Lietuvių liaudies muzika atsirado kartu su tauta, su lietuvių kalba. Etnomuzika labai panaši į lietuvių liaudies muzikos terminą. Tačiau etnomuzikos nekūrė vien tik valstiečiai. Vaikų muzikinis ugdymas prasideda jiems dar negimus. Vaikas būdamas dar motinos įščiose klauso motinos balso, jos dainuojamų lopšinių ir pan. Tačiau šiais laikais mamos retai dainuoja vaikams lopšines pačios, jos dažnai paleidžia įrašus šiuolaikinių lopšinių. Vaiko muzikinis lavinimas labai priklauso nuo muzikinės aplinkos namuose. Daugelyje šeimų muzika vertinama tik kaip pasilinksminimo forma, arba monotoniškų darbų paįvairinimų forma. Tokiose šeimose augantys vaikai girdi tik šiuolaikinę muziką, kurios intonacija neatitinka prigimtines.
Pastaraisiais dešimtmečiais vėl ieškome užmirštų vertybių, atsvaros savo tautos dvasioje. Tautos tradicijos atgyja visoje aplinkoje, visose gyvenimo srityse. Gal todėl, kad mūsų mažėja? Net ir išvykę iš Lietuvos žmonės randa ramybę savo šalies tradicijose - jas puoselėja net negyvendami savo šalyje. Na, o tie, kurie likę Lietuvoje, yra dar arčiau savo šaknų ir tradicijų. Svarbiausias vaidmuo, kai ugdomi vaikų tautiniai-meniniai gebėjimai, tenka etnokultūrai. Tai - dainos, šokiai, žaidimai. Lietuvių liaudis kūrė muziką, dainas, skirtas gėriui ir grožiui suvokti. Muzikinis ugdymas etnoplotmėje turėtų prasidėti šeimose, o etnokultūrinis ugdymas - ikimokykliniame amžiuje.
„Etnokultūra - tai kiekvienos tautos kultūros pamatas, sukauptas praeities kartų patyrimas, įgavęs savitą tautos tradicinės dvasinės ir materialinės kultūros raišką. Etninėje kultūroje kaupėsi kiekvienos tautos patyrimas nuo pat jos egzistencijos pradžios, priklausomai nuo gamtos, istorijos ir socialinių savybių bei kt. Etninę kultūrą sudaro tradicinės kultūros vertybių visuma. Jos ugdymo specifika skiriasi nuo kitų mokykloje dėstomų dalykų. Šios kultūros pradmenis nuo mažų dienų vaikas įgyja šeimoje, namų aplinkoje, vaikų darželyje. Lietuvos etninės kultūros struktūroje išskirtinė vieta tenka liaudies dainai, kurios ugdomoji galia yra akivaizdi ir neginčytina. Muzika, kaip ir kalba, tautosaka, papročiai bei kita etninė kultūra, perduodama iš kartos į kartą, negalėjo išvengti įtakų bei bendrų kultūros raidos pokyčių.
Etninėje muzikoje labiausiai akivaizdi pirmykštės visuomenės gyvensena, pasaulėjauta, darbai, ūkininkavimo būdai, papročiai, šventės bei apeigos, tikėjimai, šeimos, giminės ir bendruomenės santykiai. Pagal kilmę etninę muziką sudaro du klodai: seniausias ir vėlyvasis. Seniausias klodas siejasi su etnine ir netgi rasių istorija. Jis atspindi tautos arba etninės grupės tapatybę, neretai ir bendrus didesnių regionų požymius. Vėlyvasis klodas - bendratautis, besisiejąs su pastarųjų kelių šimtmečių bendrais kultūriniais procesais. Etninė muzika - dažniausiai kolektyvinė kūryba, tačiau bent apytikriai nustatyti, kiek kolektyvas vienijo asmenų, neįmanoma, nes neaišku, kada etninė muzika atsirado.
