Giedrė Vaicekauskienė yra žinoma ne tik kaip televizijos laidų vedėja, bet ir kaip dėstytoja, dirbanti su studentais ir dalinanti savo patirtį aukštojo mokslo srityje. Būtent tuo metu darbą televizijoje Giedrė ėmė derinti su dėstytojavimu Klaipėdos universitete (KU) bei Socialinių mokslų kolegijoje (SMK).
Anotacija Tebevykstanti aukštojo mokslo transformacija iš dėstytojų reikalauja nuolatinio profesinio tobulėjimo, naujų vaidmenų atlikimo, kuriems būtini nauji gebėjimai. Komunikaciniai retoriniai gebėjimai padeda dėstytojui įkvėpti studentus, perteikti jiems žinias šiuolaikiškai ir įtraukiančiai, paskatinti savarankiškam mokymuisi, sukurti žmogišką ryšį. Aukštosios mokyklos dėstytojo išmintis ir jo retoriniai gebėjimai sudaro prielaidas sėkmingam dialogui su studentais.
„Visada maniau, jog esu labai sėsli, lojali. Tačiau nauja veikla, mano pačios mokymasis, keliavimas po pasaulį suteikė galimybę pažinti daug drąsių žmonių, kurie mėgaujasi mokydamiesi ir dalindamiesi savo patirtimi su kitais. Turbūt dabar ir aš pati esu pavyzdys to drąsaus žmogaus - antrąsias magistrantūros studijas baigiau 44-erių, po to iš karto įstojau į doktorantūrą. Vaikystės ar klasės draugai stebisi - ir kas galėjo pagalvoti: blondinė televizininkė, - šyptelėjo Giedrė. - Bet mano prigimtyje visada buvo noras mokytis, aš ir mokyklą baigiau sidabro medaliu. Tad visada su pavydu žiūrėdavau į besimokančius, žinių siekiančius žmones. O šiandien esu laiminga, kad pati turiu šią patirtį, ir kartais pati sau pavydžiu.Kad išdrįsau pabandyti. Ir kad pasisekė. Būtent tada ir prasidėjo mano laisvė. Įsitikinau, jog posakis apie mokymąsi visą gyvenimą nėra vien skambi deklaracija. Pamačiau, kad gyvenimas yra be galo įvairus ir kad žmogui labai daug duoda tas nesėdėjimas vietoje."
„Kadangi neišvengiamai artėja disertacijos finišo tiesioji, realiai įvertinau savo galimybes. Iki šiol bandžiau suderinti tiek darbą su studentais, tiek disertacijos reikalus, tačiau supratau, jog kaip tas maratonininkas turi maksimaliai susikaupti prieš finišą - metaforiškai galima pasakyti, kad man liko tik paskutinis bėgimo ratas. Todėl visas savo jėgas nusprendžiau skirti būtent disertacijai, - prisipažino KU doktorantė, nuo rudens pradėsianti dirbti SMK Vilniuje. - O tai, kad išvykstu į Vilnių, nėra nei Klaipėdos palikimas, nei kardinalus gyvenimo posūkis. Tai visiškai natūralus dalykas.
Tiesa, pašnekovė neneigė, jog gyvenamosios dislokacijos pokyčius didžiąja dalimi nulėmė šeiminės aplinkybės. "Nors matydavomės pakankamai dažnai, nes Klaipėdoje, Nidoje gyvena Gintaro rinkėjai, tačiau kartais iškrenta daugiau renginių Vilniuje, kai jis negali atvykti, arba aš turiu daugiau darbo reikalų, ypač sesijų metu. Tada ir iškyla klausimas - tai kaip mes čia gyvename? Vis dėlto šeima turi būti kartu. Juo labiau kad mūsų dukra su būsimu vyru taip pat keliasi į Vilnių.
Taip pat skaitykite: Giedrės Mercaitienės indėlis į Šakių bendruomenę
Nors darbas buvo mielas ir jautėsi vertinama tiek studentų, tiek kolegų, buvusių katedros vedėjos pareigų Klaipėdos SMK klaipėdietė nesureikšmina. Tuo metu manęs ne vienas klausė - ar nebijai?
"Taip, tuo metu manęs ne vienas klausė - ar nebijai? Juk išeisi iš televizijos ir būsi niekam nežinoma ir nebeįdomi. Tiek metų išdirbus žiniasklaidoje išties gali atsirasti tokių baimių. Tačiau drįstu sakyti, kad televizija man ilgam uždėjo savotišką žinomumą štampą. Iki šiol ar parduotuvėje, ar ligoninėje, ar poliklinikoje, ar kažkur pietaujant žmonės mane pakalbina ir jie vis dar tapatina mane su televizija. Neslėpkime, tas dėmesys paglosto savimeilę.
"Tikrai taip jaučiuosi. Ir kartais net pykteliu, kai mane pavadina buvusia žurnaliste. Nes ta žurnalistinė patirtis, įgūdžiai, kaip atrinkti medžiagą, kaip ją įdomiai, aktualiai pateikti auditorijai, įauga į kraują. Ir rašydama disertaciją kartais pagaunu save, kad vadovaujuosi būtent žurnalistinio darbo principais, - patyrė moksliniame darbe Lietuvos politinių lyderių retorikos temą nagrinėjanti doktorantė. - Esu visiškai įsitikinusi, kad be televizinio etapo nebūtų ir dabartinio.
„Man patiko Indrės Makaraitytės mintis, jog žurnalistas neturi būti svieto lygintojas, jo užduotis - korektiškai pateikti informaciją. Tenka pastebėti, jog pastaruoju metu kai kurie žurnalistai įsijaučia į visažinio ar narcizo poziciją, yra patys sau labai faini, mėgaudamiesi savo reikšmingumu. Ir tada tiek tokio žurnalisto pašnekovas, tiek žiūrovas jaučiasi labai nejaukiai.
"Nesu davatka ir nieko nekritikuoju, tiesiog konstatuoju - tokia yra mūsų realybė, taip vyksta. Kaip ir tai, kaip gyvename sulindę į išmaniuosius įrenginius. Iš pradžių maniau, kad tai yra labai blogai. Tačiau vėliau pripažinau, kad tai tiesiog mūsų laikmečio neišvengiamybė. Be abejo, tai turi neigiamų pasekmių - žmonės nebemoka kalbėti. Antai studentai neretai prisipažįsta, kad jiems sunku bendrauti akis į akį, nes jie įprato bendrauti žinutėmis.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie Lietuvos ir Italijos santykius
"Pirmiausia, kaip visos moterys, pagalvoju - kaip aš atrodau, vis dėlto televizijoje estetinis vaizdas yra labai svarbus. Turi būti simpatiškas, charizmatiškas žmogus. Į tave turi būti pakankamai malonu žiūrėti, kad tu neerzintum ir kad žiūrovas tavyje nematytų kažkokių akivaizdžių trūkumų, kurie trukdytų suvokti informaciją. Ar norėčiau vėl padirbėti televizijoje? Žinoma, norėčiau. Nes kalbinti žmones ir pateikti tai įdomiai, reikšmingai visuomenei yra begalinis malonumas.
"Tiesiog noriu panaudoti tas žinias, kurias įgijau. "Vakarų ekspresas" man yra labai artimas dėl to, kad mano vyras Gintaras Vaičekauskas ten subrendo kaip žurnalistas. O aš visada buvau šalia ir mačiau "Vakarų ekspreso" vystymosi pradžią. Nors šiandien popierinį dienraštį komunikacijos žinovė atsiverčia rečiau nei jo portalą, tačiau visada įdomu sužinoti, kokia žinia atsiduria pirmajame puslapyje.
"Kartu su studentais analizuojame dienraščio prioritetus, antraštes, temų išdėstymą. Jaunimui laikraštis apskritai yra įdomybė, nes jie dažniau skaito elektronines dienraščių versijas", - pasakojo G. Paklausta, kokios temos jai įdomiausios laikraštyje, pašnekovė atsakė, kad smalsu sužinoti apie visas miesto aktualijas. "Kai dirbau aktyvų žurnalistinį darbą "Balticum" televizijoje, buvau persisotinusi naujienų apie miestą, kadangi pati sukausi tų žinių sraute.
"Vakarų ekspresas" atlikti praktiką mielai priima G. Vaičekauskienės studentus iš SMK ir KU. Neseniai praktiką dienraštyje atliko ir judėjimo negalią turinti studentė, kuri aprašė savo patirtį ir kasdienybę sėdint neįgaliojo vežimėlyje. Pasak pašnekovės, studentei tai buvo nauja ir maloni patirtis. Paklausta, kuo svarbi regioninė žiniasklaida, G. Vaičekauskienė teigė mananti, kad nacionalinis dienraštis ar interneto portalas nenušvies naujienų su tokia didele meile ir taip išsamiai, kaip regioninė spauda. "Savo sveiku humoro jausmu, saviironija bei jaunatviškumu, o žurnalistai, mano akimis, nesijaučia esantys ypač reikšmingi analitikai", - juokėsi G.
Giedrė Vaičekauskienė, Socialinių mokslų kolegijos Komunikacijos katedra RAKTINIAI ŽODŽIAI: aukštoji mokykla, dėstytojas, dėstytojo vaidmuo, retoriniai gebėjimai, retorinių gebėjimų ugdymasis.
Taip pat skaitykite: Vaicekauskienės socializacijos modelis
Stebint įvairius politikų pasirodymus, kilo mintis apmąstyti retoriką kaip įtikinimo meną - nuo tradicinės televizijos iki hibridinės žiniasklaidos ekrano. Žmogus yra simbolius naudojantis gyvūnas. Tai mokslininko Kennetho Burke`o (1968) mintis, padariusi galingą poveikį retorikos teorijai. K. Burke`o retorikos koncepte įtvirtinta sąvoka identifikavimas nurodo iš dalies slypintį nesąmoningumo faktorių, t. y. kai auditorija vertina oratoriaus priemones, simbolinius elementus, kalbėtojui siekiant susitapatinti su auditorija. Kitaip tariant, kalbėtojas vertinamas ne tik racionaliai iš transliuojamų žodžių, bet ir iš to, KAIP jis kalba ir KOKIĄ asmenybę parodo kalbėdamas.
Šių dienų vienas įtakingiausių intelektualų prof. Yuvalas Noahas Hararis praplėtė žmogaus kaip klausytojo apibūdinimą. Ir tai yra suprantama, nes internetas mus modifikavo pagal savo nenutrūkstamo, visur esančio srauto sąlygas. Mus kaip auditoriją interneto milžinai laiko, pasak Y. Mus kaip auditoriją interneto milžinai laiko, pasak Y. Viešas pasirodymas televizijoje: kas veikia labiau - žodžiai ar vaizdas? Taigi pasvarstykime, ar šiuolaikinis audiovizualinis gyvūnas, kasdien gyvenantis ekranuose, labai nutolo nuo to senovinio klausytojo ir žiūrovo 20 amžiuje, klestint tradicinėms medijoms - radijui ir televizijai.
Po neseniai vykusių debatų LRT platformoje skaitau ir girdžiu auditorijos replikas apie tai, kaip partijos X kandidatas vargo televizijoje studijoje klapsėdamas akimis, kokia graži buvo partijos Y pirmininkės šukuosena ir makiažas bei kaip iškalbingai lyg antraštėmis atsakinėjo kitos partijos Z lyderė. Negaliu nepritarti, nes mano akys ir ausys tai taip pat užfiksavo. Kaip ir tai, kad tam tikros partijos kandidatai transliavo pasitikėjimą ir energiją, kitos - apatiją ir nuovargį, dar trečios - privalomą rutiną. Audiovizualinėje medijoje auditorija vertina kandidato įvaizdį, kuris išplaukia tiek iš žodžių, tiek iš balso tono (kaip buvo pasakyta) ir kitų neverbalinių simbolių: aprangos, laikysenos, mimikos, žvilgsnio, kūno judesių vartojamo ar nevartojamo humoro, metaforų.
