Šv.Rašte atsiskleidžiantis Dievas nėra vien pirmasis filosofų visų dalykų judintojas, genialusis mokslininkų inžinierius, tačiau pagal Naująjį Testamentą, siųsdamas savo Sūnų pasaulio išgelbėti, Dievas pasirodė kaip visos žmonijos Tėvas, kuriam rūpi kiekvienos tautos žmogus. Jis yra Tėvas, kuris duoda ir gina gyvybę. Pasak Biblijos, jis rūpinasi žvirbliais ir laukų lelijomis, bet dar labiau - žmogumi.
Per Jėzų žmonija buvo išmokyta Dievo šauktis tariant „Tėve mūsų“. Dievo rūpestį kūrinija ir savo pasitikėjimą krikščionija išreiškia Dievo Apvaizdos titulu. Pasaulio sukūrimas ir Jo globa, kurią vadiname Dievo Apvaizda, o ypač Dievo Sūnaus įsikūnijimas, žmonijos atpirkimas ir jos išganymas yra vientisas Dievo meilės ir gailestingumo pasireiškimas: nuo pat gimimo esate mano našta, išlaikiau jus nuo pat vaikystės. Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite, kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada.
Apibrėžimas ir reikšmė
Dievo Apvaizda - tai Biblijos ir krikščioniškos teologijos samprata apie Dievo globą, rūpinimąsi ir vedimą per visą kūriniją. Dievas yra Tėvas, kuris duoda ir gina gyvybę. Per Jėzų žmonija buvo išmokyta Dievo šauktis tariant „Tėve mūsų“.
Apvaizdai. Šis principas atsikartoja Jėzaus kvietime rūpintis Dievo karalyste ir jo teisybe, jam užtikrinant, pažadant, kad visa kita bus pridėta (Mt 6,33). Su sąlyga, kad bus teisybė! Su sąlyga, kad bus teisybė!
Dievo gailestingumas ir meilė Biblijoje
Dievo meilė ir Jo gailestingumas nėra nauji apreiškimai žmonijai - apie tai kalbama kone kiekviename Šventojo Rašto puslapyje. Išrinktajai tautai savo gerumą ir gailestingumą Dievas rodo ją išvaduodamas iš Egipto vergovės ir globodamas kelionėje į pažadėtąją žemę: vergijoje mūsų Dievas nepaliko mūsų, bet parodė mums savo ištikimą meilę (Ezd 9, 9).
Taip pat skaitykite: Trakų Dievo Motinos paveikslo reikšmė Lietuvai
Jis pasigaili net tų, kurie nuo Jo nusigręžė ir garbino aukso veršį, nes Jo gailestingumas yra beribis: kas gali išmatuoti jo didingą galybę ir nupasakoti jo gailestingumo darbus? Dievo gailestingumas yra kur kas didesnis už Jo teisingumą: jo įniršis tetrunka akimirką, o jo gerumas tęsiasi visą gyvenimą (Ps 30, 6); garbinkite jį ir dėkokite, nes jo gailestingumas tveria per am žius (Dan 3, 90); Viešpatie, tavo gerumas siekia dangų (Ps 36, 6).
Dievas žino, kad žmogus yra silpnas ir jam reikia Kūrėjo pagalbos: kaip tėvas gailisi savo vaikų, taip Viešpats gailisi jo pagarbiai bijančių (Ps 103, 13); jų labui atsimindavo savo sandorą ir pasigailėdavo iš savo gerumo (Ps 106, 45). Tad į savo Tėvą mes ir nebijome kreiptis: pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš begalinio savo gailestingumo (Ps 51, 3); Viešpatie, neužmiršk savo gailestingumo ir ištikimos meilės, - jie seni kaip laikas (Ps 25, 6); neatsakyk man savo gailestingumo, - tavo meilė ir tavo tiesa mane visad tesaugo!
Kristaus pavyzdys: gailestingumas, gydymas ir atleidimas
Kristus - tikras Dievas ir tikras Žmogus - gailisi ir užjaučia vargstančius ir kenčiančius: ateikite pas mane visi, kurie alkstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu (Mt 11, 28); matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens (Mt 9, 36).
Jėzus guodžia nuliūdusius ir jų pasigaili: prikelia viengimį našlės sūnų, užjaučia ligonius, pats juos gydo ir apaštalams suteikia šią galią: gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotuosius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 10, 8). Ypač Jėzus gailestingas atgailaujantiems nusidėjėliams: aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių (M/c 2,17).
Apvaizdos pažinimas kasdieniame gyvenime: rūpinimasis ir pasitikėjimas
Biblijos puslapiuose galima atrasti ne vieną pamokymą, kaip pasitikėti Apvaizda. Jėzus ragino per daug nesirūpinti gyvybe, valgiu, kūnu, išore (Mt 6, 25). Pavyzdžiu pateikiami padangių sparnuočiai ir lauko lelijos, kuriais pasirūpina Dievas. Rūpintis reikia, tačiau visada išlieka tas „per daug“, kai pereikvojami medžiagos, laiko, jėgų resursai, sumaišomi prioritetai, netenkama džiaugsmo ir ramybės.
