Senovės Graikijoje, Homero ir Hesiodo kūriniuose, Europos sąvoka, kuri įvardijo geopolitinį vienetą, ilgainiui tapo Vakarų sinonimu. Ją visuotinai imta vartoti viduriniais amžiais, 15-16 a. ji įgijo filosofinę prasmę, kurią 18 a. papildė europeizacijos idėja. Europos sąvokos ribos kito kartu su pasaulio suskirstymu (jau senovės Graikijoje ir Romoje ji laikyta atskira nuo Azijos ir Afrikos pasaulio dalimi).
Europos civilizacijos raidą suaktyvino ir paspartino žmonių sugebėjimas išgauti metalus: nuo Kretos ir Graikijos iki pat Didžiosios Britanijos salos 2700-1200 pr. Kr. paplitus bronzai ginklai ir įrankiai darėsi sudėtingesni, ryškėjo darbo pasiskirstymas. Kretos saloje (2600 pr. Kr.) ir Peloponeso pusiasalyje susiformavo Europos valstybių užuomazgos: ūkio, socialinė (laisvieji piliečiai ir vergai), politinė struktūra (Kretos-Mikėnų kultūra). Išliko jų meno, Mikėnų linijinio rašto pavyzdžių.
Apie 12 a. pr. Kr. žlugus Mikėnams, visuomenės raidos požiūriu 9 a. pr. Kr. į priekį išsiveržė graikai. Jų valstybinės organizacijos sukūrimas žymi Europos proistorės ir istorijos ribą. 9-8 a. pr. Kr. paspartėjo graikų miestų-valstybių raida, ekonominius ir politinius jų ryšius praplėtė skverbimasis į Viduržemio jūros regioną, o padėtį regione įtvirtino laimėti graikų-persų karai (450-449 prieš Kristų). Graikų valstybių stiprėjimas ribojo Azijos valstybių įtaką.
Graikijoje susiklostė prmosios Europos politinės santvarkos (demokratija, oligarchija), įdiegus savo ir iš kitų tautų (ypač Azijos) perimtus laimėjimus, 6-4 a. pr. Kr. Aleksandro Makedoniečio užkariavimų laikotarpiu (4 a. pr. Kr.) antikinė graikų kultūra buvo paskleista Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje ir Azijoje (helenizmas).
Graikijos istorija trumpai
Aleksandro Makedoniečio imperija
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Europos raidos regionai
Socialinė, politinė ir kultūrinė raida suformavo Europos regionus, kurie labiau išryškėjo 11-13 amžiuje: Vakarų Europa (Šventoji Romos imperija, Šiaurės Vokietijos ir Italijos miestai, Anglija, Prancūzija), Vidurio Europa (Lenkija, Vengrija, Čekija) ir Rytų Europa (stačiatikių kultūros valstybės į rytus nuo Balkanų pusiasalio vakarinės pusės).
Sparčiausiai plėtojosi Vakarų Europa, naujoves ji perduodavo Vidurio Europai. Stačiatikių gyvenama Rytų Europa juto Bizantijos imperijos nuosmukio (nuo 12 a., dėl karinių įsiveržimų ir Italijos miestų ekonominio spaudimo) padarinius, čia stiprėjo feodalų galia, bet lėtai plėtojosi prekyba ir ypač amatai, sustingo kultūros raida.
Miestų padaugėjo, padidėjo jų reikšmė, Vakarų ir Šiaurės Europos miestuose atsirado miestiečių (nekilmingųjų, išsaugojusių arba atgavusių asmens laisvę) sluoksnis, plėtojosi amatai, klostėsi savivaldos sistema.
Tradicijos ir naujovės
Santūrią uždarą vidurinių amžių Europos kultūrą atnaujino teologijos ir filosofijos atskyrimas, esminės reikšmės turėjo per Ispanijos arabus (rekonkista) perimtų antikos filosofo Aristotelio tekstų interpretacija bei dialektikos ir scholastikos formavimasis. Italijos miestų suklestėjimas, mokslo ir naujovių sklaida 15-16 a. pakeitė santykį su pasauliu: atgaivino domėjimąsi nekrikščioniška Europos praeitimi (Renesansas), skatino kritišką požiūrį į ankstesnį vidurinių amžių palikimą, žmogų perkėlė į Visatos centrą (humanizmas).
Palankumas antikai ir polinkis į individualizmą atsispindėjo Europos mene, architektūroje, literatūroje. Turtingųjų domėjimasis kultūra skatino mecenatystę, įtvirtino išsilavinimo svarbą. Spausdinimo mašinos išradimas (J. Gutenbergas) paspartino rašyto žodžio plitimą.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
18 a. Europos šalių socialinė ir kultūrinė padėtis buvo netolygi: per karus nusiaubtose žemėse kildavo badas ir epidemijos, 16-18 a. teismai viešu deginimu ant laužo baudė ryšiais su velniu (raganavimu) apkaltintus žmones, ryškėjo socialiniai kontrastai (daugėjo elgetų). Pagarbą žmogaus savarankiškumui, žinioms ir mokslui iškėlė racionalistinės filosofijos veikiama Šviečiamojo amžiaus pasaulėžiūra. Europos visuomenių teisiniais ir politiniais pamatais pamažu tapo žmonių prigimtinės laisvės bei lygybės principai.
Kultūros raida ir jos aspektai
Kultūros raida - tai iš kartos į kartą perduodamos socialinės grupės materialinių ir dvasinių gėrybių rinkinys, orientacinė sistema, būdinga konkrečiai tautai, visuomenei, organizacijai ar grupei, kuri apibrėžia ir daro įtaką suvokimui, mąstymui, vertybėms ir veiksmams. Kultūros raida apima mitologijos, mokslo, meno, filosofijos, religijos, moralės, teisės, technikos, gamybos būdų, papročių, kalbos, folkloro, ritualų, žaidimų, pramogų, sporto, komunikacijos ir kt. istorinius procesus, kurie laipsniškai kinta, tęsiasi ir plėtojasi. Kultūros raida yra nuolatinis keitimosi procesas, kurio metu kūrėjai, tautų bendruomenės ir visuomenės išvystė unikalią kultūrinę tapatybę.
Muzikinė kultūra
- Lietuvių profesionalioji muzika. Aptariamos ištakos ir raida istoriniame kontekste, stilistinė įvairovė. Klausoma, analizuojama ir vertinama lietuvių profesionalioji muzika. Atrandamas santykis su šalies muzikine kultūra.
- Pasaulio muzikinių kultūrų pažinimas, lyginimas ir vertinimas santykyje su Lietuvos kultūra.
Teatras
- Dokumentinis teatras.
- Teatro reformatoriai. Susipažįstama su XX a.
- Teatro kūrėjai. Mokiniai supažindinami ne tik su svarbiausiomis, bet ir kitomis teatro profesijomis.
Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys. Analizuojamas kalbos funkcionavimas visuomenėje, stebimi ir vertinami kalbos reiškiniai daugiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje