Joks žmogus, kad ir kokia iškili asmenybė jis bebūtų, negali gyventi ir veikti visiškai izoliuotai, savarankiškai. Netgi grupė, komanda negali gyvuoti nepriklausydama nuo kitų grupių, bendruomenės visuomenės. Grupės (komandos) jungiasi į organizacijas (susivienijimus). Žmonėms joje būtina organizuotis ir bendrai veikti.
Vadinasi, organizacija - tai visuomenės ląstelė su fiksuotais tikslais, veikla, erdve ir žmonėmis (veikėjais). Ji egzistuoja tarsi tarp “dviejų ugnių”: nuolat kyla prieštaravimų su makroaplinka - su ją pačią sudarančiais padaliniais bei individais.
Apskritai gamtoje, o juo labiau visuomenėje, kiekvienas reiškinys ar darinys gali egzistuoti tiek, kiek jis yra naudingas (bent jau nekenkiantis), tikslingas, pozityvus. Žmonės vertina organizaciją kaip priemonę, padedančią jiems pasiekti savo tikslų, o organizacijoms reikalingi žmonės, kad jos galėtų realizuoti savo organizacinius tikslus.
Organizacijos tarpusavio interesai nusakomi teiginiu : “Organizacijoms reikalingi žmonės, o žmonėms reikalingos organizacijos”. Organizacijos veiklai įtakos turi vidinės sąlygos.
Nei viena organizacija negali funkcionuoti izoliuotai, nepriklausomai nuo išorinių orientyrų, kurie daugiausia priklauso nuo išorinės aplinkos. Tai sąlygos bei faktoriai kylantys aplinkoje neatsižvelgiant į organizacijos veiklą, jie vienaip ar kitaip daro didžiulę įtaką.
Taip pat skaitykite: Socialinės išmokos ir deklaravimas
Išorinė aplinka yra problemų šaltinis ir organizacijai, ir jos vadovams. Vadovai turi atskleisti išorės aplinkos veiksnius, kurie darys įtaką organizacijos veiklai, ir tinkamai reaguoti į juos. Organizacijos išorės aplinka sudaro: vartotojai, konkurentai, vyriausybės, tiekėjai, finansų institucijos, žiniasklaida, specialiųjų interesų grupės ir profesinės sąjungos.
Ją galima suskirstyti į dvi sritis: tiesioginio poveikio ir netiesioginio poveikio.
Darbo tikslas: Atskleisti organizacijos vidinę ir išorinę aplinką.
Organizacijos Samprata
Organizacija - tai žmonių pastangomis suburta ar susibūrusi bendrija, kurią sieja bendras tikslas arba bendra veiksmų programa. Organizacija - kieno nors sandara, struktūra, sistema. Organizacija - žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui, dažnai turintis atskirą turtą ir valdymo organus.
Formuojant organizacijos sampratą dažniausiai nurodoma, kad organizacijas (tai gali būti įvairios paskirties įmonės, visuomenės organizacijos, fondai ir kt,).
Taip pat skaitykite: Kaip deklaracija įtakoja pensiją?
Bėgant laikui organizacijos sąvokos reikšmė nuolat keitėsi.
Organizacijos gali būti formalios ir neformalios. Įvardinti požymiai tik formalioms organizacijoms. Neformalios organizacijos veikia beveik visose didesnėse įmonėse. Tai žmonių grupės, susibūrusios spontaniškai, pakankamai reguliariai bendraujančios ir turinčios neformalų lyderį.
Kiekvienai organizacijai yra svarbu pasirinkti veiklos tikslą ir būdą. Yra reikalaujama aiškių ir pagrįstų tikslų. Kiekviena organizacija privalo nuolat kruopščiai peržiūrėti tikslus, kad neatsiliktų nuo visuomeninių bei pramoninių , pasirinkimo galimybių. Šie pokyčiai veikia daugelį organizacijų ir beveik visus jų darbuotojus.
Kiekviena organizacija yra kaip individualybė, vienintelė, tai ir jos veiklos tikslai turi būti individualūs. Organizacijos turi būtinai išsiaiškinti, apibrėžti galimybes, jas plėtoti, naudotis šansais, atsakyti už savo ateitį.
Tikslų iškėlimas padeda organizacijos žmonėms lengviau spręsti, kas jiems yra priimtina ir naudingiausia. Tikslai turi būti aiškūs, dideli nors ir sunkiai, bet įgyvendinami, susieti laiko atžvilgiu, numatoma, kaip tai padaryti ir per kokį laiką.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Šiauliuose
Organizacijos Charakteristikos
Visos organizacijos skiriasi viena nuo kitos įvairiausiais aspektais (funkcijomis, valdymo metodais ir principais, operacijų bei procedūrų sudėtingumu ir t.t.).
