Lietuvos kultūros ir meno pasaulyje yra ne vienas pavyzdys, kai talentas prasiveržia nepaisant sudėtingų gyvenimo aplinkybių. Šiame straipsnyje pažvelgsime į menininkus, kilusius iš vaikų namų, kurie tapo tūkstantmečio vaikais ir savo kūryba praturtino šalies kultūrą.
Ankstyvasis videomenas Lietuvoje
Aštuntojo-devintojo dešimtmečių sandūroje, keičiantis politinei situacijai Lietuvoje, meninė kūryba taip pat įgavo vis daugiau naujų saviraiškos formų, tarp kurių buvo ir ankstyvasis videomenas. Meno kūrinį galėjai pamatyti ne tik parodinėje erdvėje, bet ir viešose vietose, ne tik statišką, bet gyvai atliekamą performansą, meninę akciją.
Vienas pirmųjų viešų videomeno kūrinių pristatymų Lietuvoje - Gulbino darbo „Nesugalvoti dalykai“ ekspozicija parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje 1988 m. Šioje parodoje abstraktus ir meditatyvus, rankiniu vaizdo generavimo būdu sukurtas trijų valandų trukmės Gulbino kūrinys buvo eksponuojamas šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų.
„Susitikimų“ paroda ir savarankiški Gulbino eksperimentai yra tapę vienu iš atskaitos taškų kalbant apie lietuvių videomeno pradžią.
Videomeno rinktinė "Geriausi lietuvių videomeno darbai"
1996 metais išleista videomeno rinktinė „Geriausi lietuvių videomeno darbai“apima Lietuvos videomeno dešimtmetį - nuo datuojamo pirmo 1988-aisiais sukurto Henriko Gulbino filmo „Du kartus“ iki Gintaro Šepučio 1996 m. sukurto videošokio „Žodžių žaismas“.
Taip pat skaitykite: Grimų pasakos: veikėjų analizė
Kinotyrininkė, „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė, Sonata Žalneravičiūtė apie rinktinės sudarymą: „Stebėdama, kas vyksta Vilniuje 1990-ųjų pradžioje, vėliau, rinkdama medžiagą apie Lietuvos videomeno pradžią savo menotyros bakalauro diplominiam darbui, ieškodama videomeno kūrėjų kituose miestuose, supratau, kad videomenas, kaip kūrybinė raiška, atsirado pirmiausia dėl naujo techninio įrankio - videokameros.
Patekusi į rankas skirtingų sričių menininkams, kamera tapo instrumentu, suteikiančiu naujas, nenuspėjamas galimybes leistis į nepažintas kūrybinėms teritorijoms. Į rinktinę įtraukiau visus tuo metu kūrusius autorius, kuriems tai buvo viena svarbiausių kūrybinės raiškos formų.
Žymūs videomenininkai
Aleksas Andriuškevičius - tapytojas, grupės „POST ARS“ (1989 - 2009) narys, vienas iš retų lietuvių videoperformanso menininkų, kūręs 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Jo kūrybinei praktikai būdingos minimaliomis priemonėmis kuriamos situacijos, kylančios iš kasdienio aplinkos patyrimo, nevengiama absurdo elementų, visa tai dokumentuojama laisvai, buitine kamera. Šių situacijų centre - pats autorius ir jo surežisuoti performatyvūs, kartais monotoniški veiksmai, kūriniuose virstantys abstrakčiais, paradoksaliais ritualais.
„Festival Franco-Balte d’art video“ - pirmasis, tris metus trukęs Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalis, pradėtas rengti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva (1992 m. - Ryga, 1993 m. - Vilnius, 1994 m. - Talinas). Jame dalyvavo ir lietuvių menininkai Aleksas Andriuškevičius, Laimė Kiškūnaitė, Džiugas Katinas, Gintaras Šeputis, „Akademinio pasiruošimo grupė“ („APG“) bei kiti. 1993 m. festivalis surengtas ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.
