Dovilės Šakalienės pavardė Lietuvos politikoje neretai kelia diskusijas, ypač kalbant apie vaikų teisių apsaugą ir šeimos politiką. Politikės veikla, ypač susijusi su vadinamąja „Matuko reforma“, sulaukė tiek palaikymo, tiek kritikos.
Dovilė Šakalienė. Šaltinis: LRT
„Matuko reforma“ ir jos pasekmės
Labiausiai akcentuojama Dovilės Šakalienės pavardė - politikės, kuri 2017-aisiais ėmėsi „Matuko reformos“, nuo kurios dar iki šiolei „spjaudosi“ dalis Lietuvos šeimų. 2017 m. vasario 14 d. Seimui priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus, buvo numatyta absoliuti nulinė tolerancija smurtui prieš vaikus, aiškesnis mechanizmas vaikų teisių apsaugos tarnyboms, leidžiantis greičiau reaguoti į grėsmę vaikui bei nustatyta grėsmės lygių sistema, pagal kurią galima spręsti, ar būtina vaiką laikinai paimti iš jam nesaugios aplinkos.
Tačiau vos pradėjus taikyti įstatymą, Lietuva kaipmat jo „atsikando“. Kartu su „Matuko reforma“ į Lietuvą atėjo ir neramūs laikai, kuomet tarnybos ėmė atiminėti vaikus iš šeimų be jokios didelės priežasties, o tėvai po truputį pradėjo nebetekti galių auklėjant savo vaikus.
Štai 2018 m. visą Lietuvą sudrebino Kručinskų drama, kai iš kauniečių šeimos buvo atimti vaikai po to, kai praeivis užfiksavo, kaip motina suduoda vaikui per sėdmenis. Po to laiko šalyje nuvilnijo dar ne vienas skandalas, tačiau akivaizdu tapo ir tai, kad „Matuko reforma“ tapo puikia manipuliatyvia priemone besiskiriantiems tėvams ir tą parodė pernai metais Palangoje tarnybų jėga nuo mamos išplėštas vaikas, šiems besislapstant, kad mažametis nebūtų grąžintas tėvui.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
„Ten sukurta vaikų atiminėjimo sistema verčia tėvus grobti savo atžalas arba reikalauti teisybės teismuose ir metų metais kankintis skausme, žinant, kad tikras tavo vaikas gyvena kažkur svetimoje šeimoje. Jie lapkričio 30 d. „Mat bausmės tėveliams aiškios, tačiau kaip traktuoti nepriežiūrą ir vaiko poreikių nepatenkinimą, nėra konkrečiau apibrėžta. Lieka neaišku, ar įstatyme nėra palikta landa vaiko užgaidų netenkinimą apšaukti nepriežiūra. Žinant statistiką, kad trečdalis Lietuvoje dirbančių asmenų gauna kone minimalų atlyginimą, kad Lietuvoje yra per 10 tūkstančių socialinės rizikos šeimų, ar neatrodo, kad retas tėvas iš viso gali užtikrinti visiškai laimingą vaiko vaikystę? Beveik ketvirtadalis Lietuvos gyvena žemiau skurdo ribos.
Ar pliaukštelėjimas yra pagrindas paimti vaiką iš šeimos? Ne, jokiais būdais! Tačiau tai - priežastis kalbėtis su tėvais, skatinti juos eiti į pozityvios tėvystės mokymus ir keisti elgesį. Nes smūgis vaikui nėra auklėjimas. Tėvai sako, kad jie nežino, kas parašyta įstatyme. Keletą kartų siūliau įvairias versijas, kaip, pavyzdžiui, švedai darė pieno pakelių kampaniją. Kelis mėnesius ant pieno pakelių buvo detali informacija ir šeimos apie tai kalbėjosi. Tada per metus daugiau nei devyniasdešimt procentų švedų susipažino su vaikų nemušimo įstatymo normomis. Ir tai buvo viena sėkmingiausių visuomenės informavimo kampanijų pasaulio istorijoje.