Vyraujantys pasaulio etninės muzikos stiliai - vienbalsumas ir daugiabalsumas - yra visiškai savarankiški, vienas iš kito negalėję kilti ar kitaip atsirasti reiškiniai. Etninės muzikos dermės, kaip beje ir etninės muzikos stiliai, taip pat susiklostė savaime. Etninė kultūra suprantama kaip tradicinė tautos kultūros vertybių sistema. Jaunosios kartos vertybinių orientacijų ugdymas glaudžiai siejasi su etninės kultūros ugdymo tikslų įgyvendinimu, kuriais siekiama skatinti dorinių normų, estetinės kultūros pažinimą ir įsisavinimą, kūrybinį tradicijų tęstinumą, ugdyti tautinį ir pilietinį sąmoningumą. Nuo būsimųjų kartų požiūrio į visą etninę kultūrą, jos vertę, priklausys ir lietuvių etninės muzikos likimas.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Pastaruoju metu į Lietuvą plūsta kitų šalių muzikinė kultūra, užgoždama mūsų etnokultūrinį paveldą. Vis dažniau lietuviškos tradicijos, liaudies muzika patenka į naują kultūrinę aplinką, pritaikomos prie naujų poreikių, keičiasi ir jų prasmė, skambėjimas, intonacija ir atlikimo manieros. Žmonijos patyrimo perdavimas ir perimtos patirties gausinimas yra pagrindinė žmonių visuomenės progreso sąlyga. Žmogus bręsta savo tautos sociokultūrinėje aplinkoje perimdamas jos vertybes. Vienas iš asmenybės ugdymo reiškių yra asmenybės sklaida ir jos prielaidos sociokultūrinėje aplinkoje, veikiant individualios kultūros kokybę. Folklorinė veikla padidina galimybes asmenybės sklaidai ne tik bendroje ugdymo sistemoje, bet ir visuomeniniame gyvenime. Muzikinė etnokultūrinė patirtis skatina vaiko ir tėvų ryšį. Bendras muzikavimas su tėvais ugdo saviraišką, teikia buvimo kartu džiaugsmą, stiprina emocinius ryšius. Klausant ir atliekant muziką, skatinamas klausos ir regos vystymasis. Jauniems tėvams, siekiantiems vaikų muzikinio ugdymo, svarbu ir patiems dainuoti kartu, žodžiu, žaidinti vaiką namų aplinkoje.
Vaiko socializacijai palankiausia yra „savos“ kultūros terpė, kurioje vaikas natūraliai gali perimti visuomenės dorovės normas, vertybes. Anot A. Ambrazevičienės, vaikų folkloras - tai dvasinėmis vertybėmis, gyvybiniais simboliais paremta tautos kultūros perdavimo priemonė. Vieną iš reikšmingiausių vietų vaiko ugdyme turi užimti muzika, atitinkanti jo muzikinio suvokimo ir atlikimo galimybes. Lietuvių liaudis kūrė dainas puikiai žinodama vaikų psichines ypatybes. Šios dainos skirtos grožiui ir gėriui suvokti. Įvairiose užsienio šeimose dabar kuriamos muzikinės programos, kurių tikslas - pasitelkus muziką suvienyti šeimas. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų… Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos.
Darbo dainos: Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Kalendorinių apeigų dainos: Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Raudos: raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje. Karinės ir istorinės dainos: Jose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Jaunimo ir meilės dainos: tai dvi teminiu ir meniniu požiūriu labai artimos grupės. Funkcinės priklausomybės šios dainų grupės neturi - nėra susijusios su apeigomis ar kokia nors apibrėžta situacija, atliekamos įvairiomis progomis.
Ilgai etno muzika buvo pagrindinis muzikos žanras. Tačiau pradėjus kurtis miestams ji nyko. Dabar etnomuzika yra kaip vertybė kuria bando išsaugoti ir įskiepyti ugdymo įstaigose. Ši muzika - galimybė susipažinti su papročiais, senovės istorijos tarpsniais, gyvūnija, augalija. Lietuvių liaudies muzika labiausiai atitinka mūsų krašto gamtą, jos sandaros paprastumą, labiausiai prieinama vaikams. „Mokydamasis save išreikšti muzikos garsais, vaikas turi nueiti visą kelią nuo žodžio iki dainos, gamtos garsų pamėgdžiojimas padeda jam įsiklausyti į supantį pasaulį. Darbas su garsais suteikia vaikui gebėjimą skirti paukščių giesmes, gyvūnų balsus, darbo įrankių tembrą. Tam tinka erzinimai, skaičiuotės, greitakalbės, atvirkštinė kalba. Dažniausiai tai vaikų kūryba. Mokytojo pareiga - ją skatinti ir nukreipti tinkama linkme.“ (Velička E.)
