Biologiniai psichikos pagrindai: nervų sistema, neuromediatoriai, genai ir aplinka

Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus mąstymą, elgesį, emocijas ir vidinius psichinius procesus. Psichologija apima daugybę sričių - nuo klinikinės ir švietimo psichologijos iki socialinės ar organizacinės. Psichologija šiais laikais turi didelę įtaką pasaulyje. Be jos neapsieina net ir tokios sritys kaip mokslai, tyrimai ir sveikata.

Mūsų mintys, emocijos ir poelgiai yra biologiniai reiškiniai. Biologinės psichologijos specialistai tiria ryšius tarp biologijos ir psichologijos, siekdami geriau suprasti miegą, sapnus, depresiją, schizofreniją, alkį, seksą, stresą ir ligas. Psichologai puikiai išmano, kokią įtaką šie faktoriai daro sveikatai, laimei ir gerai savijautai.

Nervų sistema: elektrocheminė psichikos komunikacijos ašis

Psichologus labiausiai domina žmogaus nervų sistema, kuri yra elektrocheminė komunikacijos sistema, įgalinanti mus mąstyti, jausti ir veikti. Nervų sistemą sudaro galvos smegenys, stuburo smegenys ir nervai, išsidraikę po visą kūną. Ją galime suskirstyti į dvi dalis: centrinę nervų sistemą (CNS) ir periferinę nervų sistemą (PNS). CNS sudaryta iš galvos ir stuburo smegenų, o PNS - tai nervų tinklas, jungiantis galvos ir stuburo smegenis su kitomis kūno dalimis.

Nervų sistemos ląstelės, jų komunikavimas - tarpdalykinio studijavimo objektas. Biopsichologai, biochemikai, fiziologai ir kitų sričių specialistai domisi šia sfera. Nervų sistema yra skirstoma dviem požiūriais: struktūros bei vietos ir funkciniu.

CNS ir PNS: struktūra ir funkcija

Struktūros ir vietos požiūriu skiriamos dvi nervų sistemos dalys: centrinė ir periferinė. Periferinė nervų sistema (PNS) jungia CNS su kūne esančiais juntamaisiais receptoriais, raumenimis ir liaukomis. Mūsų PNS sudaro dvi dalys - somatinė ir autonominė. Somatinė nervų sistema perduoda į CNS jutiminę įvestį, t.y. informaciją iš išorinio pasaulio (pvz., lietimą, skonį) ir valdo judinamąją išvestį, valingus mūsų skeleto raumenų judesius. Mūsų autonominė nervų sistema tvarko liaukas ir vidaus organų raumenis.

Taip pat skaitykite: Mikrotraumos ir skysčiai

Autonominę nervų sistemą sudaro dvi dalys: simpatinė ir parasimpatinė. Simpatinė nervų sistema parengia mus gintis. Jei kas nors mus sujaudino arba supykdė, ji priverčia greičiau plakti širdį, sulėtina virškinimą, padidina gliukozės kiekį kraujyje, išplečia arterijas, sustiprina prakaitavimą ir taip parengia veikti. Kai stresą sukėlę veiksniai išnyksta, parasimpatinė nervų sistema ima veikti priešingai. Ji yra organizmo tausojimo sistema. Ji nuramina, sulėtina širdies plakimą, sumažina kraujo spaudimą, sumažina gliukozės kiekį kraujyje ir kt. Autonominė nervų sistema valdo savarankiškesnes arba save reguliuojančias vidaus organų funkcijas.

Neuronai ir sinapsės: kaip gimsta ir sklinda psichikos signalai

Pats smulkiausias nervų sistemos vienetas yra neuronas. Žmogaus, kaip ir gyvūnų, nervinis audinys susideda iš ląstelių, vadinamų neuronais. Neuronai skiriasi nuo kitų organizmo ląstelių. Kiekvienas gimstame su tam tikru neuronų „komplektu“, tačiau skirtingai nuo kitų ląstelių, laikui bėgant neuronai žūsta ir nebeatsinaujina. Subrendęs žmogus kasdien jų netenka apie 10 tūkstančių, o po keturiasdešimties šis rodiklis padvigubėja.

