Socialinis savarankiškumas - tai asmens gebėjimas rūpintis savimi, priimti sprendimus ir vykdyti kasdienes užduotis, svarbus veiksnys, lemiantis gyvenimo kokybę, ypač senyvo amžiaus asmenų ir negalią turinčiųjų gyvenime. Šiai sričiai dėmesį skiria tiek socialinių paslaugų teikėjai, tiek valstybės institucijos, siekdami objektyviai įvertinti asmens situaciją ir parinkti tinkamiausias pagalbos formas.
Asmens savarankiškumo vertinimas ir jo svarba
Socialines paslaugas teikiančios organizacijos kuria poveikį visuomenei, tačiau objektyviai įvertinti jų suteiktų paslaugų kokybę sudėtinga, nes dažnai rezultatai matuojami subjektyvia nuomone. Todėl atsirado poreikis sukurti metodikas, kurios leistų tiksliau ir patikimiau įvertinti paslaugų naudą bei asmens savarankiškumą.
Naujoviškas metodinis leidinys „Socialines paslaugas teikiančių organizacijų rezultatų vertinimo metodika“ pristato realius vertinimo etapus: nuo veiklos planavimo ir rodiklių nustatymo iki duomenų rinkimo bei rezultatų analizės. Tai kuriama tam, kad socialinių paslaugų teikėjai galėtų veiklą vertinti nuosekliai ir analitiškai.
Socialinio savarankiškumo kriterijai
Vertinant asmens savarankiškumą, naudojami keli svarbūs aspektai:
- Asmeninė higiena
- Mityba
- Judėjimas
- Namų ruoša
- Veiksmų planavimas
- Bendravimas
- Psichinės funkcijos
- Rega ir klausa
- Miego sutrikimai
- Būstas
Vertinant asmens gebėjimą savarankiškai rūpintis savimi ir priimti kasdienius sprendimus, taip pat atsižvelgiama į:
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
- Gebėjimą suprasti informaciją ir priimti sprendimus
- Gebėjimą įvertinti aplinkybes ir numatyti pasekmes
- Gebėjimą aiškiai paaiškinti sprendimo priežastis
- Gebėjimą savanoriškai bei nuosekliai atlikti veiksmus, susijusius su priimtais sprendimais
Tokie kriterijai padeda nustatyti asmens realų gebėjimų lygį ir parinkti reikalingą pagalbą.
Socialinio savarankiškumo pakopos
| Pakopa | Aprašymas |
|---|---|
| A | Asmuo visiškai savarankiškas |
| B | Asmuo iš esmės savarankiškas, bet reikalinga minimali pagalba |
| C | Asmuo iš dalies savarankiškas, reikalinga nuolatinė pagalba |
| D | Asmuo visiškai nesavarankiškas, reikalinga nuolatinė globa |
Šis suskirstymas leidžia savivaldybėms ir socialinių paslaugų organizacijoms lanksčiai pritaikyti socialinės pagalbos paslaugas pagal asmens poreikius ir galimybes.
Teisiniai socialinio savarankiškumo vertinimo pagrindai Lietuvoje
Lietuvoje asmens savarankiškumo vertinimas reglamentuojamas įvairiais teisės aktais, tokių kaip:
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai, kurie apibrėžia asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus;
- Civilinio kodekso pakeitimai, susiję su fizinio asmens pripažinimu neveiksniu tam tikroje srityje;
- Socialinių paslaugų ir globo poreikio vertinimo metodikos, leidžiančios nuosekliai ir teisingai įvertinti asmenų reikmes.
Socialinių paslaugų centrai ir socialiniai darbuotojai, vadovaudamiesi šiomis gairėmis, atlieka asmenų vertinimus, kurių rezultatai lemia paslaugų teikimą, kiekį ir dažnumą.
