Teisingumas yra kiekvienos visuomenės kertinis akmuo. Tai buvo akivaizdu vakarietiškos politinės filosofijos pamatus klojusiems senovės graikams, tai po ilgų klajonių turėjo pripažinti ir šiuolaikinė politinė teorija. Jei politinė valdžia remiasi vien prievarta, tai vargu ar galima kalbėti apie visuomenę ir valstybę, veikiau apie plėšikų gaujos užgrobtą miestą. Kiekvienas valdovas šalia jėgos argumentų turi surasti ir kitų, kurie paaiškintų, kodėl pavaldiniams dera paklusti valdžiai. Kuo teisingesnė atrodo valdžia, tuo ji galingesnė bei mažiau prievartos jai tenka taikyti, kad išliktų.
Tad pateikiame 10 teisingos visuomenės principų, kuriuos suformulavo Bažnyčios socialinis mokymas.
I. Žmogaus orumas
Tai tikėjimas tuo, kad kiekvienas žmogus turi nelygstamą vertę, kuri nepriklauso nuo jo socialinio statuso, lyties, rasės, įsitikinimų ar net moralinių savybių. Kiekvieno žmogaus gyvybė yra šventa nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties, nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal paties Dievo paveikslą.
II. Bendruomeniškumas ir bendrasis gėris
Nors šiuolaikinė visuomenė labai individualistinė, Bažnyčios socialinis mokymas primena, kad kiekvienas asmuo ne tik orus, bet ir bendruomeniškas. Žmogus tarpsta tik santykiuose su kitais žmonėmis. Teisinga visuomenė turi būti tvarkoma taip, kad ji padėtų kiekvienam žmogui augti kaip asmeniui, padėtų harmonizuoti mūsų siekius, sujungti juos tarsi natas į darnią melodiją. Priesakas „mylėk savo artimą“ turi ir bendruomeninį lygmenį - kiekvienas turi prievolę siekti bendrojo gėrio, aukoti savo įnorius dėl bendrystės augimo bei kiekvieno asmens tobulumo.
III. Teisės ir atsakomybės
Žmogaus orumas bus gerbiamas ir teisinga tvarka puoselėjama tik tada, kai ginamos pamatinės žmogaus teisės ir kartu kiekviena teisė glaudžiai susijusi su atsakomybe. Laisvė yra būtina asmens sklaidos sąlyga. Teisinga visuomenė turi auginti, o ne gniaužti kiekvieno asmens unikalumą. Tačiau teisių apsauga taps tuščia deklaracija, jei pamiršime kiekvieno asmens pareigas: vienas kitam, šeimai, bendruomenei, visuomenei.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos namų vaidmuo Lietuvoje
IV. Dėmesys labiausiai pažeidžiamiems
Pamatinis dorovinis kiekvienos visuomenės testas yra tai, kaip joje elgiamasi su labiausiai pažeidžiamais žmonėmis. Negalima teisinga vadinti visuomenės, kuri abejinga žmogaus skausmui ir problemoms. Dėmesys vargšams - tai pirmiausia siekis sudaryti jiems orias gyvenimo sąlygas, pagalba sustiprėti - tai marginalizuojamų grupių apsauga ir tikėjimas žmogaus galimybe keistis, nuostata, jog jokios klaidos nepanaikina žmogaus orumo.
Dėmesys vargšams - vienas iš svarbiausių Krikščioniškos labdaros (ir tuo pat metu artimo meilės) principų. Dėmesio vargšams principas praktiškai paliečia kiekvieno krikščionio gyvenimą tiek, kiek krikščionis stengiasi sekti Kristaus gyvenimą, tačiau tai taip pat yra visų žmonių socialinė pareiga. Šio principo taikymas pasireiškia priimant sprendimus, susijusius su materialiųjų gerybių įsigijimu ir jų valdymu.
V. Dalyvavimas ir pilietinė teisė
Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti ekonominiame, politiniame, kultūriniame gyvenime. Teisingoje visuomenėje kiekvienas pilietis siekia bent minimaliai prisidėti prie bendrų reikalų tvarkymo.
