Grupinio gyvenimo namai skirti gyventi suaugusiems asmenims, turintiems intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią. Tai viena iš deinstitucionalizacijos priemonių Lietuvoje, skirta pakeisti tradicines stacionarias globos institucijas - didelius, atokius pastatus, kuriuose gyvena daug žmonių su negalia. Grupinio gyvenimo namų tikslas - sudaryti galimybes žmonėms su negalia gyventi kuo savarankiškiau mažesnėje, artimesnėje bendruomenėje, dalyvaujant įprastame visuomenės gyvenime.
Deinstitucionalizacijos procesas Lietuvoje, pradėtas 2014 m. ir įpareigotas ratifikuotos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (2010 m.), siekia užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių su negalia gyventų ne didelėse, anonimiškose institucijose, o bendruomenėse, sudarančiose tinkamas sąlygas savarankiškumui ir orumui.
Kas lemia grupinio gyvenimo namų atsiradimą ir kokia jų esmė
Lietuvoje egzistuoja 37 stacionarios socialinės globos institucijos, kuriose gyvena daugiau nei 5,7 tūkst. žmonių su negalia. Šios institucijos pasižymi „institucine kultūra“ - socialiniu nuotoliu, griežta dienos rutina, grupine priežiūra ir žmogaus nuasmeninimu.
Skemų socialinės globos namai yra antra pagal dydį institucija Lietuvoje, kurioje gyvena per 330 žmonių su psichosocialine ir intelekto negalia. Kaip alternatyvą tokiam apgyvendinimui pasirinkti grupinio gyvenimo namai, kuriuose gyvena iki dešimties žmonių mažesnėse bendruomenėse. Šie namai įrengiami panašiai kaip viešbučiai su vienviečiais arba dviviečiais kambariais, kuriuose yra atskiras dušas ir tualetas.
Gyventojai kartu su darbuotojais perka ir ruošia maistą, rūpinasi namų tvarka, skaičiuoja bendrus finansus. Daug paslaugų teikiama bendruomenėje ar įprastose gydymo įstaigose, o dalis gyventojų mokosi ar dirba kartu su žmonėmis be negalios.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Kalvarijos namus
Kaip gambingai atrodo gyvenimas grupinio gyvenimo namuose
Ana - viena iš pirmųjų gyventojų Rokiškyje įkurtuose grupinio gyvenimo namuose - pasakoja, kad iš pradžių jai buvo sunku priprasti gyventi mažoje bendruomenėje po daugelio metų gyvenimo didelėje įstaigoje. „Pirmas įspūdis buvo: kaip čia reiks gyventi? Kaip išmokti valgyti gaminti? Kaip nueiti į parduotuvę apsipirkti?“ - prisimena ji.
Tačiau gyvendama grupinio gyvenimo namuose Ana išmoko daug savarankiškumo: gaminti maistą, skalbti, tvarkytis kambarį. Ji jaučia mažiau įtampos ir triukšmo dėl mažesnio žmonių skaičiaus. Ana gerai sutaria su kitais gyventojais, nes daugelį pažįsta iš ankstesnės globos įstaigos.
Ana aktyviai muzikuoja, dalyvauja socialinės globos įstaigų renginiuose, draugauja su kitais gyventojais ir garsenybėmis, tokiais kaip Inga Valinskienė.
Grupinio gyvenimo namų istorija Lietuvoje
Šis modelis atsirado 1970 m. Kanadoje, o vėliau išplito daugelyje šalių, įskaitant daug posovietinių valstybių. Pirmieji grupinio gyvenimo namai Lietuvoje buvo įkurti 2001 m. nevyriausybinių organizacijų iniciatyva, o valstybės lygio plėtra prasidėjo nuo 2017 m.
2022 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 49 grupinio gyvenimo namai, kuriuose gyveno 426 žmonės su negalia.