Kiekviena organizacija siekia gauti kuo daugiau išteklių, kuriuos ji galėtų panaudoti siekiant taktinių bei strateginių tikslų. Norint pasiekti nustatytų organizacijos tikslų riekia valdyti jos padalinius ir kolektyvą.
Būtiniausia organizacijos ypatybė yra jos valdymas. Pats valdymo procesas ir valdymo sistema yra tiek sudėtinga, kiek sudėtinga yra organizacija. Organizacijai egzistuoti visų pirma yra būtinas veiklos tikslas.
Siekdami tikslo, organizacijos nariai būtinai turi derinti veiksmus ir pastangas. Bet kokios organizacijos tikslas yra turėti atitinkamų išteklių. Vidinių sąlygų ir išorinės aplinkos įtaka organizacijai.
Kiekviena norinti sėkmingai gyvuoti organizacija turi visų svarbiausia pažinti savo aplinką ir daryti jai įtaką. Tačiau įtaka daroma ne tik organizacijai, bet ir joje dirbantiems žmonėms. Kiekvieno žmogaus elgesys priklauso nuo aplinkybių, todėl aplinka jo elgesiui daro didesnį poveikį už asmens savybes.
Todėl nepakanka surinkti žmonių su darbui reikalingais bruožais, dar reikia ir sudaryti aplinką, kuri šiuos bruožus palaikytų ir stiprintų. Juos supanti aplinka gali būti vidinė ir išorinė.
Organizacijos Vidinės Aplinkos Veiksniai
Veiklos sėkmė priklauso nuo organizacijos tikslų, nuo racionaliai koordinuojamų ir vykdomų užduočių, nuo dirbančių žmonių, nuo to, ar jie skatinami dirbti; nuo organizacijos kultūros, technologijos, optimaliai parinktos struktūros - t.y. nuo vidinės organizacijos aplinkos.
Taigi organizacijos vidinę aplinką apibūdina šie veiksniai: tikslai, užduotys, technologija, žmonės, organizacijos kultūra, struktūra.
Organizacija yra priemonė tikslams pasiekti. Sunku įsivaizduoti organizaciją, neturinčią savo tikslų. Tačiau daugelis mūsų įmonių neturi savo tikslų, nes jos inertiškai siekia anksčiau kažkieno sumanytų tikslų, nemanydamos nieko keisti ir paimti likimo į savas rankas.
Organizacijų, nesileidžiančių būti formuojamos aplinkos, tikslus vadovybė nurodo planavimo metu ir jų esmę išdėsto darbuotojams. Kai tikslai aiškiai apibrėžti, jų siekdama žmonių grupė gali racionaliai koncentruoti savo fizines ir intelektualiąsias jėgas.
Tikslai yra skirtingi. Kuo didesnė organizacija tuo daugiau ir įvairesnių tikslų ji siekia. „Tikslai analizuojami keliais aspektais. Baigtumo požiūriu skiriami atviri ir baigtiniai tikslai. Atviras yra toks tikslas, kurį įgyvendinant rezultatai gaunami kasdien, tačiau galutinai jis niekada nebus realizuotas. Pavyzdžiui, architekto tikslas- teikti klientams paslaugas- įgyvendinamas nuolat ir jis niekada nesibaigs.
Kompleksiškumo požiūriu skiriami vienetiniai ir kompleksiniai integruoti tikslai. Vienetinis tikslas yra arba vienintelis, arba visiškai nesusietas su kitais tikslais ir realizuojamas atskirai nuo jų. Įgyvendinimo laiko požiūriu skiriamos trys tikslų grupės: strateginiai, taktiniai ir operatyviniai tikslai.
Kaip teigia T. Pitersas ir R. Watermanas (1991), „tikslo iškėlimas- tai kūrybingumo išbandymas, nes reikia pakeisti žmones ir jų grupes iš natūralios techninių vienetų būsenos į savą braižą ir atsakomybę turinčius dalyvius. Galiausiai - tai auklėjimo procesas.tai menas sukurti organizaciją, taip pertvarkyti žmones ir technines medžiagas, kad būtų sukurtas organizmas, įkūnijantis naujas ir tvirtas vertybes <.>“.
Organizacijos tikslus konkretizuoja užduotys. Organizacijos būdas įdėtas pastangas paversti galutiniais rezultatais vadinamas technologija. Kai norime įgyvendinti atitinkamas užduotis, visada iškeliame klausimą, kokią technologiją pasirinkti. Konkrečios technologijos tinkamumą nustato žmonės.
