Viešai kalbėti apie Lietuvos visuomenės bei sveikatos apsaugos problemas nevengiantis gydytojas-psichiatras pokalbyje su Urte Karalaite tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode išlieka atviras ir nebijo įvardyti esminės sistemos klaidos, nepadedančios stiprinti visuomenės sveikatos. Jis svarsto apie pasekmes, kurias palieka Lietuvoje įsitvirtinęs medikamentinis gydymas, ir klausia, kodėl psichoterapija mūsų šalyje jau tapo aukštesnio socialinio sluoksnio žmonių privilegija.
Sergančią visuomenę išduoda ne tik didelis savižudybių skaičius: Lietuvoje per metus priskaičiuojama apie kelis tūkstančius mirčių dėl išorinių priežasčių. Į šią statistiką pakliūva ne tik savižudybės ir žmogžudystės, bet ir rizikingo elgesio sukeltos mirtys: „Lietuvoje kasmet labai daug žmonių miršta „keista“ mirtimi: paskęsta, sudega, sušąla, nukrenta“, - sako D.Pūras ir priduria, kad tai ne tiek pavienių individų, kiek visos visuomenės emocinės sveikatos problemų išraiška.
Visuomenės sveikatą galima apibrėžti kaip visų mūsų tarpusavio santykių sankaupą, aplinką, kurioje gyvename. Aplinkos įtaką visų visuomenės narių savijautai pirmą kartą aptarė vienas sociologijos pradininkų Emilis Durkheimas XIX a., o šiandien jos didelę įtaką mūsų psichinei bei fizinei sveikatai akcentuoja ir Pasaulio sveikatos organizacija bei kitos tarptautinės institucijos.
Modernus požiūris į visuomenės sveikatą leidžia ją ir pamatuoti. „Analizuojama, ko visuomenėje daugiau - pagarbos, pasitikėjimo ir sutarimo, ar smurto, nepasitikėjimo, patyčių. Pavyzdžiui, pas mus gajus moralizavimas. Tai pastaruoju metu itin pamėgo elitas, kuris, suprask, labai šaunus, ir vis apgailestauja, kad yra ta kita Lietuva, kuri vis „paveda“, pirmiausia, kalbant apie karantino reikalavimų nepaisymą. Tokia tendencija primena kitą palyginimą: dauguma žmonių linkę vartoti alkoholį, bet kiekvienas galvoja, kad kiek jis išgeria, yra normalu, bet piktinasi tuo, kuris išgeria daugiau. Toks požiūris tikrai nepadės laimėti“, - dėsto D.Pūras.
Pamatuoti visuomenės sveikatą įmanoma ir kiekybiniais metodais - tam naudojami netiesioginiai rodikliai, pavyzdžiui, įvairių smurto apraiškų paplitimas. „Sudėjus visus šiuos skaičius, išaiškėja, kad visuomenės į Vakarus ir į Šiaurę nuo mūsų yra žymiai „sveikesnės“. Taip pat matosi, kad didžiojo kaimyno Rytuose visuomenė „serga“ kur kas labiau nei Lietuvos“, - pasakoja Vilniaus universiteto medicinos fakulteto profesorius.
Taip pat skaitykite: Perkėlimo įtaka decentralizacijai
Biomedicininis modelis ir jo pasekmės
Ar tikrai galime didžiuotis viena geriausių pasaulyje vadinama sistema? Viena iš priežasčių, kodėl bėgant dešimtmečiams Lietuvos visuomenės sveikata negerėja, D.Pūro teigimu yra tai, kad sveikatos apsaugoje įsitvirtinęs biomedicininis gydymo modelis, kuris naudojamas pertekliniais būdais. Pagal jį, į žmogų žiūrima pirmiausia biologiškai ir, sprendžiant daugelį emocinės sveikatos problemų, pasitelkiami vaistai. „Oficialiai mūsų psichikos sveikatos sistema puiki: turime per 100 psichikos sveikatos centrų, psichinės sveikatos paslaugų prieinamumas - vienas geriausių pasaulyje. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad bet kas gali nueiti pas psichiatrą ir gauti vaistų, net jeigu jų nebūtinai reikia. O toks gydymo modelis yra labai ydingas“, - įsitikinęs pašnekovas.