VI. Ekonomija žmonių tarnyboje
Ekonominė sistema privalo tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai. Darbas yra ne vien pragyvenimo šaltinis, bet ir žmogaus sklaidos erdvė, orios egzistencijos prielaida.
VII. Kūrinijos puoselėjimas
Mūsų pagarba Kūrėjui turi reikštis per kūrinijos puoselėjimą. Žemės teikiamos gėrybės yra Dievo dovanos.
Taip pat skaitykite: Apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą
VIII. Solidarumas ir visuotinis brolystė
Mes visi esame broliai ir seserys. Visi esame viena žmonijos šeima, nepaisant tautinių, rasinių, ekonominių ir ideologinių skirtumų. Artimo meilės principas turi būti taikomas globaliu mastu.
Pagal solidarumo principą, žmogiškieji ištekliai ir gėrybės turi būti paskirstomi arba jais dalinamasi kreipiant dėmesį visų pirmą į labiausiai stokojančiuosius. Dievo malonės dėka, kai kurie žmonės disponuoja didesniais ištekliais bei gėrybėmis, tačiau jie turėtų nepamiršti, jog ši malonė juos įpareigoja šiuos turtus panaudoti didesniam bendrojo gėrio kūrimui, pradedant nuo skurdo mažinimo ir, pagal artimo meilės principą, dalinantis su labiausiai stokojančiais.
IX. Subsidiarumas ir valstybės vaidmuo
Valstybė yra natūralus bendruomeniškų būtybių darinys. Ji turi pozityvų dorovinį vaidmenį. Ji padeda ginti žmogaus orumą, saugoti žmogaus teises ir kreipia bendrojo gėrio link. Politinė valdžia tarnauja visuomenei ir kreipia visus jos narius atlikti savo prievoles.
Bėgant laikui, buvo sukurta valstybinė socialinės paramos sistema, kuri turėjo perimti rūpinimosi funkciją (suteikti sveikatos apsaugą, nemokamą švietimą, pensiją ir kitas socialines garantijas). Vis dėlto ji neturėtų malšinti spontaniškų asmeninių žmonių pastangų padėti vieni kitiems.
X. Taika ir teisingumas
Kiekvienas krikščionis turėtų save suvokti kaip taikdarį, kuris neša ramybę ir taiką ten, kur vyrauja susiskaldymas ir priešiškumas. Krikščionis turi būti tiltų, o ne barikadų statytojas. Taika nėra paprasčiausiai karo nebuvimas - tai teisingos tvarkos puoselėjimas. Bažnyčios socialiniame mokyme taika ir teisingumas glaudžiai susiję. Be teisingumo negali būti taikos, ir tik teisingoje visuomenėje žmonės gali jaustis ramūs ir savimi pasitikintys.
Taip pat skaitykite: Šilainių bažnyčios globėjas
Socialinio mokymo dokumentai ir jų vaidmuo
1891 m. gegužės 15 d. popiežiaus Leono XIII paskelbta enciklika „Rerum novarum“ padėjo pagrindus Katalikų bažnyčios socialiniam mokymui, vėliau plėtotam kitų mąstytojų ir praktikų. Per daugiau nei šimtą metų susiformavo išsami Katalikų bažnyčios socialinė doktrina, pagrįsta žmogaus orumo, bendrojo gėrio, solidarumo, dėmesio vargšams ir labiausiai pažeidžiamiesiems, kūrinijos puoselėjimo, subsidiarumo ir konstruktyvaus politinės valdžios vaidmens, teisių ir atsakomybių derinimo, ekonominio teisingumo ir taikos siekio principais.
Nuo XX a. vidurio kai kurios enciklikos (dažniausia socialinės) adresuojamos ir „visiems geros valios žmonėms“. Enciklikos pavadinimas paprastai yra pirmieji lotyniškojo enciklikos teksto žodžiai, kurie dažniausiai atspinti ir turinį. Nuo popiežiaus Leono XIII laikų (1878 - 1903 m.) imta skirti visai Bažnyčiai rašytas enciklikas nuo tik vyskupams ar jų grupėms adresuotų enciklikų. Leonas XIII pradėjo socialinių enciklikų tradiciją.