Kiekviena organizacija turi bent vieną technologiją finansiniams, žmonių ir materialiems ištekliams paversti gaminiais ar paslaugomis. Pagrindinis technologijos komponentas yra procesas, kurio metu ištekliai tampa produktu, nors didele reikšmę turi ir įrengimai, mašinos bei įranga.
Grupė yra socialinis vienetas, socialinė visuma. Jos funkcionavimo pagrindą sudaro: narystės supratimo, tarpusavio sąvokos, ir priklausomybės, savitarpio įtakos. Grupių produktyvumas ir efektyvumas priklauso nuo asmens žinių apie grupę ir nuo jo sugebėjimo elgtis efektyviai.
Grupę sudaro: du ar daugiau žmonių, tiesiogiai veikiančių vienas į kitą, tiesiogiai susitariančių dėl bendrų tikslų siekimo. Svarbu, jog jie vienas kitą pažinotų, žinotų apie savo priklausomybę šiai grupei.
Darbo pasidalijimas- tai įvairių užduočių ir uždavinių pasiskirstymas. Darbo koordinacija- aukštas prisitaikymo laipsnis, leidžiantis susidoroti su momento ypatybėmis, situacijos pokyčiais. Tai sąlygoja ir darbo pasidalijimą, ir kai kurių veiksmų automatišką atlikimą, ir net gi abipuses nuolaidas iš skirtingus interesus turinčių žmonių.
Anot, J, Duncan (1983), grupė atlieka tas funkcijas, kurių negali atlikti pavieniai žmonės, kurių negalima suskaidyti į individualias užduotis. E. H. Deramai suformuotų ir vadovaujamų grupių veikla efektyvi ir naudinga tiek grupės nariams, tiek organizacijai, tiek visuomenei.
Darbo efektyvumo lygis ir grupės veiklos rezultatų atitikimas jai iškeltiems uždaviniams yra labai svarbūs. Galima sakyti, jog organizacijos kultūra - tai santykinai jausmų pasireiškimo sfera. Organizacija - tai ne paprasta individų grupė.
Kiekvienoje organizacijoje egzistuoja kokios nors normos, taisyklės, vertybių skalė. Visa tai gali skatinti darbuotojus imtis aktyvaus organizacijos tikslų įgyvendinimo arba, priešingai, trukdyti. Taip pat organizacijos kultūra - tai vienodumų, kuriuos turi organizacijos nariai, sistema.
Mokslas teigia, kad šios septynios savybės apibūdina organizacijos kultūrą:
- Inovatyvumas ir rizikos prisiėmimas - kiek darbuotojai skatinami būti inovatyviais ir prisiimti riziką.
- Atidumas detalėms - kiek darbuotojai privalo demonstruoti atidumą detalėms, būti analitiški ir tikslūs.
- Orientavimasis į rezultatus - kiek vadovybė orientuojasi į rezultatus ar į metodus ir procesus, naudojamus tiems rezultatams pasiekti.
- Orientavimasis į žmones - kiek vadovybė atsižvelgia į tai, kaip jos sprendimai paveikia žmones organizacijoje.
- Orientavimasis į komandą - kiek darbas organizuojamas komandų principu, o ne individualiai.
- Agresyvumas - kiek darbuotojai yra agresyvūs ir konkurencingi, o ne atsipalaidavę.
- Stabilumas - kiek organizacinė veikla akcentuoja status quo palaikymą, o ne augimą.
Kultūra atlieka keletą funkcijų- ji išskiria organizaciją iš kitų, antra- ji suteikia organizacijos nariams tapatumo jausmą. Trečia, ji padeda ugdyti atsidavimą kažkam didesniam nei žmogaus asmeninis interesas. Taip pat kultūra sustiprina socialinės sistemos stabilumą. Galiausiai kultūra yra logikos ir kontrolės mechanizmas, nukreipiantis ir formuojantis darbuotojų nuostatas ir elgseną.
Scheinas išskiria tris kultūros lygius:
- Artefaktai- tai matomi dalykai, kuriuos galima išgirsti ar pamatyti.
- Remiamos vertybės- tai priežastys, kuriomis norime paaiškinti tai, ką darome.
Skiriamos labai įvairios kultūros dimensijos:
- Individualumo laipsnis.
- Valdžios distancija.
- Agresyvumas.
- Neapibrėžtumo vengimas.
