Neįgaliojo vežimėlis - tai priemonė, suteikianti judėjimo laisvę žmonėms, turintiems judėjimo negalią. Tačiau, nepaisant šios pagalbos, neįgalieji Lietuvoje susiduria su daugybe iššūkių, pradedant transporto prieinamumu ir baigiant diskriminacija įdarbinant bei nuomojant būstą.
Transporto problemos
Viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria neįgalieji, yra transportas. Nors situacija po truputį gerėja, transportavimo paslaugų vis dar trūksta.
Vilniuje veikia unikalus socialinio taksi projektas, finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Jis padeda neįgaliesiems nuvykti į gydymo įstaigas, socialinės paramos centrus ir susitvarkyti dokumentus. Tačiau vienos mašinos tikrai per mažai, ypač vasarą, kuomet važiuoja į neįgaliųjų stovyklas.
Sostinėje labai didelė problema, kuomet žmogus yra gulintis ir gyvena ketvirtame penktame aukšte be lifto - jį reikia nunešti į apačią, nuvežti į reikiamą vietą, paskui vėl parvežti ir užnešti į viršų. Tokie žmonės turi patys susirasti, kas juos nuneš iki automobilio ir kas parveš į namus.
Judėjimo negalią turintiems žmonėms, tai yra sėdintiems ratukuose, visuomenis trasnportas miestuose traktuojamas kaip prieinamas. Valdžia paskutiniuoju metu perka žemagrindį transportą, bet dažnai nesutvarko infrastruktūros šalia, pavyzdžiui, stotelių. Problemų kyla ir dėl vairuotojų kultūros.
Taip pat skaitykite: Sapno aiškinimas: žmogus vežimėlyje
Pastarieji, pamatęs žmogų neįgaliojo vežimėlyje, dažnai net ir nesustoja, nežino, kaip su juo elgtis, - pastebi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. Labai retai ratukuose sėdintys žmonės mieste naudojasi visuomeniniu transportu.
Liūdniausia situacija su tarpmiestiniais autobusais. Lietuvoje nėra nė vieno tarpmiestinio autobuso, kuriuo galėtų važiuoti žmogus „ratukuose“. Jį tampo kaip maišą.
Kai kurios nevyriausybinės organizacijos vežioja neįgaliuosius į dienos centus. Visą laiką transportas būna ant ratų. Bet jis sensta ir įsigyti naujo nėra taip paprasta.
Maltos ordino Lietuvoje generalinis sekretorius Eitvydas Bingelis sako: „Pritaikėme projektą remdamiesi Vokietijos patirtimi, kur sveikatos apsaugos sistema garantuoja žmonėms nuvykimą į pagrindines vietas, pavyzdžiui, gydymo įstaigas. Gydytojas gali iškviesti pavežėjimo transportą, kuris žmogų nemokamai paima ir atveža iki ligoninės ar ambulatorijos".
„Praėjusiais metais ir mes pradėjome vykdyti dvigubą pavežėjimą. Mūsų savanoriai ir darbuotojai paima žmogų iš vietos. Tuomet bandome jį nunešti iki automobilio ir nuvežame iki taško - į ligoninę, oro uostą ar stotį. Netgi susiduriame su situacijomis, kuomet vyresnio amžiaus žmogus guli slaugos ligoninėje, jį išrašo ir jis turi važiuoti į kitą miestą, bet nebeturi transporto, su kuriuo galėtų grįžti“.
Taip pat skaitykite: Išsėtinės sklerozės priežastys
Per trejus metus planuojama nupirkti šešiasdešimt mikroautobusų, pritaikytų neįgaliesiems vežti, ir juos perduoti neįgaliųjų asociacijoms. Šie automobiliai pagal panaudos sutartis turėtų būti perduoti neįgaliųjų organizacijoms, kad jos teiktų nuolatines transporto paslaugas - vežtų neįgaliuosius į ugdymo, mokymo, lavinimo, užimtumo, reabilitacijos centrus ir tarnybas, darbo vietas.
