Erdvė nėra tuščias konteineris, ji yra socialinis darinys, formuojama socialinių santykių, juos išreiškianti ir atitinkamai struktūruojanti. Erdvė, kaip savo garsiajame veikale „Erdvės gamyba“ rašė Henri Lefebvre, nėra tuščias konteineris. Socialiniai santykiai ir erdvė produkuojami ir reprodukuojami vieni per kitus. Apie socialinę erdvę galima kalbėti valstybės ar miesto lygmeniu, susiaurinti iki konkretaus pastato ar viešosios erdvės, buto interjero.
Miesto viešoji erdvė plačiausiai suvokiama kaip vieta, kurioje kiekvienas bet kokios lyties, rasės, tautybės, amžiaus ar socialinio sluoksnio pilietis gali mėgautis sambūviu su kitais žmonėmis, atstovauti kolektyviniam ir bendram interesui, nenustelbdamas ar nenaikindamas jo įvairovės. Žvelgiant į miesto viešąsias erdves socialiniu, kultūriniu požiūriu, jos suvokiamos kaip kultūros objektai, kuriuos formuoja žmogaus išraiškos laukas (architektūra, infrastruktūra), žmogaus elgesio būdas (įvairios subkultūros) arba reikšmės kūrimas (normos, vertybės, reikšmės, visuomeniniai aspektai).
Erdvės, planai ir socialiniai santykiai
Sugalvota erdvė reprezentuoja, sudaro galimybes, formuoja tam tikrus santykius, veikimo, judėjimo, elgesio būdus. Visų pirma į architektūrą galime pažvelgti per sugalvotos erdvės prizmę. Tai žemėlapiai, maketai, architektūros stiliai, urbanistiniai planai, butų išklotinės daugiabutyje, auditorijos ir klasės mokymo įstaigose, bibliotekų interjerai. Ši sukurta erdvė išreiškia erdvės kūrėjų vizijas, kurias galima klasifikuoti: siekiamos sąveikos, siekiamos atskirtys, tvarkos bei estetikos apibrėžtys (kurios visada socialiai konstruojamos).
Planas išreiškia morfologinę erdvės dimensiją, t. y. erdvė suvokiama kaip konfigūracinė sistema pagal dalių santykį tarpusavyje. Jis apibrėžia santykius, paskirstydamas erdves, paskirstydamas per erdvę ir paskirstydamas erdvėse. Paskirstymas erdvėje nusako, kaip žmonės ir objektai bus lokalizuoti erdvėje, taip formuojant jų santykį. Erdvinis santykis tarp jų išreiškia bei nukreipia ir socialinių santykių prielaidas (izoliaciją, susidūrimą, prasilenkimą, kontrolę).
Paskirstymas per erdvę kreipia judėjimo srautus. Toks paskirstymas apibrėžia, kur pastate bus daugiausia judėjimo, kur bus galimybė sąveikai, susidūrimams tarp žmonių, o kur ji bus ribojama, kurios vietos bus ramiausios ar joms bus būdinga aukščiausio lygmens kontrolė. Pvz., pralaidi struktūra, daug judėjimo iš vienos erdvės į kitą galimybių, daug ryšių tarp erdvių, kelių nueiti į tą pačią erdvę, išsklaidys kontrolę. Linijinėje struktūroje, kurioje reikia pereiti daug erdvių, kad patektumei į tam tikrą erdvę, bus būdinga didelė kontrolė.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Ribos, planas ir socialinė sąveika
Planas sukuria ribas. Riba, kaip rašė vienas miesto sociologijos pradininkų ir sociologijos klasikas Georgas Simmelis, yra erdvėje išreikštas socialinis faktas. Vėliau ribos tematika išplėtojama erdvės sintaksės teorijoje - riba formuoja santykį, buvimą greta ir abipusį tokio buvimo greta (ne)suvokimą, kuris sudaro prielaidas sudėtingoms socialinių sąveikų įvairiose erdvėse konfigūracijoms.
