Biopsichosocialinis psichikos sveikatos priežiūros modelis: apibrėžimas ir svarba

Biopsichosocialinis modelis - tai supratimas, jog žmogaus sveikata priklauso nuo biologinių (genetinių, fiziologinių, biocheminių), psichologinių (elgesio, nuotaikų, asmenybės savybių) ir socialinių (šeimos, kultūros, sveikatos priežiūros sistemos ir politikos, ekonomikos ir kt.) priežasčių. Jis taip pat teigia, kad sveikatai svarbu ne tik pačios ligos nustatymas ir gydymas, bet ir sveikatos stiprinimo bei prevencijos priemonės, kad liga neištiktų (iki ligos), ir tinkama reabilitacija bei sveikatos stiprinimas po to, kai gydymas baigtas (po ligos), taip pat visuose trijuose - bio, psicho ir socio - sluoksniuose.

Kaip tai liečia valgymą ir psichologiją? Labai. Kad suprasti viską ir aiškiai, reikia rašyti ir apie mitybos fiziologiją, ir apie nuotaikas, ir apie elgesį, ir apie šeimas, restoranus ir mokyklų valgyklas, nes viskas neatpainiojamai surišta, viskas veikia viską. Nėra labai jau aiškios ribos, kur baigiasi psichologija ir prasideda visuomenės sveikata ar medicina.

Nėra TIK medicininių priežasčių arba TIK psichologinių. 8-11 m. Vaikų maitinimą aiškinantis biopsichosocialinis modelis teigia, jog svarbu atsižvelgti į aplinkos veiksnius (kur ir kada valgoma, kokie žmonės valgo kartu); susijusias ligas ir rizikos veiksnius (alergijas, maisto produktų netoleravimą, maistą ribojančias ligas ir pan.); vaiko valgymo ypatybes (mėgiamą maistą, buvusias valgymo patirtis, pomėgius ir pan.); maitinimo sunkumus (žinomus ir maitintojų patiriamus sunkumus, kartu su maitinančio žmogaus interpretacija ir reakcija į jį); prastus maitinimo rezultatus (vėl, kartu su maitinančio žmogaus interpretacija apie potencialias pasekmes); valgymo grafiką ir maitinimo įpročius (kokia įprastinė rutina, kodėl ji yra tokia ir kaip ji veikia ir valgantį, ir gaminantį, ir maitinantį); žmogaus, kuris prižiūri vaiką, ypatybes.

Viskas su viskuo susiję. Liga nepraeina, vien tik geriant vaistus - net nekreipdami dėmesio į tai, susikuriate emociškai ir fiziškai palankią aplinką (šiltas apklotas, smagūs filmai, darbų ir susirinkimų atidėjimas, miegas be žadintuvo, pokalbiai telefonu ar chatuose, “pasėdėk šalia manęs”...), tam, kad pasveiktumėte greičiau.

Nors jau medicinoje gana seniai propaguojamas biopsichosocialinis modelis, pasak kurio tiek sveikata, tiek liga priklauso nuo biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveikos, tradiciškai medikai daugiau rūpinasi ligomis, sergančiu žmogumi. Norima išsiaiškinti, kas sukėlė vieną ar kitą ligą, negalavimą ir pašalinti tuos veiksnius. O sveikatos psichologijoje yra svarbu sveikata, jos išsaugojimas ir stiprinimas.

Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki

Spartų tiek medikų, tiek visuomenės domėjimąsi sveikatos psichologijos klausimais lėmė kelios priežastys. Viena jų - pokyčiai sveikatos priežiūros sistemoje bei beveik visame pasaulyje 21 a. 1 dešimtmetyje kilusi sveikatos priežiūros krizė. Jos pagrindine priežastimi įvardijama netinkamai pasirinkta sveikatos saugos strategija. Ši strategija orientuoja sveikatos priežiūrą į ligų gydymą, nepakankamai dėmesio skiriant jų prevencijai bei sveikatos stiprinimui. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, iki 80 % sveikatos priežiūros sąnaudų reikalauja lėtinės neinfekcinės (neišgydomos) ligos, nulemtos nesveikos gyvensenos. Taigi sprendimas pakankamai aiškus - sveika gyvensena.

