Šiame tekste pasakojama kelių brolių - tarp jų Dariaus (Danieliaus) ir jo globėjų bei jaunosios globėjos Robertos - gyvenimo kelionė nuo vaikystės sunkumų šeimoje iki išėjimo į savarankišką gyvenimą ir meninės veiklos, kuri padėjo ne tik jiems patiems, bet ir vaikų globos namų vaikams.
Pradiniai išbandymai namuose
Ten gyvenome maždaug pusmetį. Mamai buvo iškelta sąlyga, kad susituoktų su vyru, tikintis, kad tuomet mes, vaikai, gyvensime saugesnėje aplinkoje. Pasak jos, nors šeimoje lankydavosi vaiko teisių specialistai, o mama jiems atvažiavus elgdavosi gerai, kaimynai matė kitokią realybę - be priežiūros lakstančius, purvinus, alkanus vaikus, girtaujančią jų mamą ir nuolat į namus ateinančius vis kitus vyrus.
Neturėdavome maisto, todėl eidavome prašyti pas kaimynus arba vogdavome, kad tik turėtume valgyti, nes už mus gautus pinigus mama pragerdavo. Bandant užkirsti tam kelią, jai būdavo išduodami maisto talonai, bet ir juos mama iškeisdavo į alkoholį. Brolius vesdavau į mokyklą purvina, susivėlusi. Kartą, pasakojo Roberta, namuose net gaisras kilo. Mama išvažiavo palydėti savo vyrą į oro uostą. Namuose likome vieni ir mano mažieji broliai padegė spintelę, prie kurios buvo dujų balionas. Galėjo įvykti sprogimas. Dūmai pasklido po visą laiptinę. Atvyko policijos pareigūnai, žurnalistai, rodė net per televiziją. Tada mama gavo įspėjimą. Tačiau netrukus ji vėl paliko mažamečius brolius namuose, o pati girta vaikščiojo po miestą.
Perkėlimas į vaikų globos namus
Robertos teigimu, tai buvo galutinis taškas - mamai atimtos motinystės teisės ir visi penki jos vaikai atsidūrė Kuršėnuose esančiuose vaikų globos namuose. Tik šįkart ne laikinai, o visam laikui. Tuo metu Roberta atostogavo pas vieną tetą, o metais jaunesnis jos brolis - pas kitą. Atsimenu, kad tada slėpiausi miškuose, nes nenorėjau vykti į vaikų globos namus. Bijojau, nes laikinuosiuose vaikų globos namuose Šiaulių rajone, kuriuose buvome anksčiau, tarsi niekas mūsų nematė ir negirdėjo. Neleisdavo vykti pas mamą arba nueiti pas mažiausią brolį, kuris verkdavo ir manęs šaukdavosi. Nuo auklėtojos gaudavau per veidą, o tada ji pasakydavo: „Eik į kambarį, tavo brolį mes nuraminsime.“ Versdavo valgyti iki apsivėmimo. Todėl tai prisiminusi iki šiol psichologiškai negaliu prisiversti valgyti net skaniausiai pagaminto plovo.
Laimė, bloga Robertos nuojauta nepasitvirtino - gyventi vaikų globos namuose Kuršėnuose buvo daug geriau. Tuo metu ten gyveno vadinamosios šešios šeimynos. Moteris neslėpė, nors ne kartą iš svetimų žmonių buvo sulaukusi skaudžių replikų: „Tu - našlaitė, neturi mamos, esi neišsilavinusi ir negraži“, auklėtojai suteikdavo laisvės, aprūpindavo maistu, būtiniausiais daiktais ir visko išmokė.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie „Brolius iš vaikų namų“
Išėjimas į savarankiškumą ir pirmieji žingsniai
Kai sukako aštuoniolika metų, Roberta išėjo iš vaikų globos namų ir kelioms savaitėms apsigyveno pas savo tetą Kuršėnuose. Tuomet su savimi ji turėjo drabužių lagaminą ir piniginę išmoką sąskaitoje pirmiesiems savarankiško gyvenimo žingsniams. Per savaitę nežinia kur išleidau 3 tūkst. eurų. Išleidusi turėtus pinigus, netrukus Roberta vasarai išvyko dirbti į Airiją. Svečioje šalyje tuomet jau gyveno nemaža dalis jos artimųjų.
