C. Wrighto Millso suformuluota sociologinės vaizduotės sąvoka tapo viena svarbiausių šiuolaikinės sociologijos koncepcijų. Sociologinė vaizduotė leidžia žvelgti į socialinį pasaulį bei visuomenės elgesį nusimetant asmeniškumų, aplinkybių, rutinos apsiaustą. Ji suteikia galimybę suprasti, kaip asmeninės bėdos susijusios su platesnėmis socialinėmis problemomis, atskleidžia individų sunkumų ir visuomenės struktūrinių iššūkių persipynimą. Nuo techninio požiūrio į socialinius tyrimus sociologinė vaizduotė pirmiausia išsiskiria gebėjimu keisti perspektyvas ir kurti adekvatų visos visuomenės bei jos dalių vaizdą.
Kas yra sociologinė vaizduotė?
Sociologijos srityje sociologinė vaizduotė yra gebėjimas akių žvilgsniu persikelti iš kasdienybės į platesnį socialinį kontekstą, pamatyti savaime suprantamus dalykus daugiasluoksniuose, įvairaus mąsto kontekstuose. Pasak Millso, sociologas neturėtų neštis savo patirties bagažo į tyrimų lauką ir neturėtų užimti eksperto ar arbitro pozicijos. Pagrindinis sociologo įrankis - gebėjimas kiek įmanoma atsiriboti nuo savo socialinio bagažo. Toks būdas padeda išgirsti ir matyti žmones jų pačių akimis, taikant jiems suvokiamas reikšmes.
Svarbu, jog sociologinė vaizduotė reikalauja budrumo ir jautrumo nuolat. Sociologas turi būti pastabus ir atviras kontekstų įvairovei, būti pasirengęs permąstyti apsibrėžimus, kategoriškumą keisti į klausimus ir ieškoti ryšių tarp atrodytų visiškai nesusijusių idėjų ar reiškinių. Sociologinė vaizduotė išsiugdo per patirtį, tačiau ją taip pat sąlygoja gebėjimas jungti, perklasifikuoti, lyginti - tobulinti savo sąvokų lauką, jungti teorinius pamatus ir empirinę medžiagą.
Sociologinės vaizduotės reikalavimai sociologui
Sociologo užduotis - pažvelgti į tyrinėjamą pasaulį kitaip, nei įprasta, stengtis suprasti ir įvardinti kitų žmonių perspektyvas. Kaip sociologas dirbdamas turi atsisakyti savo patyriminės, asmeninės naštos, taip pat ir teisėjo, eksperto ar arbitro povyzos. Atliekant stebėjimus, sociologui patogiausia virsti nematomu todėl, kad visa žinančio eksperto, norinčio išgirsti tik tai, ką jis numato sužinoti pozicija tyrimą neabejotinai paverčia menkaverčiu.
Paradoksalu, tačiau daugelio kitų profesijų atstovai savo patirties bagažą nešasi visur kartu su savimi, tačiau sociologas turi sugebėti atsiriboti nuo išankstinių nuostatų - ypač tyrimuose, susijusiuose su jautriomis ar stigmatizuotomis grupėmis. Sociologo padėtis tampa dar aštresnė, kuomet kalbama apie jautrius tyrimus - tyrimus, nukreiptus į jautrias visuomenės grupes, kurios gali būti priskiriamos stigmatizuojamoms, atskirties ar rizikos grupėms.
Taip pat skaitykite: Pagalba Autizmo Atveju Lietuvoje
Daugelis sociologų atlieka tyrimus savoje aplinkoje, t.y., patys gali būti nemenka jų tiriamo pasaulio dalimi. Todėl nėra svarbu, kokį instrumentą - metodą sociologas pasirenka; jo asmeninės žiūros bei patirtys neišvengiamai įtakoja sociologų tyrimų projektų dizainus. Sociologas negali būti beasmenis, visą tai, ką mato ir girdi pirmiausia, kad ir kaip galbūt bandytų to išvengti, perfiltruoja per individualų suvokimą ir patirtis. Dėl šios priežasties svarbu, kad sociologas pripažintų savo ribotumą ir užfiksuotų jo egzistavimą.
Refleksyvumo vaidmuo
Į šiuos klausimus padėjo atsakyti postmodernizmo atstovas P. Bourdieu, iškėlęs refleksyvumą kaip neišvengiamą sociologo palydovą. Objektyvumas - nepasiekiamybė, todėl tikslu reikėtų laikyti bandymą reflektuoti savo kaip tyrėjo padėtį: kiek mano asmeninė padėtis lemia tai, kaip aš įgarsinu tuos, apie kuriuos kalbu? Kiek ji lemia mano įsitraukimą į tyrimą, kaip ji veikia paties tyrimo modeliavimą bei kitus aspektus?