Ekspertai paskaičiavo, kad jei žmonės laikytųsi tinkamos mitybos principų, būtų fiziškai aktyvūs, nepiktnaudžiautų alkoholiu ir nerūkytų, būtų galima išvengti 80 % kardiovaskulinių susirgimų, 90 % II tipo cukrinio diabeto, 30 % onkologinių susirgimų. Tačiau pakeisti netinkamą gyvenseną, rūpintis savo sveikata visą laiką, o ne tik tada, kai jau sunegaluoji - nėra paprasta. Davus patarimą - sveikai maitinkis, venk streso, daugiau judėk ir panašiai, retai sulaukiama pokyčių. Žmogus turi ne tik suprasti, kas jam gresia nepakeitus elgesio, bet ir tikėti, kad pokyčiai duos teigiamų rezultatų; t. p. reikia rasti sau tinkamą elgesio keitimo būdą, gauti palaikymą keičiant elgesį.

Bendradarbiaudami su medikais, sveikatos psichologai ieško ir siūlo įvairias sveikatai palankaus elgesio ugdymo, žalingų įpročių atsisakymo intervencijas, programas. Medicinoje vis daugiau įsigalint biopsichosocialiniam požiūriui, medikai t. p. ima vertinti psichologinių veiksnių svarbą tiek ligų atsiradimui apskritai, tiek ligos eigai bei sveikimo procesui. Tradiciškai dauguma psichologų dirbo psichiatrinėse klinikose, o dabar vis didesnė jų paklausa somatinėse klinikose, poliklinikose, reabilitacijos centruose ar visuomenės sveikatos biuruose.

Sveikatos psichologai padeda žmogui geriau suprasti savo ligą, išmokti efektyvių ligos įveikos ar kontrolės būdų. Tai gali pagreitinti ligonių pasveikimą, pagerinti jo sveikatos būklę. Sveikatos psichologijos plėtrą lėmė ir vis didesnis visuomenės domėjimasis sveikata, jos išsaugojimu bei stiprinimu. Patys žmonės vis daugiau rūpinasi savo sveikata, rinkdamiesi aktyvų gyvenimo būdą, tinkamą maistą. Jie nori aktyviai prisidėti ir prie savo ligų gydymo.

Sveikatos psichologija plečia savo tyrinėjimų lauką, apimdama pačius įvairiausius šeimos, organizacijos, bendruomenės ir visuomenės sveikatos klausimus. Per trumpą savo gyvavimo laikotarpį sveikatos psichologija taip išsiplėtojo, kad be jos jau sunkiai įmanoma įsivaizduoti bet kokių su žmonių sveikata ir gerove susijusių procesų, politinių sprendimų ar poveikio priemonių planavimą.

Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui

Kita vertus, tokiame plačiame interesų lauke vis sunkiau bendrauti, sistemingai gilintis į konkrečias sveikatos problemas. Klinikinė sveikatos psichologija išsivystė iš klinikinės psichologijos, elgesio medicinos ir psichiatrijos mokslų. Visuomenės sveikatos psichologija gilinasi į psichologinių bei socialinių sveikatos veiksnių sąsajas populiacijoje. Organizacinė sveikatos psichologija rūpinasi sveikatos stiprinimu darbo vietose.

Sveikatos psichologija kaip atskiras dalykas buvo dėstoma psichologams bei medikams. Jau kelis dešimtmečius Vytauto Didžiojo, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vilniaus universitetuose rengiami sveikatos psichologai.

Psichikos sveikata nenustoja būti pasaulio sveikatos politikos dėmesio centre. Nei COVID-19 pandemija, nei Rusijos karas prieš Ukrainą šio dėmesio nė kiek nesumažino. Netgi atvirkščiai. Kad psichikos sveikata ir jos sutrikimai yra sveikatos ir socialinės politikos prioritetas, jau nieko nebereikia įtikinėti.

Tačiau čia konsensusas baigiasi ir prasideda ekspertų bei politikų požiūrių įvairovė. Tos požiūrių įvairovės spektras turi daug spalvų ir atspalvių. Viena grupė ekspertų laikosi pozicijos, kad svarbiausia yra stiprinti esančias, tradiciškai susiklosčiusias pagalbos sistemas, gerinti tų paslaugų kokybę, didinti jų skaičių ir tokiu būdu siekti, kad kuo daugiau žmonių su diagnozuotais psichikos sutrikimais gautų veiksmingą gydymą ir kitą tinkamą pagalbą. Šiai grupei priklauso dauguma psichiatrijos lyderių. O dauguma politikos formuotojų bei įgyvendintojų įsiklauso būtent į psichiatrų elito patarimus.