Pastarasis renginys ne tik suteikė galimybę čia kuriantiems menininkams susipažinti su užsienio kūrėjų darbais, bet ir žymėjo videomeno, kaip legitimios ir aktualios kūrybos formos, pradžią Lietuvoje. Festivalyje išrinktam geriausio darbo autoriui būdavo suteikiama galimybė mėnesį reziduoti Paryžiuje.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Segmente pristatomas Džiugo Katino ir Lino Liandzbergo kūrinys „Proporcija“ (1992 m.), rodytas 1992 m. 1996 m. kino kritikė ir kuratorė Sonata Žalneravičiūtė sudarė pirmąją geriausių Lietuvos videomeno kūrinių rinktinę. Joje tarp penkiolikos atrinktų autorių kūrinių buvo įtrauktas ir menininkės Karlos Gruodis filmas „X beats per minute“ (1996) - vienintelis moters menininkės kūrinys vaizdajuostėje.
Šio, moters kūno ir motinystės santykio problematikai skirto, kūrinio autorė suformavo feminizmo diskurso pradmenis Lietuvoje: 1995 m. Gruodis sudarė pirmąją lietuvišką feminizmo antologiją Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo, Vilniaus ir Pedagoginiame universitetuose vedė seminarų ciklą, skirtą feminizmo teorijai.
Videomeno kūrėjas, fotografas Tomas Andrijauskas eksperimentuoti su kino juosta pradėjo mokykloje, būdamas septintoje klasėje, Šiaulių vaikų ir jaunimo klube „Kibirkštis". Prieš įstodamas į Vilniaus dailės akademiją, Andrijauskas jau buvo dirbęs Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavęs su režisieriumi, prodiuseriu Remigijumi Ruokiu, su kuriuo sukūrė muzikinį klipą grupės „SEL“ dainai „Kontrolinis šūvis“ (1995) - vienam didžiausių to meto lietuviškos muzikos hitų.
Andrijauskas taip pat dirbo su grupėmis „BIX“, „Exem“, „Lemon Joy“, „Biplan“ ir kt., jo kurti muzikiniai klipai ne kartą įvertinti nacionaliniu mastu. Kūrinyje „Intencija prisiminti“ (1999) Stasiulytė filmuoja save sėdinčią prie virtuvinio stalo ir dainuojančią lietuviškas užstalės dainas.
Tiek Stasiulytės kūrinio, tiek pačių dainų ilgis ir kiekis priklauso nuo filmo veikėjos atminties: dainos trunka lygiai tiek, kiek jų įstengiama prisiminti. Šiame ir kituose kūriniuose nėra aiškiai išreikštos ironijos ar, juo labiau, nostalgijos praeičiai. Būtent tai leidžia išlaikyti atvirumą, tuo pačiu nurodant į etninius stereotipus, estetiką ir kalbą kaip ideologines priemones.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Šiauliečio videomenininko, taip pat tapytojo, kino dailininko, grupės „Žuvys“ nario bei galerijos „Medūza“ Vilniuje įkūrėjo Pauliaus Arlausko teigimu - 90-ųjų televizija Lietuvoje yra originaliausias, tęstinis lietuvių videomeno kūrinys.
Pasak vieno iš Zorro TV kūrėjų ir vedėjų - eksperimentinės, kultūrai skirtos laidos, rodytos Šiaulių televizijoje 1999 m. - ankstyvoji lietuviška televizija veikė kaip alternatyvi erdvė, suteikusi laisvę eksperimentams; tam buvo palankus tuometinis kultūrinis Šiaulių kontekstas, visuotinai priimto "formato" nebuvimas.
Kristina Inčiūraitė (g. 1974) - tarpdisciplininio meno kūrėja. Nuo 2020 metų gyvena ir kuria Airijoje. Pasitelkdama skirtingas medijas, Kristina Inčiūraitė kuria fotografijas, objektus, videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, performansus ir garso projektus. Autorė skiria daug dėmesio moters tapatybės analizei bei jos transformacijoms skirtingose socialinėse terpėse. Kita vertus, ji retai vaizduoja moters figūrą, vengia aptariamos veikėjos apčiuopiamumo ar vujeristinio žvilgsnio. Audiovizualiniuose kūriniuose autorė akcentuoja užkadrinį balsą, kuris išjudina ir įprasmina jos naudojamus statiškus vaizdus.