Tačiau negalima vienareikšmiškai tapatinti uždarų erdvių su kontrole, o atvirų su laisve. Planas nėra vienareikšmiškai susietas su poveikiu ir architektūros kuriama prasme. Atvira erdvė gali ženklinti, simbolizuoti laisvę, bet tokios praktikos gali nebūti. Ji gali nepasitarnauti naudotojų interesams, nes planas, morfologinė arba konfigūracinė erdvės dimensija sąveikauja su kultūrinėmis veiklų, įgyvendinamų jame, formomis.
Patyrimas, estetika ir funkcionalumas
Diskusijos apie architektūrą dažnai siejamos su vizualiuoju architektūros aspektu - pastato forma, reprezentacine simbolika, originalumu, išskirtinumu. Pastato vizualumas - tai simbolinės raiškos sfera. Jis gali išreikšti politinę galią, kolektyvinius socialinius tapatumus, architektūrines madas, tapti preke prasmių rinkoje (kaip įspūdinga, bet prasmės pristinganti ikoniškoji architektūra) ar architekto užmačias, perteikiamą žinią.
Walteris Benjaminas skiria optinę - vizualią ir taktilinę patirtis. Architektūra, pasak jo, yra viena tokių meno formų, kuri patiriama ne tik ar visų pirma ne vizualiai, žvelgiant kontempliuojančiu žvilgsniu, bet taktiliškai, per kasdienį naudojimą. Į pastatus neužtenka žvelgti vizualiai, svarbu skirti dėmesį naudojimo, patyrimo dimensijai, žmonių, veiklų ir socialinių santykių visumos pastate suvokimui.
Estetika architektūroje veikia keletu dimensijų. Ji išreiškia socialinio sluoksnio, į kurį yra orientuota, stilistines preferencijas. „Geras skonis“ nėra objektyvi duotybė. Jis išreiškia tam tikro socialinio sluoksnio preferencijas, atitinkamai gali atstumti tuos, kuriems nėra priimtina. Setha Low rašo apie „viskas dailu“ (everything’s nice) estetiką, skirtą nepageidaujamiems visuomenės nariams išstumti.
Taip pat skaitykite: Vaikų žaidimų aikštelė kieme
Taktilumas, garsas ir erdvės ritmika
Patyrimo dimensijos sudaro prielaidas erdvės fenomenologiniam potyriui. Tai ir pačios struktūros, ir materialumo poveikis: slegiantis, įkvepiantis, primenantis, sukuriantis išgyvenimus per jos taktiliškumą, kvapą, spalvą. Erdvinė ritmika - svarbus potyrio aspektas: atviros ir uždaros, didelės ir mažos erdvės. Jos skirtingai patiriamos, ir skirtingai organizuoja sąveikas ir elgseną.
Atskiro teksto reikalautų architektūros ir garso santykio aptarimas. Akcentuojant vizualinį dėmesį architektūrai gali būti nepakankamai įvertinama tai, kad žmonės, judėdami ir būdami erdvėse, yra ne tik vizualios, bet ir skleidžiančios garsą būtybės! Tad pastato funkcionalumas turėtų būti traktuojamas plačiau ir labiau niuansuotai negu pagrindinės paskirties apibrėžtis.
Erdvinės praktikos, naudojimas ir reinterpretacija
Erdvės reprezentacijos ar sugalvotą erdvę galima analizuoti keliomis dimensijomis, pvz., reprezentacijos, plano, erdvės estetikos. Erdvė veikia suponuodama tam tikrus jos naudojimo būdus, nurodančius specifines judėjimo trajektorijas; santykius tarp naudotojų; santykius su objektais - lūkesčius elgesio toje erdvėje atžvilgiu ir lūkesčius objektų naudojimo atžvilgiu.
Savaime suprantamus erdvės naudojimo būdus Lefebvre pavadina erdvinėmis praktikomis. Erdvinės praktikos beveik visada nesąmoningos. Erdvinės praktikų ir išgyventos erdvės apibrėžtys leidžia išskleisti sudėtingą paklusimo ir transformavimo santykį, būdingą naudotojų santykiui su erdve. Į pastatą galime pažvelgti kaip į pasakojimą. Jo prasmė yra siūloma erdvinės sistemos - kokią istoriją, kokį judėjimą, kokią socialinę tvarką ji suponuoja.
