Asmenų lygybė yra vienas iš pamatinių žmogaus teisių principų, įtvirtintas tarptautiniuose dokumentuose ir nacionalinėse teisės aktuose. Jungtinėms Tautoms priėmus pagrindinius žmogaus teisių gynimo dokumentus, buvo sukurti tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos pagrindai ir gynimo mechanizmas.
Jungtinių Tautų organizacijoje 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. priimti Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyviniai protokolai sudaro Tarptautinę žmogaus teisių chartiją. Pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 28 straipsnį įkurtas Žmogaus teisių komitetas.
Europos Tarybos veikla paremta efektyviu žmogaus teisių gynimo mechanizmu - nuo 1999 m. lapkričio 1 d. nuolat veikiančio Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre veikla. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (priimta Europos Tarybos 1950 m. lapkričio 4 d.) reglamentuoja ne tik fundamentalias žmogaus teises ir laisves.
1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas įsipareigojo laikytis 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų ir tą pačią dieną priėmė nutarimą dėl prisijungimo prie 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo.
Visos pagrindinės žmogaus teisės Lietuvos Respublikoje yra įtvirtintos Konstitucijoje: preambulėje ir II, III, IV bei XIII skirsniuose. Konstitucijos 6 straipsnis skelbia, jog Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Jos 29 straipsnis skelbia, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Taip pat skaitykite: Regionų programa
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Lietuvos Respublikos Seimo buvo ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d. ir todėl ji taikoma žmogaus teisių ir laisvių pažeidimams, padarytiems po 1995 m. gegužės 5 d. Konvencija numato, jog naudojimasis joje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas ir jeigu kuri nors Konvencijoje numatyta teisė ar laisvė buvo pažeista, asmuo, išnaudojęs visas teisines gynybos priemones valstybėje, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą per 6 mėnesius nuo paskutinio sprendimo priėmimo dienos (Konvencijos 35 straipsnis [5] ).
Lietuvos Respublikos įstatymai pripažįsta asmenų lygybę įvairiais pagrindais. Tai visuotinė rinkimų teisė: rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnis, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnis ir Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 3 straipsnis). Valstybės tarnybos įstatymas reguliuoja sąlygas dirbti valstybės tarnyboje. Taip pat numatytos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės bei laisvės: Darbo kodeksas įtvirtina darbo santykių teisinio reguliavimo principus, kurių vienas yra darbuotojų lygiateisiškumas; Švietimo įstatyme nėra nuostatų, kurios numatytų skirtingą padėtį švietimo sistemoje ir t.
Lygiateisiškumas, kaip vienas pagrindinių žmogaus teisių principų, yra reglamentuotas tarptautiniuose dokumentuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Lygiateisiškumą pažeidžianti veikla - diskriminacija yra draudžiama, todėl ir siekiama sudaryti sąlygas lygiateisiškumui užtikrinti ir įgyvendinti. Teisinio reguliavimo prasme nė vienas asmuo nėra pranašesnis už kitą. Lygiateisiškumas reiškia ne tai, kad asmenys yra vienodi, o kad įstatymas neatsižvelgia į jų skirtingumą. Konstitucijos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs” reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių. Šioje nuostatoje skelbiama formali visų asmenų lygybė.
Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime konstatavo: „<…> konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygių galimybių įstatymas ir kiti teisės aktai kartu numato ir išimtis, specifinį teisinį reguliavimą kai kurioms asmenų grupėms: pagal įstatymus taikomi tam tikri apribojimai dėl amžiaus; reikalavimas mokėti valstybinę kalbą; draudimas dalyvauti politinėje veikloje; dėl pilietybės taikomos skirtingos teisės; specialios priemonės sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityse, siekiant neįgaliesiems sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką garantuojančias ir skatinančias sąlygas bei galimybes; taip pat specialios laikinosios priemonės, taikomos siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Socialiniai žmonių vaidmenys gali būti įtvirtinti įstatymų arba gali būti stengiamasi šiuos vaidmenis pripažinti neutraliai. Pabrėžtina, kad lygybės nuostatos nėra taikomos šeimos ir privataus gyvenimo srityse.