Šią esminę psichikos sveikatos apsaugos problemą D.Pūras kildina pirmiausia iš istorijos - tuo metu, kai už Geležinės uždangos Vakaruose vyko proveržiai asmenybės ir vaikystės psichologijos srityse, Sovietų Sąjungoje vyravo visiškai kitoks požiūris. „Buvo laikoma, kad geriausiai visas problemas gali išspręsti valstybė. Agresyvus medikamentinis gydymas tuomet buvo visiškai įprastas - siaubingų tokio gydymo pavyzdžių esu matęs ir savo profesinio kelio pradžioje. Tuo metu, kai Vakaruose vaistai tik papildydavo psichoterapiją, pas mus buvo taikomas tik medikamentinis gydymas“, - pasakoja gydytojas-psichiatras.
Padrąsinimą stiprinti medikamentinį gydymą kaip vienintelį veiksmingą būdą Lietuva gavo ir po nepriklausomybės atgavimo, pradėjus konsultuotis su psichikos sveikatos specialistais iš užsienio, pastebi pašnekovas: „Tuo metu Vakarai kaip tik išgyveno medikamentinio gydymo bumą. Tikėta, kad psichikos problemos, tokios kaip depresija, gali būti įveiktos atkūrus cheminį balansą smegenyse. Dabar Vakarai jau suprato, kad perlenkė su vaistais, o mes, tarsi būtų sugedę stabdžiai, smaginamės toliau.“
Gydyti vaistais - pigiau ir greičiau
Kita, dar nepatogesnė priežastis, dėl kurios šalyje toliau vyrauja medikamentinis psichikos sveikatos problemų gydymas, panašu, yra sąlyginai didelė psichoterapijos kaina ir ilga trukmė, lyginant su medikamentiniu gydymu. Kaip pastebi pašnekovas, nors visuomenės sąmoningumas emocinės sveikatos klausimais auga, daugiau žmonių ryžtasi kreiptis pagalbos dėl depresijos ir kitų psichikos sutrikimų, tačiau nuoseklios, ir tęstinės emocinės pagalbos prieinamumas nedidėja.
„Tikrovėje ši pažanga emocinės sveikatos srityje pirmiausia pasiekia tas žmonių grupes, kurios turi pinigų. Juos puikiai aptarnauja privatus sektorius - profesionalūs psichoterapeutai, turintys kokybišką išsilavinimą. Visi kaip ir patenkinti - žmonės turintys pinigų gauna kokybiškas paslaugas, geri specialistai - mokius klientus. Tačiau didelė dalis Lietuvos gyventojų tokių paslaugų gauti negali ir to net nereikalauja“, - kalbėdamas apie menkas galimybes gauti ilgalaikę valstybinės finansuojamą emocinę pagalbą, pabrėžia D.Pūras.
Taip pat skaitykite: sužinokite daugiau apie akupunktūrą iš gydytojo Dainiaus Butvilo
Pašnekovo nuomone, padėtis galėtų keistis nebent kilus didesniam visuomeniniam judėjimui, kuris reikalautų ne vien vaistų prieinamumo, bet ir valstybės finansuojamų psichologinio gydymo paslaugų. „Ko gero, turime tokią sistemą, kokios nusipelnėme, nes nejausdami spaudimo, politikai nesiima pokyčių, sako, kad terapijų niekam nereikia. Beje, tikiuosi, kad karantinas ir naujos valdžios atėjimas padės pasiekti proveržį šioje srityje“, - atsargiai viliasi pašnekovas ir išdėsto savo viziją, kad didžiausia dalis šiuolaikinės, pažangios psichikos sveikatos sistemos finansavimo turėtų būti skirta tam, kad žmonės nepatektų į psichiatrijos ligonines, o vaistai būtų skiriami tik kraštutiniais atvejais, kai to būtinai reikia.
Dabar, pašnekovo vertinimu, net apie 90 proc. lėšų šiai sričiai „suvalgo“ valstybės kompensuojamas medikamentinis gydymas, psichiatrijos ligoninių bei nuolatinės globos įstaigų, turintiems sunkių psichikos sutrikimų, išlaikymas.