Kita grupė ekspertų atkreipia dėmesį, kad kritikuojamas ne pats biomedicininis komponentas pagalbos sistemoje, o jo perteklinis naudojimas, dažnai sukeliantis daugiau žalos negu naudos. Taip pat neigiamai vertinama galių asimetrijos tradicija („psichiatrai žino, kaip yra geriau“), nugalinanti ir pacientus, ir psichikos sveikatos specialistus, kurie nėra psichiatrai.

Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms

Trečia status quo problema - šališkai ir trūkstant skaidrumo vystytas mokslas ir specialistų rengimas, pripratinęs visus sistemos dalyvius (medikus, pacientus, politikus, plačiąją visuomenę) prie dabar jau kvestionuojamos žinios, kad sudėtingos psichikos sveikatos problemos geriausiai yra sprendžiamos vaistais koreguojant cheminį kai kurių medžiagų disbalansą smegenyse.

Palaipsniui vis daugiau šalininkų pasaulyje susilaukia kvietimas iš esmės peržiūrėti ankstesnių tradicijų nulemtas investicijų kryptis. Jau net trimis stipriomis rezoliucijomis apie tai, kad psichiatrijoje nusistovėjusios praktikos bei galių asimetrijos sukelia nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus ir perniek nubraukia gerus norus veiksmingai naudoti šiai sričiai skiriamus išteklius, pasižymėjo JT Žmogaus teisių taryba.

Paskutiniu metu jau ir Pasaulio sveikatos organizacija oficialiame 2021 m. dokumente „Guidance on Community Based Mental Health Services“ prisijungė prie raginimų atsisakyti per didelės priklausomybės nuo prievartos taikymo bei perteklinio psichotropinių vaistų naudojimo. Šiame dokumente pristatytos gerosios praktikos iš įvairių pasaulio regionų.

Kai 2014-2020 m. buvau Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą, šiam klausimui skyriau ypatingą dėmesį ir atsidūręs aštrių debatų bei prasmingo diskurso sūkuryje parengiau ir paskelbiau keletą ataskaitų apie psichikos sveikatą ir žmogaus teises. Labiausiai iki šiol plačiai aptarinėjama buvo mano 2017 m. ataskaita, kurioje pateikiau daug argumentų būtent už tai, kad status quo neveikia, kaip buvo žadėta ir tikėtasi, ir rekomendavau priemones, kokių būtina imtis.

Tačiau kai šių metų rugpjūčio pradžioje dalyvavau Pasaulio psichiatrų kongrese Tailando sostinėje Bankoke, mane maloniai nustebino akivaizdžiai besikeičianti pasaulio psichiatrijos lyderių (tiesa, dar ne visų) pozicija svarbiais psichikos sveikatos, psichiatrijos ir žmogaus teisių klausimais.

Iki šiol mane ir bendraminčius nuvildavo, kad Lietuvoje trūksta brandaus diskurso - tokio, koks yra jau gal apie 15 m. tarptautiniuose forumuose. Rugsėjo 8-10 dienomis Vilnius taps šio rimto diskurso pasaulinio lygio sostine. Valdovų rūmuose vyks konferencija „Permąstant psichikos sveikatos priežiūrą“ („Re-thinking Mental Healthcare“). Federacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ ir jos nenuilstančio vadovo prof. Roberto van Voreno pastangomis į Vilnių atvyks (arba prisijungs nuotoliniu būdu) apie 40 ekspertų iš viso pasaulio.

Tarp jų - ryškiausios šio laikmečio psichiatrijos ir visuomenės psichikos sveikatos pasaulio žvaigždės: N. Sartorius, H. Herrman, G. Thornicroft, V. Cameron, V. Patel, G. Szmukler, P. Gooding, P. Tyrer. Svarbu, kad tarp pranešėjų bus nemažai psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vartotojų. Tai vėlgi atspindi naujus vėjus psichiatrijoje. Praėjo tie laikai, kai psichikos sveikatos klausimus spręsdavo vien specialistai. Dabar vis stipriau girdimas balsas tų ekspertų, kurie gali pasidalyti asmenine patirtimi.

Tarp konferencijos pranešėjų bus ir nemažai Lietuvos psichikos sveikatos specialistų. Kai kurie iš jų, taip pat ir aš, atstovaus už esminį proveržį sistemoje pasisakančiai Koalicijai „Psichikos sveikata 2030“. Neatsitiktinai šis svarbus renginys vyksta Vilniuje.

Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje galima rasti visko - ir sėkmingų proveržio pavyzdžių, ir nuo sovietmečio užsilikusio vulgaraus požiūrio į gydymo sampratą bei atsainaus požiūrio į žmonių su psichosocialine negalia teises. Apie visa tai turime kalbėti atvirai.

