aktyvumą. Hepatitas C sukelia apie 60 proc. kepenų vėžio atvejų, dėl jo atliekama apie 30 proc. visų kepenų transplantacijų. Virusinis hepatitas C dažniausiai nustatomas darbingo amžiaus žmonėms, vyrai juo serga dažniau nei moterys. Tik 15-25 proc. užsikrėtusiųjų perserga geltine jo forma, o visiems kitiems vystosi besimptomė, begeltė ūminė ligos forma, tad, kadangi nėra simptomų, liga nediagnozuojama. Dėl šios priežasties ūminės liga pereina į lėtinę (po 6 mėnesių nuo užsikrėtimo).
Liga progresuoja palaipsniui - per 10-40 metų. Pagrindinis hepatito C viruso perdavimo kelias - per užkrėstą kraują ir organizmo skysčius. Lietuvoje - per kraujo perpylimus, organų persodinimą, chirurgines intervencijas, kurie buvo atlikti iki 1993 m. Tačiau nuo 1993 metų visi Lietuvos kraujo centrai turi aparatūrą, kuria tikrinamas donorų kraujas, todėl tokių užsikrėtimų nebepasitaiko. Lietuvoje šiuo metu pagrindinis užsikrėtimo būdas yra per intraveninių narkotikų švirkštus. Nemažai jaunimo, kažkada vartojusio narkotikus, arba tų, kurie darėsi tatuiruotę įstaigoje, naudojančioje daugkartinius instrumentus, yra užsikrėtę šiuo virusu.
Taip pat skaitykite: Darbo stažas su invalidumu: ką reikia žinoti
Hepatito C viruso schema
Hepatitu C taip pat galima užsikrėsti turint lytinių santykių su žmogumi, infekuotu hepatito C virusu, gydytojai užsikrečia gydydami traumas, įsidūrę ar įsipjovę. Jei tai ūminis hepatitas C - simptomų būna. Ligonis pagelsta, jį pykina, praranda apetitą, jo kepenys padidėja. O štai lėtinis hepatitas C, kaip minėta, simptomų neturi: ligoniai patys tvirtina, kad jaučiasi gerai, nepatiria jokių nepatogumų. Tačiau, nors ir labai retai, bet būna ir tokių atvejų, kai jaučiamas silpnumas, nuovargis, po riebaus maisto skauda kepenis. Deja, atsiradus simptomams, dažniausiai jau būna per vėlu.
Iš viso yra keturios ligos stadijos. Pirmiausia liga pasireiškia kepenų fibroze - kepenų randėjimu (kepenų ląstelių vietą užima jungiamasis audinys). Sunkiausia ligos stadija - kepenų cirozė per dvidešimt metų išsivysto 20-30 proc. užsikrėtusiųjų. 10-20 proc. ligonių praėjus 20 metų nuo užsikrėtimo pasveiksta savaime, o 1-4 proc. sergančiųjų kepenų ciroze išsivysto kepenų vėžys.
Labai didelę reikšmę ligai ir jos eigai turi žmogaus amžius užsikrėtimo metu. Jeigu žmogus užsikrečia iki dvidešimties metų, tai tikimybė, kad jam išsivystys cirozė, yra maža - tai gali užtrukti net iki 40 metų (žinoma, priklauso nuo to, kiek jis vartoja alkoholio, ar nėra nutukęs, nerūko, nėra kitų virusų). Tačiau užsikrėtusiam vyresniam nei 50 metų asmeniui cirozė gali išsivystyti ir per 10 metų.
Hepatitas C: išgydomas virusas, kurio mes neišgydome | Maggie Beiser | TEDxTufts
Yra gana efektyvių šios sudėtingos ligos gydymo metodų. Šiuo metu pažangus gydymo būdas - pegiliuoti interferonai (leidžiami injekcijomis kartą per savaitę) su ribavirinu (kapsulėmis). Vartojant tokius derinius, ilgalaikė remisija pasiekiama 3 iš 5 pacientų. Gydymas pegiliuotų interferonų ir ribavirino deriniu ES buvo patvirtintas 2003 metais, teigiamo jo poveikio tikimybė yra nuo 60 iki 80 proc., tai priklauso nuo to, kokia viruso atmaina. Yra 8 ligos genotipai. Lietuvoje paplitę 1, 2, ir 3. Esant 2 ar 3 atmainai , pasveikimo procentas gali būti netgi iki 90 proc., tačiau užsikrėtus 1 genotipu - piktybiška atmaina, tikimybė pasveikti po metų gydymo kurso yra tik apie 40 proc.