Vienos deklaracija, 1993 m. Valstybių lyderiai mūsų vardu yra prisiėmę galybę žmogaus teisių įsipareigojimų! Tad kas gi vyksta ne taip? Vienas tų menkų dalykėlių, dėl ko kas nors vyksta ne taip, yra tai, kad politikai yra tokie patys, kaip ir mes: jei tik galės išsisukti nuo atsakomybės, jie visada ką nors numuilins! Žinome, kad turime teisę į tai, jog visos mūsų žmogaus teisės būtų gerbiamos.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
VŽTD, EŽTC ir kiti susitarimai apima platų įvairių teisių spektrą, tad paeiliui jas visas apžvelgsime ta tvarka, kokia jos buvo išplėtotos ir pripažintos regione ar tarptautinės bendruomenės. Dažniausias būdas klasifikuoti šias teises - tai suskirstyti jas į „pirmos, antros ir trečios kartos“ teises, tad šį būdą mes kurį laiką ir naudosime, tačiau, kaip paaiškės, tokia klasifikacija yra ribota ir kartais net gali klaidinti. Juk šios kategorijos nėra labai aiškios, tai tiesiog vienas iš būdų - iš daugybės būdų - klasifikuoti skirtingas teises. Dauguma teisių gali būti įtrauktos į daugiau nei vieną kategoriją. Pavyzdžiui, teisė reikšti savo nuomonę yra ir pilietinė, ir politinė teisė. Šios teisės ėmė rastis XVII ir XVIII a. kaip teorija ir daugiausia buvo grindžiamos politiniais interesais. Buvo pradedama suvokti, kad yra tam tikri dalykai, kurių visagaliai valdovai negali daryti, ir kad žmonės turėtų kažkaip paveikti jų politiką.
Šiandien pilietinės ir politinės teisės yra detaliai išdėstytos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (TPPTP) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (EŽTK), tarp jų - tokios teisės kaip teisė dalyvauti valdžioje ir kankinimų uždraudimas. Šias teises tradiciškai daug kas bent jau Vakaruose laiko svarbiausiomis žmogaus teisėmis. Šaltojo karo metu sovietinis blokas buvo labai kritikuojamas už tai, kad nekreipia dėmesio į pilietines ir politines teises. Bloko šalys į tai atsakė savo ruožu kritikuodamos Vakarų demokratijas už tai, kad šios ignoruoja svarbias socialines ir ekonomines teises, kurias jau netrukus apžvelgsime. Abiejų pusių kritikoje būta bent krislelio tiesos.
Šios teisės apima tai, kaip žmonės kartu gyvena ir dirba, bei pagrindinius gyvenimo poreikius. Jos grindžiamos lygybės ir garantuoto prieinamumo prie pagrindinių socialinių ir ekonominių prekių, paslaugų ir galimybių idėjomis. Tarptautiniu mastu jos tapo vis labiau pripažįstamos dar ankstyvosios industrializacijos laikais, kai iškilo darbininkų klasė. Atsirado naujų reikalavimų ir suvokimas, ką reiškia gyventi oriai. Žmonės suprato, kad asmens orumui reikia daugiau nei tik valdžios nesikišimo į jų reikalus - keliamas minimalus pilietinių ir politinių teisių reikalavimas.
Socialinės teisės - tai teisės, kurios reikalingos visaverčiam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Ekonominės teisės - paprastai manoma, kad į jas įeina teisė į darbą, tinkamą gyvenimo lygį, būstą, taip pat teisė į pensiją, jei esate senas arba turite negalią. Kultūrinės teisės reiškia bendruomenės kultūrinį „gyvenimo būdą“ ir dažnai jos sulaukia mažiau dėmesio nei kitos teisės. Tarp šių teisių yra teisė laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime ir, tikėtina, taip pat teisė į švietimą.
Tarptautiniu mastu pripažįstamų žmogaus teisių sąrašas nėra pastovus. Šie papildymai - tai keleto faktorių rezultatas: iš dalies jie atsirado kaip atsakas į besikeičiantį žmogaus orumo supratimą, iš dalies - kaip naujai kylančių grėsmių ir galimybių pasekmė. Trečios kartos teisių pagrindas yra solidarumas; teisės apima kolektyvines visuomenės ar tautų teises, tokias kaip teisė į darnų vystymąsi, taiką ar sveiką aplinką. Didelėje pasaulio dalyje tokie dalykai kaip masinis skurdas, karas, ekologinės ir gaivalinės nelaimės prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių srityje pasiektas progresas yra labai ribotas.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Tačiau dėl šios teisių kategorijos kyla ginčų ir nesutarimų. Kai kurie ekspertai nepritaria šių teisių idėjai, nes tai - „kolektyvinės teisės“, t. y. jas turi bendruomenės ar net visos valstybės. Šie ekspertai tikina, kad žmogaus teises gali turėti tik individai. Pasigirsta ir kitų susirūpinusių balsų: kadangi trečios kartos teises turėtų ginti ir saugoti ne valstybė, o tarptautinė bendruomenė, atskaitomybės garantuoti yra neįmanoma. Ir visgi, kad ir kaip nuspręstume tai vadinti, yra bendrai sutariama, kad šias sritis reikėtų dar patyrinėti ir kad tarptautinė bendruomenė joms turėtų skirti daugiau dėmesio.