Beje, daug dėmesio šioje konferencijoje bus skiriama Ukrainai. Dalyvaus daug psichikos sveikatos specialistų iš šios Rusijos užpultos ir priverstos kariauti valstybės. Dabar visi galvojame, kaip padėti Ukrainai įveikti priešą ir sumažinti didžiules karo pasekmes - taip pat ir pasekmes psichikos sveikatai. Tačiau laikas būtų kalbėti ir apie tai, kokia bus Ukrainos psichikos sveikatos sistema po karo.

Klausimai, kuriuos aptars konferencijos dalyviai, yra be galo sudėtingi. Paguoda gal būtų tokia, kad visose be išimties valstybėse, įskaitant ir labiausiai išsivysčiusias Europos, Šiaurės Amerikos, Okeanijos valstybes, vyksta skausmingas svarbių sprendimų permąstymas. Ne taip paprasta atsisakyti požiūrių, dar neseniai laikytų palaimintais be jokių diskusijų, arba pritarti sprendimams, dar neseniai laikytiems eretiškais.

Psichiatrijos istorijoje yra labai jau daug lemtingų paklydimų, kai paaiškėdavo, kad tariamais mokslo atradimais grįsti metodai žaloja žmones.

Visuomenės ir paties žmogaus sveikatos būklė tampa vis labiau aktualesne ir opesne problema. Dažniausiai sveikata susirūpinama tik tuomet, kai jos netenkama, t.y. susergama. Ir pradedama akcentuoti ne sveikata, bet liga bei negalavimas. Tuo tarpu liga dažniausiai yra orientuota į kūną. Tai specifinio, lokalaus kūno pažeidimo pasekmė. Liga - tai, kas yra objektyviai diagnozuojama. Ir tokį požiūrį į ligą įtakojo vyraujanti vakars visuomenės medicinos paradigma - biomedicina.

Biomedicininis modelis yra vienas reikšmingiausias medicinos modelis pasaulyje, pateikiantis sveikatos ir ligos traktuotį. Biomedicininis modelis neatsižvelgia į individo jo socialinėje aplinkoje ir ligos priežasties ieško tik biologiniame žmogaus kūne. Imta suvokti, jog liga apima ne tik kūną, bet ir psichiką, ir tai leido atsirasti psichosomatiniam modeliui, kuris šiuos du aspektus suvokė kaip neatskiriamus.

Tokiu būdu šalia objektyviai nustatomos ligos pradeda atsirasti negalavimai, kurie neturi biologinės priežasties - subjektyvus negalavimas. Šiuo atveju biomedicininis modelis tampa bejėgis, nes negalavimo šaltinio reikia ieškoti ne tik anatominiame kūne, bet ir socialiniame, psichologiniame, kultūriniame žmogaus gyvenimo kontekstuose. Taip susiformuoja biopsichosocialinis modelis, kurį galima laikyti holistiniu, kadangi į žmogų pradėta žiūrėti kaip į visumą.

Darbo problema yra subjektyvus negalavimas, kuris yra kintantis ir nepamatuojamas objektyviais kriterijais. Dažniausi blogai yra susiję su ta aplinka, kurioje jie yra. O individo negalavimas persidengia su tapatybe, nes ji taip pat yra vienas iš kultūros reiškinių.

Aktualu apmąstyti subjektyvų negalavimą Lietuvos mokslinėje literatūroje, nepaisant to, jog Vakars šalyse subjektyvaus negalavimo fenomenas yra sulaukęs nemažo sociologų ir medikų dėmesio. Žmonės, kurie kreipiasi pas specialistus su tam tikrais simptomais, tikisi sužinoti kas jiems yra ir gauti atitinkamą gydymą.

Tačiau atlikus biologinius tyrimus, jokios patologijos nerandama. Tokiu būdu kai mediciniškai neįmanoma paaiškinti simptomų, manoma, jog jų priežastys slypi žmogaus psichologinėje ar emocinėje būsenose. Taip mediko padėtis tampa komplikuota ir tai sąlygoja neigiamą specialisto požiūrį į pacientus, kurie skundžiasi subjektyviu negalavimu, o tiksliau sakant tokiu negalavimu, kurio kilmės priežasties mediciniškai neįmanoma nustatyti.