Tačiau architektūros autoriaus intencijos ir kūrinio suvokimas, išreikštas per naudojimą, yra susieti interpretacijos proceso. Michelis de Certeau pabrėžia, kad naudotojai, skaitytojai, nėra pasyvūs, jie - kūrybingi. Jie kuria iš to, kas „pasitaiko po ranka“, naudodamiesi sistema: „skaityti - tai klaidžioti/keliauti per pateiktą sistemą.“ Taip ir architektūros atžvilgiu - architektūros „skaitytojai“ palieka žymes ir gali ją perkurti.
Taip pat skaitykite: kaip socialinė aplinka ir rasė veikia mūsų sveikatą
Viešoji erdvė kaip kultūros objektas ir dekonstrukcija
Miesto viešosios erdvės kaip kultūros objektai susiklosto palaipsniui, laikui bėgant miesto erdvė įgauna istorinę, socialinę, kultūrinę prasmę, kurią sukuria visuomenė. W. Griswold kultūros deimanto schema pasirinkta norint geriau atskleisti santykį tarp miesto erdvių kūrėjų bei visuomenės. Pagal kultūros deimanto schemą miesto struktūra atitinka socialinį pasaulį, miesto viešosios erdvės - kultūros objektą, kultūros objekto kūrėjas - architektas, o gavėjai - visuomenė.
Tačiau dažnai pasitaiko, kad miesto erdvių kaip kultūros objektų kūrėju tampa miesto bendruomenė arba suformuota miesto erdvė netampa kultūros objektu, nes yra nepriimtina gavėjui t.y. visuomenei. Miesto viešosios erdvės kaip kultūros objektai susiklosto palaipsniui, laikui bėgant miesto erdvė įgauna istorinę, socialinę, kultūrinę prasmę, kurią sukuria visuomenė.
Miesto viešųjų erdvių dekonstravimas - tai paieška šiuolaikinių, kitokių erdvinių prasmių, kurių galbūt nepastebi ne tik individas, bet ir patys miesto erdvių kūrėjai. Kuriant naujus objektus arba keičiant nusistovėjusią erdvių struktūrą, ardomos, išsklaidomos įprastos stereotipinės miesto viešųjų erdvių prasmės, sustiprinama kultūros objekto-miesto erdvių reikšmė. Dekonstrukcija suvokiama kaip antiteorija, kaip ankstesnių teorijų ardymo veiksmas.
Dekonstrukcijos klausimai ir reikšmės išsaugojimas
Nagrinėjant dekonstruotas miesto erdves kaip kultūros objektus kyla nemažai klausimų. Ar dekonstruota kaip kultūros objektas susiformavusi miesto erdvė nepraranda kultūros objekto indentiteto? Kokia susiformavusių miesto viešųjų erdvių dekonstravimo reikšmė ir prasmė socialinei bendruomenei? Fiziškai dekonstruojant kultūros objektą reikia išsaugoti miesto erdvės elementus, turinčius kolektyvines socialines reikšmes, taip esamas, bet nepopuliarus kultūros objektas performuojamas į tas pačias socialines reikmes turintį, bet kitaip atrodantį kultūros objektą.
Išsaugant kolektyvines reikšmes, bet pakeičiant pagrindinę kūrėjo suformuotą reikšmę kultūros objektas nepraranda savo statuso, nebent kūrėjo suformuota reikšmė yra ir kolektyvinė reikšmė. Kaip puikus sustabarėjusio kultūros objekto pavyzdys yra pačiame Vilniaus miesto centre merdinti Lukiškių aikštė. Daug kartų vykę ir nerealizuoti architektūriniai konkursai tik įrodo, jog Lukiškių aikštė, kaip miesto kultūros objektas yra prašviesinimo laukimo objektas.