Žinduolių kūnuose rasta daugiau nei 200 rūšių neuronų. Jie būna įvairūs: skirtingos formos ir dydžio. Kokią funkciją beatliktų neuronai, visi jie susideda iš trijų pagrindinių dalių - kūno, vadinamo soma, ir vienos ar daugiau išsišakojančių ataugų: dendritų bei aksono. Ataugos būna dviejų rūšių: dendritais informacija ateina iš juntamųjų receptorių ar kitų neuronų. Dendritai atlieka "antenos" funkciją. Jų gali būti nuo vieno iki kelių šimtų, o aksonais informacija išeina į kitus neuronus.

Vieni aksonai, vadinami mielininiais, būna padengti mielino sluoksniu, panašiu į riebalus, todėl atrodo lyg būtų balti. Kiti aksonai - nemielininiai, pilki. Mielinas yra tarytum dangalas, gaubiantis elektros laidą, jis veikia kaip elektrinis izoliatorius. Jis reikalingas, kad apsaugotų aksoną nuo kitų, šalia esančių. Jeigu dangalo nebūtų, informacija aksonuose susimaišytų.

Mielino dangalas yra ne ištisinis. Kas vieną du milimetrus jis nutrūksta. Nutrūkimo vietos vadinamos Ranvje sąsmaukomis. Ranvje sąsmaukos padidina signalo sklidimo greitį, kuris gali siekti iki 130 metrų per sekundę. Todėl žmogaus nervų sistema veikia labai greitai. Aksonai, skirtingai nuo trumpų dendritų, gali būti trumpi arba net vieno metro ilgio, išsišakoję kūno audiniuose.

Taip pat skaitykite: Vaikų saugumas susitikimų su biologiniais tėvais metu: svarbiausi aspektai

Nerviniai impulsai neurone kyla spaudžiant, šildant, šviečiant ar veikiant cheminiams signalams iš kaimyninių neuronų. Nervais perduodami nerviniai impulsai - elektrocheminės prigimties signalai, plintantys nervinėmis ląstelėmis. Nervinis impulsas, vadinamas veikimo potencialu, yra labai trumpas elektrinio potencialo pokytis, kuris sklinda nuo neurono tolyn, panašiai kaip liepsnelė slenka padegamuoju dagčių sprogmenų link. Pats neuronas čia yra kaip mažytis sprendimą priimantis prietaisas, kurį per nuosavus dendritus ir ląstelės kūną pasiekia signalai iš šimtų ar net tūkstančių kitų neuronų. Susijungę šie signalai sukelia impulsus tada, kai jų suma pasiekia stiprį, vadinamą slenksčiu.

Sinapsės ir neuromediatoriai

Neuronai savo ataugomis yra taip persipynę, kad net stebint mikroskopu, sunku nustatyti, kur vienas neuronas pasibaigia ir kur kitas prasideda. Vieno neurono aksono galinės ataugos nuo priimančiojo neurono yra atskirtos labai mažais tarpeliais. Tokią jungtį Sherringtonas pavadino sinapse, o šį tarpelį - sinapsiniu plyšiu. Sinapse vadinamas nervinį impulsą perduodančio aksono jungties taškas su kitais neuronais ir ląstelėmis, priimančiomis jo signalus. Per sinapses neuronai vienas kitam perduoda informaciją. Kiekvienas neuronas su kitomis nervinėmis ląstelėmis gali sudaryti iki tūkstančio sinapsių.

Grakščios svogūno formos aksono ataugų galūnėlės į sinapsinį plyšį išskiria chemines medžiagas, vadinamas neuromediatoriais. Per 0,0001 sek. per plyšį ir sąveikauja su impulsus priimančiojo neurono membranos receptoriaus jungties vieta taip tiksliai, kaip raktas su spyna. Kitais žodžiais - neuromediatorius atrakina tos jungties vietos mažus „vartelius“.

Atradus dešimtis skirtingų neuromediatorių, neurologijoje kilo tikra sumaištis. Kodėl jų tiek daug? Kaip jie veikia? Ar galima šį poveikį sustiprinti arba susilpninti vaistais? Paaiškėjus, kad įvairūs sutrikimai siejasi su neuromediatorių veikla, jais ypatingai susidomėta. Nustatyta, kad kai kurių mediatorių veikla įtakoja tokias ligas kaip depresija, epilepsija, Parkinsono, Alzhaimerio.