Taip pat skaitykite: Neįgalumo išmokos ir pensija Lietuvoje
Lietuvoje nuo 2000 metų vartojamas paprastas interferonas ir ribavirinas, jų poveikis apie 40 proc. Nuo 2005 m. apie 200 užsikrėtusiųjų hepatitu C pacientų per metus gydomi pegiliuotais interferonais. Tačiau tai yra labai mažas gydomų pacientų skaičius. Vien per 2006 m. Buvo diagnozuoti 700 nauji hepatito C atvejai. Šiuo metu laukiama, kol bus patvirtinta naujai parengta hepatito C gydymo metodika, pagal kurią pegiliuotas interferonas bus skiriamas anksčiau negydytiems ligoniams, užsikrėtusiems pirmo tipo hepatitu C, ligoniams, kuriems gydymas paprastu interferonu nepadėjo ar pasireiškė ligos atkrytis gydant vienu iš pegiliuotų interferonų. Tačiau žmogui, užsikrėtusiam 2 ar 3 tipo hepatitu C, bus taikomas ankstesnis gydymo būdas paprasto interferono ir ribavirino deriniu.
Taip yra todėl, kad mūsų ligonių kasos neturi pinigų hepatito C naujausiam gydymui visiems ligoniams, kuriems tai reikalinga, nors Vakarų Europos šalyse šis senasis būdas paprastu interferonu jau nebetaikomas. Šiais metais pegiliuotam interferonui centralizuotai pirkti buvo skirta 6 mln. litų, t.y. apie 170 ligonių gydymui, tačiau vaistai nebuvo pristatyti į gydymo įstaigas, nes nuspręsta gydymą pegiliuotais interferonais įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, bet ir šis procesas nuo vasaros iki šiol taip ir nepajudėjo. Pas gydytojus susikaupė eilės laukiančiųjų su viltimi gauti naujausią gydymą.
Diagnozavus ligą, pacientas kurį laiką yra stebimas. Žmogų reikia paruošti psichologiškai, kadangi gydymas labai sudėtingas ir ilgas (paprastai trunka 48 savaites). Ligonis iki gydymo jaučiasi gerai, tačiau, pradėjus vartoti vaistų, jo būklė ir gyvenimo kokybė gali pablogėti - šis gydymas gali sukelti nepageidaujamų poveikių. išties tai reiktų vertinti teigiamai. Mat tokia reakcija rodo, kad vaistai veikia taip, kaip reikia, t.y. naikina ligą sukėlusį virusą.
Pradėjus gydyti, žmogus turi jausti atsakomybę ir nenusižengti gydymo režimui. Pacientui kategoriškai draudžiama vartoti alkoholio. Net jo vos paragavus, gydymas iškart turi būti nutrauktas. Be to, reikia numesti antsvorį, apriboti riebaus maisto vartojimą. Prieš gydymą reiktų įsitikinti, ar pacientas nesirgo depresija, nebuvo psichiatrijos ligoninėje, kadangi šis gydymas paūmina buvusią depresiją arba ją sukelia. Todėl labai svarbu dar prieš gydymą informuoti apie jo poveikį, kad žmogus būtų tam pasiruošęs. Taip pat labai svarbu, kad ligonis savavališkai nenutrauktų gydymo, pats nekoreguotų vaisto dozės. Sergantįjį gydymo metu turi palaikyti artimieji, būtina, kad ligonį stebėtų ir prižiūrėtų gydytojas. Todėl jis turi tapti kaip šeimos nariu, visada pasiruošusiu padėti. Visas 48 gydymo savaites jis stebi ligonį, skiria būtinus tyrimus (12 ir 24 gydymo savaitę) ir žiūri, ar būklė pagerėjo.
Lietuvoje sergantieji hepatitu C ir kitomis kepenų ligomis yra susibūrę į organizaciją „Vilties atgaiva“. Jie kiek galėdama atstovauja sergantiesiems kovojant su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl naujausių vaistų prieinamumo ligoniams. Daugiau informacijos apie organizaciją ir hepatitą C galima rasti Interneto svetainėje www.hepatitas.lt
Taip pat skaitykite: Invalidumo kriterijai ir procesas
Nors kepenys yra savaime atsinaujinantis organas, būtent kepenų ligos kasmet nusineša apie 2 milijonus gyvybių pasaulyje. Alkoholis, riebus maistas, neracionalus vaistų vartojimas, įvairūs sveikatos sutrikimai neretai priverčia sveikas kepenis dirbti sunkiau filtruojant kraują ir toksinus, todėl kepenų pažeidimai sunkėja, o organizmas pamažu nuodijamas. Kepenys atlieka daugiau kaip 500 sudėtingų, tačiau žmogui gyvybiškai svarbių funkcijų, todėl jų pažeidimai sveikatai gali atsiliepti itin sunkiai.
Vienas dažniausių kepenų pažeidimų yra šio organo suriebėjimas. Sveikatos priežiūros tinklo „Antėja“ laboratorinės medicinos gydytoja Eglė Marciuškienė pranešime žiniasklaidai pasakoja, kad sveikose kepenų ląstelėse turi būti mažai riebalų arba jų nebūti visiškai. Vos daugiau nei 5 proc.