Miesto viešosios erdvės socialinė reikšmė ir planavimo politika
Miesto viešoji erdvė ir jos formavimo(si) politika - galios ir erdvės santykio problematika - vienas esminių miesto sociologijos disciplinos klausimų, pradėtas kelti klasikinių socialinės ir kultūrinės geografijos sričių teoretikų H. Lefebvre, M. Foucault, E. Soja ir kt. Miesto urbanizacijos procesus visada lydėjo funkcionalizmas, besiremiantis vartojimo efektyvumu. Tokio planavimo rezultatai beveik visada koreguojami politiniais veiksmais ir būna priklausantys nuo valstybės ar miesto savivaldybės įtakos, tačiau šie veiksmai neatspindi įvairialypės miesto poreikių įvairovės ir sudėtingumo.
Planuojant didelius struktūrinius projektus, kiekviena operacija yra skirta tam tikram socialiniam segmentui, pirmenybė paprastai teikiama kelių infrastruktūrai, įvairiems užsakymo elementams ir investicijoms. Dėl painių urbanistių būsto ir viešųjų darbų, miesto viešosios erdvės, kaip potenciali miesto vertė yra pamirštos, šiandieninės viešosios politikos atskirtos ir darniai neįsiliejančios miesto stuktūros dalys.
Šis ribotas požiūris į viešąsias erdves nulėmė tokių miesto dalių suvokimą kaip paprastą tranzito zoną, arba kaip miesto oksigenaciją, pamirštant lemiamą vaidmenį, kad miesto erdvės yra socialinės sąveikos sankryžų elementai. Miesto erdvių socialinė reikšmė turi būti atstatyta naudojant naujus socializuotus planavimo principus, taikant racionalią urbanistinę koncepciją, kurioje žmogus yra fiksuotas ir nepamirštas kaip socialinis, kultūrinis vienetas, nuo kurio iš esmės priklauso socialinė terpė (sociumas).
Identitetas, globalizacija ir miestų konkurencija
Globalizacija ir jos poveikis vietiniam identitetui yra nepaneigiami. Ulrich Beck teigimu, globalizacija gali būti homogenizacijos procesas, kuris sustiprintų vietos tapatybę ir savybes. Vietos pripažinimas kaip vertinimo taškas pagrįstas vietinių ir globalių santykių perskirstymu. Miestai skatina save išsireikšti lokaliais ženklais, bendrais pasauliname kontekste, o globalizuoja savo identiteto unikalumą.
„Globaliniai didmiesčiai“ - tai paprastai daugiamilijoniniai miestai, tapę pasaulinės reikšmės finansų, prekybos, technologijų vystymo židiniais, natūraliais globalizacijos procesų valdymo centrais. Nors tik mažuma pasaulio miestų gali būti priskiriama „globalinių didmiesčių“ kategorijai, visi post-industriniai miestai yra priversti tomis pačiomis sąlygomis konkuruoti su „miestų rinkos“ žaidėjais ir kovoti dėl gerovės kūrimo išteklių.
Galima teigti, kad miestų padėtis globalinės rinkos kontekste yra tapati Bourdieu socialinių agentų padėčiai lauke. Jų užimama pozicija šiame lauke atspindi, kas diktuoja sąlygas, o kas jas priima, kas yra dominuojamieji ir dominuojantys. Ekonominis kapitalas nulemia turimas galimybes kovoti su socialinėmis problemomis, skatinti efektyvesnį miesto erdvių panaudojimą bei darnią plėtrą bei pritraukti trūkstamą ekonominį kapitalą iš išorės. Kultūrinis kapitalas apsprendžia demografinės miesto plėtros galimybes, miesto kaip gyvenamosios vietos patrauklumą, reikiamų ar trūkstamų žmogiškųjų išteklių pritraukimo būdus.
Simbolinis kapitalas, habitus ir miesto įvaizdis
Ketvirtoji Bourdieu išskirta kapitalo forma - simbolinis kapitalas, kurį jis pats apibrėžia kaip suteikiantį galią „konstruoti realybę“. Agentai, siekiantys tenkinti savo interesus ir įsitvirtinti dominuojančiose pozicijose tam tikrame lauke, disponuodami simboliniu kapitalu vykdo simbolines kovas dėl šio realybės konstravimo. Miestovaizdžio konstravimas - tai viena iš akivaizdžiausių sričių, kur politinės arba finansinės jėgos turi galimybę taikyti simbolinę prievartą milijonų miesto gyventojų atžvilgiu, struktūruodami, kurdami ir perkurdami - tiek vizualiuoju, tiek funkciniu požiūriu - erdvę, kurioje vyksta šių žmonių kasdienis gyvenimas.