Taip pat skaitykite: Grupinio gyvenimo namų svarba Lietuvoje
Kritika ir iššūkiai grupinio gyvenimo namų modeliui
Grupinio gyvenimo namai sulaukia ne tik palaikymo, bet ir kritikos. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškaus pabrėžia, kad šie namai nėra tikras žmogaus teisių užtikrinimo būdas ar išsilaisvinimas iš institucijų: „Perkėlus kanarėlę į naują, gražesnį narvelį, ji netampa laisvu paukščiu, galinčiu rinktis, kur skristi.”
Jis atkreipia dėmesį, kad gyventojai grupiniuose namuose negali kontroliuoti savo socialinio gyvenimo, patys nesirenka, su kuo gyVentti, ir netvarko asmeninių finansų. Tai greičiau yra pereinamoji stotelė, skirta įvertinti, ar žmogus gali gyventi mažoje bendruomenėje.
Greta Giriūnaitė, Skemų socialinės globos namų vadovo pavaduotoja socialiniams reikalams, patvirtina, kad grupinio gyvenimo namai yra tarpinė grandis link visiško savarankiško gyvenimo, kuris numatytas tolimesniuose valstybės žingsniuose, pavyzdžiui, apsaugotame būste, kur socialinis darbuotojas lankytųsi tik kartą per savaitę.
Visuomenės požiūris ir konfliktai dėl grupinio gyvenimo namų
Grupinio gyvenimo namų įkūrimą vietos bendruomenėse dažnai lydi nepasitikėjimas ir pasipriešinimas. Pavyzdžiui, 2019 m. garsiai nuskambėjo protestai prieš grupinio gyvenimo namų statybas Žiežmariuose, taip pat buvo nesutarimų Vilkaviškyje, Marijampolėje, Šakių rajone ir kitose vietose.
Rokiškyje 2020 m. planuota atidaryti naujus grupinio gyvenimo namus P. Jakšto gatvėje, tačiau didžioji dalis kaimynų pasipriešino, nenorėjo turėti šalia savęs žmonių su psichosocialine ir intelekto negalia. Kai kurie netgi pardavė savo turtą ir išsikraustė.
Taip pat skaitykite: Šventinės Kūčios grupinio gyvenimo namuose
Problemų Taip pat buvo dėl infrastruktūros nepritaikymo žmonėms su negalia - reikėjo asfaltuoti kelius, įrengti šviestuvus.
Vienas iš kaimynų, Marius Plečkaičiai, finansininkas ir projektų vadovas, prisimena, kad baimę skleidė nepažinimas ir neinformuotumas. Tačiau jis pats nepritarė pasipriešinimui, nes turi artimų žmonių su negalia ir žino apie jų poreikius.
Geri bendruomenių modeliai ir nauji pavyzdžiai
Kitose Rokiškio vietose grupinio gyvenimo namų atidarymas sulaukė palankesnio priėmimo. Pavyzdžiui, Kęstučio gatvėje įsikūrusiuose grupinio gyvenimo namuose gyventojai buvo priimti geranoriškai, ypač Velykalnio bendruomenėje, kurioje gyvena daug vyresnio amžiaus žmonių, jau pažįstančių žmones su negalia, kurie gyvena savarankiškai.
Šioje bendruomenėje gyventojai turi glaudžius ryšius su grupinio gyvenimo namų gyventojais ir remiasi vieni kitais. Pavyzdžiui, Jolita ir Ruslanas Butylkinai pasakoja, kaip užmezgė draugiškus santykius su naujais kaimynais, kurie jiems padeda ūkiniais darbais ar vežioja į būtinus renginius.
Grupinio gyvenimo namų paslaugos ir gyventojų savarankiškumo skatinimas
Norint gyventi grupinio gyvenimo namuose, asmuo turi kreiptis į savo savivaldybę, kur specialistai įvertina jo sveikatos būklę ir gebėjimą gyventi bendruomenėje. Jei galimybės leidžia, gyventojai gali mokytis, dalyvauti užimtumo veiklose ar dirbti, skatinami būti kuo savarankiškesni.
Vienas iš svarbiausių aspektų - grupinio gyvenimo namai neturi būti vieta visam užimtumui ar profesiniam ugdymui, pavyzdžiui, neturi būti keramikos studijų ar panašių dirbtuvių. Užimtumas ir ugdymas turi vykti bendruomenėje, kultūros ar švietimo įstaigose, taip skatinant integraciją ir naudojimąsi įprastinėmis visuomenės paslaugomis.
Kultūrinė ir socialinė integracija
Viena iš grupinio gyvenimo namų gyventojų veiklų yra dalyvavimas kultūriniame gyvenime. Ana, viena iš gyventojų, pavyzdžiui, jau daugiau nei dešimt metų dainuoja socialinės globos įstaigų menų dienoje „Stiprus, kai Tu šalia“, skirtoje Tarptautinei žmonių su negalia dienai paminėti.
XXII menų diena „Stiprus, kai tu šalia“
Institucinės globos pertvarka ir ateities perspektyvos
Institucinės globos pertvarka Lietuvoje yra ilgas procesas, kurio tikslas - pamažu panaikinti didžiules globos institucijas ir įsteigti mažesnes, bendruomeniškesnes gyvenimo vietas, skatinti užimtumą ir socialinę integraciją.
Tolesnis žingsnis - apsaugoti būstai, skirti gyventi beveik savarankiškai: žmogus yra apgyvendinamas bute ar name, o socialinis darbuotojas lankosi kartą per savaitę, teikdamas reikiamą pagalbą.
Tačiau praktikoje finansavimo trūkumas stabdo naujų grupinio gyvenimo namų kūrimą, o kartais ir nemažos bendruomenių baimės apsunkina šių projektų įgyvendinimą.
Deinstitucionalizacijos svarba
Deinstitucionalizacija paremta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir svarbiausia jos nuostata, kad visi negalią turintys asmenys turi teisę gyventi visuomenėje lygiomis teisėmis, pasirenkant gyvenamąją aplinką ir turint reikiamą paramą.
Rimtų iššūkių kelia poreikis užtikrinti, kad abi gyvenimo alternatyvos - grupinio gyvenimo namai ir savarankiškas gyvenimas apsaugotuose būstuose - tikrai leistų žmogui kontroliuoti savo kasdienybę ir sprendimus.
Išvados apie grupinio gyvenimo namų vaidmenį
Grupinio gyvenimo namai yra svarbi pertvarkos dalis Lietuvoje, suteikiantys žmonėms su negalia galimybę gyventi arčiau bendruomenės ir didesniu savarankiškumu nei dideliose globos institucijose. Tačiau jie nėra galutinis savarankiško gyvenimo etapas ir turi būti papildyti kitomis paslaugomis bei galimybėmis, ypač asmeninės pagalbos ir finansinių lėšų valdymo srityse.
Siekiant visuomenės priėmimo, būtina stiprinti informuotumą, išsklaidyti stereotipus ir skatinti atvirą dialogą tarp neįgaliųjų, jų šeimų, Žmonių bendruomenių ir savivaldybių.
| Parametras | Globos institucijos | Grupinio gyvenimo namai |
|---|---|---|
| Gyventojų skaičius | 100-400 asmenų | Iki 10 asmenų |
| Gyvenamojo ploto organizavimas | Daugiausiai bendros patalpos, mažai privatumo | Vienviečiai arba dviviečiai kambariai su atskiru tualetu ir dušu |
| Savitarpio pagalba ir savarankiškumas | Mažai skatinama, dažnai „padaroma už“ gyventoją | Skatinama kartu gaminti maistą, tvarkytis, valdyti finansus |
| Socialinė integracija | Maža ar jokio kontakto su bendruomene | Užimtumas ir mokymasis bendruomenėje, dalyvavimas kultūroje |