Taip pat skaitykite: Kultūros paveldo išsaugojimas
Kitas kraštutinumas - atsakomybės stoka, tingumas, aplaidumas. Atrodo, kad gegučių tipo „sparnuočių“, kurie niekuo nesirūpina, niekada nebuvo mažai. Dažno žmogaus lūkesčiai apsiriboja lengvo gyvenimo svajonėmis, išpūstais ir dirbtiniais poreikiais. Būtina suprasti, kad Dievas laimina tikruosius poreikius, tačiau priešinasi kaprizams. Teisinga tikėtis jo palaimos ne lengvam ir patogiam, bet prasmingam gyvenimui.
Žmogaus pareiga ir bendradarbiavimas su Dievo Apvaizda
Negalima paneigti žmogaus pareigos būti atsakingam už save ir kitus, darbuotis, įdirbti savo širdies ir pasaulio dirvą, padaryti ją palankią. Jis yra paveikslas ir panašumas Dievo, kuris taip pat darbuojasi. Tik čia reikia išskirti ir pripažinti du lygmenis: žmogus darbuojasi savo būdu, Dievas irgi savo, vienas šalia kito ir drauge, tačiau jie nėra lygiaverčiai.
Prie to, ką Dievas davė, žmogus prideda ir savo, o prie to, ką žmogus daro, Dievas norėtų pridėti ir savo. Užmirštant Tą, kuris yra virš visko, pervertinant, suabsoliutinant žmogiškąjį elementą ir neigiant dieviškąjį, atsiranda netvarka, kurią taip radikaliai smerkė Jėzus Kristus, atsiranda ir konfliktas, kurio rezultatas - tuščios pastangos bei vargingi pasiekimai. Šią pamoką, pavyzdžiui, dabar skaudžiai išgyvena katalikiškosios liturgijos ir dvasingumo deformuotojai.
Teisingumo, tikėjimo ir proto ryšys
Teisybės ir sveiko, objektyvaus, išmintingo požiūrio stoka lemia gyvenimiškas klaidas. Dar daugiau, metafizinės klaidos lemia ir filosofines, ir praktines klaidas. Kalkuliuojantis mąstymas nėra tolygus filosofiniam, o pastarasis - religiniam. Taigi, viena svarbiausių žmogaus savybių ir Dievo dovanų yra tikėjimo malonės apšviestas protas. Kai jo nebelieka, nors ir dedamos didelės pastangos žmogiškai teisybei įgyvendinti, neteisybės patirtis pavojingai išplinta.
Šventos atminties pal. Jonas Paulius II yra sakęs, jog materialinio skurdo priežastis dažniausiai yra moralinis ir dvasinis skurdas, todėl, Jėzaus mintimi, teisybės rezultatas - jog visa kita yra pridedama, ir atvirkščiai, neteisybės rezultatas - visada trūksta.
Taip pat skaitykite: Dievo Globa: Priežiūra
Rizikos: pervertinimas ir dvilypumas
Klausimu, ar gyvybė nėra svarbiau už maistą, o kūnas svarbiau už rūbą (Mt 6,25) Jėzus Kristus iškelia nuolat besikartojančią klaidą, kai iš akių pametamas tikrasis tikslas ir prasmė, o rūpinamasi tik priemonėmis. Nuolatinis ekonomikos aptarinėjimas, šios temos dominavimas parodo, kad tikslas yra nebe pilnutinis žmogus, asmuo, aukštieji idealai, bet priemonės ir jų sistemos: daugiau gaminame, turime, daugiau vartojame ir, pasak teologų bei filosofų, mažiau esame.
Kažkas taikliai nusakė šį požiūrį: „dirbk, pirk ir mirk“. Visuotinai išplitusi velniška vilionė būti galingais ir nemylėti, atsižadėti tiesos dėl jėgos pasireiškia kaip priešingas dalykas Dievo Apvaizdai ir žmogaus apvaizdai. Neįmanoma išvengti visa apimančio Apvaizdos veikimo, tačiau jos nepaisydamas žmogus ima pralaimėti jėgai, kuri nėra jam pavaldi ir jį pranoksta. Tai ilgainiui sukelia nerimą, netikrumą ir ateities baimę.
Vienybė su Apvaizda: sąžinė, malda ir pasitikėjimas
Šv.Apaštalas Paulius laiške korintiečiams nurodo pirmąją vienybės su Apvaizda sąlygą: džiaugtis sąžinės ramybe, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą ir pasitikėjimą sunkiose aplinkybėse, kuomet gali visiškai pasitikėti Dievu, reginčiu visas slaptybes. 33 psalmėje rašoma, kad į teisuolio kelią Viešpats žvelgia maloniai. Laiške Jokūbui antrinama, kad daug gali teisiojo malda.
