Neatsižvelgiant į vyraujančią ideologiją, politiką ar socialinę struktūrą, visuomenė nuolat susiduria su skurdo ir socialinės atskirties problemomis. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga ir spartus ekonomikos vystymasis pastarąjį šimtą metų ne visada ir ne visur sumažino skurstančiųjų skaičių, tam tikrais atvejais jis net padidėjo.
Valstybės socialinė politika yra gerovės valstybės raiškos priemonių visuma, atspindinti gyventojų socialinės apsaugos tikslus. Daugelyje senųjų ES šalių dominuojančią socialinę politiką, nulemtą istorinių formavimosi ypatumų, galima nesunkiai priskirti kuriam nors gerovės valstybės tipui.
Liberaliausia socialinė politika pasižymi JAV, Kanada, Europoje - Jungtinė Karalystė, kur valstybė užtikrina tik minimalią paramą, o socialines garantijas individai gauna dalyvaudami rinkoje kaip darbuotojai arba sukurdami sau (ir kitiems) darbo vietas. Panašu, kad naujosios ES narės Rytų Europos šalys vis dar ieško savojo gerovės valstybės modelio, tačiau yra požymių, kad joms artimiausias šiuo metu yra liberalusis gerovės režimas. Taip pat manoma, kad joms būdingas mišrus gerovės valstybės modelis, tačiau, skirtingai nuo senųjų ES šalių, įsitvirtinant rinkos santykiams jose pereinama nuo korporatyvinio prie liberalaus modelio nesukūrus šio tipo modeliui būtinų sąlygų ir reikiamo teisinio reglamentavimo.
Ekonominiu požiūriu svarbu yra tai, kad socialinių išmokų poreikis ir apimtis beveik nepriklauso nuo piniginių išteklių, reikalingų gyventojų socialinei apsaugai, šaltinių ir jų surinkimo būdų. Šalys, kurioms būdingas didesnis pajamų perskirstymas, socialinei apsaugai gali skirti daugiau lėšų, tačiau jų panaudojimo efektyvumas savaime nėra garantuotas.
Socialinės apsaugos išmokos yra skiriamos į draudžiamąsias ir nedraudžiamąsias, o šios - į kategorines (universalias) ir testuojamas, kitaip - socialinės paramos išmokas. Socialinė parama yra papildomos naudos (piniginės ir(arba) nepiniginės) suteikimas namų ūkiams, kurių pajamos yra nepakankamos (žemiau skurdo ribos) ir kurie negali pagerinti savo materialinės padėties gaudami socialinio draudimo išmokas (netekus darbo, vaiko auginimo, gydymo, būsto išlaikymo ir kt.).
Taip pat skaitykite: Pagalba Lietuvoje
Socialinės paramos poreikį parodo gyventojų gaunamos pajamos, tiksliau skurdo rizikos riba (angl. at-risk-of-poverty threshold), apskaičiuojama kaip 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos, ir skurdo rizikos lygis (angl. at-risk-of-poverty rate).
Gyventojų, patiriančių sunkų materialinį nepriteklių, dalis ES šalyse mažėjo, tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse (Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje) ji išlieka vis dar didelė. Nors testuojamoji socialinė parama sudaro tik nedidelę dalį bendrų šiose šalyse gyventojams teikiamų socialinės paramos išmokų, tačiau ir šiuo atveju skirtumai yra reikšmingi.
Socialinė parama gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei ji mažina gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį. Vis dėlto senosiose ir Rytų Europos šalyse reikšmingiausiai skiriasi draudžiamųjų ir kategorinių socialinių išmokų, teikiamų ligos atveju, pensinio amžiaus žmonėms, šeimos nario mirties atveju, dalis.
Nors daugelyje ES šalių dominuojanti socialinės apsaugos sistema yra paremta socialinio draudimo, šios srities viešųjų paslaugų teikimo ir kategorinių paramos išmokų schemomis, tačiau skirtingas socialinės apsaugos reglamentavimu ir reguliavimu užsiimančių institucijų vaidmuo ir pajamų perskirstymo lygis sukūrė skirtingus gerovės valstybės režimus.