Antros formos simbolinės galios panaudojimas globalinių miestų kontekste susijęs su „miesto įvaizdžio“ formavimo procesu. Miesto įvaizdžio formavimas ir diegimas tarptautinėje „miestų rinkoje“ turi vienintelį pagrindinį tikslą - didinti savo atstovaujamo miesto konkurencingumą. Miesto įvaizdžio kūrimo kampanija turi taikliai pozicionuoti ir „kategorizuoti“ miestą, priskirti jam patrauklias savybes, galbūt įgyvendinti tarptautinę paklausą tam tikrai „inovacijai“.
Pats Bourdieu apibūdina habitus kaip individui būdingą „savo vietos suvokimą“. Šį apibūdinimą galima būtų susieti ne tik su savo vietos suvokimu dinamiškoje socialinių santykių erdvėje, bet ir fizikinėje jos išraiškoje - mieste. Brėždamas mieste savo kasdienes trajektorijas, individas dažnai tai daro nesąmoningai, nekvestionuodamas savo elgesio predispozicijų ir įpročių, kuriuos nulėmė miestas.
Utopija, ekspermentas ir teisė į miestą
Henri Lefebvre iš miesto sociologų išsiskiria dideliu dėmesiu architektūrai ir urbanistikai. Pakeisti gyvenimą reiškia pakeisti erdvę, pakeisti erdvę - tai pakeisti gyvenimą, teigia Lefebvre. Lefebvre analizė nukreipta į jo gyvenamojo laiko miesto planavimo pobūdžio - funkcionalistinio urbanizmo - kritiką. Jis siūlo architektūrinio išradimo kriterijus: architektūra, neizoliuojanti savo objekto, atsiverianti miestui, jo socialiniam gyvenimui; traktuojanti erdvę kaip kelių lygmenų artikuliaciją, susiejanti teritorijos organizavimą, urbanistinį miesto planą ir architektūrinį projektą ir atsižvelgianti į tai, kad žmonės įprasmina erdves, pritaiko jas sau.
Lefebvre siūlo kurti miestą, kuriam būdingas atvirumas, lygmenų sąveika, įvairovė, persidengimai, pagarba specifikumui, prielaidos centriškumų formavimuisi. Šia „orientacija“ Lefebvre siūlo remtis įgyvendinant realius projektus: „sąmoningai kalbu apie orientaciją. Mums rūpi nieko daugiau ir nieko mažiau.“
Miesto erdvės trijų reikšmių schema
Galima išskirti tris socialinių miesto reikšmių grupes: kūrėjo sukurta erdvės reikšmė, kolektyvinės visuomeninės reikšmės ir pačios mažiausios, tačiau irgi svarbios asmeninės individų reikšmės, kurias jungiant ir grupuojant atsiranda kolektyvinės visuomeninės reikšmės. Visos trys reikšmių grupės yra susijusios, nes jas vienija fizinė erdvė, kurioje šios reikšmės ir susiformavo.
| Reikšmių grupė | Apibrėžimas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Kūrėjo sukurta | Architekto ar planuotojo intencija ir funkcija | Televizijos bokštas - technologinė funkcija |
| Kolektyvinė visuomeninė | Visuomenės suteikta istorinė ar simbolinė prasmė | Po Sausio 13-osios televizijos bokštas tapo laisvės simboliu |
| Asmeninė | Individualūs prisiminimai, emocijos, potyriai | Asmens vaikystės žaidimų vieta parke |
Visuomenei saugant savo socialines kolektyvines reikšmes miesto erdvėse neliko vietos išsišokėliams, urbanistiniams bepročiams. Socialinės kultūros reikšmės suvokiamos paprastai ir sudėtingai (reikšmių sistemos). Bendra socialinės erdvės prasmė reikalinga tam, kad būtų sutvarkyta reikšmių sistema, kurioje reikšmė yra kaip komunikacijos priemonė.