Šventajame Rašte Dievas nurodo, kad pats žmogus turi siekti Dievo gailestingumo: ieškosi ten Viešpaties, savo Dievo, ir jį rasi, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela. Naujajame Testamente tiesiogiai apie Dievo gailestingumą kalbama mažiau, nes čia pasakojama apie didžiausią Jo gailestingumo apsireiškimą - Dievo tapimą žmogumi.
Teologinės nuorodos apie žmogaus galutinį tikslą ir dievišką pagalbą
§ 1. I. 1. Galutinis žmogaus tikslas yra ne prigimtinis, bet antprigimtinis. Pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa yra ta, kad Dievas savo kūriniui žmogui paskyrė aukštesnį galutinį tikslą, negu jam pagal prigimtį priklauso. Savo prigimtimi žmogus yra tik Dievo tarnas, anaiptol nevertas Jo regėti ir dalyvauti Jo laimėje.
„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame! Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Šią laimę Dieve žmonės turi nusipelnyti gyvendami čia, žemėje. Bet tai padaryti vien savo jėgomis neįmanoma, nes mūsų jėgos yra tik prigimtos ir net labiausiai jas įtempiant jos negali peržengti prigimties ribų ir pasiekti to, kas yra aukščiau už prigimtį.
Juk, nors ir labiausiai stengtųsi, aklasis negali regėti spalvų, kurčiasis girdėti garsų, neturįs kojų vaikščioti. Taigi kad žmogus pasiektų galutinį savo tikslą, jam ne tik reikalinga, bet tiesiog būtina Dievo pagalba. Ne be reikalo Viešpats Jėzus yra pabrėžęs: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ (Jn 15, 5)
Todėl Bažnyčia griežtai smerkia ir išskiria iš tikinčiųjų tarpo tuos, kurie tvirtina, jog žmogus savo prigimtomis jėgomis ... Neabejotina mūsų tikėjimo tiesa yra ta, jog Dievas nori, kad visi žmonės pasiektų savo galutinį tikslą, t. y. amžinąją laimę. Šv. Paulius aiškiai sako: „(Dievas) trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ (1 Tim 2, 4)
O Viešpats Jėzus pareiškia: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių.“ (Mt 18, 14) Todėl Dievas ir duoda žmonėms visa, ko reikia, kad jie pasiektų savo galutinį tikslą. „Ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo.“ (2 Kor 3, 5) „Dievas yra tas, kuris daro mumyse ir norėti, ir vykdyti“, - sako šv. Paulius (Fm 14).
Teologiniai šaltiniai
- Šventasis Raštas: Naujas ir Senasis Testamentas (Mt, Ps, Jn, Lk, 1 Tim, 2 Kor ir kt.).
- Šventos atminties pal. Jonas Paulius II mokymas apie materialinio skurdo ir dvasinio skurdo ryšį.
- Tridento Susirinkimo dokumentai ir tradicinė katalikų dogmatika (pvz., Rudloff, Trumpa pasauliečių dogmatika).
Praktiniai pasekmės tikinčiojo gyvenime
Kai kurie ryte sukalba „Tėve mūsų“ ir dar pasitikrina, kas rašoma horoskopuose. Arba tu Dievo vaikas, arba tu benamis ir našlaitis, kuriam dangiškojo Tėvo nėra ir jo nereikia. Kiti elgiasi blogai ir naiviai tikisi, kad baigsis gerai, tarsi Dievas pateisintų blogį.
Neįmanoma puoselėti pasitikėjimo Dievu, jei gyvenama dviprasmybėse, elgiamasi neteisingai. Neįmanoma išvengti visa apimančio Apvaizdos veikimo, tačiau jos nepaisydamas žmogus ima pralaimėti jėgai, kuri nėra jam pavaldi ir jį pranoksta. Tai ilgainiui sukelia nerimą, netikrumą ir ateities baimę.
Santrauka temų ir raktiniai aspektai
- Dievo Apvaizda - Dievo rūpinimasis, meilė ir gailestingumas kūrinijai, ypač žmogui.
- Kristaus pavyzdys atskleidžia Apvaizdos gailestingumą per gydymą, paguodą ir atleidimą.
- Žmogus turi aktyviai bendradarbiauti su Dievo Apvaizda: dirbti, būti atsakingas ir ugdyti sąžinę.
- Be teisybės ir tikėjimo apšviesto proto, materialinės pastangos gali virsti tuščiomis siekio formomis.
- Dievo pagalba reikalinga, kad žmogus pasiektų aukštesnį, antprigimtinį savo tikslą.
| Aspektas | Turinys |
|---|---|
| Dievo vaidmuo | Tėvas, globėjas, gailestingumo šaltinis |
| Žmogaus vaidmuo | Atsakomybė, darbštumas, sąžinės ramybė |
| Pagrindiniai pavojai | Perdėtas rūpinimasis priemonėmis, tingumas, moralinis skurdas |
| Kelias į vienybę su Apvaizda | Teisybė, malda, tikėjimo apšviestas protas, gera sąžinė |