Lietuvoje vis didesnę gyventojų dalį sudaro neįgalūs asmenys. Remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, neįgalumą turinčių asmenų per metus padaugėjo daugiau nei 6 proc., todėl socialinės paslaugos šių asmenų grupėms tampa vis svarbesne ir aktualesne socialinės paramos sistemos dalimi, tenkinant asmenų gyvybinius poreikius ir sudarant palankesnes žmogaus orumą saugančias gyvenimo sąlygas.
Temos aktualumas yra akivaizdus, atsižvelgiant į augantį neįgaliųjų skaičių ir poreikį užtikrinti jiems tinkamą socialinę paramą.
Neįgaliųjų teisės konvencijoje (2006) akcentuojama, jog šalys skatinamos imtis veiksmingų ir atitinkamų priemonių, kad neįgalieji galėtų įgyti bei išlaikyti didžiausią įmanomą savarankiškumą - protinius, socialinius, fizinius bei profesinius gebėjimus ir integruotis į visas gyvenimo sritis bei jose dalyvauti.
Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, siekia tobulinti socialinę sistemą norėdama priartėti prie Europos standartų, o socialiniai darbuotojai, būdami atsakingi už savo veiklos organizavimą ir žmonių, turinčių negalią, socialinių poreikių tenkinimą, nuolat susiduria su problema, kaip efektyviau užtikrinti socialinių paslaugų neįgaliesiems teikimą, atsižvelgiant į paslaugų poreikį.
Šiame straipsnyje apžvelgsime socialinės paramos neįgaliesiems teikimo galimybes savivaldybių lygmeniu, atsižvelgiant į įvairius aspektus - nuo socialinių paslaugų sampratos iki jų prieinamumo ir efektyvumo.
Taip pat skaitykite: Dienos socialinės globos gavimas
Socialinių Paslaugų Samprata ir Teikimo Principai
Lietuvos iš užsienio mokslininkai yra tyrinėję neįgaliųjų asmenų paslaugų poreikį, paslaugų teikimo būdus ir prieinamumą, jų efektyvumą. L.Žalimienė (2003) socialines paslaugas nagrinėjo 4 aspektais:
- formos - pagalba nepiniginė forma,
- tikslo - pagalba socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, užtikrinant jų integraciją į visuomenės gyvenimą,
- finansavimo - teisė į paslaugas neparemta kliento įnašų mokėjimu,
- išlaidų kompensavimo - valstybės subsidijuojamos paslaugos, kai klientas už jas moka ne rinkos kainomis arba visai nemoka.
Autorė nurodė, kad socialinės paslaugos yra socialinio darbo organizavimas konkrečioje įstaigoje, bendruomenėje su tam tikromis klientų grupėmis. B.Vengerienė (2006) paslaugas apibūdino kaip kliento ir paslaugos teikėjo tarpusavio kontaktą. Ji akcentavo, kad dauguma paslaugų veiklos apibrėžimų nusako ją kaip paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo santykį. Apie socialines paslaugas rašė autoriai: C.Sutton (1999), H. Fayol (2005), E. Goubinas, M. Richmondas (2004), L. C. Johnson (2003). L.Žalimienė (2003). Šie autoriai socialines paslaugas įvardija kaip visuomenines paslaugas. B.Vengerienė (2006) paslaugas apibūdina, kaip kliento ir paslaugos teikėjo tarpusavio kontaktą. R. Kalesnykas (2000) socialines paslaugas analizuoja socialiniu, ekonominiu bei teisiniu požiūriais.
Nors socialinės paslaugos yra nagrinėtos daigelio autorių, studentų bakalauro ir magistro darbuose, straipsniuose įvairiais aspektais, tačiau vis dar trūksta išsamių tyrimų apie socialinių paslaugų teikimą neįgaliesiems asmenims jų organizavimo principus savivaldybės jų vietovėse.
Remiantis LR ir ES teisės aktais ir norminiais dokumentais darbe sistemiškai išnagrinėta socialinės pagalbos samprata ir rūšys, socialinių paslaugų teikimo neįgaliems asmenims principai.
Socialinės pagalbos rūšys: informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, maitinimo organizavimas, aprūpinimas visomis būtiniausiomis visaverčio gyvenimo sąlygomis.
Taip pat skaitykite: Institucinės socialinės pagalbos įžvalgos
Tyrimo tikslas ir uždaviniai
Tyrimo tikslas: ištirti socialinių paslaugų neįgaliems asmenims teikimo galimybes savivaldybių lygmeniu
Tyrimo uždaviniai:
- Atskleisti socialinių paslaugų sampratą ir jų teikimo neįgaliems asmenims principus.
- Nustatyti socialinių paslaugų prieinamumo principo įgyvendinimo ypatumus savivaldybių lygmeniu bei ištirti savivaldybių teikiamų paslaugų neįgaliesiems efektyvumą ir apimtis.
