Įvaikinimas - tai įstatymų nustatyta tvarka vykstantis procesas, kurio metu vaikas, negalintis augti savo biologinėje šeimoje, tampa visateisiu naujos šeimos nariu. Įtėviai tampa vaiko teisėtais tėvais ir prisiima visišką atsakomybę už jo auklėjimą, ugdymą, sveikatą, saugumą ir gerovę.
Vaiko globa (rūpyba) - tai galimybė vaikui augti saugioje, palaikančioje šeimos aplinkoje, kai jo tėvai laikinai ar nuolat negali juo rūpintis. Lietuvoje yra šios vaikų globos rūšys: laikinoji ir nuolatinė globa. Laikinosios globos (rūpybos) tikslas - vaiko grąžinimas į šeimą. Nuolatinė globa (rūpyba) paprastai tęsiasi iki pat vaiko pilnametystės.
Kas gali tapti globėju ar įtėviu
Įvaikinti gali pilnamečiai, tinkamai pasirengę, sveiki, neteisti asmenys. Globėju gali tapti žmogus nuo 21 iki 65 amžiaus, nebent būtų vaiko artimasis - tokiu atveju amžiaus ribos platesnės. Pagrindiniai ir svarbiausi reikalavimai būsimam globėjui - norėti tai daryti ir turėti tinkamas sąlygas vaikui augti ir ugdytis.
Siekiant geriausių vaiko interesų, globėjais tapti negali žmonės, nuo kurių anksčiau buvo atskirtas vaikas, taip pat - žmonės, kurie jau buvo globėjais, bet netinkamai atliko pareigas ir dėl to buvo apribota jų kaip tėvų valdžia ar jie buvo nušalinti nuo globėjo pareigų.
Mokymai, paruošimas ir pagalba
Pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyriui. Dalyvauti nemokamuose pasirengimo mokymuose pagal GIMK programą. Būsimiems globėjams, kaip ir budintiems globotojams, įtėviams, prieš pradedant globojimą, reikia baigti specialius mokymus, skirtus globėjams, įtėviams, budintiems globotojams - taip vadinamus GIMK mokymus.
Taip pat skaitykite: Motyvacija tapti globėju: svarbiausi aspektai
Lektoriai per mokymus taip pat stengiasi padėti žmogui nuspręsti ir apsispręsti, ar visgi jis yra pasiruošęs tapti vaiko globėju, o galbūt tai per dideli lūkesčiai jam ir jo šeimai. Nuogąstavimai, atviri klausimai, nemalonių situacijų numatymas - tai mokymų organizatoriams parodo, kad globoti norintys žmonės išties realiai vertina savo gebėjimus ir galimybes.
Jau pirminiuose etapuose, dar prieš pradedant mokymus, specialistai stengiasi kiek įmanoma plačiau konsultuoti būsimus mokymų dalyvius apie vaiko globą, apie žmogaus psichologinį pasiruošimą naujai ateisiančiam gyventojui į jų šeimą. Mokymasis ir bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju, kuris prižiūri globos procesą yra kaip kertinis akmuo globos procese. Tai padeda globėjams tapti imlesniais vaiko pastangoms įgyti patikinimą, kad jis priimtas, suteikti vaikui nuraminimą.
Giminaičiams mokymai neprivalomi, bet rekomenduojami. Nors artimieji mokymus lankyti renkasi retai, abu globos centrų atstovai akcentuoja, kad giminaičiams jie itin naudingi. „Būti močiute ne tas pats, kas būti globėja“, - akcentuoja Z.
Pradžia po apsigyvenimo: tęstinės paslaugos
Daugeliui globojamų vaikų jų globėjai tampa tikrąja šeima, kurioje randamas saugumas ir šiluma. Šis susitikimas tiek vaikui, tiek globėjams tai - kelio pradžia, kuriame jie nėra palikti vieni. „Po vaiko apsigyvenimo globėjų šeimoje pradedamos teikti tęstinės paslaugos šeimai: vaiko adaptacinio laikotarpio stebėjimas, vertinami individualūs vaiko poreikiai, padedama palaikyti ryšį tarp vaiko ir biologinių jo tėvų.
Iškilus nesklandumams, visų pirma reikia kreiptis į globos koordinatorių. Jis įvertina situaciją, konsultuoja ir sudaro pagalbos veiksmų šeimai planą. Labai svarbus specialistas pradėjusiems globoti ir globotiniams - psichologas.
Taip pat skaitykite: Globos procesas Lietuvoje
Emociniai iššūkiai globėjams ir įtėviams
Pradėjus globoti vaiką ir atsiradus pirmiesiems sunkumams, globėjams kyla daug ir įvairių jausmų: kaltė dėl suvokiamos nesėkmingos tėvystės (“jei aš būčiau geresnė globėja, tos problemos nesitęstų”), pyktis vaikui, kad šis neatsako į globėjų/įtėvių meilę (“jis yra nejautrus”, “jam nerūpi, kiek mes dėl jo stengiamės”), nerimą dėl vaiko įgimtų savybių (“gal jis paveldėjo savo tėvų psichinius sutrikimus?”), prieštaringi jausmai vaikui (“kartais aš labai myliu jį, o kartais noriu grąžinti atgal”), apgailestavimas dėl globos (“gal padariau klaidą nelaukdamas mažesnio vaiko arba kitos lyties”).