Socialinio darbo kokybės vertinimo aspektai
Socialinis darbas apima ne tik paslaugų organizavimą, bet ir nuolatinį jų kokybės vertinimą, siekiant, kad paslaugos būtų efektyvios ir orientuotos į kliento poreikius.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Berman & Phillips (2000) išskiria keturis socialinės kokybės elementus, kurie veikia socialinio darbo ir paslaugų kokybę:
- Socialinė ir ekonominė apsauga arba neužtikrintumas - kaip sistemos tenkina piliečių egzistencinius poreikius;
- Socialinė įtrauktis arba atskirtis - lygybės ir teisingumo principai;
- Socialinė sanglauda arba anomija - socialinių tinklų palaikymas ar griovimas;
- Nugalinimas arba įgalinimas - asmens galimybės visiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Šie elementai vienija mikro, mezo ir bendruomenės lygmenis, ir yra atskaitos taškai vertinant asmens integraciją bei socialinio darbo kokybę.
Įgalinimo paradigma socialinių paslaugų teikime
Lietuvoje vystomas įgalinantis socialinių paslaugų modelis, kuris per vertybių ir socialinės gerovės idealų dialogą siekia skatinti:
- Paslaugų gavėjų dalyvavimą;
- Dialogą tarp paslaugų teikėjų ir gavėjų organizacijų;
- Nuolatinį grįžtamąjį ryšį iš paslaugų vartotojų.
Nors modelis teoriškai įgyvendinamas, praktikoje jo įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo politinių sprendimų ir realių veiksmų socialinių paslaugų sektoriuje.
EQUASS sistema - Europos socialinių paslaugų kokybės vertinimas
Lietuvoje plačiai naudojama Europos Sąjungos sukurta socialinių paslaugų kokybės vertinimo sistema EQUASS (European Quality in Social Services), apimanti:
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
- 10 kokybės principų;
- 50 kokybės užtikrinimo kriterijų;
- 75 rodiklius, rodančius principų įgyvendinimą.
Pagal EQUASS sistemą paslaugos vertinamos skirtingais lygmenimis:
- Įsipareigojimas siekti EQUASS garantijos;
- Gauti EQUASS garantijos pažymėjimą;
- Įsipareigojimas EQUASS meistriškumui;
- Gauti EQUASS meistriškumo pažymėjimą.
Gečienė ir Gudžinsienė (2018) atliko tyrimą, kuriame EQUASS kriterijais įvertino ilgalaikes ir trumpalaikes socialinės globos paslaugas. Tyrimo rezultatai rodo aukštą kokybės lygį: nuo 72,21 balo partnerystės poskalėje iki 92 balų orientacijos į asmenį poskalėje (iš 100 galimų), su bendru vidurkiu 86,01 balo.
SERVQUAL modelis socialinių paslaugų kokybės vertinimui
SERVQUAL modelis, sukurtas Parasuraman, Zeithaml ir Berry (1985, 1988), plačiai taikomas socialinių paslaugų kokybės vertinimui. Modelis susideda iš penkių kokybės dimensijų:
- Apčiuopiamumas (fizinė aplinka ir paslaugų priemonės);
- Tikrumas (kompetencija ir profesionalumas);
- Patikimumas (paslaugų atlikimas laiku bei tiksliai);
- Reagavimas (sugebėjimas greitai ir tinkamai reaguoti į poreikius);
- Empatija (individualizuotas dėmesys kliento poreikiams).
Modelis vertina kokybės spragas (Q = P - E), kur P - suvokiama reali paslaugos kokybė, o E - klientų lūkesčiai. Neigiama spraga rodo, kad kokybė nepasiekė lūkesčių, teigiama - viršijo juos.
Lietuvių autorių tyrimuose dažniau pastebimos neigiamos spragos visose dimensijose, t. y. kliento lūkesčiai viršijo realiai gautų paslaugų kokybę. Tačiau, nepaisant to, dauguma tyrėjų (Laužininkienė, 2013; Uzdilaitė, 2018) pripažįsta, kad socialinių paslaugų kokybė yra gera ir paslaugų gavėjai yra patenkinti.
Užsienio šalių tyrimuose rezultatai įvairuoja - pvz., van Niekerk (1996) nustatė, kad socialinės paslaugos patikimumo dimensijoje viršijo klientų lūkesčius, o Shirkavand et al. (2015) pažymi, kad apčiuopiamumo ir empatijos dimensijose paslaugų kokybė buvo aukštesnė nei lūkesčiai.