Įdarbinimo iššūkiai
Ne ką mažiau svarbi problema - įdarbinimas. Saulė iš Šalčininkų rajono, turinti vos 20 proc. darbingumą, susiduria su nuolatiniais atsisakymais įsidarbinti.
„Tiesą sakant, man tiktų bet koks darbas, svarbiausia, kad priimtų, tačiau neigiami atsakymai jau varo į neviltį. Bandžiau ieškoti ir paprastesnio, tačiau mano sielai artimo darbo gyvūnų prekių parduotuvėse ar tapti aukle, tačiau ir ten nepriėmė, nes esu su negalia, nes sėdžiu vežimėlyje“,- pasakoja Saulė.
Darbdaviai, paklausę, kiek procentų mano darbingumas, tik pagūžčiodavo pečiais ir prašnekdavo apie brangiai kainuojantį darbo vietos pritaikymą, apie sunkią adaptaciją ir nenorą rizikuoti, vienos įmonės personalo skyriaus darbuotoja yra netgi išlydėdama prasitarusi - su tokia negalia niekur nepritapsi.
Dirbančių neįgaliųjų asociacijos (DNA) atstovė Simona Kunigonytė teigia, kad tokių istorijų netrūksta. „Diskusijų apie neįgaliųjų įdarbinimo sistemos pokyčius Lietuvoje daug, tačiau konkrečių problemos sprendimo būdų - stinga".
Taip pat skaitykite: U. Kiguolio transformacija
Pasak jos, tokių žmonių kaip Saulė gyvenimo istorijos Lietuvoje jau tapo rutina, todėl į jas reaguojama atsainiai. Bet kokia negalia mūsų visuomenėje vis dar yra stigma.
Vis daugiau neįgaliųjų imasi smulkiojo verslo. Tą skatina Darbo biržos programos, kuriose jie gauna ne tik profesinių, bet verslo pradmenų žinių. Neįgalieji renkasi siuvėjų, pynėjų, kompiuterių technikų, net auksakalių profesijas bei pagal šias specialybes sėkmingai dirba namuose. Tik vienas kitas neįgalusis dirba įmonėse.
Būsto prieinamumas ir diskriminacija
Saulės teigimu, norint pradėti gyventi savarankiškai ir ieškant buto nuomai, galima sakyti, patyrė šoką. Butų, kurie pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia, nuomos kaina prasideda nuo 300 Eur, o nepritaikytų - nuo 150 Eur.
„Kartais pajuokauju, kad reiktų visiems neįgaliesiems susivienyti ir ant kiekvieno pastato klijuoti lipdukus, su užrašu „Įrenkite liftą“ arba „Pritaikykite įėjimą visiems".
Iniciatyvos ir pozityvūs pavyzdžiai
Nepaisant iššūkių, yra ir pozityvių pavyzdžių. 45 metų palangiškė Vilija Pociutė, jau 22 metus sėdinti invalido vežimėlyje, dirba instruktore Palangos reabilitacijos ligoninėje, lanko verslo pradmenų kursus bei svajoja apie nuosavą butą.
Vilija savo likimo draugus moko, kaip kristi iš invalido vežimėlio nesusižalojant, kaip nugalėti save ir nuvažiuoti į kavinę ar diskoteką, kaip išlaikyti puikią fizinę formą. Į Palangos reabilitacijos ligoninę patenka ką tik traumos ar negalios ištikti žmonės, kuriems sėdėjimas vežimėlyje - naujiena. Jiems geriau, kad moko toks pat žmogus.
Lietuvoje neįgaliųjų gyvenimas vis gerėja. Valstybė tam skiria vis daugiau dėmesio. Mums sudarytos galimybės pramogauti: dalyvauti stovyklose, lankytis svečiose šalyse, keliauti po Lietuvą. Neįgaliųjų integracija jau ne "popierinė", o reali. Neįgaliesiems beliko peržengti savo mąstymo barjerus.