Kursai truko apie tris mėnesius. Juos lankydama tarsi iš naujo išgyvenau tai, ką patyriau mamos namuose. Mačiau vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotos panašios situacijos. Girdėjau pasakojimus apie psichologines vaikų, augančių asocialiose šeimose, traumas ir tai, kokiais būdais reikėtų prie tokių vaikų prieiti bandant įgauti jų pasitikėjimą. Verkiau ir net buvau nutraukusi lankymąsi šiuose kursuose. Sakiau: „Nebenoriu, nebeisiu, nes nebegaliu.“ Tačiau nusivaliau ašaras ir vėl ėjau. Man labai padėjo auklėtojas, kuris mus augino Kuršėnų vaikų globos namuose. Jis vedė šiuos kursus.
Robertos sprendimas globoti brolius
Pašnekovė pabrėžė, kad norint globoti brolius, jai reikėjo ne tik baigti kursus, bet ir išsinuomoti būstą, turėti darbą ir pastovias pajamas. Net teisme man sakė: „Ateis laikas, kai norėsi išeiti su draugais arba gyventi tik sau, kur tada juos paliksi?“ Bandė perkalbėti, bet buvau nusiteikusi ryžtingai. Pirmiausia iš vaikų globos namų pasiėmiau mažiausiąjį - Gustą. Jis visada manęs klausdavo: „Sese, kada mane pasiimsi? Noriu gyventi pas tave.“
Su Gustu Lietuvoje gyvenome apie pusmetį, paskui kartu išvykome atgal į Airiją pas mano krikšto mamą. Ji man padėjo, pradėjau dirbti. Po metų vėl išsinuomojau būstą Lietuvoje ir iš vaikų globos namų pasiėmiau kitą brolį - Mindaugą. Airijoje kartu su ja ir jaunėliu Gustu netrukus apsigyveno ir brolis Mindaugas.
Adaptacija Airijoje ir šeimos taisyklės
Kai su dviem broliais apsigyvenau Airijoje, sunkiausia mums buvo išmokti anglų kalbą ir prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės. Mindaugo paauglystė buvo sudėtinga - jis ne kartą sakė, kad nenori su manimi gyventi ir prašė nuvežti atgal į vaikų globos namus, nes mano taisyklės jam atrodė per griežtos, bet paskui atsiprašydavo ir sėkmingai įveikėme šį laikotarpį. Man svarbiausia būdavo, kad broliai lankytų mokyklą, gerai mokytųsi, nepraleistų pamokų ir iki 21 val. vakaro sugrįžtų namo.
Taip pat skaitykite: Grimų pasakos: veikėjų analizė
Ji pridūrė, kad už taisyklių nesilaikymą brolių niekada nebausdavo fiziškai. Tam pasitelkdavo kitokias priemones. Pavyzdžiui, kurį laiką uždrausdavo naudotis kompiuteriais, telefonais, išeiti į lauką.
Finansinė našta ir parama
Pasiteiravus apie tada tekusią finansinę ir kitą gyvenimišką naštą, pašnekovė sakė, kad Airijoje už globojamus brolius būdavo skiriama pašalpa, jaunėlis brolis ją gauna iki šiol, kol sulauks pilnametystės. Dabar už Gusto globą per savaitę skiriama 200 eurų pašalpa, bet užsienyje vien iš šių pinigų išgyventi nebūtų įmanoma. Jei kitoms šeimoms užtenka poros vištų, mums reikia penkių vištų ir pusės kiaulės.