Tą pačią savaitę, kai sužinojau, kad laukiuosi, nuėjau ir užsirašiau į psichologinę terapiją, nes nenorėjau kartoti klaidų, kurias darė mano tėvai. Pagal mokslinius tyrimus (aš pati studijavau psichologiją), trys iš keturių vaikų, kurie patyrė smurtą, linkę kartoti smurtinį elgesį vėliau. Deja, tikrai buvo situacijų, kai man nepavyko ir psichologinio smurto prasme esu šaukusi ant savo vaiko. Labai dėl to graužiausi, nes rėkimas tikrai nepadėjo, jis tik išgąsdino vaiką. Be to, nuvylė mane pačią, kad nesugebėjau susivaldyti. Skaičiau įvairios literatūros, konsultavausi su specialistais.
Todėl Lietuvoje smurto kultūros lygis aukštas. Kuo mažesnis smurto lygis auklėjant vaikus, tuo mažesnis atgalinis smurtas. Suprantame, kad iš kelių šimtų tūkstančių vaikų Lietuvoje tikrai yra daugiau negu tie septyni šimtai, kurie buvo paimti iš nesaugios aplinkos ir kuriems buvo nustatyta laikina globa. Svarbiausia vėlgi yra laiku pastebėti ir pasirinkti tinkamas priemones. Kuo anksčiau pastebime, tuo mažesnis kraštutinių priemonių poreikis.
D. Šakalienės požiūris į globos namus
D. Šakalienės manymu, globos namai tėra įstaigos, kur žmonės ateina dirbti savo darbo ir išeina namo, taigi vaikams niekaip negali būti perteikiamas šeimos jausmas. „Į jokią pareiginę instrukciją negalima įrašyti prievolės mylėti ten augančius vaikus.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
D. Šakalienė: Blogai mūsų šalyje jau seniai, mes vis dar esame išlaikę sovietmečio palikimą - dideles globos įstaigas, o kai kuriose auga daugiau nei šimtas mūsų vaikų. Visas pasaulis puikiausiai supranta, kad įstaigoje vaikas negali laimingas, sveikas, visavertis, nes įstaigos žaloja vaiką.
D. Pūras: Ypač žalingos šitos institucijos mažiems vaikams. Jau prieš 60 metų įrodyta, kad jeigu nėra emocinio prieraišumo, sutrinka vaiko emocinė, socialinė, netgi pažintinė raida. Tyrinėjant smegenis nustatyta, kad jeigu ilgiau kaip tris mėnesius vaikas būna dirbtinėje aplinkoje (kad ir kokioje geroje įstaigoje), vis tiek toje aplinkoje vaiko smegenų raida sutrinka (kalbu apie pirmuosius trejus metus). O vėliau vaikas neturi galimybės tinkamai socializuotis ir, kad ir kaip stengtųsi personalas, gyvena uždaroje aplinkoje.
Pirmiausia, šitų permainų tikslas, dėl kurio visi Lietuvoje sutaria, - stiprinti šeimą ir padėti biologiniams tėvams tinkamai auginti vaikus. Mes turime daug neatliktų namų darbų. Jeigu jau niekaip nepavyksta su biologine šeima, tada turi būti iš anksto parengti ir gerai prižiūrimi globėjai, jiems turi būti padedama.
R. Dičpetrienė: Kaip pašnekovai minėjo, tai labai sena problema ir tikrai neatsirado dabar. Manau, pasiekėme tašką, kai reikia imtis drastiškų priemonių. Kaip profesorius D. Pūras minėjo, būtinai reikia stiprinti biologines šeimas, kad kuo mažiau vaikų pakliūtų į globos namus. Mūsų organizacija daugiau nei 10 metų kuruoja vaikų dienos centrus (mes juos kažkada įkūrėme), į kuriuos ateina vaikai iš tokių šeimų ir jiems suteikiama visokeriopa pagalba, pvz., ugdomi socialiniai įgūdžiai, organizuojamos ekskursijos, padedama paruošti pamokas, mokomas higienos ir pan. Taip pat dirbama su šeima, kad ji stiprėtų ir tėvai patys galėtų rūpintis vaikais.