- Pateikti socialinių paslaugų, teikiamų neįgaliems asmenims, tobulinimo modelį.
Tyrimo objektas: socialinių paslaugų neįgaliems asmenims teikimas savivaldybėse
Atskleistos paslaugų teikimo neįgaliesiems aktualijos savivaldybės lygmeniu. Tyrinėtos socialinių paslaugų prieinamumo principo įgyvendinimo galimybės savivaldybių lygmeniu, atskleistas savivaldybių teikiamų paslaugų neįgaliesiems efektyvumas ir apimtys.
Temos naujumas. Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, siekia tobulinti socialinę sistemą norėdama priartėti prie Europos standartų, o socialiniai darbuotojai, būdami atsakingi už savo veiklos organizavimą ir žmonių, turinčių negalią, socialinių poreikių tenkinimą, nuolat susiduria su problema, kaip efektyviau užtikrinti socialinių paslaugų neįgaliesiems teikimą, atsižvelgiant į paslaugų poreikį.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama suaugusiems
Remiantis LR ir ES teisės aktais ir norminiais dokumentais darbe sistemiškai išnagrinėta socialinės pagalbos samprata ir rūšys, socialinių paslaugų teikimo neįgaliems asmenims principai.
Atskleistos paslaugų teikimo neįgaliesiems aktualijos savivaldybės lygmeniu. Tyrinėtos socialinių paslaugų prieinamumo principo įgyvendinimo galimybės savivaldybių lygmeniu, atskleistas savivaldybių teikiamų paslaugų neįgaliesiems efektyvumas ir apimtys.
Tyrimo metodai:
- Mokslinės literatūros, teisinių ir įstaigos dokumentų analizė atlikta siekiant aptarti socialinių paslaugų neįgaliesiems politiką, socialinių paslaugų teikimo sistemą savivaldybėse;
- Norminių dokumentų analizė, atlikta siekiant išanalizuoti socialinių paslaugų teikimą neįgaliesiems norminių dokumentų atžvilgiu.
- Neįgaliųjų apklausa., siekiant ištirti kokia teikiama socialinė pagalba - neįgaliesiems savivaldybių lygmeniu.
- Kiekybinis tyrimas, naudojant statistinius duomenis bei content analizę.
IŠVADOS
- Neįgalumo ir neįgaliojo sąvokos nėra aiškiai apibrėžtos galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose. Taip pat, nėra ir bendros neįgalumo ir neįgaliojo sąvokos ES mastu.
- Lietuvoje susiduriama su piknaudžiavimu nustatant neįgalumą, taigi, reiktų tobulinti neįgalumo nusatymo sistemą. Taip pat, išskiriami du negalios sampratos modeliai: medicininis bei socialinis.
- Socialinių garantijų, kaip ir neįgaliojo sąvoka, nėra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas terminas. Socialinė parama neįgaliems asmenims skiriama bendrais pagrindais. Nors socialinės paslaugos ir vaidina vieną iš svarbiausių vaidmenų mažinant socialinę atskirtį, tačiau jų prieinamumas yra nepakankamas.
- Asmenys, pageidaujantys pasinaudoti socialinėmis paslaugomis, gali jomis pasinaudoti, o pasinaudoję asmenys nėra patenkinti teikiamų paslaugų kokybe.
- Lietuvoje ypač susiduriama su neįgaliųjų nedarbingumo problema. Kadangi, asmuo, kuriam nustatytas nedarbingumas, veikiau renkasi socialines išmokas nei darbą. Taigi, reiktų imtis visų imanomų priemonių šiai problemai spręsti.
- Neįgaliųjų teisę į švietimą reglamentuojantys teisės aktai nepakankamai apibrėžia šių garantijų įgyvendinimą.
Socialinio darbuotojo vaidmuo komandoje teikiant paslaugas neįgaliesiems
Magistrinio darbo tikslas - išanalizuoti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje. Siekiant išnagrinėti šiuos ypatumus, darbe keliami tokie uždaviniai:
- atskleisti socialinių paslaugų organizavimo sistemos elementus neįgaliųjų globos institucijoje;
- išanalizuoti komandinio darbo taikymo galimybes, teikiant socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje;
- ištirti ir nustatyti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje.
Pirmoje darbo dalyje nagrinėjama socialinių paslaugų neįgaliesiems politika, socialinių paslaugų sistema neįgaliųjų globos institucijoje bei socialinio darbuotojo kompetencijos, teikiant socialines paslaugas neįgaliesiems. Antroje darbo dalyje analizuojama, kaip formuojamos komandos, kokia komandos struktūra, jos narių funkcijos bei atliekami vaidmenys. Trečioje darbo dalyje apibendrinami kokybinio tyrimo (interviu) duomenys bei nustatomi socialinio darbuotojo veiklos ypatumai komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje.