Stigma, tradicijos ir emocinis raštingumas
Kalbėdamas apie pokyčius ir sąmoningumą, kuris padėtų visuomenei rūpintis savo emocine sveikata, D.Pūras pirmiausia pamini būtinybę atsikratyti stereotipų, susijusių su psichikos sveikata ir stiprių gynybinių mechanizmų, kurie skatina neigti akivaizdžias problemas. „Dar daug žmonių pas mus stokoja emocinio raštingumo, nemoka tvarkytis su savo jausmais. Ilgą laiką pas mus žmonės, ypač - vyrai, įsižeisdavo, jeigu kas nors užsimindavo, kad reikėtų psichologo pagalbos. Gynyba yra tokia stipri ir klaiki, kad kiekvienas psichologas pasakytų, kad problemų yra, nes kaip įmanoma neigti psichologines problemas ir piktai sakyti „aš niekada nebūnu piktas“? Deja, taip elgiasi ne pavieniai žmonės, bet nemaža visuomenės dalis, čia mūsų paveldas. Šitoje srityje esame atsilikę apie 50 metų, bet aš netikiu, kad visą laiką liksime atsilikę ir neigsime emocinės sveikatos svarbą.“
Kitas svarbus žingsnis geresnės visuomenės sveikatos link, pašnekovo teigimu, galėtų būti visos visuomenės mokymas atskirti sveikas tradicijas nuo žalingų. „Gaila, bet Lietuvoje tradicijas ginantys žmonės ar net visuomenės grupės to nemoka. Ginamos bet kokios tradicijos ir taip proteguojama smurto kultūra“, - sako pašnekovas ir pateikia vieną ryškiausių tokių tradicinių įvaizdžių pavyzdžių - „tikro vyro“ stereotipą, kurį atitinkantis vyras turi bent kartais smurtauti, nerodyti emocijų, sugebėti išgerti daug alkoholio ir t. t.
Kaip pastebi pašnekovas, tokių vyriškų „tradicijų“ pasekmės tai, kad Lietuvoje bei visame Rytų Europos regione vyrai, neatlaikę emocinio krūvio, žudosi 4-5 kartus dažniau nei moterys. „Visuomenės sveikatos gerinimas prasideda ir nuo tokių dalykų - sutarkime, kad nebedrausime berniukams verkti“, - šypteli pašnekovas.
Taip pat skaitykite: vaikų psichiatro Dainiaus Pūro patirtis dirbant su autizmu
Praktinis patarimas: kada kreiptis pagalbos
Kalbėdamas apie emocinės sveikatos pradžiamokslį, kuris galėtų padėti kiekvienam individualiai sekti savo savijautą, D.Pūras sako, kad svarbiausia - suprasti, kada psichologų ar psichiatrų pagalbos reikia, o kada - ne. „Siūlau vadovautis taisykle - jeigu tam tikra būsena trukdo vaikui arba suaugusiam bendrauti, mokytis, dirbti, ir trunka keletą savaičių - greičiausiai pagalbos reikėtų. Tačiau svarbu nelaikyti žmogaus charakterio ypatumų sutrikimais, kuriuose reikėtų gydyti. Jeigu vaikas jaučia nerimą ir eidamas į mokyklą tris kartus apeina aplink medį - tai ne sutrikimas, tai - puiku. Žmogus atrado būdą, kaip jam susitvarkyti su savo nerimu. Tačiau jeigu vaikas pakeliui į mokyklą jaučia būtinybę apeiti kiekvieną medį po 33 kartus - greičiausiai reikėtų atkreipti į tai dėmesį ir vaikui suteikti pagalbą“, - vaizdingą pavyzdį pateikia pašnekovas ir šyptelėjęs priduria: „Net savo jaunesniems kolegoms sakau - tik nepradėkit gydyti kiekvieno nerimo. Yra nerimų, kuriuos jau reikia gydyti, bet dauguma nerimų yra sveiki. Apskritai, žmogus, kuris nejaučia jokio egzistencinio nerimo, yra sustojęs savo raidoje.“
Kas daro žmogų stiprų? Algirdas Kaušpėdas apie kūrybą ir būtį.
Pandemija kaip grėsmė ir galimybė
Viena iš gerų žinių šiuo neramiu laikotarpiu galėtų būti ta, kad pandemijos akivaizdoje visuomenė pradėjo vertinti kiekvienos išsaugotos gyvybės svarbą. Bendru valdžios ir visuomenės sutarimu ir Lietuvoje, ir pasaulyje prioritetas suteiktas priemonėms, kurios, mokant kitokią didelę kainą, sumažintų komplikacijų ir mirčių nuo COVID-19 skaičių. Ir vis dėlto nežinia, ar nuo šiol jau bus vertinama kiekviena gyvybė, ar tik tos, kurioms tiesioginę grėsmę kelia COVID-19. Juk iki šiol gyvybės Lietuvoje nebuvo labai vertinamos.
