Benamystė dažnai įvardijama kaip kraštutinė skurdo ir socialinės atskirties forma ar reiškinys, kurį galima analizuoti žmogaus teisių, socialinės ir ekonominės nelygybės, būsto politikos, socialinės apsaugos sistemos trūkumų kontekste.
Spalio 10-ąją, minima Tarptautinė benamystės diena. „Šią dieną norime atkreipti dėmesį į benamystės problemą, kuri Lietuvoje iš visuomenės bei atsakingų institucijų sulaukia per mažai dėmesio. Neveiklumo šioje srityje negalime teisinti neva per mažu benamių asmenų skaičiumi.
Tarptautinė benamystės diena minima ir mūsų šalyje. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Laikinieji namai šia proga inicijavo įvairius renginius. Vyko apskritojo stalo diskusijos, kuriose dalyvavo specialistai, dirbantys benamystės srityje, bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai.
Visuose šiuose renginiuose siekiama analizuoti esamą situaciją ir ieškoti inovatyvių sprendimų dėl benamystės problemų. Taip pat visuomenei suteikiama galimybė pamatyti, kokią pagalbą žmonės gauna ir kaip prie jos gali prisidėti nespecialistai.
„Žvelgiant iš žmogaus teisių perspektyvos, benamystės situacijoje pažeidžiama daugybė asmens teisių: teisė į būstą, gyvybę, orumą, būti nediskriminuojamam. Kuo daugiau laiko žmogus praleidžia šioje situacijoje, tuo gilesnes pasekmes palieka jo gyvenime ir tampa sunkiau iš situacijos išeiti, o ilgalaikės benamystės pasekmės brangiai kainuoja visuomenei,“- teigia A.
Taip pat skaitykite: Kaip išnaudoti pirmąją pensiją?
„Benamystės mastas auga 27-iose iš 28-ių Europos sąjungos šalių. Oficialiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. nakvynės namuose buvo registruoti 3007 asmenys, tai - net šeštadaliu daugiau nei 2017 m. Iš šių 3000 asmenų net trečdalis nakvynės namuose gyveno ilgiau nei pusę metų.
Benamystės priežastys ir mastas Europoje
Tačiau benamystės priežastys yra kur kas gilesnės. Tai ir skaudžios vaikystės istorijos, priklausomybės, kartais - psichikos ligos ar skyrybos. Taip pat kai kuriuos žmones tiesiog apgauna, kiti - neturi kur grįžti išėję iš įkalinimo įstaigų, vaikų globos namų.
Benamystės mastas toliau auga daugelyje Europos šalių, o kai kuriose valstybėse nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų skaičius išaugo dramatiškai: per dešimtmetį Anglijoje ir Prancūzijoje kone dvigubai, Slovakijoje - trigubai, informuoja Europos nacionalinių organizacijų, dirbančių su benamiais, federacija (FEANTSA).
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 2023 m. daugiausia benamių (43 asmenys 10 tūkst. gyventojų) teko Anglijai. ES šalyse pirmauja Prancūzija (30,7), po jos seka Čekija (28,4), Vokietija (25,8) ir Airija (25,3). Kitose šalyse, pavyzdžiui, Portugalijoje ir Ispanijoje, šis rodiklis yra mažesnis - atitinkamai 10 ir 5,4. Skandinavijos šalys taip pat fiksuoja santykinai žemus benamystės rodiklius.
Skaičiuojant įvairias benamystės formas - įskaitant gyvenimą institucijose, laikiname būste, pas artimuosius - vien JK, Prancūzijoje ir Vokietijoje benamių skaičius viršija vieną milijoną.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo vaikų dienos centruose
Skaičiuojama, kad Prancūzijoje benamių yra apie 333 000, Vokietijoje - apie 263 000, JK - apie 400 000 (įskaitant Angliją, Škotiją, Velsą ir Šiaurės Airiją).
Visi šie duomenys atspindi momentinį benamystės vaizdą - tai tarsi nuotrauka, užfiksuota tam tikru metu ir tam tikroje vietoje.
Vis dėlto benamystės mastas yra kintantis ir dinamiškas, priklausantis nuo individualių žmonių aplinkybių. Dėl šios priežasties, be momentinių skaičiavimų, naudojamas ir kitoks metodas - vadinamieji srautų skaičiavimai. Jį pasitelkiant renkami duomenis per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, kiek žmonių apsistojo nakvynės namuose per visus metus. Tai leidžia susidaryti šiek tiek kitokį, platesnį vaizdą apie benamystės mastą.
Remiantis tokio tipo skaičiavimais, Latvijoje 2023 m. benamystės rodiklis siekė beveik 32 žmones 10 tūkst. gyventojų, Austrijoje - 21,7, Slovėnijoje - 16,8, o Italijoje - 16,3.
FEANTSA pažymi, kad benamių skaičius Europoje gali būti gerokai didesnis, nei atspindi statistika, nes ji įprastai apima tik matomiausias benamystės formas. Šiuo metu vis dar trūksta nacionalinių duomenų, kad būtų galima objektyviai įvertinti benamių skaičių visoje Europoje.
