Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukę į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Tai pirmieji bandymai suteikti socialiniams darbuotojams galimybę tobulėti profesinėje srityje.
Etika ir Moralė
Specialistai iki šiol ginčijasi, ar etika iki šiol apima visą žinių apie moralę kompleksą, ar ribojasi tik moralinės privalomybės, moralinių imperatyvų (liepimų, reikalavimų) formavimu ir teigimu. Jeigu etika pripažįstama mokslu, tai ji moralinius reiškinius turi nagrinėti objektyviai, neutraliai, bešališkai. Etika - mokslas, tiriantis moralę; žmonių elgesio normų visuma. Todėl etika, kaip tam tikra žinių sritis, yra mokslas, o moralė - jos tyrimų objektas.
Dažnai vietoj moralės vartojama dorovės sąvoka. Skiriasi šios sąvokos tik tuo, kad moralė - tarptautinis žodis, lietuviškai reiškiantis dorovę. Moralė - objektyvi, bendra, visuomeninė, o dorovė - subjektyvi, individuali to paties reiškinio pusė. Dorovė kaip visų žmonių dvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio elgesio pamatas.
Etikos dalykas - tai idėjos apie būtinybę, gėrį ir blogį, moralės principai bei elgesio normos, žmogaus pašaukimas ir jo gyvenimo prasmė. Socialinė etika - etikos sritis, nagrinėjanti žmonių grupių, visos visuomenės, tautų ir pasaulio bendruomenės elgesį, aiškinanti, kaip grupės elgiasi bendraudamos tarpusavyje, su kitomis visuomenėmis ir tautomis, su gamta ir gyvūnais, su atskiru žmogumi - vyru ar moterimi, vaiku, senu, neįgaliu, pavaldiniu, viršininku ir pan.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo etikos kodeksas
Kasdieninėje kalboje dažnai girdime sakant: moralu - nemoralu - amoralu, gera - bloga, dora - nedora ir pan. Taikant psichologinį-medicininį normos kriterijų, tinkamu laikomas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą - komforto būseną, nepaisant to, ar šis elgesys yra dažnas, ar retas, ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Etinis normos kriterijus akcentuoja ne tam tikro elgesio formų pasireiškimo dažnį, bet tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas arba moralinius teiginius.
Vertybės ir Etikos Kodeksai
Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Juose rašyta, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje.
Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes. Jam bus sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas. Tačiau nepaneigdamos į savo asmeninių vertybių profesionalas turėtų atsižvelgti į vertybių skirtumus ir būti tolerantiškas kitokias asmenines vertybes turintiems žmonėms. Tai - seneliai. Jų patirtis labai didelė, jie turi aiškią nuomonę visais gyvenimo klausimais.
Abstrakčios ir konkrečios vertybės
Vienas iš galimų vertybinių apmąstymo būdų yyra apversto trikampio grafikas. Platusis trikampio galas atspindi bendrąsias, abstrakčias, tolimąsias vertybes, o siaurasis trikampio galas rodo specifines, konkrečias, artimąsias vertybes. Jei vertybės rodytų darbo kryptį, turėtume imti abstrakčias koncepcijas ir pritaikyti jas konkrečiai situacijai. Nuo bendro prie konkretaus mes galime pereiti keldami klausimą “kaip?”. Klausimas “kodėl?”, kuriuo siekiama veiksmų paaiškinimo, pastūmėtų mus nuo konkretaus prie abstraktaus.
Teisingumas, Meilė ir Laisvė
Teisingumas yra viena iš žmonių prigimties realizavimo formų, rodo jų gyvenimo veikimo būdą, santykius. Teisingumas yra labiau privatus, moralinio pobūdžio, labiau priklauso nuo paties žmogaus asmeninio apsisprendimo, jo geros valios, turi būti paisoma viešųjų institucijų. Neteisingumas atsiranda todėl, kad viešieji socialiniai reikalai nėra teisiškai sutvarkyti arba nepaisoma įstatymų.