Pavyzdžiui, jau 30 metų - iš pradžių po 4-5 tūkst., o vėliau ir iki šiol po 2-3 tūkst. žmonių per metus netenkama dėl vadinamųjų išorinių mirties priežasčių, nors šių netekčių būtų galima išvengti. Tai visų pirma savižudybės, bet ne tik. Kiekvienai savižudybei tenka dar bent 2-3 mirtys, kurios patenka į kitą lentelės dalį, bet iš esmės labai artimos savižudybei. Tai kitokie savęs naikinimo būdai - žmogus miršta, nes sušąla, nukrenta, nuskęsta, žūsta kelyje, miršta per daug išgėrę ir t. Taip per metus miršta tūkstančiai gana jaunų žmonių. Būtent dėl šios iki šiol nepripažintos epidemijos Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė yra bent 10 metų trumpesnė už moterų, tad ji galėtų būti 10 metų ilgesnė, jei valdžia ir visuomenė šias gyvybes vertintų taip pat rimtai, kaip dabar vertina gyvybes, kad jos būtų apsaugotos nuo COVID-19.
Juk šiemet, susirūpinę pandemijos grėsmėmis, nebepastebime, kad kas mėnesį nusižudo apie 60 žmonių. Šiomis savaitėmis jau net ir kelios paauglių mirtys nebeatkreipė didesnio mūsų dėmesio. Per 2020 m. Juk šiemet, susirūpinę pandemijos grėsmėmis, nebepastebime, kad kas mėnesį nusižudo apie 60 žmonių.
Ši pandemija ir jos įvairios pasekmės yra didelis iššūkis. Grėsmių daug, bet nemažai ir unikalių galimybių. Suvaldyti pandemijos ir jos pasekmių grėsmes galima ne tik ribojimais ir draudimais, bet ir kūrybiškais sprendimais, kurie dabar turėtų būti skatinami. Tereikia išlaisvinti ir paskatinti socialinį ir žmogiškąjį kapitalą, panaudoti didelius piliečių, jų sukurtų organizacijų, gausių privačių iniciatyvų, atsakingo verslo bendruomenės išteklius.
„Pasaulyje stiprėja psichikos sveikatos ir žmogaus teisių diskursas, skatinantis ieškoti naujų pagalbos būdų psichikos sveikatos priežiūros srityje, atsisakant veikiančių sistemų priklausomybės nuo galių disbalanso, perteklinio medikamentinio gydymo ir prievartos naudojimo psichiatrijoje“, - teigia psichiatras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius prof.
Reformų barjerai ir galimi sprendimai
Juk Lietuvos psichikos sveikatos sistema per 30 metų vietoj esminių permainų rinkosi reformų imitaciją ir keitė išorines dekoracijas, o ne paslaugų turinio esmę. Tęsdama sovietmečio laikų tradicijas, per 30 metų ir iki šiol Lietuvos valdžia biudžeto ir PSDF fondo eilutėmis protegavo tris dalykus - psichotropinių vaistų kompensavimą, psichiatrijos stacionaro paslaugas ir institucinę globą.
Didelės specializuotos stacionarinės ir globos įstaigos lengvai gali tapti (ir jau tampa pasaulyje) viruso plitimo židiniais. Jų dar didesnis uždarymas nuo lankytojų, stebėtojų ir visuomenės pacientams ir globotiniams gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Kaina lietuviško reformų darymo būdo - kai 30 metų aiškinama, kad dar ne laikas, kad „juk negalime per vieną naktį sistemos pakeisti“, - dabar gali būti labai didelė.
Psichotropiniai vaistai gali būti reikalingi, kai tam yra mokslo žiniomis grįstos indikacijos. Lietuvoje jie iki šiol liejasi laisvai, dangstant tuštumą kitų - nemedikamentinių paslaugų - pusėje. Atėjus pandemijai, tvyrant nesaugumo ir neprognozuojamos ateities pojūčiui, daugės vaikų ir suaugusiųjų, kurie prastai jausis. Anksčiau sistema formaliai susitvarkydavo, nes nedaug žmonių kreipdavosi (prastos pasiūlos efektas yra maža paklausa), o štai dabar gali stipriai daugėti žmonių, kurie norėtų kreiptis pagalbos. Ką jiems pasiūlys mūsų perdėm medikalizuota psichikos sveikatos sistema?