Manyčiau, laikas ir proga prisiminti nė kiek aktualumo nepraradusius debatus, vykusius 1960 m. Tai buvo pirmieji JAV prezidento rinkimai televizijos studijoje, kur susirėmė Johnas F. Kennedy ir R. Nixonas, ir nuo kurių pradėta kalbėti apie televizijos poveikį rinkimų kampanijoje. Politikos apžvalgininkų teigimu, nors R. Nixonui sekėsi geriau argumentuoti, J. Politinių debatų eigą nulėmė ne turinys, o vaizdas. J. Kennedy patarėjai nuslėpė faktą, kad jam diagnozuota Adisono liga, o visuomenė nežinojo apie jo savarankiškai leidžiamas injekcijas, matė tik stilingo ir energingo, žaidžiančio golfą ir buriuojančio lyderio įvaizdį. Tie, kurie klausėsi jo debatų su respublikonų varžovu per radiją, tikėjosi, kad nugalės R. Nixonas, o tie, kurie stebėjo debatus per televiziją, buvo įsitikinę, kad laimės F. R. Nixonas akivaizdžiai jautė nepatogumą dėl sužeistos kojos, jo veido išraiška buvo įtempta, jis smarkiai prakaitavo, jo išvaizda atspindėjo „penktos valandos šešėlį“ (apšepęs, su ataugančia barzda), kuris atitiko jo dėvimą automobilio pardavėjo kostiumą. F. Kennedy priešingai - jautėsi atsipalaidavęs, o dėl makiažo ir įdegio priminė graikų dievą.
Sugrįžkime į pradžios tezę, kad žmogus yra simbolius naudojantis gyvūnas. Televizija tapo skaitmeninė, tačiau jos stop kadras simboliškai lieka tradicinis/senovinis. Audiovizualinis įrašas, panašiai kaip televizija, sukuria asmeninio kontakto regimybę, kur politinis lyderis tarsi privačiame kambaryje kuria savo lyderystės „dizainą“ nuo žodžių iki fizinės išvaizdos ir kitų atributų. Ekrane svarbios įtikinimo priemonės tampa akys, burnos judesiai, nes rodoma stambiu planu. Ekrane vis dar ieškoma žmogaus. Artimo sau.
Pirmą vasaros savaitę, birželio 1-4 dieną įvyko neeilinis reiškinys - Vilniaus Socialinių mokslų kolegijoje (SMK) susibūrė net virš 80 istorijų pasakotojų iš 20 Europos šalių, kurie savo jėgas suvienijo kasmetinėje didžiausioje Europoje „Storytelling“ konferencijoje.
FEST (The Federation of European Storytelling) - tai istorijų pasakojimo Europos Federacija, kurioje susivienija organizacijos ir asociacijos, gyvuojančios žodinio pasakojimo srityje. Konferencijoje daugiausia dėmesio buvo skiriama kelioms temoms: pokyčiams meninių pasirodymų srityje, „storytelling“ pritaikymui visuomenėje, verslumui scenos mene bei istorijos pasakojimų struktūros kūrimui. Šiais metais, pirmą kartą Lietuvoje, birželio 1-4 dienomis FEST konferencija įvyko Vilniuje, Socialinių Mokslų kolegijoje. SMK didžiuojasi galėję organizuoti šią konferenciją, kurioje pranešimus skaitė bei užsiėmimus moderavo ir kolegijos dėstytojai - Dr. SMK dėstytoja, viešojo kalbėjimo ir retorikos ekspertė G.Vaičekauskienė konferencijos metu vedė mokymus apie retorinį etosą (angl. rethorical ethos). „Pakalbėjome apie tendencijas, nepamiršome ir šiuo metu ryškiausio kalbėtojo Volodymyro Zelenskio fenomeno. Aptarėme, kaip kiekvienoje komunikacinėje situacijoje svarbu atskleisti savo etiką, loginius argumentus ir kaip sukurti empatijos jausmą su auditorija. Likau sužavėta, kaip puikiai mano pasidalintas žinias jie pritaikė praktiškai. Stebėdama dalyvių viešojo kalbėjimo pristatymus po mokymų, pastebėjau, kad geriausias kriterijus - humoras.