Sveikata, kaip skelbiama Pasaulio sveikatos organizacijos Konstitucijoje, tai visiška fizinė, psichikos ir socialinė gerovė, o ne šiaip ligos ar negalios nebuvimas. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme nurodoma, jog sveikata - tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmogaus gerovė, sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų užimtumas ir jų pakankamos pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos priežiūra, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdytis sveikatą.

Taigi, galima sakyti, jog sveikata yra gerovė, kuri nėra orientuota vien į žmogaus kūną. Sveikata susideda iš įvairių komponentų, tokių kaip, žmogaus gyvenamoji vieta, individo veikla (darbas/nedarbas) bei supanti aplinka. Ir visi šie ekonominiai, socialiniai veiksniai sukuria įvairias sveikatos būsenas. Bandant įvardinti kas yra liga, dažniausiai yra orientuojamasi į individo kūną. Taigi kūnas yra ta vieta, kur objektyviai pasireiškia kažkoks organizmo funkcijos ar veiklos sutrikimas. Akcentuojama biologinė ligos prigimtis, kuri yra diagnozuojama gydytojo. Apčiuopiama liga, fiziologiniai kūno pakitimai. Tokiu būdu visos perspektyvos, mediko žvilgsnis yra nukreipiamas į paciento kūną. Tai lėmė modernios Vakars medicinos modelis (biomedicininis modelis).

Biomedicina yra redukcionistinė. Koncentruojasi į biologiją. Biomedicininis modelis kūną izoliuoja nuo žmogaus, atmetamos socialinės ir materialinės aplinkybės. Biomedicina pašalino nuorodas tarp žmonių materialinių aplinkybių ir ligos. Tokiu būdu biologija tampa labai privilegijuota socialumo atžvilgiu. Ir tokiu būdu medicina gydo pacientus kaip kažkokį pasyvų objektą, o ne visą žmogų. Objektas tampa kūnas, bet ne pats individas. Toks biomedicininio modelio požiūris į ligą yra gana siauras. Nes ligą mato kaip kūną, bet ne kaip tam tikrą sąsają su socialiniu priežastingumu. Liga turi ne tik biologinius, bet ir socialinius aspektus. Kalbant apie ligą (disease), šalia galima kalbėti ir apie negalavimą kaip "illness". Negalavimo nereikėtų traktuoti kaip ligos (disease). Ir šiuo atveju, priešingai nei biomedicininis modelis, yra "atsigręžiama į asmeninę, socialinę ir simbolinę paciento patirtį". Galima sakyti, jog šiuo atveju negalavimas yra subjektyvus, asmeniškai išgyventas bei įtakotas kultūros. Šia jau nėra remiamasi biologiniu pagrindu. O biomedicininis modelis transformuojasi į biopsichosocialinį modelį. Suvokiama, jog liga nėra vien tik biologinės prigimties. Ji yra sudaryta ir iš socialinių, psichologinių veiksnių, nes "negalavimai yra socialiai sukonstruoti ir jie neturi biologinės realybės". Akcentuojama, jog ligos realybė, negalavimo būklė, kūno patirtys, "gali būti atpažįstamos ir interpretuojamos, remiantis socialiniu aktyvumu, naudojant kultūrinę ir socialinę analizę". Galima sakyti, jog liga ir negalavimas yra kaip tam tikros komunikacijos priemonės, per kurias kalba gamta, visuomenė, kultūra bei pats žmogus. Žmogaus kūnas nėra pasyvus, anatominis kūnas kaip tai yra linkęs laikyti biomedicininis modelis.

Liga turi ne tik biologinius, bet ir socialinius aspektus. Kalbant apie ligą (disease), šalia galima kalbėti ir apie negalavimą kaip "illness". Galima sakyti, jog šiuo atveju negalavimas yra subjektyvus, asmeniškai išgyventas bei įtakotas kultūros. Šia jau nėra remiamasi biologiniu pagrindu. O biomedicininis modelis transformuojasi į biopsichosocialinį modelį. Suvokiama, jog liga nėra vien tik biologinės prigimties.

Sveikatos apibrėžimas, kurį pateikė Pasaulinė sveikatos organizacija, nurodo, jog sveikata nėra vien tik ligos nebuvimas. Sveikata yra kur kas daugiau nei galimybė nesirgti, nejausti skausmo. Ji reiškia gerą savijautą, kuri pasireiškia per fizinius, socialinius ir be abejo psichologinius aspektus. Susidaro vaizdas, jog biomedicininis modelis yra orientuotas į ligą, kuri turi būti aptinkama kūne. Nekalbama apie sveikatą, kuri yra įvardijama kaip ligos nebuvimas. Liga - tai yra kažkas išorinis, kas kūną veikia iš išorės (įvairios bakterijos, virusai ir pan.). Svarbiausia yra atstatyti sveikatą, o tai yra profesionalo (gydytojo) pareiga.