Kiškūnės kūryba ankstyvojo Lietuvos videomeno kontekste išsiskiria tiek dėl savo ištakų, tiek dėl turinio. Kitaip nei dauguma tuo metu kūrusių videomenininkų, Kiškūnė į šią sritį pasuko ne iš vaizduojamojo ar taikomojo meno, o iš antropologijos. Tai lėmė ir jos analizuojamų temų pasirinkimą. Nuo pat pirmųjų projektų Kiškūnę domino mitologiniai reiškiniai, marginalizuotos visuomenės grupės, subkultūros. Vėlesnėje Kiškūnės kūryboje didelis dėmesys skiriamas socialinės atskirties grupėms, žmogaus teisėms, kūrybiškumo ir socialinės realybės santykiams.
Vienas iš unikaliausių Kiškūnės projektų - dokumentinis filmas „Mūsų portretai“, kurtas kartu su kita videomenininke Karla Gruodis. Projekte, kuriame dalyvavo Gruodis vedamo moterų studijų seminaro studentės, kiekviena jų savarankiškai sukūrė pasirinktos moters videoportretą. Šiandien šis kūrinys laikomas vienu pirmųjų dalyvavimo (angl. participatory) dokumentikos projektų, kuomet filmo bendraautoriais tampa patys filmo dalyviai.
Kiškūnė - pirmoji ir vienintelė Lietuvos moteris videomenininkė, kurios kūryba buvo pristatyta Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalyje (Festival Franco-Balte d’art video; 1992 m. - Rygoje, 1993 m. - Vilniuje, 1994 m. - Taline).
Eglė Rakauskaitė - viena svarbiausių XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos menininkų, savo kūryboje pasitelkia skulptūrą, objektus, instaliaciją, performansus ir videofilmus. Ankstyvojoje Rakauskaitės kūryboje ryškus kūniškumas, organinių medžiagų efemeriškumas, kultūrinių reiškinių tyrinėjimai ir socialinė kritika. Dalis ankstyvųjų performansų kurti kaip savarankiški videomeno kūriniai.
Vienas iš žinomiausių šio žanro kūrinių - videoperformansas „Meduje“, pirmą kartą pristatytas 1999 m. Šiuolaikinio meno centre vykusioje parodoje „Subordinacija“. Parodoje atkurtas performanso rekvizitas - arti šimto litrų Alpių pievų medaus, supilto į tarp keturių metalinių strypų ištemptą impregnuotą balto audinio kokoną. Performanso metu Rakauskaitė bandė visiškai panirti į šį, už Šveicarijoje gautą menininko stipendiją įsigytą medų, kvėpuodama pro specialią įrangą.
Tais pačiais metais performanso dokumentacijos pagrindu sukurtas filmas buvo rodytas ir Venecijos bienalėje, pirmajame Lietuvos paviljone.
Janso teigimu, savo kūryboje jis vadovaujasi egzistencinio romantizmo principu - „estetine nuostata, kai vidiniai išgyvenimai ir jausmai yra reakcija į socialines problemas, moralinį būvį, kultūros procesus, archetipus ir simbolius“.
Nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios kūręs performansus ir videodarbus, Jansas Lietuvos meno kontekste išgarsėjo kaip provokatorius, savo kūriniuose bandantis kūno, kasdienybės ir politinio korektiškumo ribas. Ankstyvojoje videomeno kūryboje menininkas dokumentavo realybę, kurioje dalyvavo tiek jo draugai menininkai, tiek nepažįstami, baruose sutikti personažai, tiek žmonės, balansavę ant išlikimo ribos: narkomanai, benamiai, ar biurokratinių procesų absurdas.