Šeimos dabartis ir santykiai su mama
Šiuo metu trys 26-erių Robertos broliai - jau pilnamečiai: vyriausiajam Ronaldui - 24-eri, Mariui - 22-eji, Mindaugui - devyniolika, o jaunėliui Gustui - šešiolika. Neseniai jie visi kartu gyveno Airijoje, tame pačiame name, tačiau Ronaldas nusprendė kurti šeimą Lietuvoje, todėl išvyko, o Marius išsikraustė pas taip pat Airijoje gyvenančią savo merginą. Dabar po vienu stogu su manimi gyvena du broliai - Mindaugas ir Gustas, pusbrolis ir mano vaikinas Dovydas.
Pasak Robertos, kartu su broliais, pusbroliu ir širdies draugu kasmet ji aplanko tris keturias užsienio šalis. Kelionių datas šeima visuomet renkasi pagal jaunėlio Gusto atostogų koledže grafiką, nes praleisti pamokas be pateisinamos priežasties čia - griežtai draudžiama.
Paklausta, ar jaučia nuoskaudą mamai, kad dėl žalingo jos gyvenimo būdo kartu su broliais teko augti vaikų globos namuose, pašnekovė sakė seniai jai už tai atleidusi. Vyriausiasis brolis vis dar pyksta ir nenori mamos nė akyse matyti. Tačiau labiausiai motiniškos meilės vis dar reikia antrajam broliui - Mariui. Roberta pridūrė, kad mama taip pat kurį laiką gyveno ir dirbo Airijoje. Tuomet ji iš vaikų globos namų jau buvo pasiėmusi abu savo brolius ir atvykusi čia įsikurti. Kai jau atrodė, kad mama stengiasi pasikeisti ir mezga santykius su savo vaikais, nusprendė sugrįžti į Šiaulius ir vėl pradėjo girtauti.
Taip pat skaitykite: Kaip Šv. Jono vaikų globos namai padeda bendruomenei
Gaila, kad mama savo gyvenimą paaukojo alkoholiui, o juk galėjo turėti penkis nuostabius, mylinčius vaikus. Dabar ji neturi nieko - tik alkoholį ir vyrą, kuris ją muša. Mama kaltina mane dėl to, kad iš jos atėmė vaikus, nes vieną kartą vaiko teisių specialistams paskambinau aš pati ir paprašiau, kad mus išvežtų iš mamos namų.
Atleidimas ir pasirinkimai
Pasiteiravus, jei galėtų atsukti laiką atgal, ar ką nors keistų, pašnekovė sakė, kad nekeistų nieko. „Jei būčiau likusi gyventi pas mamą, gal šiandien kaip ir ji būčiau alkoholikė, o mano broliai taip pat nebūtų nieko pasiekę.“ Roberta nuo kitų niekada neslėpė, kad su broliais augo vaikų globos namuose. Priešingai - norėjo, kad kiti žinotų, jog vaikų globos namuose nėra taip blogai, kaip tenka girdėti. Neseniai pasakoti savo ir brolių istoriją moteris ryžosi pasitelkusi socialinius tinklus.
Broliams esu pasakiusi, kad to, jog augome vaikų globos namuose, neturime gėdytis. Gėda turėtų būti tam žmogui, kuris taip pasielgė, kad ten patektume. Vaikų globos namus Kuršėnuose Roberta aplanko iki šiol. „Kasmet susirenku vaikų sąrašus ir jų svajones. Paskelbiu apie tai socialiniuose tinkluose, klausdama žmonių, galbūt jie norėtų nupirkti dovanėlę vaikui iš globos namų. Tiems, kurie lieka be dovanų, nuperku jas pati ir išsiunčiu.“
Dailininkų brolių Gataveckų patirtys ir darbai
Broliai dvyniai Remigijus ir Algirdas Gataveckai - menininkai, užaugę Alytaus vaikų globos namuose, savo kūryba daug prisideda prie globos namų vaikų palaikymo. Jų projektai atkreipė visuomenės dėmesį ir leido formuoti ryšius su vaikais globos namuose. Jau 5 metus A. Gataveckas piešia savo globotinį Danielių ir sako, kad dar ne viskas - prie piešinio gali užtrukti dar tiek pat laiko. Jis tikina, kad šią idėją vykdo dar nuo studentiškų laikų.