Duomenys visiems prieinami, o globoti Lietuvoje paimama per šimtą vaikų. Dalis iškeliauja, pvz., į Italiją. Kodėl tokie skaičiai? Dažnai lietuviai globoti ima vaiką norėdami patenkinti ne jo, o savo poreikius. Tai mūsų sistemos skylės - mes globėjus nepakankamai gerai ruošiame, o kai jie paima vaikutį į savo šeimą, nepakankamai padedame. Yra šalių, kur vaikus auginti paima šeimos nariai. Taigi pagalbos šioje srityje reikia ir labai noriu paskatinti žmones būti globėjais ir padėti vaikams, kurių dabar globos institucijose yra daugiau nei 4 tūkst. Kaip ir sakiau, viena organizacija problemos neišspręs. Tai visos Lietuvos reikalas.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Pasaulio patirtis rodo, kad viską galima padaryti, jei tik yra noro. Pvz., jeigu jau taip atsitiko, kad nėra biologinės šeimos, vaikai, turintys sunkią negalią, turėtų gyventi globėjų šeimose, o tokių vaikų priežiūra būtų darbas. Už jį reikia mokėti, nes jūs negalite eiti į darbą, jeigu auginate vaiką, turintį sunkią negalią. Kitos valstybės, net ir mūsų kaimynės, sukūrė tokią sistemą ir moka atlyginimą profesionaliems globėjams, kurie augina sunkius vaikus, turinčius sunkių problemų, o mes negalime šitos sistemos sukurti. Tai apsileidimas, ir atėjo laikas problemas spręsti.
Statistika apie įvaikinimą ir grąžinimą į globos namus
Nuo 2017 m. Lietuvoje kasmet įvaikinama daugiau nei šimtas vaikų, tačiau maždaug šimtas - grąžinami atgal į globos namus. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė mano, kad dėl to kaltos mūsų sistemos spragos - globėjai nepakankamai gerai paruošiami, jiems trūksta mokymų.
| Metai | Įvaikinta vaikų | Grąžinta į globos namus |
|---|---|---|
| Nuo 2017 m. kasmet | >100 | ~100 |
Tokios pačios - tai reiškia, kad teisė į orumą, į fizinį saugumą, į privatumą priklauso vaikams, tai nėra mūsų jiems suteikiama privilegija, tai teisė, kuri gali būti ribojama išimtiniais atvejais įstatymo numatyta tvarka. Deja, kaip jau tapo populiaru mūsų valstybėje, žmogaus teisės nuolat tampa populiariu visuomenės nuotaikų manipuliacijos objektu, o kova su jomis - patogiu visuotinės isterijos kėlimo įrankiu. Galima sakyti, kad susiformavo tradicija, naujas lietuviškos politikos dėsnis.
Švedijos pavyzdys
Švedai gi ne tik suvokė, kaip svarbu tėvams perduoti žinią, kad įstatymo tikslas nėra kriminalizuoti absoliučią daugumą Švedijos šeimų ir sukišti šimtus tūkstančių tėvų į kalėjimus, bet pakeisti visuomenės nuostatą pasakant aiškų NE smurtui, apsaugant vaikus, įtvirtinant požiūrį, kad vaikas yra žmogus ir pagarba vaikui yra jo prigimtinė teisė, įsigaliojanti jam gimus, o ne sulaukus amžiaus, kai gali duoti atgal. Jie tą žinią ir perdavė.