Skiriami apibendrinti organizacijų kultūrų tipai:
- Oportunistinis- tai uždaros, tradicijų sąlygotos kultūros tipas, kur elgseną lemia vertybių orientacija į individo kultūros neigimą. Šios kultūros teigiamas bruožas - vienoda elgsena, atitinkanti vadovo keliamus reikalavimus. Linkstama į technokratiją, kur prioritetas teikiamas procedūrai, o ne reikalo esmei.
- Įsipareigojantis- tai dalykiniu ir socialiniu požiūriu atviras kultūros tipas, pasiruošęs priimti kitas kultūras, keistis. Čia gali nesutapti interesai ir vertybės. Taigi šiuolaikinius reikalavimus labiau atitinka įsipareigojanti organizacijos kultūra. Čia ypač akcentuojama bendradarbiavimo svarba ir lankstumas.
Apibūdinantis veiksnys yra organizacijos struktūra. Pagal H. Mintzbergą, organizacinė valdymo struktūra - tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti ir pagal P.Blau.
Yra šeši svarbiausi elementai, į kuriuos atsižvelgia vadovai, kurdami savo organizacijos struktūrą. Pirmasis, įrodęs, jog darbuotojai gali dirbti efektyviau, jei jiems leidžiama specializuotis, buvo Fordas. Šio metodo esmė ta, kad visas darbas suskirstomas į etapus ir kiekvieną iš jų atlieka skirtingas žmogus. Todėl žmonės specializuojasi tik tam tikroje darbo atlikimo dalyje.
Siekiant koordinuoti bendras užduotis suskaidyti darbai pagal specializavimą privalo būti sugrupuoti. Pagrindas, kuriuo remiantis grupuojami darbai, vadinamas suskirstymu į padalinius. Trečiasis struktūros elementas, itin svarbus buvęs dvidešimtojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, įsakymų grandinė. Deja, šiandien ši koncepcija jau nebėra tokia svarbi.
Įsakymų grandinė - tai nenutrūkstanti valdžios virtinė, besitęsianti nuo organizacijos viršaus iki žemiausių ešelonų ir paaiškinanti, kas prieš ką atsiskaito. Kiek organizacijoje bus vadovų lygių lemia kontrolės apimtis. Pastaraisiais metais išryškėjo didesnės kontrolės apimties tendencija.
Didesnė kontrolės apimtis dera su pastarojo meto kompanijų pastangomis mažinti kaštus, greitinti sprendimus, didinti lankstumą, priartėti prie klientų ir suteikti daugiau įgaliojimų darbuotojams.
Pagal atsižvelgimą į žemesnių lygių personalo siūlymus priimant sprendimus galime spręsti, ar organizacija vadovaujasi centralizuota ar decentralizuota struktūra. Jei sprendimų priėmimas yra sutelktas vienoje vietoje, tai struktūra yra centralizuota. Sąlygiškai decentralizuota struktūra esti tuomet, kai įgaliojimai priimti sprendimus yra padalinti įvairiems padaliniams.
Paskutinis struktūros veiksnys- formalizavimas, parodantis, kiek darbai organizacijose yra standartizuoti. Kuo organizacija labiau formalizuota, tuo darbuotojui mažiau laisvės spręsti apie savo darbą. Tokiu atveju veikla būna tarsi užprogramuota, nes itin aiškiai ir išsamiai išdėstomi darbų aprašymai, daugybė organizacijos taisyklių, apibrėžtos darbo procedūros.
Struktūros daug dėmesio skiria H. Fajolis. Jis nagrinėja įvairius organizacijos struktūros tipus, parodydamas, kaip augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, jos hierarhinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, referentus, konsultantus, suteikti jiems atitinkamas teises.
Paprastoji struktūra, kurioje nedidelis suskirstymo į padalinius laipsnis, didelė kontrolės apimtis ir nedaug formalizavimo. Čia būna tik du arba trys vertikalūs valdymo lygiai, nėra griežtų darbuotojų suskirstymo į padalinius, o sprendimų valdžią turi vienas asmuo. Ši struktūra taikoma mažose firmose, kur vadovas ir savininkas yra tas pats asmuo. Paprastoji struktūra vertinama dėl paprastumo, ji greita, lanksti, ją nebrangu išlaikyti.
Biurokratija, apibūdinama labai šabloniškomis veiklos užduotimis, kas pasiekiama pasitelkus specializaciją, formalizuotas taisykles, į funkcinius padalinius sugrupuotas užduotis, centralizuotą valdžią, siaurą kontrolės apimtį ir sprendimus, priimamus laikantis įsakymų grandinės. Jos stiprybė- įgalina labai efektyviai vykdyti standartizuotą veiklą.
tags: #gyvenamosios #socialines #aplinkos #kategorija #isorine