Miesto erdvės kaip socialinių santykių scenos
Miesto viešosios erdvės turi būti laikomos daugiau nei tik fizinės erdvės ar viešosios erdvės, priklausančios valstybės turto reglamentui, o traktuojamos bendruomenės, sociokultūriniu požiūriu kaip kontakto išraiška ir bendrystės tarp žmonių vieta. Kaip erdvinės bendrijos įsikūnijimas, "visuomenė" gali atsirasti spontaniškai iš natūralios miesto dinamikos ir žmonių elgesio, susikuriant tokioms socialinėms erdvėms, kurios juridiškai necharakteringos arba nebuvo planuotos kaip tokios.
Šiandieninės globalizacijos sąlygomis socialiniai individo judėjimo mieste aspektai yra atkuriami. Miesto erdvių transformacijos projektai sutinkami daugelyje didmiesčių, suprantama, jog reikia dirbti socialinio konteksto vakuume, kuris suvokiamas kaip erdvė, galinti realizuoti idealią gyvenamąją, darbo ir švietimo vietos viziją. Tačiau ši situacija slepia labai skirtingą tikrovę, kurioje miesto erdvė buvo homogenizuota ir privatizuota.
Alternatyvos: centriškumai ir veiksmo taškai
Urbanistinė intervencija turėtų generuoti intensyviuosius taškus, kaip „veiksmo taškus“, kurie būtų pajėgūs kurti simbolinį identitetą ir socialinę integraciją. Šie taškai būtų tarpinės komunikacinės erdvės su pritaikytais renginiais, traukos centrais kuriančiais „bendrą“ visuomenei erdvę. Miesto viešosios erdvės kultūros objektais tampa susiklosčius tam tikrai socialinei terpei, kurią sukuria pavieniai individai, o kultūros objekto kūrėjai t.y. miesto planuotojai ar architektai sukuria tik galimybę vystytis socialinei gerovei.
Miesto Gaudesys
Kiekvienas miesto kultūros objektas turi kolektyvines visiems bendras ir asmenines visuomenines reikšmes, kurias pakeisti labai sunku, nes nuo jų priklauso kultūros objekto prasmė. Prarandant kultūros objekto reikšmes, sunaikinamas ir pats kultūros objektas, todėl svarbu kuriant arba dekonstruojant esamas miesto erdves atsižvelgti į susiklosčiusias kolektyvines ir asmenines to objekto reikšmes visuomenei ar atskiriems individams.
Bourdieu, laukas ir miesto sociologija
Pierre Bourdieu lauko teorija suteikia prielaidų interpretuoti miestų konkurenciją ir socialinius santykius erdvėje. Lauko teorija, kurią Pierre Bourdieu plėtojo ir tobulino praktiškai visuose savo akademiniuose darbuose, yra intensyviai cituojama bei plačiai taikoma paaiškinti socialinę sąveiką skirtingose valstybėse bei su skirtingais tiriamaisiais. Tačiau paties Bourdieu darbuose miesto aspektas buvo veikiau implikuojamas nei tyrinėtas kaip atskira sritis.
Iš įvairių šaltinių galima susidaryti bendrą įspūdį, kad Pierre Bourdieu santykis su miesto sociologija nėra vienareikšmis. Daugelis jo atliktų empirinių studijų, pavyzdžiui, akademinio gyvenimo ar kultūrinio skonio tyrinėjimai galėjo būti atlikti tik heterogeniškoje miesto aplinkoje, pasižyminčioje ryškia stratifikacija bei kultūrinių grupių įvairove. Tačiau susidaro įspūdis, kad miesto dimensija per se, kaip neatsiejama urbanistinių socialinių sąveikų dalis, jo nedomino.
Vienas iš kritikų pastebėjimų yra, kad Bourdieu apsiribojo individų ir grupių analize ir neteikė pakankamai dėmesio tarpinstituciniams galios santykiams. Vis dėlto lauko samprata leidžia analogiškai mąstyti apie miestus kaip agentų laukus, kuriuose ekonominis, kultūrinis ir simbolinis kapitalas lemia miestų tarpusavio pozicijas globalioje ar regioninėje hierarchijoje.