Menotyrininkas Kęstutis Šapoka teigia: „Filmavimo kamera Jansui tapo tarsi kūno, ma(ąs)tymo tęsiniu, intuityvia psichosomatine išraiška, netgi iškrova, kai nebelieka skirtumo tarp „aš“ ir „pasaulio“.“ Tokia, antropologinė Janso kūryba - poetinis komentaras išorinių sisteminių suvaržymų atžvilgiu, nevengiant saviironijos, grotesko ar kičo elementų.
Pažvelkime į videomenininko Tomo Andrijausko kūrybą:
Tūkstantmečio vaikai
Tūkstantmečio vaikai - tai karta, gimusi maždaug nuo 1980 iki 2000 metų. Jie užaugo sparčių technologinių pokyčių laikotarpiu, kuris turėjo didelės įtakos jų pasaulėžiūrai ir kūrybai. Menininkai iš vaikų namų, priklausantys šiai kartai, dažnai savo kūriniuose nagrinėja identiteto, priklausymo ir socialinės atskirties temas.
Dalis ankstyvųjų performansų kurti kaip savarankiški videomeno kūriniai. Vienas iš žinomiausių šio žanro kūrinių - videoperformansas „Meduje“, pirmą kartą pristatytas 1999 m. Šiuolaikinio meno centre vykusioje parodoje „Subordinacija“.
Šių menininkų kūryba dažnai atspindi jų asmenines patirtis, išgyvenimus ir emocijas, perkeltas į meno kalbą. Jie naudoja įvairias menines priemones - nuo tapybos ir skulptūros iki fotografijos ir videomeno - kad išreikštų savo mintis ir idėjas. Būtent todėl Vėjų teatras tiek daug dėmesio skiria muzikai ir atpučia naują muzikinį spektaklį - „BAISIAI GRAŽU“.
Jame skambės dainos, gimusios iš Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražių eilėraščių“ ir istorijų, kurias ji pati matė ir dailiai užrašė. Atrasti, susipažinti ir susidraugauti su savo baimėmis, patirti neįtikėtinų kulinarinių nuotykių, apsilankyti paukščių turguje ar pabraidyti po mėlyną rūką kviečia aktoriai - Pijus Narijauskas ir Gabrielė Ladygaitė. Jų atliekamos dainos tarsi auksinės skruzdėlės kutens Jūsų ausis bei širdis ir nepaliks abejingo nė vieno šeimos nario.
Lapkričio 6-7 dienomis vyko įvairūs renginiai, skirti vaikams ir suaugusiems:
- Vaikų knygų sala Vilniaus mokytojų namuose
- Kūrybiniai užsiėmimai MO muziejuje
- Spektakliai Menų spaustuvėje, Vilniaus mažajame teatre, teatre "Pradžia", Vilniaus teatre "Lėlė", Kauno dramos ir lėlių teatruose, Žvejų rūmuose, Klaipėdos lėlių teatre
- Atviros metalo dirbtuvės
Išvados
Menininkai, kilę iš vaikų namų, dažnai susiduria su dideliais iššūkiais, tačiau jų talentas ir atkaklumas leidžia jiems pasiekti aukštumų. Jų kūryba yra svarbi Lietuvos kultūros dalis, atspindinti įvairias socialines problemas ir skatinanti visuomenę susimąstyti apie svarbius klausimus.
Šie menininkai įkvepia kitus, parodo, kad nepaisant sudėtingų aplinkybių, galima pasiekti savo tikslų ir realizuoti savo kūrybinį potencialą. Jie yra tikri tūkstantmečio vaikai, kurie savo talentu ir darbu kuria geresnę ateitį Lietuvai.
| Menininkas | Kūrybos sritis | Svarbiausi kūriniai |
|---|---|---|
| Kristina Inčiūraitė | Tarpdisciplininis menas | Fotografijos, videofilmai, instaliacijos |
| Eglė Rakauskaitė | Skulptūra, instaliacija, videofilmai | Videoperformansas „Meduje“ |
| Tomas Andrijauskas | Videomenas, muzikiniai klipai | Muzikinis klipas „Kontrolinis šūvis“ (SEL) |