Vilniuje yra unikalus dalykas - socialinio taksi projektas, kuris yra finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Mes padedame neįgaliesiems nuvykti, parvykti, pasiekti gydymo įstaigas, socialinės paramos centrus, susitvarkyti dokumentus. Galbūt girtis labai nereikėtų, bet situacija yra geresnė nei kituose miestuose. Jeigu šių paslaugų poreikis ateityje didės, turėsime į tai atkreipti dėmesį ir paskirti didesnį finansavimą plėtojant tokius projektus kaip socialinis taksi.
Asistentinis taksi
Mindaugas Stanevičius ir Vaidas Kuliauskas, du draugai, sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose, įkūrė „Asistentinį taksi“. Idėja atėjo iš patirties. Esame susidūrę su problema, kai reikia kur nors važiuoti. Paprasčiausia situacija. Išsikvieti greitąją, ji tave nuveža į ligoninės priėmimo skyrių. Namo, vaistų prileistas, negali grįžti. Tada kreipiesi į greitąją pagalbą, kad padėtų, bet ji gali tik tada, kai automobilis atsilaisvins.
Reikia registruotis iš anksto. Turi pasiskambinti, sutarti valandą, dieną. Todėl ir nusprendėme, kad reikia tokios paslaugos, kad sunku judėti neįgaliam žmogui, ypač tam, kuris juda vežimėliu.
Yra vežėjai, kurie veža, bet kainos… Iš rajono į polikliniką nuvažiuoti - 40 eurų. Kainos nėra adekvačios, įvertinus dar ir tai, kokias pajamas gauna neįgalieji.
Reikėjo įsigyti automobilį, jį pritaikyti. Šiuo metu turime vieną automobilį ir svarstome apie kitą. Tai buvo mūsų pačių santaupos. Automobilį vairuoju aš, o Vaidas dirba dispečeriu. Turime asistentą. Jis apmokytas, kaip elgtis su visų negalių žmonėmis. Pavyzdžiui, jei žmogus sako, kad jis pats įvažiuos, tai nesiūlyti pagalbos.
Norime iki rudens įsigyti daugiau automobilių. Mes startuoliai (juokiasi). Bet žmonės turi ir kitų poreikių. Ne tik grįžti iš ligoninės. Ar į teatrą, ar į kiną išvykti.
Priklauso nuo taksi įmonės, kurią kvietiesi, bet būna, kad jei pasakai esąs su vežimėliu, iš karto pakelia tarifą. Aš pats esu išbandęs daugiau kelionių, man pačiam lengviau persėsti. Mes gal atrodome visi, sėdintys vežimėlyje, vienodi žmonės. Bet kai įsigilini - visi esame skirtingi.
Norėjosi veiklos, norėjosi susikurti sau darbo vietą, kažką gero padaryti ir kitiems žmonėms, taip pat norėjosi judėjimo laisvės. Investavome ir nežiūrime, sugrįš pinigai, ar ne. Aš mėgstu knygas skaityti, būna, kad biliardą pažaidžiu. Patinka adrenalinas. Teko šokti parašiutu.
Aš rankas judinu, pirštus taip pat, bet jie nėra stiprūs. Kai geresnis oras, stengiuosi kuo daugiau į lauką išvažiuoti, į žvejybą nuvažiuoti. Žiemą juk prisisėdi namuose. Nes kai sniegas - mums, judantiems su ratukais, problema. Nebent į mašiną ir į parduotuvę, į svečius.
Kadangi aš buvau vaikas ir po traumos buvau labai silpnas, tad susitaikyti su tuo man nepavyko ilgą laiką. Gal kokį dešimtmetį nesugebėjau priimti to, kad esu neįgalus.