Vienas iš geriausiai ištirtų neuromediatorių - acetilcholinas (ACh) yra tarpininkas tarp judinamojo neurono ir raumens. Į raumens ląsteles patekęs acetilcholinas priverčia jas susitraukti. Jei ACh negali pereiti per plyšį, tai raumuo nesusitraukia. Kai kurių Pietų Amerikos indėnų gentys ištepa savo iečių smaigalius kurarės nuodais, kurie, „užimdami“ ACh receptoriuose esančias jungties vietas, neleidžia neuromediatoriui susijungti su savo receptoriumi ir valdyti raumenis. Kito nuodo - botulino - gali susidaryti netinkamai paruoštuose mėsos konservuose. Jis taip pat sukelia paralyžių, bet jau kitaip - neleidžia ACh išsiskirti iš pūslelių. Kai kurios nervų sistemą paralyžiuojančios dujos ir vabzdžius naikinantys insekticidai trukdo ACh pereiti per sinapsinį plyšį ir taip juos paralyžiuoja. Juodojo voro atsiskyrėlio nuodai veikia priešingai - jie skatina išsiskirti ACh.

Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki

Endorfinai ir psichoaktyvios medžiagos

Tyrinėtojai netrukus patvirtino, kad galvos smegenyse yra kelių rūšių neuromediatorinių molekulių, panašių į morfiną, pavadintų endorfinais (santrumpa - endogeniniai morfinai - „viduje pagaminti“ morfinai). Jei endorfinai iš tikrųjų malšina skausmą ir gerina nuotaiką, tai ar galime užpilti galvos smegenis dirbtiniais opioidais ir taip suaktyvinti jų nuosavą „geros nuotaikos“ gaminimą? Deja, taip negalime daryti. Visų pirma, veikiant opioidinėms medžiagoms, pavyzdžiui, heroinui bei morfinui, smegenys gali nustoti gaminti nuosavus natūralius opioidus. Todėl, nustojus vartoti šias medžiagas, smegenys pajunta visų opioidinių darinių stygių. Heroinas galvos smegenyse gali veikti kaip jaudinamųjų neuromediatorių pakaitalas ir sukelti jėgų antplūdį. Tačiau kartu jis mažina nuosavą galvos smegenų jaudinamųjų neuromediatorių gamybą, o tai sukelia depresijos priepuolį, užklumpantį nustojus veikti narkotikui. Visos nuotaiką keičiančios psichoaktyviosios medžiagos - nuo alkoholio iki heroino - veikia panašiai, sukeldamos ilgalaikius nemalonius padarinius.

Smegenų struktūros ir funkcijos: nuo kamieno iki žievės

Galvos smegenyse - visa žmogaus esmė. Jos daro galimas tas funkcijas, kurias mes priskiriame protui. Tai rega, klausa, atmintis, mąstymas, miegas, kalba. Normalus žmogaus elgesys priklauso nuo normalaus smegenų funkcionavimo. Bet kokie struktūriniai ar fiziologinių procesų pakitimai smegenyse atsiliepia psichikai.

Smegenų kamienas jungia smegenis su stuburo smegenimis. Pailgosios smegenys reguliuoja širdies plakimą ir kvėpavimą. Limbinė sistema susijusi su emocijomis ir atmintimi. Ją sudaro gumburas (thalamus), pogumburis (hypothalamus), migdolinis kūnas (amygdala) ir amonio ragas (hippocampus). Pogumburis atsakingas už malonumo centrus, migdolinis kūnas susijęs su agresija ir baimės emocijomis, o amonio ragas susijęs su atminties darbu. Hipofizė reguliuoja endokrininės sistemos darbą, gamina augimo hormonus.

Smegenų žievė yra išorinis smegenų sluoksnis, atsakingas už aukštesnes kognityvines funkcijas, tokias kaip kalba, mąstymas ir planavimas. Ji padalinta į keturias skiltis: kaktos, momens, smilkinio ir pakaušio. Smilkinio skiltyje yra klausos žievė ir Wernicke kalbos sritis.

