Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame vyrauja nestabilumas, ekonominės krizės ir kitos grėsmės, socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą žmogaus gyvenime. Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti žmonėms, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Intensyvus šiuolaikinio gyvenimo ritmas ir aplinka sąlygoja aplinkybes, jog šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie sparčios gyvenimo kaitos, patiria sunkiai savarankiškai išsprendžiamas problemas, kurios sąlygoja šeimų tapimą paslaugų gavėjais.
Socialiniu darbu siekiama vidinio individo pokyčio - jo sampratos, savivokos, elgesio, veiklos, santykių su kitais pasikeitimo. Metodiškas socialinio darbuotojo veikimas yra intervencija į asmens gyvenimą. Intervencija galima individualiai dirbant su asmeniu ar pasitelkus grupinio darbo metodą. Nuspręsti kokie intervencijos metodai yra tinkamiausi įmanoma tik atskirai žvelgiant į kiekvieno kliento atvejį. Kadangi socialinis darbuotojas veikia kasdieninėje aplinkoje, todėl metodai turi būti kuo mažiau nutolę nuo kasdienybės, būti suvokiami klientams.
Socialinio Darbo Metodai
Socialinis darbuotojas savo darbe atsižvelgia į atskiras dalis, aplinkos santykius ir visą visumą. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą. Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas, tai reiškia veikimą kartu, stengiantis išspręsti problemas.
Pagrindiniai socialinio darbo metodai:
- Konsultavimo metodas
- Darbo su klientų grupe metodas
- Socialinio tinklo metodas
- Atvejo vadybos metodas
Konsultavimo Metodas
Konsultuojant socialinis darbuotojas gilinasi į situaciją, tačiau be kliento negali išspręsti problemos ar siūlyti sprendimo alternatyvos. Problema turi būti sprendžiama kartu su klientu. Žmogus pats geriausia žino kaip spręsti problemas ir tik jis pats gali keisti savo gyvenimą. Socialinis darbuotojas tik padeda susivokti problemose, kartu ieško galimų problemos sprendimo būdų.
Taip pat skaitykite: Krizių intervencijos vadovas
Kartais konsultacija gali būti net nepastebima, nes sunku atskirti kuriuo metu paprastas socialinio darbuotojo ir kliento pasikalbėjimas virsta rimtu konsultavimo procesu. Tuo socialinio darbuotojo konsultavimo metodas skiriasi nuo kitų profesijų atstovų konsultavimo (teisininkų, psichologų). Socialinis darbuotojas, kaip ir kiti atstovai gali konsultuoti savo kabinete, kai klientai iš anksto užsirašo ar susitaria dėl būsimo pokalbio.
Lietuvos socialinių paslaugų kataloge „konsultavimas“ - bendroji paslauga. Taigi, šią veiklą reglamentuoja įstatymai.
Šeimos ir Socialinė Intervencija
Šeima yra didi vertybė, tai mūsų visuomenės rūpestis ir viltis. Tai tautos stabilumo, tęstinumo garantas, svarbi taikos ir ramybės kūrėja (Z. Bajoriūnas, 1997). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) nurodoma, kad šeima yra visuomenės valstybės pagrindas.
Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą.
Tarpinstitucinis Bendradarbiavimas
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas svarbus ir aktualus teikiant pagalbą vaikui ir jo šeimai. V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) pabrėžia, kad vaiko gerovei garantuoti reikalingas koordinuotas, komandinis daugiau nei vienos institucijos darbas. Bendradarbiaujančios institucijos sutinka ir pripažįsta, kad bendradarbiavimas, kaip tarpinstitucinio darbo koordinavimo būdas, yra tinkamiausias esminiams bendriems tikslams pasiekti. Bendradarbiavimo teikiant pagalbą vaikui ir šeimai tikslas - vieningai kurti vaiko gerovę.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo intervencijos svarba
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir partnerystė, profesijų bei sektorių komandinis darbas, teikiant viešąsias paslaugas, yra vienas iš svarbiausių socialinės politikos tikslų (VVTAĮT prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis pranešimas, 2019). Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būdas partneriaujančioms grupėms suteikti galimybę peržengti savo konkrečios institucijos ribas. Partnerystei būdingas pasitikėjimas, pagarba, abipusiškumas.
Sėkmingą tarpinstitucinį bendradarbiavimą sąlygojantys veiksniai:
- bendradarbiavimo santykių ir procesų sukūrimo sistema
- aiški vizija ir tikslai
- įgalintos partnerių kompetencijos
- vadovavimas
- keitimasis informacija ir koordinavimas
- komunikacijos procesai
- bendros naudos supratimas
- kontrolės sistemos sukūrimas
- bendradarbiavimo proceso valdymas
- vidinių reikalavimų (taisyklių) kūrimas
- komandinis darbas
- skirtingų interesų ir nuomonių derinimas
- abipusis pasitikėjimas (Raišienė ir kt., 2019).
Tarpinstituciniame bendradarbiavimo procese svarbūs ne tik organizaciniai bendradarbiavimo klausimai, bet ir santykiai, kurie turi būti paremti pasitikėjimu, empatija, palaikymu, motyvacija. Sėkmingam bendradarbiavimui reikalingas abipusis noras bendradarbiauti, dalinimasis informacija ir empatija paremti santykiai.
Štai lentelė, apibendrinanti esminius sėkmingo tarpinstitucinio bendradarbiavimo elementus:
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Pasitikėjimas | Abipusis pasitikėjimas partneriais ir jų kompetencijomis. |
| Komunikacija | Atviras ir efektyvus keitimasis informacija tarp institucijų. |
| Koordinavimas | Darnus veiksmų derinimas siekiant bendrų tikslų. |
| Empatija | Supratimas ir atsižvelgimas į kitų institucijų perspektyvas ir poreikius. |
| Bendri tikslai | Aiški vizija ir sutarti tikslai, kurių siekia visos bendradarbiaujančios institucijos. |
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas su šeimomis
tags: #intervencija #socialinis #darbas