Globėjai gana dažnai arba dramatizuoja situaciją, arba per mažai skiria dėmesio vaiko nerimo išraiškai, jo nuraminimui. Būna, kad jie nepastebi ženklų, kuriuos išskirtinai jiems siunčia vaikas. Pvz., 15 mėnesių mergaitė trumpam sunerimsta, kai globėja palieka kambarį ir nežymiai nusišypso, kai grįžta. Globėjos replika: ”ji net nepastebėjo, kad aš išėjau, ar ne?”.
Globėjų-vaikų santykiai formuojasi pagal tai, ar vaikas tinka ar netinka globėjų išankstiniam nusistatymui ir pagal globėjų gebėjimą keisti tą nusistatymą atliepiant konkrečiam vaikui, jo poreikiams. Iš meilės trūkumo globojami vaikai pradeda „tikrinti“ globėjus darydami nusižengimus, nepaklusdami, provokuodami.
Mitus ir stereotipus apie globą
Visuomenėje egzistuoja įvairūs mitai apie globą ir globėjus: „visi globojami vaikai turi sunkių sutrikimų“, „globojamas vaikas „atneša„ pinigų globėjams“, „kažin, ar įmanoma mylėti ne savo biologinį vaiką“ ir kiti. Mitus palaiko vyraujantis vaikų skirstymas į globojamus vaikus ir visus kitus vaikus.
Kaip įveikti visuomenėje susiformavusius stereotipus? Pirmiausia reikėtų pasigilinti, kaip kyla globėjų ir globojamo vaiko tarpusavio santykių sunkumai. Prieš patekdami į globą šeimoje, šie vaikai yra patyrę nepakankamai tėvų rūpesčio, meilės, globos, todėl nepasitiki ir globėjais. Vaikų nepasitikėjimo suaugusiu ištakos yra giliai jų praeityje, t.y. jų ankstesniame gyvenime nebuvo pastovaus ir nuspėjamo mylinčio ir besirūpinančio asmens.
Taip pat skaitykite: Šeimynos globėjai socialiniame darbe
Vaiko vidinis įsitikinimas atsispindi vaiko kasdieniame elgesyje: jis prieštarauja globėjams, netausoja daiktų, pameluoja, mažai kalba su globėjais ir pan. tarsi klausdamas: „ar tu mane mylėsi visokį?“. Vaiko elgesys kelia nerimą globėjams. Globėjai pradeda svarstyti, ar vaikas iš viso gali prisirišti, ar jie kaip globėjai yra geri ir kokios yra globojamo vaiko elgesio pokyčio perspektyvos. Atsiranda „užburtas ratas“: globėjai sunkiai randa tinkamus būdus, kaip reaguoti į vaiko elgesį ir tuomet vaiko elgesys tampa dar sudėtingesnis.
Kaip įveikti mitus apie globojamą vaiką?
Kaip įveikti mitus apie globojamą vaiką? Visuomenėje egzistuoja įvairūs mitai apie globą ir globėjus: „visi globojami vaikai turi sunkių sutrikimų“, „globojamas vaikas „atneša„ pinigų globėjams“, „kažin, ar įmanoma mylėti ne savo biologinį vaiką“ ir kiti. Prieš kuriantis Globos centrams, specialistų, kurie tikslingai dirbtų su globėjais ir globojamais vaikais, teiktų jiems paslaugas, nebuvo, todėl tai yra didžiulis žingsnis į priekį visos vaiko globos ir įvaikinimo sistemos gerinimo link.
Kaip keičiasi žmonių požiūris į įsivaikinimą? Manau, jog požiūris ir nuostatos vis gerėja. Į vaikus išties pradedama žiūrėti kaip į normalius piliečius, o ne kaip į daiktus. Tiesa, pereinamasis laikotarpis yra labai jautrus laikotarpis vaiko nenaudai, kuomet visi viską dėl jo daro, bet jo paties nuomonės niekas nesiklauso.
Statistika ir pertvarkos kryptys
Iš viso Lietuvoje globojami 7086 vaikai. Iš jų šeimoje - 4724, tai sudaro 66,7 proc. visų globojamų vaikų. Globėjų iš viso yra 3677. Lietuva jau kelerius metus siekia kurti šalį be vaikų globos namų - vykdo vaiko institucinės globos pertvarką. Stengiamasi, kad kiekviena šeima, kuri susidūrė su iššūkiais, gautų visą reikalingą pagalbą, kad vaikas galėtų likti šeimoje.
| Rodiklis | Skaičius |
|---|---|
| Iš viso globojami vaikai | 7086 |
| Globojami šeimoje | 4724 (66,7%) |
| Globėjų skaičius | 3677 |
Materialinė ir konsultacinė parama
Noriu akcentuoti, kad šiuo metu apie globą ir įsivaikinimą yra daug viešai prieinamos informacijos: galima pasiskaityti daug straipsnių šiomis temomis, pasidomėti geromis ir blogomis žmonių patirtimis. Tie žmonės, kurie nori įsivaikinti arba globoti, gali konsultuotis ir mes visada raginame juos skambinti. Tai nieko nekainuoja, o aš ragelį keliu bet kuriuo metu - tik ne tada, kai norima kažko paklausti viduryje nakties. Konsultacijų metu galima jaustis visiškai saugiai. Tuo metu neklausiame nei vardo, nei pavardės ar asmens kodo - tiesiog žmogus pateikia klausimą, o mes į jį atsakome.