Klinikiniai stebėjimai - tai smegenų ligų ir pažeidimų sukeltų padarinių stebėjimas. Kompiuterinė ašinė tomografija - tai serija įvairiais kampais padarytų rentgeno nuotraukų.

Genetika ir paveldimumas: genų ir aplinkos sąveika

PSI3015Kursu siekiama išaiškinti žmogaus psichikos funkcijų, būsenų, ir elgesio biologinius pagrindus, atskleidžiant neurofoziologinių ir endokrininių procesų sąveikas bei akcentuojant genų determinuotas savybes ir aplinkos poveikio svarbą. Paskaitų metų nagrinėjama žmogaus genų ir aplinkos sąveikos įtaka asmenybės savybėms, temperamentui, kognityviniams gebėjimams, tam tikroms elgesio formoms (agresijai, prievartai, seksualinei orientacijai) vystymuisi.

Remiantis biologiniu požiūriu ( dar vadinamas medicininiu arba ligos modeliu) teigiama, kad psichikos sutrikimus lemia įvairūs biologiniai procesai. Genetika. Kai apvaisinimo metu kiaušialąstė susilieja su spermatozoidu, susidaro zigota, kuri turi 46 chromosomas. Kiekvieną chromosomą sudaro tūkstančiai genų, kurie perduoda tėvų informaciją vaikui. Bendroji individo genetinė sandara, sudaryta iš paveldėtų genų yra vadinama genotipu. Individualaus genotipo neįmanoma stebėti, tai tarsi vidinė individo programa. Stebimos charakteristikos yra vadinamos fenotipu. Fenotipas formuojasi įgimtam genotipui sąveikaujant su aplinka. Taigi, nors genotipas yra nulemtas, tačiau jis nėra statiškas, atskiri genai gali įsijungti arba išsijungti. Daugelis klinikinių sindromų ir psichikos sutrikimų yra nulemti būtent fenotipo, o ne genotipo sutrikimų.

Šeimos metodas - stebimas ligos pasikartojimas šeimos kartose, nes žinomas sutampantis genų skaičius. Toks tyrimas yra pradedamas nuo to, kad surenkama grupė žmonių, kurie serga mus dominančia liga. Tuomet tiriami jų artimieji, bandant nustatyti, kiek iš jų taip pat atitiktų mus dominančio sutrikimo kriterijus. Paveldimumas įrodomas, jei tikimybė susirgti tarp artimųjų yra didesnė nei bendrojoje populiacijoje. Dvynių metodas - tiriami monozigotiniai ir dizigotiniai dvyniai. Monozigotiniai dvyniai genetiškai yra vienodi, dizigotiniai dvyniai turi 50% sutampančių genų. Surenkama grupė dvynių, kurių vienas serga mus dominančia liga. Jei sergan ir antrasis dvynus, tai vadinama konkordiškumu. Problema su šeimos ir dvynių studijomis yra ta, kad sunku pasakyti ar neadaptyvus elgesys yra išmoktas ar tikrai paveldėtas. Įvaikinimo metodas - tiriami vaikai, kurie augo atskirai nuo sutrikusių tėvų. Jungčių analizė - tai sudėtingų laboratorinis tyrimo metodas, kuriuo siekiama surasti specifinį geną ar įvardinti genetinį komponentą, atsakingą už sutrikimą.

Šiuo metu vis daugėja žinių kaip atskiros smegenų sritys funkcionuoja ir bendradarbiauja psichikos procese. Šios žinios padeda geriau suprasti tiek pačių sutrikimų priežastis, tiksliau diagnozuoti pakitimą ir jį gydyti. Nors yra daug bandymų susieti psichikos sveikatos problemas su tam tikrais pakitimais galvos smegenyse, daugelis psichikos procesų realiai yra susiję ne su viena specifine smegenų sritimi, o yra kompleksinės smegenų veiklos rezultatas.