Taip pat skaitykite: Dienos priežiūros centrai Lietuvoje
Be to, skirtingose šalyse taikomi skaičiavimo metodai skiriasi, todėl sudėtinga apibendrinti ir palyginti duomenis visos ES mastu. Dar daugiau - aukšti benamystės rodikliai gali būti susiję ne tik su realia problema, bet ir su pačios šalies skaičiavimo metodais.
Įtaką gali daryti politinis dėmesys benamystės problemai, plačiai taikoma benamystės sąvoka, socialinės paslaugos, padedančios didinti informuotumą, bei didelio masto duomenų rinkimo metodai.
Priešingai, šalyse, kuriose fiksuojami mažesni benamystės rodikliai, problema gali būti tiesiog mažiau matoma arba nepakankamai fiksuojama, dėl jai skiriamo mažesnio dėmesio.
Benamystės statistika Europoje (FEANTSA duomenys)
Situacija Lietuvoje ir pagalbos galimybės
Viešai prieinama statistika Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, nebūtinai atspindi realią situaciją.
Vilniaus arkivyskupijos Caritas direktorės pavaduotoja socialiniams centrams ir programoms Aida Karčiauskienė „Delfi“ pažymi, kad Lietuvoje, kaip ir dalyje kitų ES šalių, kalbėdami apie benamystę patiriančių žmonių skaičių, galime remtis tik duomenimis apie tai, kiek žmonių gavo nakvynės namų ar laikino apnakvindinimo paslaugą.
„Į statistiką patenka tik žmonės, realiai gavę paslaugą, tačiau nepatenka tie, kuriems nebuvo vietos, ar besiglaudžiantys gatvėje, apleistuose pastatuose ir kt.“, - patikslina ji.
„Tad viešai prieinama statistika nebūtinai atspindi realią situaciją. Taip pat Lietuvoje benamystę patiriantis asmuo apibrėžiamas gana siaurai, - iš esmės, kaip gatvėje ar nakvynės namuose gyvenantis žmogus. Vis dėlto plačiau žvelgiant - neturėti nuolatinės gyvenamosios vietos gali reikšti kur kas daugiau, pavyzdžiui, nuolat glaustis pas draugus, giminaičius, gyventi nesaugioje aplinkoje ir kt.“, - priduria ji.
Oficialios statistikos portalo duomenimis, 2024 m. nakvynės namuose Lietuvoje gyveno 2341 asmuo.
A. Karčiauskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad dalis žmonių iš benamystės gali išeiti gavę socialinį būstą, o turintys tam tikrą negalią, gali gauti savarankiškų gyvenimo namų ar apsaugoto būsto paslaugų.
Vis dėlto, anot jos, kita dalis asmenų iš benamystės gali išeiti tik būdami pakankamai stiprūs nuomotis būstą laisvoje rinkoje.
„Tokiu atveju visas krūvis tenka nakvynės namų socialiniams darbuotojams - kartu su žmogumi, jam padedant, motyvuojant siekti savarankiškumo, kas apima gana platų spektrą pagalbos: nuo kasdienių įgūdžių ugdymo iki motyvavimo gydytis priklausomybę, dalyvauti darbo rinkoje ir kt. Vis dėlto visa atsakomybė už benamystės problemos sprendimą neturėtų būti užkraunama socialiniams darbuotojams. Benamystė yra ir struktūrinė problema, pavyzdžiui, susijusi su prieinamo būsto trūkumu“, - paaiškina „Delfi“ pašnekovė.
Kokią pagalbą benamystę patiriantys asmenys gali gauti Lietuvoje?
A. Karčiauskienės teigimu, tikslinė pagalba konkrečiai asmeniui, patekusiam į benamystės situaciją, dažniausiai yra nakvynės namai, valgyklos. Be to, Vilniaus miesto Carite veikia dienos centras, skirtas asmenims, neturintiems gyvenamosios vietos.
A. Karčiauskienė taip pat pabrėžia, kad Vilniaus mieste, Vilniaus arkivyskupijos Caritas kartu su savivaldybe, ES struktūrinių fondų lėšomis sieks įgyvendinti programą „Būstas - pirma“ (angl. Housing first). Tai projektas, skirtas socialinės rizikos veiksnius patiriantiems asmenims.
„Jo tikslinė grupė - ilgalaikiai benamiai, kuriems dėl įvairių priežasčių sudėtinga išsilaikyti ir nakvynės namuose“, - patikslina „Delfi“ pašnekovė.
Anot jos, Vilniaus miesto gatvėse taip pat plėtojama specialistų veikla, kuri padeda užmegzti santykį su įprastai pagalbos nesikreipiančiais žmonėmis. Be to, siekiama, kad paslaugos taptų prieinamesnės ir dienos centro benamiams - jis veiks 7 dienas per savaitę, 10 valandų per dieną.