Dauguma šių vaikų ir suaugusiųjų prastai jausis ir turės emocinių problemų dėl nesunkiai sveiku protu suvokiamų priežasčių. Aplink daug išorinių grėsmių, padidėjęs nerimas ir baimė, kad galiu susirgti ir numirti aš pats ar artimi žmonės, kad šeima liks be pajamų ir dar daug kitų realių grėsmių. Patologizuoti ir medikalizuoti šias būkles, pavadinant tai depresija ar kaip kitaip ir dar paskiriant psichotropinių vaistų, būtų tęsinys sisteminės klaidos, į kurią yra įklimpusi Lietuvos psichikos sveikatos sistema.
Kitokių, veiksmingesnių būdų pasirinkimas žmonėms gauti pagalbą Lietuvoje yra ribotas. Ši precedento neturinti krizė sudaro galimybę pagaliau imtis permainų sustabarėjusioje ir neskaidrioje Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje. Programėlę „Act on crisis“ sukūrusi šaunių Lietuvos piliečių komanda yra viltį teikiantis pavyzdys. Tapę solidaus tarptautinio konkurso prizininkais, jie demonstruoja, kiek daug išteklių slypi Lietuvos piliečiuose, pilietinėje visuomenėje, verslo bendruomenėje.
Ši krizė sukuria galimybę pasiekti ilgai lauktą proveržį. 30 metų ignoravus istoriškai ir geopolitiškai paveldėtą grėsmingą spragą, pagaliau kokybišką ir tęstinę psichologinę bei psichoterapinę pagalbą galėtų gauti ne tik turtingi žmonės ir jų vaikai, bet ir mažas bei vidutines pajamas turintys piliečiai, taip pat rizikos grupėms priklausantys žmonės. Reikia ryžtingų žingsnių, uždegant žalią šviesą gerai patikrintam sėkmingose visuomenėse sprendimui.
Jei tokią pačią paslaugą teikia valdiška įstaiga ir nevaldiška įstaiga (NVO, kitokia piliečių iniciatyva įsteigta pelno nesiekianti struktūra ar individuali įmonė), paprastai nevaldiška įstaiga teiks geresnės kokybės paslaugas nei valdiška. O Lietuvoje yra likę daug bolševikų įdiegto mąstymo, kuris tarp politikų ir valdininkų įtvirtino tradiciją bausti už privačią iniciatyvą. Galėčiau papasakoti daug tragikomiškų situacijų, kuriose esame atsidūrę tie, kurie daug metų stengiamės pašalinti kliūtis moderniai psichikos sveikatos priežiūrai rastis Lietuvoje.
Iniciatyvos, diskusijos ir tarptautinis kontekstas
Vienas iš daugelio proveržio bandymų buvo 2015 m., kai koalicija „Psichikos sveikata 2030“ parengė nuosaikių, o ne kosmetinių psichikos sveikatos priežiūros permainų planą. Buvo atliktas didelis darbas, kurio neatlieka valdžios institucijos, ir pasiūlytas permainų planas bei proveržis diegiant naujas paslaugas. Netgi buvo suskaičiuota, kad per keletą metų įgyvendinant šias permainas ir diegiant trūkstamas paslaugas tokiam proveržiui per keletą metų (iki 2020 m.) reikėtų apie 25 mln. eurų. Priminsiu, tai sudarytų apie 1 proc. Spėkite, kas atsitiko po to? Planas net nebuvo svarstomas. Įtakingi sistemos globėjai sugebėjo paaiškinti tuometinei ministrei Rimantei Šalaševičiūtei ir netgi ją įtikinti, kad tam tikri neatsakingi ir saiko nejaučiantys veikėjai reikalauja pinigų, ir ne šiaip kiek nors, o 25 milijonų!
O dabar apie pragiedrulius. Pasaulyje ir Lietuvoje yra daug viltingų iniciatyvų. Pandemijos grėsmės akivaizdoje daugėja solidarumo, pasitikėjimo vienų kitais, empatijos, ryžtingai priimami geri sprendimai, kurie iki šiol buvo vilkinami. Štai balandžio 16 d. įvyko tai, ko Lietuvos valdžios nesugebėjo padaryti 13 metų. Prasidėjo Vaiko raidos centro naujo korpuso statyba ir buvo įkasta kapsulė. Už tokį išmintingą sprendimą šiuo draudimų ir ribojimų metu galima stipriai pagirti Vyriausybės ir SAM vadovus Saulių Skvernelį ir Aurelijų Verygą. Bet tokių sprendimų, nukreiptų į sisteminius proveržius stagnuojančiose srityse, reikia kur kas daugiau ir būtent dabar.
