Europos šalyse didelis skaičius žmonių gyvena nuolatinės globos įstaigose: vaikai, žmonės su negalia ir vyresnio amžiaus žmonės. Institucinizacija ir grėsmingo jos masto žala suaugusiesiems ir vaikams ne kartą akcentuota UNICEF ir Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro Europos regioninio padalinio bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto. Apžvalgose įtikinamai parodoma, kad Vidurio ir Rytų Europos bei Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse pokyčiai institucinės globos srityje per pastaruosius dvidešimt metų buvo itin vangūs.
O Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija pabrėžia būtinybę investuoti į paramos šeimai ir bendruomenines paslaugas. Institucinė globa yra įvardijama tik kaip kraštutinė priemonė. Valstybės privalo apsaugoti žmones nuo apgyvendinimo rūpybos įstaigose. Kalbama apie visavertį vaiko, netekusio tėvų globos, žmogaus su negalia gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje. Būtent šiuo tikslu turėtų vadovautis valstybės dalyvės, siekiančios neįgalių vaikų teisių įgyvendinimo.
Jungtinių Tautų alternatyvios globos vaikams gairės, patvirtintos Generalinės Asamblėjos 64-ojoje sesijoje, laikytinos svarbiu žingsniu skatinant valstybes dalyves kritiškai įvertinti savo vaikų apsaugos sistemas, kurios daugelyje šalių vis dar remiasi ydinga nuolatinių globos įstaigų sistema. Institucinės globos tradicija atsirado ir sustiprėjo Europoje kaip būdas apsaugoti silpnesnius visuomenės narius bei užtikrinti jų išgyvenimą sudėtingais visuomenės raidos etapais, kaip būtina priemonė užtikrinti jų išlikimą.
Tuo tarpu 20-ojo amžiaus pabaigoje visuomenė suprato, kad emocinė ir socialinė aplinka yra reikšmingas žmogaus psichinės sveikatos, raidos ir asmenybės vystymosi komponentas. Tuo pačiu, gyvendamas institucijoje žmogus ar vaikas, užuot artimai bendravęs su tėvais, šeimos nariais ar globėjais, jaučia individualizuoto emocinio prieraišumo stoką. Akivaizdu, jog institucinė globa, ypač jeigu ji prasideda nuo kūdikystės, sėkmingos integracijos į visuomenę galimybę sumažina iki minimumo.
Per pastaruosius porą dešimtmečių visuomenę vis pasiekia pranešimai tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungos šalyse apie dideles globos institucijas, kuriose vaikai arba žmonės su negalia gyvena blogomis sąlygomis, o darbuotojai nevengia žiauraus ir asmenybę žeminančio elgesio, kartais peraugančio į kankinimą. Be abejo, tai gali pasitaikyti ir šeimoje, šalia mūsų. Įvairios tarptautinės ataskaitos praneša, kad globa institucijoje skatina vienų piktnaudžiavimą savo privilegijuota padėtimi kitų atžvilgiu ir sukuria sisteminio, nuasmeninto smurto tikimybę bei galimybę tiek iš darbuotojų, tiek iš vyresnių globos institucijos gyventojų pusės. (Šeimos reikalai. Studija apie institucinę vaikų globą Centrinėje ir Rytų Europoje bei buvusioje Tarybų Sąjungoje, 2005, EveryChild)
Taip pat skaitykite: Institucijų pertvarkos Lietuvoje
Globos įstaigos dažnai būna uždaros, įsteigtos atskirai nuo bendruomenių, jose gyvenantys ar gyvenę vaikai bei žmonės su negalia neturi galimybės suformuoti įprastų socialinių tinklų, kurie labai praverstų vėlesniuose jų gyvenimo etapuose. Prie viso to dar galima pridurti ir stigmą, siejamą su faktu, kad vaikystė ar dalis gyvenimo buvo praleista globos įstaigoje. Visos šios problemos smarkiai susiaurina šių vaikų ar žmonių su negalia gyvenimo galimybes, ypač jei žmogus globos įstaigoje praleido savo ankstyvąją vaikystę.
Šalyje veikia 31 stacionari socialinės globos įstaiga asmenims turintiems proto ir/ar psichikos negalią. Jose gyvena virš 5 tūkst. suaugusių (iš jų apie 4 tūkst. yra darbingo amžiaus) ir virš 60 vaikų su negalia, iš jų 55 proc. turi psichikos negalią, 45 proc. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis Lietuvoje kasmet buvo diagnozuojama per 300 naujų psichikos ir elgesio sutrikimų atvejų 100 tūkst. gyventojų ir yra daugiau nei 5,5 tūkst. sergančiųjų 100 tūkst. Šalyje yra apie 15,5 tūkst. vaikų su negalia.