A. Karčiauskienė akcentuoja, kad tokio pobūdžio paslaugos leidžia pasiekti tuos žmones, kurie nesikreipia socialinės pagalbos, jos socialiniam darbuotojui sudaro galimybę su žmogumi užmegzti santykį, dėl kurio vėliau gali būti siūloma tolesnė pagalba.
A. Karčiauskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad žmonės, kurie nesikreipia dėl nakvynės paslaugų ir neturi gyvenamosios vietos, artimųjų, kurie priglaustų, apsistoja būstuose, kur gali nakvoti „už butelį“.
„Dažniausiai tokiose vietose nakvoja daugiau asmenų, juose nėra saugu. Nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys asmenys taip pat glaudžiasi apleistuose pastatuose, kurie nėra pritaikyti gyventi, taip pat laiptinėse, miega po balkonais, tiesiog gatvėje ant suoliukų“, - įvardija ji.
„Delfi“ pašnekovė pažymi, kad tokie asmenys turi galimybę apsigyventi ir nakvynės namuose, kuriuose suteikiamas apgyvendinimas, o ne tik priimama nakčiai.
„Juose esančiuose kambariuose žmonės gyvena ne po vieną. Vietų skaičius priklauso nuo įstaigos kambarių dydžio. Vadinasi, susiduriama su privatumo stoka, reikia nuolat derintis prie kambario kaimynų įpročių, dėl ko gali kilti papildomų įtampų ar konfliktų. Nakvynės namuose privalo būti virtuvė, kurioje gyventojai galėtų gaminti, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, tam tikras sanitarinių mazgų skaičius, skalbimo bei lyginimo patalpa. Tokiuose namuose įvestos vidaus taisyklės, kurių gyventojai privalo laikytis. Tai leidžia užtikrinti apsistojusiųjų saugumą, ramybę. Yra ir tokių asmenų, kurie taisyklių ar nustatytų sąlygų laikytis nenori ir verčiau renkasi vietas, nepritaikytas gyventi“, - pasakoja ji.
A. Karčiauskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad laikino apnakvindinimo vietose, į kurias žmonės ateina tik nakčiai, sąlygos dažniausiai būna prastesnės - didesnė salė ar kambariai, kur lovos sustatytos tankiau.
„Čia privatumo dar mažiau, nes paslauga orientuota į trumpalaikę pagalbą - iki 7 parų, tačiau realybėje žmonės ten užsibūna kur kas ilgiau. Tokiose vietose dėl to, kad gyventojai neturi savo vietos, vyrauja didesnė kaita, sudėtingiau užtikrinti higieniška aplinką - apsisaugoti nuo parazitų, taip pat saugumą. Dėl to žmonės taip pat gali vengti kreiptis dėl šios paslaugos“, - paaiškina ji.
Kauno arkivyskupijos Caritas dienos centras „ATEIK“
Norėdamas šiems žmonėms padėti, Caritas Lietuvoje įsteigė du benamystę išgyvenančiųjų dienos centrus - Kaune ir Vilniuje.
Kauno arkivyskupijos Caritas dienos centras „ATEIK“ skirtas benamystę ar sunkias gyvenimo sąlygas patiriantiems asmenims.
Dirbame kiekvieną darbo dieną nuo 13 val. iki 17 val. Šeštadieniais susirenkame į bendruomenės pietus nuo 11 val. iki 12 val. (reikia ateiti iki 12 val.).
Antradieniais nuo 14 val. Nemokamo dušo ir skalbyklos paslauga antradieniais ir trečiadieniais nuo 9 val. iki 12 val. adresu Žeimenos g. 6 pal. J.
Lankytojai gali leisti laiką šiltose patalpose, atsigerti kavos, arbatos, žiūrėti televizorių, skaityti spaudą, spręsti kryžiažodžius, žaisti stalo žaidimus ir pan., kur su jais bendrauja savanoriai ir darbuotojai.
Dienos centro vadovė Rosita MikėnienėPartizanų g. Norime pasidžiaugti Lietuvos Caritas ir Kauno arkivyskupijos įkurtu pirmuoju benamių dienos centru Kaune.
Jauki atmosfera ir visada garuojanti arbata kviečia socialinę atskirtį patiriančius žmones kiekvieną dieną kelias valandas praleisti centre ir mėgautis šiluma.
Centro koordinatorė Milita Žičkutė teigia, jog didžiausias noras dienos centre sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas žmogus čia atėjęs jaustųsi laukiamas ir reikalingas.
Su vargą patiriančiais žmonėmis kasdien dirba socialinės darbuotojos, kurios stengiasi žmogui padėti įveikti gyvenimo negandas, o svarbiausia visuomet išklauso.
Jaukiose patalpose dienos metu laiką gali leisti apie trisdešimt žmonių.
Dėmesio! Neseniai įsikūrusiam Caritas benamių dienos centrui reikalinga dujinė viryklė.
Centro darbo laikas nuo 9 iki 13 val. Adresas: Partizanų g.
Jauki atmosfera ir visada garuojanti arbata kviečia žmones kiekvieną dieną kelias valandas praleisti centre ir mėgautis šiluma.