Taip pat visada kviečiame į renginius, kuriuose dalyvauja globojamus ar įvaikintus vaikus auginantys žmonės, turintys tame patirties. Teikiama ir materialinė pagalba, kuri įtėviams ir globėjams yra visiškai skirtinga. Globėjai gauna įvairias išmokas, kurių įtėviai negauna, jei patys gali pakankamai užsidirbti. Įtėviai laikomi šeima, kuriai valstybės parama nepriklauso - materialinė pagalba jiems teikiama tik netekus darbo. Jei globojamas svetimas, giminystės ryšiais nesusijęs vaikas, gaunamos nemažos išmokos vaiko poreikiams patenkinti. Vis dėlto materialinė pagalba nėra pagrindinis rodiklis, lemiantis žmogaus globos ar įvaikinimo sprendimą.
Didžiausi iššūkiai norintiems globoti ar įvaikinti
- Svarbu žinoti, kad įsivaikinimas yra ilgesnis procesas negu globa, o įvaikinimo ir globos negalima tapatinti. Bendrai visiems įtėviams Lietuvoje didelis iššūkis yra nuspręsti, ko jie nori ir kodėl jie to nori. Kitas iššūkis yra susirasti tinkamos informacijos, nes šiuo metu internetiniuose puslapiuose ir spaudoje skelbiama labai prieštaringa informacija.
- Globos ir įvaikinimo procesas vyksta sudėtingoje sistemoje, kurioje dalyvauja aibė institucijų, specialistų. Su dideliu iššūkiu susiduria mažesnių savivaldybių gyventojai - įtėviai ir globėjai, norintys įsivaikinti ir globoti, privalo baigti „Pride“ programos įvadinius mokymus, kurie vyksta 10 savaičių po tris valandas į savaitę. Mažuose rajonuose, kur įtėvių ir norinčių globoti skaičius nėra didelis, nesusidaro mokymų grupės, kuriose reikia surinkti bent po 6 asmenis.
Dar vienas iššūkis - norinčiųjų įsivaikinti ir globoti santykis su artimaisiais: kaip į šeimos ratą ateinantį vaiką žiūri jų globėjų ir įtėvių tėvai, kiti giminaičiai. Kiekvienos šeimos įėjimas į įvaikinimo procesą yra unikalus - vienai šeima tai gali sektis sunkiau, o kitai lengviau.
Visuomenės švietimas ir asociacijų vaidmuo
Manau, kad požiūrį gali pakeisti nuolatinis visuomenės švietimas, tikrų istorijų pasakojimas. Džiaugiuosi, kad kuriasi Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacija - tai yra nuostabu. Ją sudaro 500 asmenų, kuriuos visada raginau susiburti - kiekvienas iš jų yra įsivaikinęs arba globojantis vaikus. Sausio 10 d. vyko steigiamasis susirinkimas. Perteikdami savo patirtis, mes pereiname į visai kitą lygmenį - nuo kritikos ir dejavimo prie labai konkrečių pasiūlymų.
Likimo nuskriaustus vaikus auginantys susiduria su teisinėmis ir socialinėmis problemomis, kurias iki šiol kiekviena šeima spręsdavo savarankiškai. Į ką tik susibūrusią asociaciją kasdien kreipiasi vis daugiau globėjų ir įvaikintojų iš visos Lietuvos, kurie nori tapti jos nariais. „Džiaugiamės, kad globėjų skaičius auga, tačiau akivaizdu, kad valstybės dėmesys tokioms šeimoms nėra pakankamas. Anot jos, globėjų ar įvaikintojų šeimos įvaikinimo ar vaiko globos nustatymo procese pastoviai susiduria su sisteminėmis kliūtimis, kurios labiausiai kenkia vaikams - dėl dažnų biurokratinių kliūčių, jiems ilgiau tenka gyventi globos namuose, o ne šeimoje.
Asociacijos steigėjai jau numatė prioritetinį darbų sąrašą. Vienas iš svarbiausių uždavinių - kolektyvinių globėjų ir įtėvių poreikių ir patirčių atstovavimas valstybinėse bei savivaldybės institucijose, kad teisės aktuose būtų atsižvelgta ir į praktinius aspektus. J. Nagienės teigimu, norintiems tapti globėjams ar įtėviams vis dar trūksta informacijos, kurią būtų galima rasti vienoje vietoje. „Globėjai ir įtėviai sunkiai randa net ir pačią elementariausią informaciją.
tags: #globejai #ir #iteviai #problematika