Šalyje veikia 3 socialinės globos įstaigos, kuriose gyvena per 60 vaikų ir per 480 suaugusių asmenų iki 29 m. 2021 m pabaigoje šalyje jau buvo įsteigti 33 grupinio gyvenimo namai (GGN) ar bendruomeniniai vaikų globos namai (BVGN), kuriuose gyvena suaugusieji ar vaikai su psichikos ar proto negalia, iš jų: 5 BVGN vaikams su negalia ir 28 GGN suaugusiems asmenims su negalia. Iš viso 2021 m.
Institucinės globos problemos ir keliai link pokyčių
Institucijų globos privalumus bei trūkumus jau daug kartų aptarė tarptautinė bendruomenė. Pagrindinis iššūkis - kaip pereiti nuo nuolatinės globos prie bendruomeniškai teikiamų paslaugų ir šeimų įtraukties. Tokia kryptis reikalauja kompleksiško portfelio: psichosocialinės paramos, dienos centrų, socialinių darbuotojų, pagalbos šeimai tinklo plėtojimo ir finansavimo reformų.
YLietuvoje vykstantys pokyčiai orientuoti į tai, kad vaikai ir suaugusieji su negalia galėtų gyventi šeimos aplinkoje arba bendruomeniniuose namuose, o ne įprastose stacionariosiose įstaigose. Svarbu kurti paslaugas, kurios užtikrina nuolatinį gyventojų dalyvavimą visuomenės gyvenime, įtraukti juos į švietimą, įdarbinimą ir kultūrinę veiklą.
Taip pat skaitykite: Pertvarkos įgyvendinimas
Teisinė bazė reformoms apima Vaikų teisių apsaugos įstatymo nuostatas, Naująjį socialinės globos įstatymą ir kitus teisės aktus, kurie skatina savarankiškumo ir bendruomeniškumo principus. Taip pat svarbu užtikrinti kokybiškos paslaugos finansavimą ir profesionalų gebėjimų plėtrą, kad globoje esantys asmenys gautų tinkamą pagalbą.
Svarbus veiksnys - visuomenės nuomonės keitimas. Žmonėms būtina aiškinti, kad globos įstaigos nėra vienintelė ar optimali išeitis, o siekiant jų tikslų reikalingos alternatyvos, kurios leis žmogui išlikti pilnateisiu visuomenės nariu.
Prieš keletą metų tarptautinės ataskaitos parodė, kad institucinė globa skatina vienų piktnaudžiavimą savo privilegijuota padėtimi kitų atžvilgiu ir sukuria sisteminio, nuasmeninto smurto tikimybę. Todėl reikia stiprinti stebėseną, kokybę ir atsakomybę visose globos įstaigose, įtraukti ne tik darbuotojų mokymus, bet ir nuolatinę gyventojų teisių apsaugos kontrolę.
Be to, būtina skatinti bendruomenines paslaugas: šeimos paramą, dienos centrus, globos grįžtamąjį ryšį ir paslaugų koordinavimą, kad vaikai bei suaugusieji galėtų gyventi kuo įmanoma įprastesnėse sąlygose.
Statistiniai kontekstai ir dabarties duomenys
2021 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 33 grupinio gyvenimo namai (GGN) ar bendruomeniniai vaikų globos namai (BVGN), kuriuose gyveno suaugusieji ar vaikai su psichikos ar proto negalia. Iš jų: 5 BVGN vaikams su negalia ir 28 GGN suaugusiems asmenims su negalia. Šalyje yra apie 15,5 tūkst. vaikų su negalia. Вyksta 31 stacionari socialinės globos įstaiga asmenims turintiems proto ir/ar psichikos negalią; jose gyvena virš 5 tūkst. suaugusių ir virš 60 vaikų su negalia.
Taip pat skaitykite: Lietuvos globos sistemos ateitis
Rekomendacijos ir ateities kelių vizija
- Stiprinti šeimos įtrauktį ir suteikti papildomą paramą šeimai, kad vaikas ar žmogus su negalia galėtų augti ir gyventi namuose.
- Sukurti ir plėsti bendruomenės paslaugas: dienos centrus, socialinių darbuotojų tinklus, atviras paslaugų vietas ir kojų įsidarbinimo programas.
- Perkelti iš globos į bendruomenines formas gyvenimą, kai tik įmanoma, laikantis žmogaus teisių principų.
- Gerinti stebėsenos ir atsakomybės sistemas, įtraukti gyventojų teisių apsaugos mechanizmus ir reguliariai vertinti paslaugų kokybę.
Turimų duomenų lentelė apie institucinę globą Lietuvoje (apibendrinimas)
| Kategorija | Skaičiai | Pastabos |
|---|---|---|
| Stacionarios globos įstaigos | 31 | Asmenys su proto/psichikos negalia |
| Globoje užimti asmenys | Virš 5 000 suaugusių | Maždaug 4 000 darbingo amžiaus |
| Vaikai su negalia | Virš 60 | 55% psichikos negalia, 45% kiti vartojimo duomenys |
| GGN BVGN (2021 m.) | 33 | 5 BVGN vaikams, 28 GGN suaugusiems |