Iki šiol jie su broliu jau yra nupiešę 17 vaikų portretų, o šiuos galima rasti įvairiuose Lietuvos kampeliuose. „Pamenu, kad patys pirmieji mūsų šios idėjos darbai buvo mūsų pačių su broliu portretai. Juos piešėme dar magistratūros laikais, prieš 10 metų. Tada turėjome kitą projektą „Poveikis“ - važiavome į globos namus ir vaizdavome pačius vaikus globos namuose, visu ūgiu. Tas projektas tęsėsi 5 metus. Dabar jau 5 metus piešiu mūsų globotinį Danielių“, - sako jis.
Idėja ir prasmė: portretai kaip dovana ir pajamų šaltinis
Sugalvojome, kad vaikas, išėjęs iš globos namų, savo portretą gautų kaip dovaną. Tie paveikslai buvo žmogiaus ūgio. Pasirodė labai dideli. Kai piešinius pamatė menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, vaikų iš globos namų portretai atsudūrė ir renginyje „Art Vilnius“, galiausiai projektą ir piešinius pamatė „MO muziejus“ ir paprašė papildyti kolekciją. Pasakiau, kad negaliu parduoti šių portretų, nes jie yra tų vaikų. Paklausiau jų leidimo, išsiėmiau verslo liudijimą, kad galėčiau legaliai parduoti piešinius ir tada gautus pinigus persiunčiau jaunuoliams, su kuriais dirbau. Jie užsidirbo iš savo portretų.
Mes norėjome padaryti atvirkščiai - kad patys paveiksluose atvaizduoti vaikai iš jų užsidirbtų, galėtų juos parduoti, paskui ir patys komentuotų kitiems. Tai tarsi kelia savivertę, jie būna nenurašyti, nes tampa svarbūs. Globos namai - tai vieta, kurioje vaikai sulaukia daug dovanų. Tad anot pašnekovo, dovanos vertė tokiam vaikui nėra tokia stipri, kaip kad žmogui, kuris supranta, ką reiškia užsidirbti pačiam.
Danieliaus istorija ir parama
Pats Danielius - taip pat iš Alytaus vaikų globos namų, kuriuose vaikystę praleido ir broliai Gataveckai. Kai baigėsi projektas, jis suaugo, pradėjo mokytis menų mokykloje. Danielius išaugo į meniškos sielos, malonų jaunuolį, kurio potencialas - milžiniškas. Visi trys - Remigijus, Algirdas ir Danielius - bendrauja iki šiol. Jie dažnai kalbasi apie kasdienybę, kartu kuria brolių piešimo studijoje, dalinasi gyvenimiška patirtimi.
