Ilgus dešimtmečius homoseksualumą mėginta sieti su psichikos sutrikimais. Homoseksualumo statuso raida psichikos sutrikimų klasifikacijose išryškina, kad psichikos sutrikimo sąvokos gali būti sparčiai besivystančios socialinės konstrukcijos, kurios keičiasi keičiantis visuomenei. Po netradicinės orientacijos išėmimo iš psichikos sutrikimų sąrašų, debatai apie homoseksualumą ilgainiui persikėlė iš medicinos ir psichiatrijos į moralinius ir politinius lygmenis.
Svarbu suprasti, kad homoseksualumas tapo psichinio sutrikimo diagnoze tik dėl išankstinių visuomenės nuostatų. Atlikti tyrimai rodo, kad netradicinės orientacijos ir tradicinės orientacijos žmonių psichologinių testų rezultatai nesiskiria. Mokslas nerado reikšmingų skirtumų tarp homoseksualių ir heteroseksualių žmonių psichologinio ir emocinio funkcionavimo.
Klasifikacijų istorija ir lūžio taškai
Pirmą kartą paskelbtame 1968 m. DSM-II (antrasis Amerikos psichikos sutrikimų klasifikacijos leidimas) homoseksualumas buvo įtrauktas į psichikos sutrikimą. 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija (APA) paprašė visų jos suvažiavime dalyvaujančių narių balsuoti, ar jie mano, kad homoseksualumas yra psichikos sutrikimas. Tada APA padarė kompromisą, pašalindama homoseksualumą iš DSM, bet iš esmės pakeisdama jį „seksualinės orientacijos sutrikimu“ žmonėms, „prieštaraujantiems“ savo seksualinei orientacijai. Tik 1987 m. Tuo tarpu Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) homoseksualumą iš savo TLK klasifikacijos išbraukė tik 1992 m. paskelbusi TLK-10, nors TLK-10 vis dar turi „ego-distoniškos seksualinės orientacijos“ konstruktą.
APA (Amerikos psichiatrų asociacija) 1973-aisiais nubalsavo už homoseksualumo išėmimą iš Diagnostinio ir statistinio vadovo. 1990-aisiais PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) išėmė homoseksualumą iš Tarptautinio ligų klasifikatoriaus. 1996-aisiais Lietuvoje įsigaliojo Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos problemų klasifikacija, pagal kurią netradicinė seksualinė orientacija nelaikoma psichikos sutrikimu. 2014 metais LPS (Lietuvos psichologų sąjunga) paskelbė, kad seksualinė orientacija nėra pasirenkama ir, kad „bet kokia diskriminacija yra nepateisinama ir diskriminacija dėl lytinės orientacijos yra nepriimtina“.
Istorinės praktikos: nuo patologizavimo iki žalos pripažinimo
1950-aisiais ir 1960-aisiais kai kurie terapeutai taikė pasibaisėjimo terapiją, panašią į Laikrodžio mechanizmo apelsinas „išgydyti“ vyrų homoseksualumą. Paprastai pacientams buvo rodomos nuogų vyrų nuotraukos, duodant jiems elektros šoką ar vaistus, kad jie vemtų, o jiems nebeištvėrus nuogų moterų nuotraukų rodymas arba siuntimas į pasimatymą su jauna slaugytoja. Homoseksualiems asmenims dažnai būdavo taikoma psichoterapija, kurios metu buvo bandoma išsiaiškinti tariamas vaikystės traumas, kurios galėjo sukelti homoseksualumą, tikintis padėti pacientams sugrįžti prie heteroseksualumo. Siekiant pakeisti orientaciją, homoseksualiems žmonėms netgi taikydavo elektrokonvulsinę terapiją - skausmingus elektros smūgius, kurie dažnai sukeldavo šalutinį tiek fizinį, tiek emocinį poveikį. „Daugeliui žmonių bandymai išgydyti homoseksualumą baigdavosi dar didesniais psichologiniais iššūkiais. Per daugelį dešimtmečių sukaupta pakankamai įrodymų, kad visi tie metodai buvo ne tik neefektyvūs, bet ir žalingi, nes homoseksualumas nėra psichikos sveikatos sutrikimas“, - akcentuoja M. Marcinkevičius.