Jau minėtas Vaiko raidos centras buvo įkurtas ir jo veikla prasidėjo per rekordiškai trumpą laiką. Centras buvo kuriamas dramatiškais 1990-1991 metais. Kai pristačiau idėją, ministras Juozas Olekas davė man 24 valandas. Kitą dieną turėjau jam pateikti naujos įstaigos veiklos aprašą ir lėšų poreikį. Nurodė pradėti veiklą per ne vėliau kaip du mėnesius, nors net nebuvo aišku, kokiose patalpose Centras kursis. Nurodė pradėti veiklą per ne vėliau kaip du mėnesius, nors net nebuvo aišku, kokiose patalpose Centras kursis. Kai Centro veiklos paleidimą sustabdė tai, kas vyko 1991 m. sausio 13-ąją, praėjus trims dienoms, vėl ėmėmės darbų. Tuomet kai kurie valdininkai bandė gėdinti, kad ne laikas dabar, nes Lietuva gedi. Kai paklausiau ministro, kaip čia dabar daryti, jis buvo griežtas ir nurodė valdininkams judintis, paaiškinęs, kad neturime laiko - reikia atkurti valstybę. Ir štai jau 30 metų pacientai, kai jų psichikos būklė pablogėja, vežami į toli nuo jų namų esančias psichiatrijos ligonines. 2020 m. tebevykdome carinės Rusijos valdininkų sprendimą, atspindintį XIX a.
Tačiau yra ir iniciatyvų, kurios skatina platesnį diskursą. „Dažniausia iki šiol būdavo apsiribojama diskusijomis tarp psichikos sveikatos specialistų, vienai jų grupei palaikant status quo sistemoje, o kitai - raginant imtis sisteminio lygmens permainų. Diskusijos iniciatorių nuomone, būtina įtraukti į šį diskursą kitų visuomenės grupių atstovus. Psichikos sveikatos politika, Žmonių su negalia teisių konvencijos įgyvendinimas, visos pagalbos sistemos išlaisvinimas iš jai kažkada primestų ir laikmečio dvasios nebeatitinkančių dogmų - tai visos visuomenės interesas“, - sako prof.
Birželio 12 d. renginyje pranešimus skaitys prof. Dainius Pūras, VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonas Ruškus, VDU Sociologijos katedros prof. Giedrė Baltrušaitytė, Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovės, socialinės darbuotojos Rūta Lašaitė, Indrė Jaugėlaitė ir Edita Daugėlaitė bei Žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė. „BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Diskusija vyks birželio 12 d. 15 val. VDU Mažojoje salėje (S. Daukanto g.
Psichikos sveikata nenustoja būti pasaulio sveikatos politikos dėmesio centre. Nei COVID-19 pandemija, nei Rusijos karas prieš Ukrainą šio dėmesio nė kiek nesumažino. Netgi atvirkščiai. Kad psichikos sveikata ir jos sutrikimai yra sveikatos ir socialinės politikos prioritetas, jau nieko nebereikia įtikinėti. Tačiau čia konsensusas baigiasi ir prasideda ekspertų bei politikų požiūrių įvairovė.
Tos požiūrių įvairovės spektras turi daug spalvų ir atspalvių. Viena grupė ekspertų laikosi pozicijos, kad svarbiausia yra stiprinti esančias, tradiciškai susiklosčiusias pagalbos sistemas, gerinti tų paslaugų kokybę, didinti jų skaičių ir tokiu būdu siekti, kad kuo daugiau žmonių su diagnozuotais psichikos sutrikimais gautų veiksmingą gydymą ir kitą tinkamą pagalbą. Šiai grupei priklauso dauguma psichiatrijos lyderių. O dauguma politikos formuotojų bei įgyvendintojų įsiklauso būtent į psichiatrų elito patarimus.