Steatozė yra pirmoji nealkoholinės suriebėjusių kepenų ligos, kitaip vadinamos su metaboline disfunkcija susijusių suriebėjusių kepenų ligos (MASLD), stadija. Šios stadijos metu kepenų ląstelėse jau kaupiasi riebalai, tačiau uždegimo ar randų dar nėra. Dažnai šioje stadijoje žmogus nejaučia jokių simptomų, todėl tampa labai sunku įtarti, kad turime riebias kepenis. Mokslininkai mano, kad apie 20 proc. lengvą kepenų suriebėjimą turinčių žmonių susirgs nealkoholiniu steatohepatitu - antrąja nealkoholinės suriebėjusių kepenų ligos stadija. Ši būklė išsivysto, kai riebalų kaupimąsi kepenų ląstelėse taip pat lydi ir uždegiminiai procesai. Statistika rodo, kad šį etapą pasiekia net 5 proc.
Uždegimas išsivysto tada, kai kepenys atkuria pažeistus audinius. Kai pastarųjų kiekis padidėja, kepenys ilgainiui gali stengtis labai greitai atstatyti pažeidimus, o uždegimas gali likti tik kaip randas. Pats surandėjusio audinio atsiradimas, medikams geriau žinomas kaip fibrozė, - jau trečioji nealkoholinės suriebėjusių kepenų ligos stadija. Tai reiškia, kad kepenyse ir kraujagyslėse aplink jas formuojasi nuolatinis randinis audinys, kuris išliks visą likusį gyvenimą. Kepenys gali atsinaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei jose lieka bent 25 proc. sveikų ląstelių.
Gydytoja pabrėžia, kad šiame etape kepenys vis dar gali funkcionuoti gana gerai, o atsiradusį uždegimą galima gydyti ar netgi pašalinti, taip užkertant kelią ligos progresavimui. Tačiau tam yra būtina ankstyva diagnozė ir savalaikis gydymas. Anot specialistės, kepenų ligų rizika išauga sergant nutukimu, antrojo tipo diabetu, turint širdies ir kraujagyslių ligų, rūkant bei turint kitų žalingų įpročių.
Deja, jei laikui bėgant randinis audinys didėja ir pakeičia per daug normalaus kepenų audinio, pažeidžiama ir pati kepenų funkcija. Tai gali sukelti kepenų cirozę - negrįžtamai pasikeitusių kepenų būklę, aukščiausią nealkoholinės suriebėjusių kepenų ligos stadiją. Nors kepenų cirozės randų audinį sunku pašalinti, tolesnis progresavimas gali būti sustabdytas, jei laiku panaikinamas kepenis žeidžiantys veiksniai, laikomasi sveikos gyvensenos taisyklių, atsisakoma žalingų įpročių.
Deja, visi kepenų suriebėjimo etapai yra susiję su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų, tokių kaip širdies infarktas ir insultas, išsivystymo rizika. Sveiko svorio palaikymas, maisto, kuriame yra daug pridėtinio cukraus, apribojimas, sveika ir įvairi mityba, nerūkymas, alkoholio ribojimas ar atsisakymas bei reguliari mankšta - visa tai padės kepenims tinkamai funkcionuoti. Šalia to, gyvenant greitu gyvenimo tempu, mėgaujantis greitu maistu, rūkant ar vartojant alkoholį, patartina prevenciškai atlikti ir išsamius kepenų tyrimus, tiek kraujo, tiek instrumentinius, bent kartą per metus. Kepenų pažeidimą gali parodyti atliekami fermentų (AST, ALT, GGT, šarminės fosfatazės) tyrimai. Kepenų funkcijos sutrikimą parodo albumino ir krešėjimo tyrimai.
Neįgalumo lygio nustatymo kriterijai sergant kepenų ligomis
Neįgalumo lygis nustatomas atsižvelgiant į ligos sunkumą ir paciento funkcinį pajėgumą. Žemiau pateikiami kriterijai, taikomi sergant virškinimo sistemos ligomis, įskaitant kepenų ligas:
Sunkaus neįgalumo lygis:
- Kepenų funkcijos nepakankamumas, pasireiškiantis portine hipertenzija, pasikartojančiu kraujavimu iš išsiplėtusių venų ar hepatine encefalopatija.
- Kepenų nepakankamumo terminalinė stadija.
- Būklė po kepenų ar jų dalies persodinimo (pirmieji metai).
- Persodintų kepenų funkcijos nepakankamumas.
Vidutinio neįgalumo lygis:
- Kepenų cirozė.
- Portinė hipertenzija su pasikartojančiu kraujavimu iš varikozinių mazgų.
Lengvo neįgalumo lygis:
- Žarnų malabsorbcija, esant ryškiam fizinio vystymosi atsilikimui (svoris/ūgis <3‰).
Svarbu atkreipti dėmesį, kad šie kriterijai yra tik dalis visos neįgalumo lygio nustatymo tvarkos, ir kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visus medicininius duomenis ir funkcinį paciento pajėgumą.
Kepenų ligų prevencija
tags: #invalidumas #pagal #kepenu #ligos #fibroze