Šiuo atveju mediko vaidmuo kalbant durkheimiaškai yra kontroliuoti patalogiją (nes suvokiama, kad sergantis kūnas yra nenormalus) ir bandyti "sutvarkyti", "sutaisyti" kūną: nustatyti simptomus, nuspręsti dėl ligos gydymo metodo, skirti vaistus, kad kūnas ar atskiros jo dalys būtų "pataisytos".

Pokalbis su pacientu tapo tik antraeilis dalykas, nes svarbiau už žmogaus pasakojimą tapo technologiniai faktoriai kaip laboratoriniai tyrimai bei medicininės intervencijos. Liga turi ne tik biologinius, bet ir socialinius aspektus.

Biopsichosocialinis modelis Lietuvoje

Naujasis sveikatos apsaugos ministro patarėjas, gydytojas psichiatras Edgaras Diržius teigia, kad viena didžiausių spręstinų psichinės sveikatos problemų Lietuvoje - aukšta savižudybių statistika. Ministras A.Dulkys tiki, kad E.Diržiaus patirtis padės tęsti ir tobulinti Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) asmens ir visuomenės psichikos sveikatos kryptį.

SAM pranešime ministras priminė, kad šiuo metu vis didesnis dėmesys yra skiriamas psichinės sveikatos sričiai, kadangi dėl karo Ukrainoje ir pokovidinio laikotarpio emocinės sveikatos paslaugos tapo itin aktualios.

E.Diržiaus stiprybė - teorinių ir praktinių įgūdžių dermė. Naujasis ministro patarėjas yra mokslinių publikacijų autorius, o šiuo metu studijuoja doktorantūroje ir kartu vykdo pedagoginį darbą. Jis turi sukaupęs didelę gydytojo psichiatro patirtį.

Pasak E.Diržiaus, visi kylantys iššūkiai negali būti atskirti vienas nuo kito. Jie turėtų būti vertinami per biopsichosocialinio modelio perspektyvą.

"Biopsichosocialinis modelis - tai paradigma, kuri neapsiriboja tik psichikos sveikatos priežiūra. Tai - žvilgsnis į žmogų platesniu kontekstu: nuo individo iki visuomenės. Juk psichikos sveikata nėra atskirta nuo kūno. Psichikos sveikata veikia mūsų organizmą, o organizmo negalavimai veikia mūsų psichikos sveikatą".

E.Diržius džiaugiasi, kad pastaruoju metu stiprėja dėmesys psichinės sveikatos priežiūros sričiai. Stigma Lietuvoje mažėja ir žmonės drąsiau prabyla apie savąsias emocines problemas. Atvirumas stiprina kitus ir drąsina kreiptis pagalbos. Pastaruoju metu tampa vis labiau priimtina pasidalinti ir psichikos sveikatos iššūkiais. Ir tai sumažina vienišumo jausmą.

Biopsichosocialinio modelio schema

Apibendrinant, biopsichosocialinis modelis yra itin svarbus šiuolaikinėje psichikos sveikatos priežiūroje, nes jis leidžia pažvelgti į žmogų kaip į visumą, atsižvelgiant į biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius, turinčius įtakos jo sveikatai ir gerovei. Šis modelis skatina holistinį požiūrį į gydymą ir priežiūrą, o tai gali pagerinti pacientų gyvenimo kokybę ir pasveikimo rezultatus.

Štai lentelė, apibendrinanti pagrindinius biopsichosocialinio modelio aspektus:

Aspektas	Apibrėžimas	Pavyzdžiai
Biologinis	Genetiniai, fiziologiniai ir biocheminiai veiksniai	Paveldimumas, ligos, vaistų poveikis
Psichologinis	Elgesys, nuotaikos, asmenybės savybės	Stresas, traumos, įsitikinimai, kognityviniai procesai
Socialinis	Šeima, kultūra, ekonomika, sveikatos priežiūros sistema	Socialinė parama, diskriminacija, ekonominė padėtis, prieiga prie paslaugų

Norėdami sužinoti daugiau apie tai, kaip biopsichosocialinis modelis veikia praktikoje, žiūrėkite šį vaizdo įrašą:

tags: #biopsichosocialinis #psichikos #sveikatos #prieziuros #modelis