Kita grupė ekspertų atkreipia dėmesį, kad 40 m. Kritikuojamas ne pats biomedicininis komponentas pagalbos sistemoje, o jo perteklinis naudojimas, dažnai sukeliantis daugiau žalos negu naudos. Taip pat neigiamai vertinama galių asimetrijos tradicija („psichiatrai žino, kaip yra geriau“), nugalinanti ir pacientus, ir psichikos sveikatos specialistus, kurie nėra psichiatrai. Trečia status quo problema - šališkai ir trūkstant skaidrumo vystytas mokslas ir specialistų rengimas, pripratinęs visus sistemos dalyvius (medikus, pacientus, politikus, plačiąją visuomenę) prie dabar jau kvestionuojamos žinios, kad sudėtingos psichikos sveikatos problemos geriausiai yra sprendžiamos vaistais koreguojant cheminį kai kurių medžiagų disbalansą smegenyse.
Palaipsniui vis daugiau šalininkų pasaulyje susilaukia kvietimas iš esmės peržiūrėti ankstesnių tradicijų nulemtas investicijų kryptis. Jau net trimis stipriomis rezoliucijomis apie tai, kad psichiatrijoje nusistovėjusios praktikos bei galių asimetrijos sukelia nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus ir perniek nubraukia gerus norus veiksmingai naudoti šiai sričiai skiriamus išteklius, pasižymėjo JT Žmogaus teisių taryba. Paskutiniu metu jau ir Pasaulio sveikatos organizacija oficialiame 2021 m. dokumente „Guidance on Community Based Mental Health Services“ prisijungė prie raginimų atsisakyti per didelės priklausomybės nuo prievartos taikymo bei perteklinio psichotropinių vaistų naudojimo. Šiame dokumente pristatytos gerosios praktikos iš įvairių pasaulio regionų.
Kai 2014-2020 m. buvau Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą, šiam klausimui skyriau ypatingą dėmesį ir atsidūręs aštrių debatų bei prasmingo diskurso sūkuryje parengiau ir paskelbiau keletą ataskaitų apie psichikos sveikatą ir žmogaus teises. Labiausiai iki šiol plačiai aptarinėjama buvo mano 2017 m. ataskaita, kurioje pateikiau daug argumentų būtent už tai, kad status quo neveikia, kaip buvo žadėta ir tikėtasi, ir rekomendavau priemones, kokių būtina imtis.
Tačiau kai šių metų rugpjūčio pradžioje dalyvavau Pasaulio psichiatrų kongrese Tailando sostinėje Bankoke, mane maloniai nustebino akivaizdžiai besikeičianti pasaulio psichiatrijos lyderių (tiesa, dar ne visų) pozicija svarbiais psichikos sveikatos, psichiatrijos ir žmogaus teisių klausimais. Iki šiol mane ir bendraminčius nuvildavo, kad Lietuvoje trūksta brandaus diskurso - tokio, koks yra jau gal apie 15 m. tarptautiniuose forumuose.
Rugsėjo 8-10 dienomis Vilnius taps šio rimto diskurso pasaulinio lygio sostine. Valdovų rūmuose vyks konferencija „Permąstant psichikos sveikatos priežiūrą“ („Re-thinking Mental Healthcare“). Federacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ ir jos nenuilstančio vadovo prof. Roberto van Voreno pastangomis į Vilnių atvyks (arba prisijungs nuotoliniu būdu) apie 40 ekspertų iš viso pasaulio. Tarp jų - ryškiausios šio laikmečio psichiatrijos ir visuomenės psichikos sveikatos pasaulio žvaigždės: N. Sartorius, H. Herrman, G. Thornicroft, V. Cameron, V. Patel, G. Szmukler, P. Gooding, P. Tyrer. Svarbu, kad tarp pranešėjų bus nemažai psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vartotojų. Tai vėlgi atspindi naujus vėjus psichiatrijoje.
Praėjo tie laikai, kai psichikos sveikatos klausimus spręsdavo vien specialistai. Dabar vis stipriau girdimas balsas tų ekspertų, kurie gali pasidalyti asmenine patirtimi. Tarp konferencijos pranešėjų bus ir nemažai Lietuvos psichikos sveikatos specialistų. Kai kurie iš jų, taip pat ir aš, atstovaus už esminį proveržį sistemoje pasisakančiai Koalicijai „Psichikos sveikata 2030“. Neatsitiktinai šis svarbus renginys vyksta Vilniuje. Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje galima rasti visko - ir sėkmingų proveržio pavyzdžių, ir nuo sovietmečio užsilikusio vulgaraus požiūrio į gydymo sampratą bei atsainaus požiūrio į žmonių su psichosocialine negalia teises. Apie visa tai turime kalbėti atvirai.