Socialinio savarankiškumo ir socialinių paslaugų vertinimo praktika Lietuvoje
Pagalbos namuose tarnyba yra viena pagrindinių socialinių paslaugų sričių, organizuojančių ir teikiančių pagalbą tiems asmenims, kurie dėl sveikatos būklės negali savarankiškai vykdyti kasdieninių pareigų. Tarnyba gali būti steigiama savivaldybių biudžetinėse įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose arba kaip kitų socialinių paslaugų įstaigų padalinys.
Paslaugų gavėjai skirstomi pagal rizikos ir poreikių grupes, o teikimo tvarkos nustatymas priklauso nuo savivaldybės. Tarnybos vadovas socialinio darbo organizatorius koordinuoja veiklą, vadovaujasi patvirtintomis instrukcijomis ir vadovauja lankomosios priežiūros darbuotojams.
Lankomosios priežiūros darbuotojams sudaromi veiklos grafikai, jie gali dirbti tiek terminuotomis, tiek neterminuotomis sutartimis, o darbo krūvis nustatomas pagal darbo normatyvus.
Asmens gebėjimų savarankiškai rūpintis vertinimas
Svarbus socialinių paslaugų teikimo pagrindas yra asmens savarankiškumo nustatymas pagal šias sritis:
- Turtinių ir neturtinių santykių valdymas;
- Savitvarkos įgūdžiai;
- Sveikatos priežiūra;
- Šeimos santykiai;
- Darbo teisinių santykių sritys.
Vertinant atsižvelgiama į asmens sugebėjimą suprasti informaciją, vertinti situaciją, aiškinti savo sprendimus ir savarankiškai atlikti veiksmus juos įgyvendinant.
Socialinių paslaugų poreikio vertinimas senyvo amžiaus asmenims ir suaugusiesiems su negalia
Vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymu ir ministerijų įsakymais, vertinama asmens socialinė ir fizinė savarankiškumo būklė:
- Socialinis savarankiškumas - bendruomeniniai ryšiai, bendravimo įgūdžiai, gyvenamosios aplinkos pritaikymas, užimtumo galimybės bei šeimos parama;
- Fizinis savarankiškumas - gebėjimas savarankiškai judėti, maitintis, atlikti namų darbus, tvarkytis finansus bei pažintinės funkcijos;
- Vertinamas ir žmogaus fizinės bei psichinės sveikatos būklės poveikis savarankiškumui bei pagalbos poreikiui.
Socialinių paslaugų kokybės užtikrinimas
Socialinių paslaugų kokybė - daugialypis reiškinys, kurį lemia paslaugų gavėjų, socialinių darbuotojų, organizacijų ir jų partnerių bendras darbas. Kokybės vertinimui naudojamos įvairios metodologijos, tokios kaip:
- Metodinis leidinys „Socialines paslaugas teikiančių organizacijų rezultatų vertinimo metodika“ - su gairėmis ir gerosiomis praktikomis paslaugų kokybės vertinimui;
- NOKAS (Nacionalinis nevyriausybinių organizacijų socialinių paslaugų kokybės standartas) - darbuotojų nuomonės tyrimas, organizacijos veiklos vertinimas;
- EQUASS sistema - Europos socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo sistema;
- SERVQUAL modelis - klientų lūkesčių ir suvoktos kokybės skirtumų analizė.
Darbuotojų motyvacija, organizacijos veiklos modeliai ir skaidrumas yra komponentai, padedantys užtikrinti paslaugų kokybę ir efektyvumą.
Siekiant užtikrinti aukštą socialinių paslaugų kokybę ir savarankiškumo palaikymą, svarbu taikyti kompleksinį vertinimo modelį, derinti kiekybinius ir kokybinius metodus bei užtikrinti nuolatinį dialogą tarp paslaugų teikėjų ir gavėjų.
tags: #i #socialinio #savarankiskumo #vertinimo #kriterijai