SMK studijų programų vadovas, dėstytojas Raimondas Paškevičius konferencijoje taip pat pasidalino savo žiniomis. Jis pabrėžė, kad viešojo kalbėjimo menas yra itin svarbus. „Videokūrybos ir medijų studentai iš esmės visų studijų metu ir mokosi judančiu vaizdu papasakoti istorijas. Kūrybinių industrijų studentai studijuoja šį dalyką, nes istorijų pasakojimas yra įvairiausių renginių, televizijos laidų, dažnai parodų, muziejų ekspozicijų pamatinis elementas. Skaitmeninės komunikacijos bei Marketingo ir reklamos kūrybos studentai ruošiasi efektyvų istorijų pasakojimo įrankį taikyti įmonių komunikacijoje, viešuosiuose ryšiuose, rinkodaroje, reklamoje.
Galiausiai po keturias dienas trukusios didžiausios Europoje „Storytelling“ konferencijos, kuri kitąmet įvyks Vengrijoje, visi dalyviai susipažino su Vilniaus miestu. Konferenciją organizavo FEST vykdomasis komitetas ir valdyba, bendradarbiaudami su priimančia organizacija, Socialinių mokslų kolegija.
Giedrės Vaicekauskienės publikacijos:
- Vaičekauskienė, Giedrė. Populistinė retorika kaip politinis pasirodymas internete // Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai, 2022.
- Vaičekauskienė, Giedrė; Černikovaitė, Miglė; Paškevičius, Raimondas. Identity narratives of Lithuanian academic youth in the digital age // Societal interactions: rethinking moodern issues: international scientific conference, December 9th, 2021, Lithuania: Klaipėda: abstrcat book. Klaipėda : Socialinių mokslų kolegija, 2021.
- Lukauskaitė, Liveta; Vaičekauskienė, Giedrė. Grafičių subkultūra: riba tarp gatvės meno ir vandalizmo // Verslo ir teisės aktualijos=Current Issues of Business and Law. Klaipėda : Socialinių mokslų kolegija. 2021, Nr. 1, p. 112-125.
- Vaičekauskienė, Giedrė. Politinė retorika socialinėje sąveikoje: I. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla. 2018, Nr. 3 (91), p. 96-138.
- Vaičekauskienė, Giedrė. Politinio lyderio retorika: nuo senovinės agoros iki elektroninės demokratijos = The rhetoric of a polotical leader: from the ancient agora to electronic democracy // Informacijos mokslai : mokslo darbai = Information sciences : research papers. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla. 2018, t. 81, p. 146-162.
- Vaičekauskienė, Giedrė. Lietuvos politinių lyderių retorikos savirefleksijos: 2015 metų tiesioginių merų rinkimų atvejis = Rhetorical self-reflections of Lithuanian political leaders: the case of direct elections for mayor of 2015 // Regional formation and development studies : journal of social sciences. Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla. 2016, no. 2 (19), p. 137-152.
| Konferencija | Data | Vieta | Dalyvių skaičius |
|---|---|---|---|
| FEST "Storytelling" konferencija | Birželio 1-4 d. | Vilniaus Socialinių mokslų kolegija (SMK) | Virš 80 |
tags: #giedre #vaicekauskiene #socialiniu #mokslu #kolegija