Tačiau tyrimai rodo, kad skurdas ne tik ne mažėja, bet didėja daugelyje Europos šalių. Pastaraisiais metais socialinio ir ekonominio stabilumo nebeužtikrina Skandinavijos šalims būdingas socialiai orientuotas ir kitose senosiose ES šalyse įsitvirtinęs konservatyvusis ir korporatyvinis gerovės režimai.
Taip pat skaitykite: Kas yra gyventojų ir socialinė statistika?
Socialinės Paramos Veiksmingumo Stebėsenos Duomenys Lietuvos Savivaldybėse
Lietuvoje nėra savivaldybių, kurios žymiai atsiliktų ar ryškiai lyderiautų socialinės paramos veiksmingumu. Stebėsenos duomenimis, per pastaruosius ketverius metus 6 proc. Lietuvoje padidėjo dalis socialinio būsto laukiančių žmonių, kuriems šis būstas buvo suteiktas. Nuo 2017 m. iki 2020 m. padaugėjo socialinio būsto laukiančių asmenų, kurie kaip alternatyvą socialiniam būstui gavo būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijas. Pasak ministrės M. Navickienės, būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijos galėtų būti labiau išnaudojamos sprendžiant būsto prieinamumo problemas šalies mastu.
Nuo 21 proc. 2018 m. iki 26 proc. 2020 m. padaugėjo skaičius socialinę pašalpą gaunančių šeimų su vaikais, kurių bent vienas šeimos narys įsidarbino. Tarp neigiamų tendencijų pastebima, kad nuo 61 proc. 2017 m. iki 53 proc. 2020 m. sumažėjo socialinės pašalpos gavėjų, per metus gavusių bent vienos rūšies socialinę paslaugą.
Per šį laikotarpį nuo 28 proc. iki 11 proc. sumažėjo ir socialinės pašalpos gavėjų dalis, kurie dalyvavo Užimtumo tarnybos organizuojamose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Anot ministrės M. Navickienės, įvertinę pasiteisinusias užimtumo skatinimo ir motyvavimo paslaugas bei priemones, planuojame plėtoti atvejo vadybą ilgalaikiams bedarbiams ir ją taikyti visose šalies savivaldybėse.
Per pastaruosius ketverius metus 26 proc. padidėjo pajamos, kurias vidutiniškai per mėnesį gavo socialinės pašalpos gavėjai. Jos didėjo nuo 43 proc. 2017 m. iki 69 proc. 2020 m. minimalaus vartojimo poreikių dydžio (MVPD) ( 2020 m. MVPD buvo 257 eurai). Į pajamas įskaičiuojamos visos socialinės paramos išmokos, o taip pat pačių socialinės pašalpos gavėjų pajamos iš darbo.
Visgi, socialinės pašalpos gavėjai išlieka skurde, nes jų pajamos yra gerokai žemiau skurdo rizikos ribos, kuri 2020 m. Didžiausi savivaldybių skirtumai yra matomi būtent skurdo mažinimo srityje. Mažiausiu skurdo rizikos lygiu, ilgalaikių socialinės paramos gavėjų ar į socialinės paramos sistemą grįžtančių asmenų skaičiumi pasižymi Neringos ir Vilniaus miesto savivaldybės.
Taip pat skaitykite: Kaupimas senatvei
Pavyzdžiui, Neringoje apie 14 proc. socialinės pašalpos gavėjų ją gauna ilgiau nei metus. Tuo metu šalies vidurkis yra dvigubai didesnis ir siekia 30 proc. Labiausiai su iššūkiais mažinti skurdą susiduria pasienio savivaldybės šiaurės ir pietų Lietuvoje.
Nors Lietuvoje pastaraisiais metais nuo 23 proc. iki 21 proc. mažėjo skurdo rizikos lygis, mūsų šalis išlieka tarp aukščiausiu skurdo lygiu pasižyminčių Europos Sąjungos šalių. Tuo metu socialinę pašalpą gauna tik apie 2-3 proc.