Man nereikėjo spėlioti, kad dar vaikščiosiu. Žinojau, kad ne. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Namuose gal 3-4 metus buvau užsisėdėjęs. Paskui atsirado tokių pačių draugų. Vienas išvažiavimas, kitas… Tada pamatai, kad yra tas pats gyvenimas, viską galima daryti - važiuoti, laisvalaikį praleisti gerai, linksmai.
Monikos Ošmianskienės patirtis
Baimė susitikti pažįstamus, gėda išeiti į parduotuvę ir slaptas gyvenimas - taip savo savijautą neįgaliojo vežimėlyje apibūdina Vilniaus tarybos narė Monika Ošmianskienė.
„Man ilgą laiką buvo gėda, kad mane pamatys. Sunkiau vaikščiodama dingau iš socialinio gyvenimo, o anksčiau buvau labai aktyvi. Su vežimėliu man reikėjo ilgą laiką susibendrauti, priprasti prie jo. Pirmieji išėjimai buvo labai sunkūs. Sutemsta, tada jau siūlau važiuoti į tolimesnę parduotuvę, kur mažiau žmonių <...> Susitikti su senais pažįstamais buvo sudėtinga, nes jie nežinojo. Kai susitinki akis į akį, jie išpučia akis, tu irgi nežinai, ką daryti, todėl prasilenkiate ir apsimetate, kad viena skito nepažįstate. Nes taip net lengviau. Tokį pasislėpusį gyvenimą ir gyveni“,- pasakojo M. Ošmianskienė.
Antano Sabaičio istorija
Antanas Sabaitis, patyręs sunkią traumą parkūro treniruotės metu, pasakoja apie savo reabilitacijos kelią. „Dariau tą lemtingą atbulinį salto, nes norėjau patobulinti techniką. - Tačiau šuolis nepasisekė... Netgi nesuprantu kodėl... Gal neišmečiau pakankamai plačiai rankų, gal kūnas susilenkė ne taip, kaip reikėjo, nežinau... Tačiau po šuolio nusileidau ne ant kojų, o ant sprando. Vos nukritus, iškart pajutau, kad visas kūnas nutirpo, o po to tarsi nusileido kažkur po žeme".
Atsibudęs po operacijos su savo nauju kūnu, supratau, kad negaliu nieko, netgi kvėpuoti. - Kvėpuodavau tik su dirbtinio aparato pagalba, kalbėti negalėjau, gerklėje buvo trachostoma. Galėjau ištarti žodžius pašnibždomis ir tik su didelėmis pastangomis. Kiekvienas žodis kėlė skausmą.
Po 50-ies dienų reabilitacijos Kauno ligoninėje, Antanas buvo perkeltas į Palangos reabilitacinę ligoninę. Čia jis pradėjo mokytis elementarių įgūdžių, kurių svarbiausias buvo - išmokti pačiam pavalgyti.
Nejaučiau rankų ir pirštų, todėl negalėjau pats valgyti, - tyliai kalba vaikinas. - Iš pradžių mane maitino slaugytojos, o po to uždėjo specialų įtvarą ant rankos ir turėjau pats valgyti. Tvarka buvo griežta - nesugebėsi pats pavalgyti - liksi alkanas. Valgydavau aš tą sriubos dubenėlį kokią valandą, apsidraskydamas ir apsipildamas. Į burną patekdavo tik nedidelė sriubos dalis, tačiau žinojau, kad kito kelio nėra - privalau išmokti valgyti, nors ir nejausdamas rankų ir pirštų.
Kitas didelis iššūkis jam buvo išmokti pačiam atsisėsti lovoje. Pirmieji keli šimtai kartų tai padaryti buvo nesėkmingi - jis iškart apalpdavo. Tačiau vaikinas nepasidavė, bandydavo atsisėsti kasdien, po daugelį kartų. Galiausiai jo kūnas pasidavė atkaklioms pastangoms ir jis jau nebealpdavo.