Sociologinės vaizduotės praktika: nuo asmeninių bėdų prie socialinių problemų
Būtent sociologinė vaizduotė leidžia aiškiai atskirti asmenines bėdas ir socialines problemas. Asmeninės bėdos (angl. troubles) yra susijusios su individualiais žmogaus sunkumais, o socialinės problemos (angl. issues) kyla, kai vienu metu panašias bėdas patiria nemaža visuomenės dalis arba imama matyti, kad problemų šaknys glūdi ne tik asmenyje, bet ir socialinėje sanklodoje.
| Asmeninės bėdos | Socialinės problemos |
|---|---|
| Priklauso nuo individo unikalios patirties arba gyvenimo aplinkybių. | Atspindi struktūrinius, visai visuomenei būdingus iššūkius. |
| Privačios (pvz., bedarbystė dėl išskirtinių aplinkybių). | Viešos (pvz., masinis nedarbas, nulemta ekonominių pokyčių). |
| Sprendžiamos individualiu mastu, ieškant asmeninių sprendimų. | Reikalauja struktūrinių, politinių, visuomeninių sprendimų. |
Tik išplėtus akiratį ir taikant sociologinę vaizduotę, galima pamatyti, jog individualūs sunkumai dažnai kyla iš didesnių socialinių, ekonominių ar kultūrinių procesų. Sociologinė vaizduotė įgalina sociologus kalbėti apie kitus - analizuoti, interpretuoti, įgarsinti daugybe balsų, įžiūrėti tai, kas plika akimi retai kada pastebima. Vis dėlto sociologinė vaizduotė ne tik privilegijuoja, bet ir įpareigoja būti Ypatingai atidžiam ir jautriam aplinkai.
Sociologinės vaizduotės ugdymas ir svarba tyrėjui
Sociologinę vaizduotę galima ugdyti. Savaime suprantama, kad ji neaplanko be tvarkingo, reguliaraus darbo patirties. Bet ji yra neįtikėtinai vertinga, galbūt dėl to, kad esminė jos savybė - susieti atrodytų nieko bendro tarpusavyje neturinčias idėjas. Ilgainiui įgūdžiai, tokie kaip: darbų ir bylų pertvarkymas, sąvokų klasifikacija, kraštutinių atvejų analizė, žodžių prasmių tyrinėjimas, sąvokų tikslaus apibrėžimo ieškojimas bei gebėjimas gilintis į skirtingus požiūrius, tampa natūraliu darbo būdu.
Taip pat skaitykite: Slaugos ypatumai psichiatrijoje
Kokybiniai brėžiniai, lentelės bei diagramos - dažnai ne tik geros priemonės pristatyti jau atliktą darbą, bet ir labai naudingi gamybos įrankiai. Jie sudėlioja tipų „išmatavimus“, padeda juos kurti ir suteikia galimybę kritiką bei paaiškinimą senuosius. Dirbančiam sociologui atlikti kryžminę klasifikaciją - tas pats, kas kalbininkui nubraižyti sakinio sandaros schemą. Daugeliu atveju, kryžminė klasifikacija - tai sociologinės vaizduotės gramatika.
Sociologinės vaizduotės ir postmodernumo iššūkiai
Postmoderni sociologija atsisako apibendrinimų, kategoriškų atsakymų ir objektyvumo paieškas keičia fragmentiškumu bei subjektyvumu. Tai reiškia, kad teorijos bei sąvokos kinta nuo kontekstų, aplinkybių, diskursų. Postmoderni teorija siūlo vengti apibendrinančių kategorijų taikymo neapibrėžtiems laiko bei erdvės prasme kontekstams. Tokiu atveju sociologinė vaizduotė tampa analizės ir interpretacijos instrumentu, kuris leidžia kuo tiksliau apibrėžti, ką ir kaip matome, kokiu kampu žvelgiame, kokiame apžvalgos rate atliekame tyrimą.
Tad kiekvieno matymo perspektyva ne tik skirtinga, bet ir absoliučios kategorijos, kurios suprantamos daugelio žmonių vienodai, nebeegzistuoja. Tai, kas atsiduria sociologinės vaizduotės akiratyje, tampa kaitu, subjektyvu, fragmentiška. J. Baudrillard teorija tvirtina, kad tikrovė virto hipertikrove, kartu su ją palaikančiais simuliakrais, savyje netalpinančiais jokios prasmės - tai dar labiau komplikuoja sociologo darbą šiuolaikiniame pasaulyje.
Išvada: sociologinės vaizduotės reikšmė
Praplečiant sociologinės vaizduotės sampratos, kurią suformulavo C. Wrightas Millsas, ribas, galima teigti, kad sociologinė vaizduotė yra ne tik reikalaujanti nusimesti asmenybės, kasdienybės ir aplinkybių rūbus, bet ir įgalina sociologus kalbėti apie kitus - analizuoti, interpretuoti, įgarsinti daugybe balsų, įžiūrėti tai, kas plika akimi retai pastebima. Sociologinė vaizduotė leidžia susieti asmenines bėdas ir socialines problemas, praplečia tyrėjo akiratį, įgalina kritiškai mąstyti, kelti klausimus dėl socialinės tvarkos, nelygybės, galios struktūrų, normų fragmentiškumo ir socialinio pokyčio.
Taigi, ji leidžia ne tik matyti, bet ir permąstyti socialinius reiškinius, pasiūlyti naujas perspektyvas, keisti paties tyrėjo ir visuomenės nuostatas.
Taip pat skaitykite: Žmogaus teisė į psichikos sveikatą