Neuromediatorių disbalansas ir gydymas

Teorijos, kurios aiškina psichikos sutrikimus remiantis neuromediatoriais, teigia, kad sutrikimai atsiranda dėl tam tikrų neuromediatorių stygiaus ar pertekliaus. Sutrikimas gali atsirasti dėl to, kad neurone sutrinka neuromediatorių gamyba, jų absorbcija sinaptiniame plyšyje ar receptoriai, kurie turėtų reaguoti į neuromediatorius. Su psichopatologija siejamos kelios neuromediatorinės sistemos:noradrenerginė, seratonerginė, dopaminerginė, gabanerginė ir kt.

Biologinis požiūris į gydymą remiasi prielaida, kad psichikos sutrikimus galima gydyti veikiant kūno funkcijas. Vaistų veikimas dažniausiai yra nukreiptas būtent į neuromediatorinių sistemų veiklos subalansavimą. Kaip vieną didžiausių šio požiūrio privalumų galima nurodyti tikrai didelį jo empirinį pagrįstumą. Pasaulyje visą laiką atliekami vaistų tyrimai, tikrinamas jų efektyvumas, veikimo principai, šalutiniai poveikiai. Tačiau vis dar nepavyksta iki galo atsakyti, kas lemia vieną ar kitą sutrikimą. Realus vaistų veikimo mechanizmas dažniausiai yra tik numanomas. Didelę įtaką vaisto veikimui turi ne tik realus jo poveikis, bet ir jį vartojančio asmens įsitikinimai, t.y. placebo efektas.

Tyrinėtojai stengiasi suprasti konkrečių neuromediatorių poveikį, iš pradžių eksperimentuodami su gyvūnais, o vėliau gautus rezultatus tikrindami su žmonėmis. Kai kurie vaistai pakeičia arba sustabdo atitinkamo neuromediatoriaus veikimą, o kiti - trukdo neuromediatoriui susiskaldyti arba jį sugerti. Tačiau tokius vaistus sukurti yra sunkiau negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes kai kurios medžiagos negali praeiti per kraujo ir smegenų (hematoencefalinį) barjerą, kuris saugo galvos smegenis nuo nepageidautinų cheminių medžiagų, esančių kraujyje. Tačiau L-dopa, medžiaga, iš kurios organizme gaminasi dopaminas, pro šį barjerą gali prasiskverbti.

Davey (2008) nurodo, kad medicinis požiūris į ligą gali turėti neigiamas psichologines pasekmes sergančiam žmogui, nes mažina kontrolės jausmą (mano būsena priklauso ne nuo manęs, o nuo kažkokų paslaptingų procesų mano smegenyse), skatina jaustis auka (tai mane tiesiog ištiko), mažina optmizmą. Visgi klinikiniam psichologui klaidinga būtų nekreipti dėmesio ir atsiriboti nuo biologinio požiūrio į psichikos ligas. Iš esmės biologinis ir psichologinis požiūris vienas kitam neprieštarauja ir gali sėkmingai vienas kitą papildyti.

Genų ir aplinkos sąveika elgesyje ir psichopatologijoje

Paskaitų metų nagrinėjama žmogaus genų ir aplinkos sąveikos įtaka asmenybės savybėms, temperamentui, kognityviniams gebėjimams, tam tikroms elgesio formoms (agresijai, prievartai, seksualinei orientacijai) vystymuisi. Aptariamas psichopatologijos išsivystymas genų ir aplinkos poveikio požiūriu. Psichologija į įvairias situacijas leidžia pažvelgti iš skirtingų pusių.

Įsivaizduokime, kad psichologai bando suprasti, kokie veiksniai siejasi su užgauliojimu ir patyčiomis. Vieni tyrėjai remsis biologija ir žiūrės, kaip smegenų veikla daro įtaką užgauliojimui bei patyčioms. Kiti stebės patį elgesį ir stebės, ar tai galėjo kilti iš pačios aplinkos. Pavieniui, nei viena įvardinta pusė nėra teisi.

Asmenybė yra kintama, nors ir santykinai stabili asmens kaip individo, socialinės bendruomenės nario savybių sistema. Asmenybę veikia biologinės individo savybės, anomalijos, kaip pagrindas pirminė statybinė medžiaga, galimybių ribos, individualūs biologiniai polinkiai. Socializacijos procesą, jo greitį, įsisavinimo gylį ir stabilumą labai įtakoja visuomenės homogeniškumas.