Taip pat skaitykite: Rūkymas, homoseksualumas ir psichikos sveikata
„Homoseksualumą suvokiant kaip patologiją, kyla „pagunda“ jį gydyti. Žinome, kad būtent taip ir buvo daroma ne tik Lietuvoje ir, deja, ne tik sovietmečiu. Net ir pašalinus homoseksualumą iš tarptautinės ligų klasifikacijos 1990 metais, Lietuvoje vis dar vyravo homoseksualumą patologizuojantis požiūris. Homoseksualumo patologizavimas aptinkamas net 2008 m. Lietuvoje išleistame vadovėlyje“, - atkreipė dėmesį J. Mūsų regione sovietmečiu ir vėliau homoseksualūs asmenys buvo priverstinai ar savo noru „gydomi“ įtaigos būdu, insulino terapija ir kitais psichiką ir kūną žalojančiais būdais. Tokios pseudomokslinės praktikos yra žalingos ir žemina žmogaus orumą.
Homofobija ir psichopatologijos sąsajos: naujų tyrimų akcentai
Tačiau žurnale „Seksualinė medicina“ išspausdintas L’Akvilos universiteto Italijoje mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė glaudų ryšį tarp psichinių sutrikimų ir homofobijos. L’Akvilos universiteto Italijoje mokslininkai tyrimu siekė išsiaiškinti psichologinius veiksnius, kurie lemia homofobiją. Tyrėjai atsižvelgė į 500 studentų požiūrį į homoseksualius asmenis, homofobiškumą, psichopatologinius požymius, gynybos mechanizmus ir prisirišimo pobūdį. Pasak mokslininkų, tyrimas parodė, jog psichozės simptomų turintys studentai yra labiau linkę demonstruoti neigiamą požiūrį į homoseksualius asmenis.
Psichotiškumas yra padidinto agresyvumo ir priešiškumo lydimas asmenybės bruožas, siejamas su padidėjusia rizika susirgti įvairiomis paichozėmis, pavyzdžiui šizofrenija. „Homofobija yra opi socialinė problema. Čia pasireiškia ne tik priešiškumas homoseksualiems asmenims, ber ir tam tikri asmenybės bruožai,“ - tikina tyrėjai. „Žmonės su stipriai išreikšta homofobija pasižymi ir aukštesnio lygio psichotiškumu bei gynybos mechanizmais. Dėl šios priežasties, itin išryškėja disfunkciniai asmenybės bruožų ir homofobiško elgesio aspektai. Šiuos polinkius turintys asmenys gali imtis aktyvių veiksmų prieš homoseksualius asmenis. Todėl keliame prielaidą, jog homofobiją galima laikyti psichiniu sutrikimu.
Lietuvos kontekstas: profesionalų pozicijos ir visuomenės nuostatos
„Lietuvos psichiatrų asociacija homoseksualumo nelaiko liga. Tai nėra psichikos sutrikimas ir jis negali būti gydomas. Asociacija taip pat tikrai neskatina savo narių turėti kitokią poziciją nei tą, kuri yra grįsta mokslu. Lietuvos psichologų sąjungos LGBTIAQ+ grupės vadovė, psichologė dr. „Psichologė pabrėžė - nėra jokių mokslinių tyrimų, kurie rodytų, kad seksualinės orientacijos keitimo praktikos yra efektyvios. „Asmenys, turėję tokios „terapijos“ patirties, pasižymi aukštesniais suicidiškumo, depresijos ir kitų psichikos sveikatos problemų rodikliais, patiria ilgalaikius padarinius seksualumo, santykių, savivertės, tapatumo srityse“, - vardijo J.
„Psichiatras teigia galintis taikyti praktikas, kurios yra šiuolaikiniu mokslu nepagrįstos ir žmogų žalojančios. (...) Tai sveikatos, o ne nuomonės klausimas, ir žodžio laisvė baigiasi ten, kur prasideda paciento ir gydytojo santykiai. „Manau, kad tai yra gera proga Lietuvos psichiatrų sąjungai ir kitoms specialistus vienijančioms organizacijoms išsakyti savo poziciją šiuo klausimu. Ką jie planuoja daryti, kad LGBTQ asmenys ir jų artimieji patikėtų, kad sveikatos sistemoje LGBTQ žmogus bus pasitikta(s) su pagarba?“ - klausimus kėlė J. Tokius gydytojo žodžius taip pat kritikavo Lietuvos psichiatrų asociacija.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Psichologas, dr. Paulius Skruibis sako, kad visuomenėje apstu neigiamos informacijos apie LGBT, kaip ir atviro ar užslėpto nepriėmimo. P. Skruibis sako, kad tam įtakos turi kompleksinės priežastys: ,,Viena jų - išskyrimas ,,mes“ ir ,,jie“. Specialistas priduria, kad į homofobiją nederėtų žiūrėti tik iš psichologinės pusės ir pamiršti, kad tai - ir politinio gyvenimo dalis. ,,Žinoma, yra politinės jėgos ir organizacijos, kovojančios už LGBT teises, jos taip pat turi įtakos žmonių nuostatoms. Bet yra kitos jėgos, besistengiančios savo politinį kapitalą sukaupti kurstydamos neapykantą prieš LGBT žmones“, - sako P.