Tyrimo metu nustatėme, kad taikant komandinį darbą socialines paslaugas teikiančioje neįgaliųjų globos institucijoje reikėtų išnaudoti tokias komandinio darbo galimybes: sukurti dvi - problemų sprendimo ir projektų vykdymo komandas, tai priklauso nuo klientų amžiaus, jų specifinių poreikių ir socialinių darbuotojų veiklos jose; svarbiausiomis komandos narių savybėmis laikomi atsakingumas, pareigingumas, motyvacija, empatija ir tolerancija, mažiau svarbiomis įvardijamos pagarba kitam ir draugiškumas; atsižvelgiant į daugumos respondentų nuomonę, būtina plėsti komandinio darbo taikymą sveikatos priežiūros, laisvalaikio užimtumo ir papildomo ugdymo srityse, kad pagerėtų teikiamų paslaugų kokybė.
Tyrimo metu nustatėme, kad pagrindinio specialisto - socialinio darbuotojo veikla komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje, pasižymi tokiais ypatumais:
- socialinis darbuotojas savo veikloje su neįgaliaisiais dažniausiai atlieka poreikio nustatymo ir paramos planavimo, šiek tiek rečiau - vadybinę ir prevencinę veiklos funkcijas, kurios glaudžiai siejamos su informacinėmis, konsultacinėmis ir paramos vertinimo veiklomis bei funkcijomis;
- tarp lyderiaujančių komandos specialistų - socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo, psichologo, administracijos atstovių, dažniausiai lyderiu būna socialinis darbuotojas, rečiausiai - psichologas. Lyderio poziciją dažnai lemia komandos tipas, problemų sprendimo pobūdis, darbuotojų kompetencija bei jų asmeninės savybės;
- dažniausiai socialinis darbuotojas socialinės veiklos komandoje atlieka vykdytojo, vertintojo ir lyderio vaidmenis, rečiau - informacijos teikėjo;
- svarbiausiomis socialinio darbuotojo kompetencijomis laikomos socialinė ir vadybinė, mažiau svarbiomis įvardijamos profesinė ir edukacinė kompetencijos.
Tyrimo metu atskleisti socialinio darbuotojo veiklos ypatumai patvirtino iškeltą tyrimo hipotezę, kad socialinis darbuotojas komandinėje veikloje užima lyderio poziciją ir atlieka svarbiausias poreikio nustatymo, socialinės paramos planavimo, vykdymo bei vertinimo veiklas, vadovaudamasis vadybine ir socialine kompetencijomis.
Rekomenduojame neįgaliųjų globos institucijos, teikiančios socialines paslaugas, administracijos atstovams plėtoti komandinį darbą kitose paslaugų teikimo srityse, formuoti teigiamą darbuotojų požiūrį į komandinį darbą institucijoje, sudaryti sąlygas institucijos darbuotojams dalyvauti įvairiuose seminaruose bei mokymuose institucijoje ir už institucijos ribų.
Socialinė parama neįgaliesiems
Visuomenėje mes dažnai matome neįgalius asmenis ir puikiai suprantame, kad jiems yra taikomos lengvatos, tačiau retai kada susimastome kokios. Tema aktuali ne tik mums, bet ir patiems neįgaliesiems, nes neretai atsiranda tokių, kurie nežino kur kreiptis ir ką jie turėtų gauti dėl savo neįgalumo. Šiame darbe mes supažindinsime su socialine parama, kurį yra skiriama neįgaliam asmeniui ir jo šeimai.
- Išsiaiškinti kokia socialinė parama yra teikiama neįgaliesiems ir jų šeimoms, bei kokios įstaigos ją teikia.
- Nurodyti neįgaliųjų socialinį reabilitacinį reglamentavimą. Išsiaiškinti pagrindinius darbingumo lygius. Nurodyti neįgaliesiems skiriamą piniginę ir nepiniginę pagalbą, jos rūšis ir charakteristiką. Supažindinti su socialinės pagalbos rūšimis ir charakteristika. Išryškinti tikslines kompensacijas neįgaliesiems ir juos prižiūrintiems asmenims.
Neįgalumo lygius nustato neįgalumo darbingumo nustatymo tarnyba.
Pakankamai dažna teisės aktų, reglamentuojančių neįgaliųjų socialinės apsaugos klausimus, kaita.
Darbingumo lygiai:
- 0 - 25 proc. - nedarbingas asmuo.
- 30 - 55 proc. - iš dalies darbingas asmuo.
- 60 - 100 proc. - darbingas asmuo.
Socialinė parama neįgaliesiems apima:
- Piniginę pagalbą (išmokos, kompensacijos).
- Nepiniginę pagalbą (socialinės paslaugos, reabilitacija, techninės pagalbos priemonės).
tags: #institucine #socialine #pagalba #asmenims #su #negalia