Kai kurios kolektyvinės teisės jau yra pripažintos, konkrečiai - Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijoje ir JT deklaracijoje dėl vietinių tautų teisių. Pačioje VŽTD įrašyta teisė į savarankišką apsisprendimą, o žmogaus teisė į vystymąsi buvo kodifikuota 1986 m. Teisė į vystymąsi yra neatimama žmogaus teisė, kuri suteikia visiems žmonėms ir visoms tautoms teisę dalyvauti, prisidėti ir džiaugtis ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu vystymusi, kuriame visos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės gali būti visiškai įgyvendintos.
Socialinės ir ekonominės teisės buvo sunkiai priimamos kaip lygiavertės pilietinėms ir politinėms teisėms tiek dėl ideologinių, tiek dėl politinių priežasčių. Nors eiliniam piliečiui atrodo savaime suprantama, kad tokie dalykai, kaip minimalus pragyvenimo lygis, būstas ir priimtinos darbo sąlygos, yra svarbūs žmogaus orumui, politikai ne visada yra pasirengę tai pripažinti. Be abejo, iš dalies todėl, kad pagrindinių socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimas visiems visame pasaulyje pareikalautų masiško išteklių perskirstymo. Todėl tokie politikai sako, kad antros kartos teisės skiriasi nuo pirmos kartos pilietinių ir politinių teisių.
Dažniausiai aiškinama, kad socialinės ir ekonominės teisės nėra nei realistiškos, nei įgyvendinamos, bent jau ne iš karto, ir kad link jų turėtume judėti palaipsniui. Tokio požiūrio laikomasi TESKTP: valdžiai užtenka parodyti, jog ji imasi kažkokių veiksmų, kad šių tikslų pasiektų kada nors ateityje. Tačiau tokį teiginį, žinoma, galima ginčyti, nes jis paremtas politiniais išskaičiavimais, o ne kuo kitu.
Antrasis teiginys aiškina, kad tarp pirmos ir antros kartos teisių egzistuoja fundamentalus teorinis skirtumas: pirmojo teisių tipo atveju reikalaujama, kad valdžia nevykdytų tam tikros veiklos (tai vadinamosios „neigiamos“ teisės), o antrajam tipui reikalinga pozityvi valdžios intervencija (tai vadinamosios „teigiamos“ teisės). Argumentuojama, kad nerealu tikėtis, jog valdžia imsis teigiamų žingsnių, pvz., visiems išdalins maisto, todėl ji ir neįpareigota tai daryti.
Pirma, pilietinės ir politinės teisės jokiais būdais nėra tik neigiamos. Pavyzdžiui, tam, kad valdžia garantuotų apsaugą nuo kankinimų, neužtenka, kad valstybės pareigūnai veiktų nekankindami žmonių! Tikrajai laisvei šioje srityje reikia kontrolės ir patikrinimų sistemos: policijos stebėjimo sistemos, teisinių mechanizmų, informacijos laisvės ir prieigos prie įkalinimo įstaigų - ir dar daug ko. Tas pats pasakytina ir dėl balsavimo teisės užtikrinimo bei visų kitų pilietinių ir politinių teisių. Antra, socialinėms ir ekonominėms teisėms, lygiai kaip ir pilietinėms bei politinėms teisėms, taip pat reikia, kad valdžia susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų: pvz., neatleistų nuo mokesčių didelių kompanijų, neskatintų vystymosi tuose regionuose, kurie ir taip reliatyviai gyvena geriau nei kiti, nenustatytų besivystančias šalis smukdančių prekybos tarifų ir t.
Tiesą sakant, skirtingi teisių tipai yra žymiai labiau tarpusavyje susiję, nei gali atrodyti į juos pasižiūrėjus. Ekonominės teisės susilieja su politinėmis; pilietines teises dažnai sunku atskirti nuo socialinių. Pavadinimai gali būti naudingi piešiant bendrą vaizdą, tačiau taip pat jie gali ir klaidinti. Todėl čia tiktų prisiminti suvokimą, užrašytą 1993 m. visos žmogaus teisės yra universalios, nedalomos, nepriklausomos ir tarpusavyje susijusios.