Stigmos poveikis psichikos sveikatai ir „atsiskleidimo“ dilemos
Homoseksualumo slėpimas yra kasdienybė nemažai daliai LGBTQ+ bendruomenės narių. Nors tai kartais laikoma būtinu būdu apsisaugoti nuo diskriminacijos, vis daugiau tyrimų rodo, kad ši situacija gali turėti nemenkų pasekmių psichinei sveikatai. Išanalizavus net 193 mokslinius tyrimus, kuriuose dalyvavo daugiau nei 92 tūkst. dalyvių, paaiškėjo, kad seksualinės orientacijos slėpimas yra susijęs su padidėjusiu depresijos, nerimo bei valgymo sutrikimų rizika. Kitas 2023 metų tyrimas, kuriame dalyvavo LGBQ+ studentai, parodė, kad slapstymasis lemia mažesnį pasitenkinimą gyvenimu. Įdomu tai, kad prasta savijauta paskatino asmenis dar labiau slėpti savo tapatybę.
Nors dažnai teigiama, kad „atsiskleidimas“ yra kelias į geresnę savijautą, tai ne nėra visiška tiesa. Tyrimas iš Kalifornijos rodo, kad vyrai, neseniai atskleidę savo seksualinę orientaciją aplinkiniams, dažniau patyrė depresiją ir nerimą nei tie, kurie liko slapstėsi. Taigi, slapstymasis kuria socialinę ir psichologinę naštą. Biseksualūs, panseksualūs ar nedvinarės tapatybės žmonės dažnai patiria dar daugiau streso - tiek iš heteroseksualios aplinkos, tiek iš gėjų ar lesbiečių. 2020 metais atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 700 biseksualių ir kitos tapatybės asmenų parodė, kad beveik pusė jų sąmoningai slėpė savo orientaciją.
„Kai žmogus gyvena neatsiskleidęs, nepasakęs bent jau savo artimiesiems apie netradicinę savo seksualinę orientaciją, jis patiria įtampą, nes niekad negali būti savimi, tarsi turi nuolat kažką slėpti - tai gali sukelti depresiją, atsirasti nerimo sutrikimų, įtampai sumažinti žmogus gali pradėti vartoti alkoholį ar kitas psichoaktyvias medžiagas, nuo kurių neretai tampa priklausomi“, - sako „Asmens sveikatos klinikos“ gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Edgaras Čiūras. „Savo homoseksualumą suvokę žmonės dažnai jaučia kaltę ir gėdą, kad yra kitokie, tarsi nepateisina artimųjų lūkesčio suskurti tradicinę šeimą. Patiria daug streso ir baimės, kad nesužinotų kiti, nes bijo pasmerkimo, nepriėmimo. Tačiau neatsiskleidę patiria įtampą ir dėl to, kad turi gyventi kažkokį dvigubą gyvenimą, slėptis, o klausinėjami heteroseksualams natūralių klausimų apie antrąją pusę, vaikus - meluoti. Nuo šios įtampos gali išsivystyti depresija, nerimas, visa tai padidina savižudybės riziką“, - pasakoja E.
Gydytojo psichiatro, psichoterapeuto teigimu, homoseksualumas nėra nei prisigalvojimas, nei mada, nei, juo labiau, liga, to nereikia gydyti - tai tiesiog kitokia seksualinė orientacija. Geresnę homoseksualių žmonių savijautą gali lemti jų atsiskleidimas artimiems ar kitiems žmonėms, kuriems nori atsiskleisti. „Po atsiskleidimo žmogus dažniausiai pamato, kad tikrai ne visi jį atstūmė - atsiranda palaikančiųjų, o kažkas galbūt pasidalina ir panašia patirtimi. Ateina palengvėjimas, kad nebereikia meluoti, jog esi tas, kas nesi. Tiesa, kai kurie homoseksualūs žmonės galbūt niekuomet ir neatsivers - tai labai individualu.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Praktinės rekomendacijos „coming out“ situacijoms
- „Kalbantis su tėvais, svarbu pasirinkti laiką, taip pat neutralią aplinką. Nereikėtų pradėti šio pokalbio, jeigu yra konfliktinė situacija šeimoje, įtempti santykiai. Ir svarbu pasiruošti priimti tai, kad tėvų reakcija gali būti bet kokia.“
- „Reikėtų priimti tai, kad tėvams gali reikėti laiko gautą informaciją priimti ir su ja susitaikyti. Pagalvoti, ką darysiu, jeigu reakcija bus neigiama, jeigu tėvai manęs vis tik nepriimtų.“
- „Jeigu tėvai yra aiškiai homofobiški, pasisako itin griežtai, galbūt pokalbio metu kartu turėtų dalyvauti ir palaikyti žmogus, kuris jau žino“.