Liaudies muzika vaikams apima įvairius žanrus: dainos, rateliai, šokiai, žaidimai. Lopšinės - sinkretinio pobūdžio kūrinėliai, susidedantys iš žodžio, melodijos ir judesio. Paprastai lopšinės laikomos motinos kūryba. Žaidimai - tarpinis žanras tarp dainos ir žaidimo, dažnai turintis vieną posmelį. Gyvūnijos apdainavimas - dainos apie gyvūnus, jų pasaulį bei žmogaus gyvenimą. Formulinės dainos - kartojimo kombinacijų dainos, kur tekste pradeda nauja eilutė, o frazė kartojama. Gamtos garsų pamėgdžiojimai buvo kuriami kuo tiksliau atkurti juos ritmizuotų tekstų. Dainuojamosios skaičiuotės - paskirtis objektyviai paskirstyti vaidmenis žaidžiant. Rateliai - tarpinis žanras tarp dainos ir šokio, kur judesiai atskleidžiami imitaciniais veiksmais. Dera paminėti, kad ne visi ikimokyklinio amžiaus vaikai gali atlikti sudėtingesnius instrumentinius kūrinėlius, nes tai reikalauja ilgesnio mokymosi.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Puoselėjant lietuvių etnokultūrą, folkloras vaidina gana svarbų vaidmenį. Folkloras apima ne tik lietuvių liaudies dainas, šokius, bet ir lietuvių papročius bei tradicijas. Muzikinis folkloras - gyvoji tradicija. Etnokultūros puoselėjimas - vienas iš svarbesnių dabartinio muzikinio ugdymo uždavinių. Šis uždavinys itin aktualus išlaikyti mūsų tautinį identitetą, etnokultūrinį savitumą kitų pasaulio tautų kontekste.
Projektai ir aktualijos
- Projekto idėja: Tyrinėti suaugusiųjų švietėjams žinias apie socialinę įtrauktį, išanalizuoti įvairių Baltijos šalių vyresnio amžiaus žmonių įtraukimą į kultūrinę veiklą, sukurti tarptautinį švietimo organizacijų tinklą.
- Projekto tikslas: ugdyti naujas socialiai įtraukiąsias suaugusiųjų švietėjų kompetencijas, plėsti programas naujais įtraukties muziikos/mėno kūrimo metodais, praturtinti suaugusiųjų švietimą tarp-kultūrine tematika.
- Organizacijų patirtis: Latvijos Etninės muzikos asociacija, Alytaus muzikos mokykla Lietuvoje, Saardės švietimo fondas Estijoje.
Baltiškoji tradicija: senjorų įtraukimas per tradicijas ir muzīkavimą šeimose
- Senjorų įtrauktis į visuomeninį gyvenimą yra būtina, o tai padeda išsaugoti ir perduoti lietuvių kultūrinį paveldą. Muzikinis bendravimas, dalijimasis prisiminimais ir pažaidos su senjorais skatina socialinę įtrauktį, dorovines normas ir tarpkultūrinį supratimą.
- Projekto metu vyko susitikimai su trijų Baltijos šalių vyresnio amžiaus dalyviais ir lietuviais muzikantais, skirti dalijimuisi savo gyvenimo ir muzikavimo patirtimi.
Remiantis tyrimų duomenimis, muzika gali būti socialiai aktyvinančiu ir psichologiškai stiprinančiu įrankiu. Mokslininkų tyrimai rodo, kad muzikos klausymas ir veikla skatina socialinę fantaziją, užtikrina daugiau empatijos ir bendravimo potyrių mintyse. Taip pat tai gali didinti gerovę ir sumažinti vienišumo jausmą. Ši tendencija svarbi kuriant bendras programos suaugusiems švietimo iniciatyvas ir įtraukiant senjorus į kultūrinę veiklą.
2025-ieji laikomi Lietuvos liaudies dainų metais - minint 200-ąsias pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio publikavimo metines. Šis jubiliejus skatina tautosakos sklaidą per mokyklas, bendruomenes ir populiariosios muzikos sceną. Liaudies dainos nėra tik muzika - jos yra tautos balsas, perduodamas iš kartos į kartą, atspindinti mūsų istoriją, gamtą ir socialinę patirtį. Šie metai suteikia galimybių įtraukti platesnį visuomenės ratą į tradicijų saugojimą ir plėtojimą.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Meta nuorodos
tags: #dainos #kaip #socialinis #irankis