„Kartų metodas“ nėra vienintelis bandymas atskirti teises. Kai kurias teises nepaprastosios padėties metu galima apriboti, kitų - ne. Kai kurios teisės pripažįstamos kaip „jus cogens“, arba normomis, kurias tarptautinė šalių bendruomenė pripažino normomis, kurių apriboti negalima; tarp pavyzdžių - draudimas vykdyti genocidą, vergovė ir sisteminė rasinė diskriminacija. Kai kurios teisės yra „absoliučios“, t. y. jų pačių ar jų įgyvendinimo niekaip negalima riboti, pvz., draudimas kankinti. Sąsajoje su tam tikromis ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis buvo nustatyti „minimalūs įsipareigojimai“, pvz., būtinosios sveikatos priežiūros paslaugos, būstas ir švietimas. Kiti sako, kad kolektyvinės teisės yra pagrindinės, nes jos sukuria apsaugos mechanizmą, kuriam veikiant ir galima įgyvendinti individo teises.
Dar viena sritis, kurioje pripažįstamos naujos teisės, yra sveikata ir medicinos mokslai. Nauji moksliniai atradimai kelia įvairių klausimų, susijusių su etika ir žmogaus teisėmis, ypač genų inžinerijos srityje, taip pat dėl organų ir audinių transplantacijos. Į kai kuriuos iš šių iššūkių Europos Taryba atsakė nauja sutartimi - 1997 m. Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje („Ovjedo konvencija“). Šią konvenciją pasirašė 35 Europos Tarybos narės, ratifikavo 29 (2019 m. gegužės mėn. duomenys).
Genų inžinerija - tai metodas, kuriuo galima keisti paveldėtas organizmo charakteristikas iš anksto numatytu būdu, pakeičiant jo genetinę sudėtį. Biomedicinos technologijų progresas taip pat atvėrė galimybes transplantuoti suaugusiojo arba vaisiaus (embriono) organus arba audinius iš vieno kūno į kitą. Jeigu galima išgelbėti gyvybę arba pagerinti gyvenimą naudojant iš lavono paimtą organą, ar tai visada reikėtų daryti? Ar genetiškai modifikuotam maistui ir pašarui taikomas teisių metodas?
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintos žmogaus teisių ir laisvių 2 grupės: pilietinės ir politinės; ekonominės, socialinės ir kultūrinės. Iš pradžių deklaracija buvo rekomendacinio pobūdžio, vėliau atsižvelgus į valstybių teismų praktiką tapo privalomo pobūdžio dokumentu, įtvirtinančiu paprotinės teisės normas. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte įtvirtintos šios teisės: teisė į darbą, šeimos, motinystės, kūdikystės apsaugą, pakankamą gyvenimo lygį, sveikatos apsaugą, mokslą, autorių teisių apsaugą, teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime. Pakte t. p. numatyta, kad valstybės pakto dalyvės pateikia Jungtinių Tautų Ekonominei ir Socialinei Tarybai pranešimus apie pakto nuostatų įgyvendinimą. Šių pranešimų tikslas - išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susiduria valstybės, įgyvendindamos žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises.
Lietuva prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, jo fakultatyvaus protokolo, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto prisijungė 1991 (įsigaliojo 1992). Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dėl mirties bausmės panaikinimo II fakultatyvus protokolas ratifikuotas 2001.
Žmogaus teisių turinio dichotominė dilema. Šiuo dokumentu siekiama grąžinti pasitikėjimą žmogaus teisėmis, plėtoti ir skatinti visų žmonių teises ir pagrindines laisves neatsižvelgiant į rasę, lytį, kalbą ir religiją.
Žmogaus teisių kartos
Žmogaus teisės dažnai skirstomos į tris kartas:
- Pirma karta: Pilietinės ir politinės teisės (teisė į gyvybę, žodžio laisvė, teisė į teisingą teismą).
- Antra karta: Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (teisė į darbą, socialinę apsaugą, švietimą).
- Trečia karta: Solidarumo teisės (teisė į taiką, darnų vystymąsi, sveiką aplinką).
Žmogaus teisių kartos
Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pavyzdžiai
Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės apima:
- Teisę į darbą
- Teisę į socialinę apsaugą
- Teisę į tinkamą gyvenimo lygį
- Teisę į sveikatos apsaugą
- Teisę į švietimą
- Teisę dalyvauti kultūriniame gyvenime
Žmogaus teisės užtikrina orų ir visavertį gyvenimą kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, tautybės ar kitų asmeninių savybių.
tags: #ekonominiu #socialiniu #ir #kulturiniu #teisiu #protokolas