Teorijos apie homoseksualumą: nuo patologijos iki normalios variacijos
Teorijas apie homoseksualumą galima sugrupuoti į tris kategorijas: patologijos, nebrandumo ir normalios variacijos. Patologijos teorijos mato homoseksualumą kaip ligą arba būklę, smarkiai nutolusią nuo heteroseksualumo (arba - „normalumo“, kaip pasakytų šių teorijų pasekėjai). Nebrandumo teorijos dažniausiai turi psichoanalitines šaknis. Šios teorijos homoseksualumą mato kaip natūraliai nutinkantį fenomeną. Šios teorijos nemato homoseksualumui vietos psichikos sutrikimų sąraše.
Nors konversijos terapijos šalininkai ir homoseksualumo patologizuotojai mėgsta cituoti Froidą kaip argumentą, paties Froido požiūris nėra nuoseklus. Vienur jis mini, kad homoseksualumas galimai susijęs su psichoseksualinio vystymosi sunkumais, kai tuo tarpu kitur jis aiškiai pabrėžia, kad homoseksualumas nėra liga, trūkumas, degradacija, ar kažkas, ko reikėtų gėdytis. Dominuojanti žmonių pozicija 1960-1970-aisiais - smerkianti homoseksualumą ir laikanti jį psichikos sutrikimu. Tik nuo 1980-ųjų atsirado vis daugiau naujų, tolerantiškesnių naratyvų, teigiančių, kad homoseksualumas yra natūralus žmogaus seksualinio vystymosi dalis.
„Natūralumo“ klausimas ir biologinės įžvalgos
„Bet juk tai nenatūralu!!“ Kaip ir minėjome anksčiau, moksliniai tyrimai nerado jokių sąsajų tarp homoseksualumo ar biseksualumo ir psichopatologijos. Tiek heteroseksualumas, tiek homoseksualumas yra normalūs žmogaus seksualinės orientacijos aspektai, be to, abu yra dokumentuoti įvairiose kultūrose ir istorinėse erose. Homoseksualumas nėra kažkoks ypatingai retas fenomenas ir gamtoje - ten jis randamas reguliariai.
Yra žmonių, įsitikinusių, kad homoseksualumas evoliuciškai „neturi prasmės“ arba galvojančių, kad homoseksualumas prieštarauja evoliucijos teorijai. Tačiau genetikai diskutuoja, kad jeigu homoseksualūs lytiniai santykiai neturėtų evoliucinės prasmės, jie jau būtų seniai išnykę. Galima pamatyti tūkstančius tos pačios lyties sąveikų, kurios nesvetimos neįtikėtinam skaičiui rūšių - tos pačios lyties poromis „tampa“ žinduoliai, paukščiai, reptilijos, amfibijos, vabalai, moliuskai ir nematodai.
Seksualinės orientacijos kaita ir tapatybės niuansai
Kokios yra seksualinės orientacijos priežastys - tarp specialistų ir mokslininkų bendro sutarimo nėra. Daug tyrimų nagrinėjo įmanomus genetinius, hormoninius, raidos, socialinius ir kultūrinius veiksnius, tačiau jokių aiškių išvadų nėra. Žmogus neturi pasirinkimo laisvės rinktis, kokia bus ar yra jo seksualinė orientacija; Žmogus nebūtinai privalo turėti seksualinių santykių, kad žinotų savo seksualinę orientaciją; Seksualinės orientacijos tapatybė nėra statiškas dalykas - ji kai kuriems gali keistis per žmogaus gyvenimą laikui bėgant, ir nebūtinai tilpti į heteroseksualumo-homoseksualumo dėžutę.
Psichologijos ir psichiatrijos profesinis imperatyvas
Psichologija kaip disciplina yra apie žmonių ar žmonių grupių psichikos sveikatą ir tos sveikatos palaikymą, sunegalavus - gydymą. Išankstinės nuostatos ir diskriminacija žmonių, kurie identifikuoja save kaip homoseksualiais, biseksualiais ar kitos netradicinės orientacijos atstovais, sukelia jiems didelę neigiamą psichologinę įtaką ir prieštarauja psichologijos kaip disciplinos tikslams. „Visi esame lygūs ir lygiaverčiai. Kiekvienas žmogus turėtų jaustis gerai būdamas toks, koks yra, ir nereikėtų jam slėptis ir bijoti, jog kažkas kažką pasakys. Lietuvoje tolerancijos dar tikrai trūksta, tačiau situacija per pastaruosius kelerius metus gerėja. Prie to veikiausiai prisideda ir seksualinių mažumų bei juos palaikančiųjų eitynės, ir apskritai atviresnis dialogas visuomenėje“, - teigia E.