Psichikos sveikata, pagalba ir profesijos vaidmenys

Gyvenimo eigoje visi patiriame psichikos sveikatos sunkumų. Juk išgyvename netektis, atstūmimą, nesėkmes, ilgalaikį stresą darbe, sveikatos problemas. Kai kurie iš mūsų patiria skurdą, diskriminaciją. Psichikos sveikata susijusi ne tik su tuo, kas mums nutinka, bet ir su biologiniais bei psichologiniais veiksniais. Visgi už kiekvieno simptomo, aprašyto psichiatrinėse diagnozėse, slypi žmogiška ir prasminga patirtis. Gera žinia ta, kad atsigauti gali visi, nepriklausomai nuo diagnozių. Mums padeda: vilties turėjimas, ryšiai su kitais žmonėmis, prasmingos veiklos, savęs pažinimas.

Psichologas padeda žmogui suprasti savo mintis, jausmus, elgesio modelius ir sprendimų priežastis. Jis įvertina emocinę būklę, padeda įvardyti problemas ir rasti būdus, kaip su jomis tvarkytis. Psichoterapeutas dirba giliau - taiko ilgalaikius terapinius metodus, kurie padeda keisti įsišaknijusius įsitikinimus, emocinius blokus ar traumas. Psichoterapija skirta ne tik simptomų mažinimui, bet ir gilesniam savęs pažinimui, ilgalaikiam pokyčiui. Psichiatras - tai medicinos gydytojas, kuris specializuojasi psichikos sutrikimų diagnostikoje ir gydyme. Jis gali skirti medikamentus, kai to reikalauja būklė - pavyzdžiui, esant depresijai, panikos sutrikimams ar bipoliniam sutrikimui.

Į psichologą verta kreiptis ne tik tada, kai ištinka krizė. Daugelis žmonių pagalbos ieško tik tada, kai situacija tampa nebepakeliama, tačiau psichologinis palaikymas gali būti veiksmingas ir tada, kai tiesiog jaučiamas vidinis diskomfortas, pasimetimas ar emocinis nuovargis. Psichologas padeda išmokti atpažinti jausmus, suprasti vidines būsenas ir jų kilmę. Tai leidžia žmogui geriau susivokti savyje, sumažinti vidinę įtampą, aiškiau bendrauti ir priimti sąmoningesnius sprendimus. Psichologinė pagalba nėra silpnumo ženklas. Atvirkščiai - tai brandus sprendimas, rodantis, kad žmogui rūpi jo vidinė būsena, santykiai su kitais ir gyvenimo kokybė.

Darbas su psichologu padeda stiprinti savivertę, valdyti stresą, spręsti santykių ar darbo iššūkius. Tai ne tik emocinės sveikatos gerinimas, bet ir galimybė keisti įsišaknijusius elgesio modelius bei išsivaduoti iš vidinių blokų. Kreiptis į psichologą - tai drąsus žingsnis į save. Kreipdamiesi į psichologą, mes pasirenkame ne kentėti vienumoje, o eiti sąmoningo augimo keliu.

Biologiniai pagrindai ir teisės psichiatrija: istorinė ir šiuolaikinė perspektyva

Joje nagrinėjamos teismo psichiatrinės ir kitokios ekspertizės, teisiniai neveiksnumo ir nepakaltinamumo institutai, priverčiamosios medicinos priemonės ir kt. Visi šie klausimai analizuojami ir istorinėje, ir šiuolaikinėje perspektyvoje. Teisės psichiatrijos požiūriu pateikiamos pagrindinės žinios apie svarbiausius psichikos sutrikimus ir jų požymius, analizuojama jų įtaka visuomenei pavojingiems veiksmams, ryšys su įstatymų pažeidimais.