Danielius ne tik baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, bet ir toliau žinių siekia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, kurioje studijuoja grafikos dizainą. Jis dalyvauja ir SOS vaikų kaimų pusiau savarankiško gyvenimo programoje, kur randa profesionalią finansinę, švietimo ir psichologinę paramą. „Šioje organizacijoje jaučiuosi saugus ir žinau, kad visada sulauksiu pagalbos. Neseniai čia atlikau praktiką, kurios metu turėjau galimybę sukurti keletą savo darbų, kuriuos galės įsigyti visi norintys.“
Bendruomenės ir menininkų svarba globos namų vaikams
Remigijus ir Algirdas sako, kad norint tapti menininku vien talento nepakanka. Kasdien reikia daug dirbti, tobulinti savo techniką. Bendraudami su Danieliumi broliai noriai dalijasi kūrybiniais patarimais ir kartu ieško geriausių sprendimų savo kūriniams. „Norime įprasminti ilgos kūrybos procesą, užsispyrimą ir tikslo siekimą. Danieliaus portretą piešiame jau keletą metų, o kada baigsime šį darbą - nežinome.“
Tokių projektų prasmė - ne tik meninė veikla, bet ir socialinė parama: juos remdami, įsigydami kūrinius ar skleisdami žinią, galime padėti vaikams įgyti savivertę, užsidirbti ir gauti priėjimą prie švietimo bei psichologinės pagalbos. Kviečiame įsigyti Danieliaus darbus ir palaikyti talentingus SOS vaikų kaimų vaikus, suteikti galimybę mokytis, gauti reikiamą specialistų pagalbą ir toliau siekti savo svajonių.
Ką reiškia augti vaikų namuose ir kaip visuomenė gali padėti
Diskusijose apie vaikų globos namus ir priklausomybes daug kas minima: „Ką reiškia turėti tėvus alkoholikus - tai nuolatinis nuovargis, įtampa, stresas, alkis.“ Tėvų priklausomybė formuoja aplinką, kur vaikas auga. Algirdas Gataveckas ragina nenukreipti dėmesio vien į vaiko elgesį, o stebėti aplinkos faktorius, kurie jį formuoja. Reikia keisti aplinkos faktorius plačiąja prasme. Nuo visuomenės supratimo į šiuos vaikus, su tuo reiktų dirbti kompleksiškai.
Toks vaikas išeina iš vaikų namų, ko jam reikia? Tokiu atveju yra labai sudėtinga jam padėti. Galiu nuoširdžiai pasakyti - jeigu jis pats to nenori, niekas jam nepadės. Jeigu jis klausia tavęs, kas su manimi negerai, ką man daryti, tada tam žmogui gali padėti. Dažnai yra ir tokių situacijų, kai jau susiformavęs, pražiūrėtas vaikas papuola iš savo tėvų, jau tapęs banditu. Visuomenė jo buvo nepriėmusi, jis mokyklos nelankė. Tokį 17-metį atveda į vaikų namus, jis ten išardo visą tvarką, būna siuntinėjamas į kolonijas ar auklėtojos, sukandusios dantis, sulaukia, kol jis pagaliau išeis.
Galiausiai, pasak menininkų, svarbu šviesti, mokyti, ugdyti žmogiškumą ir savivertę: „Mokytojai net turėtų parodyti, kad moko ne matematikos, lietuvių, o moko žmogų gyventi. Žmogiškumo? Taip. Ir, galų gale, auginti savivertę.“
📌 PIN su Algirdu ir Remigijumi Gataveckais | Smurtas, vaikų namai, šviesa, žodžių galia, menas
Trumpa lentelė: svarbiausi etapai Robertos ir brolių istorijoje
| Etapas | Trumpas aprašymas |
|---|---|
| Gyvenimas problematiškoje šeimoje | Maitinimo trūkumas, alkoholizmas, smurtas, gaisro rizika |
| Perkėlimas į vaikų globos namus | Atimtos motinystės teisės, gyvenimas Kuršėnų globos namuose |
| Išėjimas iš globos namų | Roberta išėjo sulaukusi 18 m., vėliau dirbo ir mokėsi Airijoje |
| Globoti brolius | Pasiėmė Gustą, vėliau Mindaugą, išsinuomojo būstą, sukūrė taisykles |
| Meninė ir socialinė veikla | Broliai Gataveckai piešia globotinių portretus, remia jaunimą |
Ši istorija - apie skausmą, atsakomybę, atleidimą ir kūrybą, kuri tampa pagalba kitiems. Ji primena, kad vaikystės patirtis gali tapti tiek našta, tiek jėga, o bendruomenės, menininkų ir socialinių institucijų parama gali pakeisti vaikų ateitį.