Kadangi naktimis negalėdavau užmigti, man atnešdavo muzikos įrašų ir uždėdavo ausines, - prisimena vaikinas. - Tačiau jeigu tik nors kiek pasisukdavau lovoje, ar trumpam užsnūsdavau, ausinės nusmukdavo ir jau nebegalėdavau pats jų užsidėti. Taip pat negalėjau paspausti mygtuko, kad pakviesčiau slaugytoją, nes nevaldžiau pirštų.
Neįgaliųjų stovyklos suvaidino ypač svarbų vaidmenį mano gyvenime, - dalinasi mintimis jaunuolis. - Čia suvažiuoja tie, kurie turi panašią patirtį, kurią turiu aš, praėję panašų kelią. Jų patarimai man yra neįkainojami. Patirtis, kurią įgijau pabuvęs pirmoje „Move it“ stovykloje atvėrė man kelią į naujus įgūdžius ir patirtis, suteikė pasitikėjimo savimi ir drąsos.
Pasak Antano, vien pamatymas, kaip kiti panašias traumas patyrę neįgalieji puikiai valdo vežimėlį, nebijodami važiuoja juo į miestą, vairuoja mašiną, tiesiog suteikė jam sparnus. Ypač jam padėjo savo patarimais neįgalūs stovyklos instruktoriai, kasdien darydavę tai, apie ką jaunuolis galėjo tik svajoti.
Grįžęs iš „Move it“ stovykos, ryžausi prisitaikyti automobilį naujam kūnui ir vėl pradėti vairuoti, susiradau darbą kompiuteriu nuotoliniu būdu. Taip pat nusprendžiau atnaujinti mokslus ir įstojau į KTU (Kauno Technologijos Universitetą), rugsėjo mėnesį važiuoju į Kauną mokytis, gyvensiu bendrabutyje.
Gavęs sunkią traumą žmogus turi pasirinkti - ar susitaikyti su nauja padėtimi, nuleisti rankas ir visą gyvenimą būti našta kitiems, ar atkakliai siekti, atrodo, neįmanomų dalykų. Jeigu po traumos, kai pats negalėjau netgi kvėpuoti savarankiškai, man kas nors būtų pasakęs, kad po kiek laiko (mano atveju, tai užėmė keletą metų sunkaus darbo ir treniruočių) galėsiu važinėti automobiliu, turėsiu darbą ir mokysiuosi universitete - būčiau tik liūdnai nusišypsojęs, tačiau dabar visa tai turiu ir sieksiu dar daugiau.
Esu įsitikinęs, kad toks kelias padėtų ir daugeliui kitų įveikti, atrodo, neįmanomas gyvenimo kliūtis.
Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose vyks jau ketvirtoji maltiečių stovykla „Move it“ į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių, panašių, kaip Antanas. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį) tiek psichologiškai.
Stovykloje vyks daugybė specializuotų treniruočių ir konsultacijų, siekiant per 10 dienų maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti didžiulę psichologinę krizę.
Jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.
Sandros Buklienės istorija
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto lektorė Sandra Buklienė pasakoja: „Patekau į eismo įvykį būdama abiturientė, praėjus vos keletui dienų po šimtadienio. Gavau sunkią kaklo traumą, kurios metu buvo pažeisti kaklo C5,C6,C7 slanksteliai. Po šių slankstelių pažeidimo žmogus yra paralyžiuojamas, jis negali jausti savo kūno nuo pečių iki pat pėdų galiukų, gali jausti tik kaklą ir galvą".
Kaip ir daugeliui patyrusių tokį baisų likimo smūgį, Sandrai buvo be galo sunku susitaikyti su mintimi, kad daugiau nebevaikščios, tačiau skaudžiausia jai buvo matyti, kaip pergyvena artimieji. Mama nuo jos nesitraukė nei per žingsnį, nei dieną, nei naktį.
tags: #esu #invalido #vezimelyje