„Kitokią nuomonę galime turėti visi, tačiau svarbu gerbti kito nuomonę - kitas juk taip pat kaip aš turi savo jausmus ir norus“, - sako E. „Asmens sveikatos klinika“ - nuo 2002 metų veikianti licencijuota psichologijos ir psichiatrijos klinika Lietuvoje. Klinikoje dirbantys specialistai naudoja klasikinius, mokslo aprobuotus ir pasaulyje žinomų draugijų bei asociacijų pripažintus gydymo metodus, konsultavimo būdus bei medikamentus.
Istorinė perspektyva: nuo Senovės Graikijos iki modernybės
Homoseksualumo tema per skirtingus istorinius laikotarpius buvo vertinama labai įvairiai - nuo tolerancijos iki griežto pasmerkimo. Pavyzdžiui, nagrinėdami seksualumo temą, istoriniuose faktuose rastume minint Senovės Graikijoje veikusį Šventąjį Tėbu būrį - elitinį kariuomenės kovinį dalinį, kurį sudarė 150 vyrų porų. „Senovės Graikijoje homoseksualumas nebuvo laikomas sutrikimu. Istorija mena ne vieną pavyzdį, kuomet to laikotarpio filosofai ar kiti žymūs žmonės palaikė ne tik intelektualinius, bet ir seksualinius tarpusavio ryšius. Ir tai nieko nestebino“, - antrina psichiatras M. Marcinkevičius.
Jis pastebi, kad didžiausia požiūrio transformacija Europoje prasidėjo įsigalint krikščionybei. Viduramžiais Bažnyčios požiūris į homoseksualumą tapo griežtesnis, bet tai labiau susiję su platesniais socialiniais ir teologiniais pokyčiais. Plečiantis bažnyčios įtakai politiniame bei socialiniame gyvenime, buvo suformuluoti dar griežtesni moraliniai standartai - tai ypač sustiprėjo viduramžių pabaigoje, kai homoseksualumas buvo kriminalizuotas tiek Bažnyčios, tiek pasaulietiniuose teismuose.
Viešosios erdvės ir politikos laukas
Psichiatras pastebi, kad šiais laikais homoseksualumo tema vis dar naudojama kaip politinis įrankis. Pavyzdžiui, autoritarinėse šalyse homoseksualumas dažnai naudojamas kaip argumentas pabrėžti vakarų pasaulio „blogį“. „Pavyzdžiui, pravoslavų bažnyčia homoseksualumą pristato kaip Vakarų pasaulio moralinio nuosmukio įrodymą. Tokia retorika naudojama kurti opoziciją Vakarų vertybėms ir pateisinti politinius sprendimus“, - sako pašnekovas. Specialistas priduria, kad į homofobiją nederėtų žiūrėti tik iš psichologinės pusės ir pamiršti, kad tai - ir politinio gyvenimo dalis.
Santraukų lentelė: klasifikacijos ir pozicijos
| Metai | Institucija / Įvykis | Formuluotė / Pozicija |
|---|---|---|
| 1968 | DSM-II | Homoseksualumas įtrauktas kaip psichikos sutrikimas |
| 1973 | APA | Homoseksualumas pašalintas; liko „ego-distoniški“ atvejai |
| 1992 | PSO (TLK-10) | Homoseksualumas pašalintas; liko „ego-distoniška orientacija“ |
| 1996 | Lietuva (TLK įsigaliojimas) | Netradicinė orientacija nelaikoma psichikos sutrikimu |
| 2014 | LPS | Diskriminacija dėl orientacijos - nepriimtina |
„Tai - nenatūralu!“, „Jiems gydymo reikia, o ne teisių!“ - tai turbūt vieni iš dažniausiai pasitaikančių komentarų interneto platybėse diskusijose apie LGBT+ asmenų teises. Tačiau jeigu ligos etiketė yra naudojama socialinei sąlygai apibūdinti, ta etiketė turi būti kliniškai naudinga - identifikuoti kokį nors psichikos sveikatai palaikyti būtiną poreikį, o pačios etiketės naudojimas neturi paaštrinti egzistuojančios stigmos, smurto ir diskriminacijos.
tags: #homoseksualumas #psichikos #sutrikimas