Pastebima, Lietuvos savivaldybės labai skirtingai naudojasi savo teise skirti papildomą socialinę paramą sudėtingoje finansinėje situacijoje atsidūrusiems asmenims ir šeimoms. Savivaldybės turi galimybę skirti papildomą finansinę paramą socialinės paramos gavėjams kaip motyvacinę priemonę aktyviau dalyvauti socialinės integracijos programose, kaip pagalbą išeiti iš susidariusio skolų ir nepritekliaus rato, ištikus nelaimei, ligos atveju ar sprendžiant kitas sudėtingas gyvenimo situacijas.
Stebėsena yra vykdoma atrinkus pagrindinius socialinės paramos rodiklius skurdo mažinimo, pagalbos ir prevencijos srityse ir juos apjungus į bendrą indeksą. Indeksas parodo savivaldybės tų metų situaciją palyginti su kitomis savivaldybėmis, kur 1 reiškia blogiausią rezultatą, o 10 - geriausią. Penkių balų indeksas rodo, kad savivaldybei sekasi vidutiniškai. Indeksą sudaro 35 rodikliai.
Ši lentelė apibendrina pagrindinius socialinės paramos veiksmingumo stebėsenos duomenis Lietuvos savivaldybėse 2017-2020 metais:
| Rodiklis | 2017 m. | 2020 m. |
|---|---|---|
| Dalies socialinio būsto laukiančių žmonių, kuriems šis būstas buvo suteiktas | X | Padidėjo 6% |
| Socialinę pašalpą gaunančių šeimų su vaikais, kurių bent vienas šeimos narys įsidarbino | 21% (2018 m.) | 26% |
| Socialinės pašalpos gavėjų, per metus gavusių bent vienos rūšies socialinę paslaugą | 61% | 53% |
| Socialinės pašalpos gavėjų dalis, kurie dalyvavo Užimtumo tarnybos organizuojamose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse | 28% | 11% |
| Pajamos, kurias vidutiniškai per mėnesį gavo socialinės pašalpos gavėjai (nuo MVPD) | 43% | 69% |
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija registravo įstatymo projektą, kuriuo siūloma keisti dabar galiojančią tvarką. Neužtenka pinigų? nustatyti, kad 100 procentų dydžio socialinė pašalpa, mokėta iki įsidarbinimo, būtų mokama 6 mėn. „Priemonė skirta skatinti žmones dirbti, o ne formaliai registruotis Užimtumo tarnyboje ir būti ilgalaikiais paramos gavėjais. Esą analogiška situacija, kai paramos gavėjai slaugo (prižiūri) savo artimuosius su negalia - jiems ir dabar nekeliama sąlyga būti registruotiems Užimtumo tarnyboje, kad gautų piniginę socialinę paramą.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė svarstė, kad Lietuvoje paramos gavėjai sudaro apie 2 proc. Tačiau, pasak jos, siūlomi pakeitimai reikšmingi, nes didina paramos prieinamumą ir įgalina žmones. Kalbant apie mūsų skurdo rizikos rodiklius, paramos prieinamumas yra labai menkas - vienas mažiausių Europos Sąjungoje. O skurdo rizikos rodiklis - vienas didžiausių. Tai reiškia, kad per mažai žmonių gauna reikiamą pagalbą ir šią situaciją turime keisti“, - svarstė A. Jos teigimu, daugiau nei 80 proc.
„Žinomi atvejai, kuomet žmonės mėnuo iš mėnesio eina atlikti tvarkymo, valymo ir kitų darbų pagal iš anksto sutartą grafiką, tačiau už tai jiems nėra mokamas atlyginimas, jie nėra draudžiami. Be to, už tokias pat paslaugas verslas turi mokėti ar įdarbinti žmones, mokėti jiems „Sodros“ įmokas, savivaldybės išnaudodamos esamą sistemą šito išvengia. Todėl tokią sistemą reikia naikinti, o vietoje jos žmonėms teikti kompleksinę pagalbą arba įdarbinti tose vietose, kur darbuojamasi nuolatinio darbo pagrindu“, - svarstė A.
tags: #gyventojai #gaunantys #socialine #parama