Taip pat skaitykite: Profesinė atsakomybė socialiniame darbe
Teisingumui įgyvendinti priimta 1948m. Teisingumui nėra nei stiprių, nei silpnų, nei didelių, nei mažų žmonių. Lygybės statusas yra sąlyga teisingumui įgyvendinti. Todėl teisingumas yra svarbiausia etikos norma. Ir socialiniam darbuotojui labai svarbu paisyti šių įstatymų, nes savo darbe susiduria nuolat.
Meilė - nuoširdžiausia, patvariausia, visą asmenybę apimanti emocija, kylanti iš švelnumo, bendravimo poreikio ir patirties. Visų meilės bruožų susuminėti neįmanoma. Tikriausiai geriausiai meilę apibūdino prieš 2000 m. šv. Paulius: „ meilė kantri, maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Laisvė žmogui reiškia jo veikimo būdą, galimybę pagal savo apsisprendimą ir pasirinkimą veikti, dalyvauti gyvenime. Laisvė socialiniame gyvenime yra kintanti, skirtinga ir įvairi: judėjimo, įsitikinimų, informacijos, kalbos, spaudos, mokslo, laisvė reikšti savo nuomonę ir kt.
Socialinė šių dienų kova - tai ne tik kova dėl ekonominės gerovės, kaip įprasta sakyti, kova už būvį, bet ir dėl žmogaus orumo, žmogiškųjų vertybių pripažinimo, vietos dvasiniame gyvenime, pagarbos ir meilės. Taigi, kovojant galima siekti ir humaniškų ir nehumaniškų tikslų.
Kompetencija Socialiniame Darbe
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.
Taip pat skaitykite: Slaugos etikos apibrėžimas
Svarbiausia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatura ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties.
B. R.Comptonas ir B. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių, įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias.
Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją. Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga.
Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių.
Įgūdžiai pagal R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. L. C. Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką.
Socialiniai darbuotojai Lietuvoje
Vieniši, senyvo amžiaus žmonės sunkiai išsiverstų be socialinių darbuotojų, dar vadinamų lankomosios globos darbuotojais. Ir tarp jų yra įvairiausių žmonių. Ypač sunki dalia tų, kurie dirba miesteliuose ir kaimuose. Norėdami aplankyti savo globotinį, pėsčiomis ar dviračiu jie sukaria ne vieną dešimtį kilometrų. Socialinių darbuotojų darbe - nemažai įvairiausių problemų bei nesklandumų.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje 2002 metų pradžioje buvo 6 902 regėjimo negalę turintys žmonės. Iš jų darbingo amžiaus - mažuma. Net 4 161 narys - senyvo amžiaus. Vadinasi, tarp mūsų sąjungos narių - beveik du trečdaliai senelių - 60,3 proc. Pagal 1996 metų sausio 1 dienos duomenis, vienišų - beveik tūkstantis. Kiekvienais metais jų daugėja. Daugiausia tokių gyvena Vilniuje ir Panevėžyje.
Šiais žmonėmis rūpinasi įvairios valstybinės, visuomeninės, privačios įstaigos bei organizacijos. Visose respublikos miestų savivaldybėse įsteigti socialinės rūpybos centrai. Jų tikslas - padėti nepasiturintiems gyventojams. Socialinės rūpybos centrai koordinuoja miestų seniūnijų socialinę veiklą: rūpinamasi ne tik miestiečiais, bet ir kaimo gyventojais. Jeigu žmogus vienišas ir negali savarankiškai tvarkytis, kreipiasi pagalbos į šiuos centrus. Senelį pradeda globoti socialiniai darbuotojai. Vienas socialinis darbuotojas globoja 8-10 vienišių. Taigi darbo daug, o atlyginimai maži. Per savaitę reikia du kartus iš parduotuvės atnešti maisto, prireikus nupirkti vaistų, sumokėti už butą.
tags: #etikos #aspektai #su #pagyvenusiais #socialiniame #darbe