Nepriklausomoje Lietuvoje - Bendrieji ir specialūs pacientų įstatymai: Dėl asmens sveikatos paslapties išsaugojimo ir konfidencialumo; Sutikimas gydytis; Priverstinė psichikos ligonių hospitalizacija ir gydymas; Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas; Dėl leidimo turėti civilinį ginklą; Pirminio asmens psichikos būklės tikrinimo tvarka; Tinkamumas vairuoti - Juridinės teisės psichiatrijos sąvokos: Pakaltinamumo, nepakaltinamumo ir riboto pakaltinamumo sąvokos, jų evoliucija ir šiuolaikinė samprata; Veiksnumo, riboto veiksnumo ir neveiksnumo sąvokos, jų evoliucija ir šiuolaikinė samprata; Ekspertizės.

Šioje monografijoje nagrinėjami įvairūs teisės psichiatrijos klausimai - pradedant trumpa teisės psichiatrijos istorijos apybraiža, baigiant labai aktualiais ne tik teisės psichiatrijai, bet ir visuomenei apskritai savižudybės fenomeno ir simuliacijos klausimais. Monografijoje analizuojama teisinės psichikos ligonių padėties evoliucija nuo seniausių laikų iki šiol, svarbiausi įstatymai ir įsakymai, susiję su teisės psichiatrija.

Biologijos ir teisės sankirta skaičiais

Laikotarpis / Rodiklis	Aprašas
1990	Forensinių psichiatrinių ekspertizių skaičius - apie 2350
~2000	Ekspertizių padidėjo iki 4500 + 4000 konsultacijų
Prognozė	Psichikos sutrikimų dalis tarp visų ligų didės nuo 10,5 iki 15 procentų

Alongside in the study is presented history of mental health care and legislation in Europe, USA and Lithuania. Than evolution of the legal state of psychiatric patients in independent contemporary Lithuania is demonstrated.

Kūno ir proto problema: psichofizinės sąveikos klausimai

Kūno ir sielos problema, dar vadinama psichofizine problema, ilgą laiką buvo daugiau filosofinė problema. Psichologija ir medicinos mokslai šiandien ją sprendžia remdamiesi naujausiais tyrimo metodais, analizuodami smegenis, nervus, raumenis pavienių neuronų lygiu ir stebėdami psichologines reakcijas. Sveikas protas sako, kad kūnas ir protas (arba siela) sąveikauja. Tačiau smegenys ir nervų sistema yra reali fizinio pasaulio dalis - galime paliesti, pamatyti, užima tam tikrą erdvę, o mintys, jausmai ir sąmonė yra nematomi, neapčiuopiami, ir nors tęsiasi laike, vietos jie neužima.

Jei kūnas ir protas yra iš esmės skirtingos rūšies dalykai, tai realiai neįmanoma, kad jie darytų vienas kitam poveikį. Tai viena kūno / proto problemos dalis - kaip „protas“ susijęs su smegenimis. Jei ryšys tarp kūno ir proto vis tik egzistuoja, tai lieka kita problemos dalis - kaip protas susijęs su išoriniu pasauliu. Visa mus supanti aplinka yra fizinė kaip ir smegenys, tačiau mes ją suvokiame savo protu.

Biologinio ir psichologinio požiūrio integracija

Visgi klinikiniam psichologui klaidinga būtų nekreipti dėmesio ir atsiriboti nuo biologinio požiūrio į psichikos ligas. Iš esmės biologinis ir psichologinis požiūris vienas kitam neprieštarauja ir gali sėkmingai vienas kitą papildyti. Psichologija veikia mūsų kasdienius pasirinkimus, net jei tai vyksta nesąmoningai. Ji padeda suvokti, kodėl tam tikrose situacijose elgiamės vienaip, kas lemia mūsų emocines reakcijas ir kaip įgyti daugiau savikontrolės.

Psichologinis raštingumas stiprina gebėjimą kurti sveikus santykius. Mokėjimas atpažinti emocijas, aiškiai išreikšti poreikius ir suprasti kitų žmonių elgesį - tai įgūdžiai, kuriuos laviname pasitelkę psichologijos žinias. Psichologija naudinga ir vidiniam žmogaus augimui. Ji padeda išsivaduoti iš žalingų įsitikinimų, sustiprinti savivertę, atrasti asmeninį kryptingumą bei kurti gyvenimą pagal savo vertybes.

tags: #biologiniai #psichikos #pagrindai