Pirma, jie sutvarkė sistemą taip, kad pirmiausia, gavus žinią apie galimą smurtą prieš vaiką, nedelsiant būtų įvertinama situacija šeimoje ir stengiamasi padėti šeimai išmokti tinkamai elgtis su vaikais, kad be reikalo neatimtų iš vaiko galimybės augti su biologiniais tėvais. Pagalba tėvams reiškia ne tikrinimą, kiek dešrelių yra šaldytuve ir gąsdinimą atimti pašalpas, bet kompetentingą ir visapusišką psichologinę, socialinę pagalbą bei švietimą. Beje, aiškiai uždraudus bet kokį žeminantį elgesį su vaiku, buvo užbėgta už akių nuogąstavimams, kad fizinį smurtą pakeis smarkiai išaugęs psichologinis.
Antra, švedai įsitikino, kad žinia pasieks absoliučiai kiekvieną šeimą. Laikinoji komisija primygtinai rekomendavo plačią nacionalinę edukacinę kampaniją, ir Teisingumo ministerija, kuri buvo atsakinga už įstatyminių pataisų priėmimo koordinavimą, ėmėsi ją organizuoti taip, kad iki šiol ši kampanija laikoma beprecedente pagal auditorijos pasiekimą ir efektyvumą.
Kampanija buvo pavadinta „Ar Tu gali sėkmingai užauginti vaiką be pliaukštelėjimų ir mušimo?“ ir pabrėžė, kad smurtas sukelia tiek fizinę, tiek psichologinę žalą, kad nors tėvai kartais supyksta ir turi išreikšti savo jausmus, yra kitų galimybių išventiliuoti įniršį ir frustraciją nei vaiko mušimas ar bauginimas.
16 puslapių spalvota brošiūra, paaiškinanti įstatyminius pokyčius ir pateikianti alternatyvius auklėjimo metodus bei nuorodas, kur kreiptis pagalbos, buvo pristatyta į kiekvienus namus, kuriuose augo bent vienas vaikas ar buvo bent viena besilaukianti moteris. Šios brošiūros taip pat buvo išplatintos visose sveikatos priežiūros įstaigose, vaikų raidos centruose, ugdymo įstaigose, beje, išverstos į visas kalbas, kuriomis kalba Švedijoje gyvenantys žmonės.
Ir dar. Du mėnesius visi pieno pakeliai visose parduotuvėse buvo tapę informaciniais lankstinukais, ant jų buvo spausdinama informacija apie įstatymines pataisas, alternatyvius auklėjimo metodus ir pagalbos variantus, siekiant užtikrinti, kad žinia bus priešais akis - tiesiogine to žodžio prasme - kiekvienoje šeimoje, kad tuo metu, kai bus valgoma, tėvai ir vaikai galėtų pasikalbėti apie tai, kaip sugyventi nežeminant, nesmurtaujant, ir kur kreiptis pagalbos, jei susitarti nepavyksta.
Šios kampanijos rezultatai iki šiol „neperspjauti“ - 1981 metais 99 proc. švedų buvo puikiai informuoti apie įstatymines pataisas, smurto formas ir alternatyvius auklėjimo metodus - su jokiomis kitomis kampanijomis nesulyginamas efektas.
Švedai per keletą dešimtmečių ištrūko iš užburto smurto rato, kai mušami vaikai patys tampa smurtautojais (70 proc.) arba nukreipia smurtą į save (30 proc.). Bet ar jie sustojo? Ne.
Pataisytas Vaiko teisių apsaugos įstatymas detaliai aptariamas tėvystės mokymuose, kurie siūlomi visiems kūdikio besilaukiantiems tėvams, ir pristatomas kūdikio gerovės klinikose, kuriose lankosi 100 proc. populiacijos. Mokyklų 9 klasės programose apie vaiko raidą ši ataskaita ir įstatymas irgi aptariami. Taip pat ir privalomose anglų kalbos pamokose. Todėl kiekvienas švedas nuo mažumės išmoksta gerbti save ir kitus, apsiginti nuo smurto ir ginti kitus. Ir jie nepradėjo šių metų nuo bangos vaikų nužudymų ir sužalojimų.
