Socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti asmeniui patenkinti gyvybinius poreikius ir atkurti jo bei visuomenės santykius. Šiame straipsnyje aptarsime socialinio darbo įgūdžius ir sritis Lietuvoje, pabrėždami profesinio pasirengimo svarbą ir bendradarbiavimo būtinybę.
Socialinio darbo įvadas ir profesijos raida Lietuvoje
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimi socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Tačiau universitetai ne visada pateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta. Todėl socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Žinote, kas sieja visus būsimus ir esamus socialinius darbuotojus? Studijos Šiaulių valstybinėje kolegijoje gali būti derinamos su darbu - tiek studijuojant nuolatine, tiek ištęstine formomis. Absolventai gali siekti studijų rezultatų įskaitymo, jei ketina studijuoti pagal universitetines pirmosios pakopos studijų programas. Nuolatinės studijos - 3 m.
Svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tų žmogaus gyvenamųjų sričių, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. turėti teorinių žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe. Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas.
Iki teorinio socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatų susumavimas. Vėliau socialinis darbuotojas labiau rūpinosi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtim. Po 1975 m. toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinių ir pagalbos kokybė ir toliau laikoma neatsiejama veiksmo santalkos dalimi. Pastebima tendencija specializacijai. Didėja domėjimasis tarptautine socialinio darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abišalio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką. Taigi, žvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
Taip pat skaitykite: Programa socialiniams darbuotojams: GIMK
Profesinės kvalifikacijos ir etikos pagrindai
Socialinis darbuotojas Lietuvoje įgyja profesinę kvalifikaciją sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikšdtas Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). Kiek galėdamas išnaudoja savo profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti. Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001).
Socialinio darbo įgūdžiai ir kompetencijos
Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkamos veiklos funkcijos, būdingos socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijų puokštė) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Pasak S. apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo). Kieran O'Hagan (1997) pasiūlė socialinio darbo kompetencijos schemą, didžiausią dėmesį skiriant pagrindiniams komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei. Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti pareigas, įskaitant gebėjimą bendrauti su klientais ir reaguoti į neadekvatų elgesį.
Efektyvūs bendravimo įgūdžiai darbo vietoje - bendravimas darbe. Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Taip atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai. Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą.
Profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu ir vertybių sistema, kuri vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą. Šis derinys apima sąvokas: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį: turi nustatyti socialinio funkcionavimo problemas ir poreikius; pritaikyti žinias, profesines vertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius, o rezultatas gali būti nauji santykiai ir esamų pokyčiai.
Taip pat skaitykite: sužinokite daugiau apie GIMK atestuotų specialistų darbą
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Bendrai galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. Šią veiklą socialinis darbuotojas atlieka dirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat.
Galimos socialinio darbuotojo funkcijų grupės: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
Socialiniai darbuotojai renkasi nuolatinį mokymąsi: žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Bendradarbiavimas Socialiniame Darbe
Bendradarbiavimas - tai procedūros, kuriose bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos sėkmę. Socialinis darbas yra veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti socialines problemas pagal jų galimybes ir dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Vakarų analitikų požiūriu bendradarbiavimas yra esminė sėkmės strategija, nes koordinavimas yra svarbesnis už hierarchiją. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodo bendradarbiavimo principą kaip vieną iš socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principų, kuris reiškia žmogaus socialinių grupių interesų ir teisių apsaugą per institucijų bendradarbiavimą bei pagalbą.
N. P. Šakienės ir I. Leliūgienės nuomone, koalicija - dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas, kuriuo siekiama bendro tikslo. Pati viena organizacija be socialinio partnerio ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo negali įgyvendinti tikslų. Nebendradarbiaujanti institucija gali būti uždara ir neįgyvendinti vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų. Pasak D. Bell (2003), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra bendruomenės organizacija, kur prioritetas teikiamas bendradarbiavimui ir komandiniai sprendimai nuosekliau už hierarchinį valdymą.
Taip pat skaitykite: kaip keičiasi socialinių darbuotojų rengimas GIMK programai
Bendradarbiavimas didina darbuotojų palaikymo ir informacijos dalijimosi galimybes, o neteisinga koordinacija gali lemti skubotus sprendimus ar paslaugų dubliavimą. J. Cashmore (1997) teigė, kad institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija skatina keitimąsi patirtimi, atsakomybės pasidalijimą ir tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas.
Todėl bendradarbiavimas yra darbą kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemų sprendimas. Tokiu būdu socialinis darbuotojas įgyja pakankamai teorinio ir praktinio pritaikymo, siekdamas užtikrinti kokybiškas paslaugas ir saugoti profesinį pasirengimą.
Praktinės nuorodos ir šiuolaikinės iššūkių perspektyvos
Šiuolaikiniai iššūkiai, tokie kaip socialinė atskirtis, psichologinės traumos ar ekonominiai sunkumai, reikalauja iš mūsų lankstumo, gebėjimo kurti individualius sprendimus. Socialinio darbo kompetencijos apima techninę, socialinę ir strateginę (planavimo) dalis, o pagrindinė jų dalis - įgūdžiai, vertybės ir žinios, kurios leidžia spręsti sudėtingas gyvenimo situacijas.
Pastaba: Profesinė etiška atsakomybė, klientų orumo bei laisvo pasirinkimo gerbimas yra vieni iš kertinių socialinio darbo principų, kuriuos įtvirtina etikos normos ir kodeksai.
tags: #gimk #socialinio #darbuotojo #veikla