Simbolinės kovos ir architektūra
Social Space and Symbolic Power Pierre Bourdieu nurodo, kad kovos dėl simbolinės galios gali įgyti dvi formas. Viena forma - agento vykdomos manipuliacijos savo pozicija socialinėje erdvėje, kurios leidžia jam aktyviai pademonstruoti savo galią keisti realybę ir taip įtvirtinti simbolinį dominavimą. Pirmos formos simbolinės kovos miestų kontekste gali vykti remiantis nuostata, kad architektūra laikoma galios bei galios kovų išraiška.
Architektūriniai projektai, ypač tie, kurie savo miestovaizdžio kontekste įgija ypatingą statusą, - tai reali, fizinė simbolinės galios išraiška. Tokie „kolaboravimo“ atvejai iškelia aršias diskusijas architektų bendruomenėje ir už jos ribų. Viena vertus, šiems veiksmams pasiryžusius profesionalus kolegos smerkia už „kolaboravimą“; kita vertus, dalis architektų teigia, kad būtent tokiu būdu įmanoma per projektuojamus statinius perteikti alternatyvias vertybes.
Erdvės gamyba, kasdienybė ir architektūrinė praktika
Lefebvre akcentuoja miesto sąryšių struktūras, besikuriančius centriškumus - susidūrimo, komunikacijos, informacijos vietas, kuriose susirenka heterogeniški elementai, susitelkia žmonės, veiklos, idėjos, persidengiančius priklausomybių mieste būdus; miesto kaip oeuvre - kolektyvinio kūrinio - pobūdį. Jis siekia išlaisvinti kasdienį gyvenimą, kuris moderniajame - fordistiniame/ funkcionalistiniame - mieste yra praradęs šventės, gelmės, simboliškumo matmenį.
Modernistinis funkcionalizmas padalijo žmogaus gyvenimo sritis į darbą, miegą, laisvalaikį ir juos siejančias transporto arterijas ir atitinkamai organizavo žmogaus gyvenimą. Tačiau žmogaus poreikiai sąveikoje su erdve išsidėsto vienas kitą papildančių ir prieštaringų siekių kontinuume: poreikis saugumui ir nuotykiui, užtikrintumui ir netikėtumui, panašumui ir skirtumui, tiesioginei patirčiai ir ilgalaikiškumui, vienatvei ir komunikacijai.
Lefebvre ragina mąstyti utopiškai, tačiau konkrečiai - eksperimentuoti architektūroje ir urbanistikoje, siekiant kurti „vietas, atviras laimei“. Toks požiūris į erdvę įprasmina praktikas, kurios leidžia miestui vėl tapti socialinių santykių, kasdienybės ir kūrybos lauku.
Santrauka: erdvės daugialypumas ir socialiniai santykiai
Erdvė materializuoja socialinius santykius, yra kuriama pagal istoriniams laikotarpiams būdingas socialinės tvarkos vizijas, galios hierarchijas ir geros visuomenės įvaizdžius. Kūrėjo sukurtas miesto elementas gali tapti kultūros objektu, tačiau erdvės prasmės nuolat kinta per eksternalizaciją, objektyvaciją ir internalizaciją. Miesto erdvės turi estetinę, morfologinę ir patyriminę dimensijas, kurios sąveikauja su socialinėmis praktikomis.
Architektai, planuotojai, miestiečiai ir institucijos dalyvauja erdvių gamyboje, dekonstrukcijoje ir reinterpretacijoje. Miestas kaip laukas, kuriame veikia agentai su skirtingais kapitalais, yra vieta, kur vyksta simbolinės kovos, identiteto konstrukcijos ir socialinės integracijos procesai. Siekiant gyvybingų, įvairesnių ir socialiai atsakingų miesto erdvių, būtina taikyti socializuotus planavimo principus, išsaugoti kolektyvines reikšmes ir skatinti erdvių atvirumą bei eksperimentą.