Žiūrint į Švedijos visuomenę, nekyla klausimų, kaip savižudybės, depresijos, patyčios, alkoholizmas, smurtas ir skurdas yra susiję su emociniu neraštingumu ir socialiniu apleistumu. Suprantu, kad mūsų valstybės institucijoms buvo sunku netgi įžvelgti ryšį tarp vaiko teisių apsaugos sistemos, pagalbos šeimoms teikimo ir globos sistemos reformos - tai kur jau čia tokie baisūs žodžiai kaip emocinis neraštingumas.
Ar mes galim įsipareigoti išmokti auginti savo vaikus be smurto, gerbti save ir savo vaiką, ištiesti pagalbos ranką šalia esantiems ir ištrinti baltas dėmes iš Lietuvos žemėlapio, kur socialiniai darbuotojai bijo važiuoti po vieną? Gal galime įsipareigoti siekti, kad ir Lietuvoje slaugytojos, lankančios naujagimio susilaukusius tėvus, duotų konkrečių patarimų, kaip tinkamai auginti kūdikį, atvežtų informacinę medžiagą apie vaiko raidą bei pozityvią tėvystę ir netgi duotų stalčių užraktėlius bei elektros rozečių apsauginius kištukus, kad namai būtų saugūs vaikams.
1925 metais lenkų-žydų kilmės daktaras, rašytojas ir švietėjas Janusz Korczak rašė: „Pasaulyje yra daug siaubingų dalykų, bet baisiausias jų - kai vaikas bijo savo mamos, tėčio ar mokytojo.“ Jo beveik prieš šimtmetį išleista knyga „Vaiko teisė į pagarbą“ galėtų būti socialinės politikos 101 (pradžiamokslis) mūsų valdžiai ir visuomenei: „Kokių neįprastų aplinkybių reikia, kad išdrįstume pastumti, trenkti ar tampyti suaugusį žmogų? Ir visgi laikome kasdieniu dalyku pliaukštelėti vaikui, skaudžiai užvažiuoti jam per pakaušį ar tįsti už rankos. Bejėgystės jausmas išugdo pagarbią baimę jėgai. Suaugusieji ar bet kas, kas stipresnis, - gali žiauriai demonstruoti savo nepasitenkinimą, paremti savo žodžius smūgiais ir reikalauti paklusnumo. Taip rodome pavyzdį, kad silpni nusipelno paniekos.“
Pastaruoju metu socialinėje erdvėje netyla kalbos apie tai, kad Seimo narė Dovilė Šakalienė anksčiau yra vadovavusi vienam iš Norvegijoje veikiančių fondų ir yra suinteresuota Lietuvoje įtvirtinti tūkstančius tėvų išgąsdinusią Norvergijos tarnybą „Barnevernet“. Savo ruožtu D. Šakalienė neigia visas su tuo susijusias kalbas ir svarsto dėl to kreiptis į teisėsaugos institucijas.
„Man kyla rimtų klausimų, kas kursto šią sąmokslo teoriją. Niekada nedirbau „Žiburio“ fonde. Niekada nevadovavau jam ir jokių milijonų ir Norvegijos nesu gavusi. Prieš kelerius metus dirbau Žmogaus teisių stebėjimo institute. Vadovavau Europos ekonominės erdvės finansiniam mechanizmo programai, skirtai nevyriausybinėms organizacijoms remti. Buvo paremta daugiau nei 100 nevyriausybinių organizacijų, dirbančių įvairiose srityse: nuo savižudybių iki neįgaliųjų teisių, nuo moterų krizių centrų iki žydų bendruomenės stiprinimo. Ta sąmokslo teorija, kad aš įsisavinau Norvegijos milijonus, yra visiška nesąmonė. Teisininkai siūlo surinkti duomenis ir kreiptis į prokuratūrą. Peržengtos visos ribos. Kažkas tikslingai skleidžia melagingą informaciją“, - kalba D. Šakalienė.