Vysk. Tai 2004 m. pasirodžiusi popiežiškos Teisingumo ir taikos (Iustitia et pax) komisijos parengta katalikų BAŽNYČIOS SOCIALINIO MOKYMO pagrindų santrauka. Socialinis Bažnyčios mokymas pasak popiežiaus Jono Pauliaus II yra pats savaime evangelizacijos įrankis, todėl šio mokymo pažinimas gali labai prisidėti prie Naujosios EVANGELIZACIJOS.
Nuoseklus Socialinio Bažnyčios mokymo temų ir principų išdėstymas viename dokumente yra pagalba norintiems pažinti šio mokymo esmę. Sąvadą sudaro įvadas, trys dalys bei išvados. Čia esantys dvylika skyrių pristato susistemintas įvairiose popiežių ENCIKLIKOSE bei Bažnyčios dokumentuose pasirodžias socialinio mokymo temas.
Pirmoji dalyje yra išdėstytos Dievo meilės plano žmonijai, žmogaus pašaukimo bei Bažnyčios misijos pasaulyje principai Socialinio Bažnyčios mokymo kontekste, pristatomos žmogaus TEISĖS - jų kilmė ir tikslas bei Socialinio Bažnyčios mokymo pagrindiniai principai. Antroje dalyje aptariamos šeimos, žmogaus darbo, ekonominio gyvenimo, politinės valdžios, demokratijos, tarptautinio bendradarbiavimo, kūrinijos apsaugos bei TAIKOS pasaulyje temos. Trečioji, trumpiausia sąvado dalis, skirta aptarti Socialinio Bažnyčios mokymo taikymo pastoracijai galimybes.
Sąvado išvadų skyrelyje krikščionys kviečiami toliau kurti meilės civilizaciją, semtis išminties ir įkvėpimo iš tikėjimo Kristumi bei Bažnyčios patirties lobyno. Bažnyčios socialinio mokymo sąvadas yra tartum šio mokymo platus KATEKIZMAS, skirtas susipažinti su Bažnyčios požiūriu į įvairius visuomenės organizavimo klausimus. Tai dokumentas, kuris daugiau kaip šimtą metų vystytą sisteminį Socialinį Bažnyčios mokymą parodo bendrame Bažnyčios doktrinos kontekste. Jis padeda pažinti Bažnyčios atsaką į visuomenėje iškylančius socialinius klausimus.
Vystymasis ir globalizacija
Vystymasis yra dažnai tapatinamas su ekonomikos augimu, tačiau autentiško (tikro, visapusiško) vystymosi sąvoka SOCIALINIS BAŽNYČIOS MOKYMAS pabrėžia, kad yra taip pat politinis, socialinis, kultūrinis ir svarbiausia - moralinis žmogaus bei visuomenės vystymasis. Be šių vystymosi dimensijų nėra ir ekonominio augimo. Pirmasis apie tai prabilo popiežius Jonas XXIII ENCIKLIKOJE Mater et Magistra teigdamas, jog ekonominis augimas yra atsakas į socialinį visuomenės vystymąsi.
Kitoje enciklikoje Pacem in Terris Jonas XIII prašo turtingesnes pasaulio tautas padėti mažiau išsivysčiusioms tautoms, kad šios būtų pajėgios apsaugoti savo žmonių ORUMĄ. Šią mintį toliau plėtoja II VATIKANO SUSIRINKIMO Konstitucija Gaudium et Spes, kurioje išreikštas susirūpinimas dėl gilėjančio atotrūkio tarp turtingųjų ir skurstančių pasaulio tautų, skatinama imtis pasaulio socialinių ir ekonominių reformų.
Svarbiausias dokumentas Socialiniam Bažnyčios Mokymui apie autentišką vystymąsi yra popiežiaus Pauliaus VI enciklika Populiorum Progressio paskelbta 1963 m. Čia pabrėžta, kad vystymasis reikalauja drąsių transformacijų ir gelmės siekiančio naujoviškumo. Popiežius pabrėžia būtinumą sutvarkyti neteisingus prekybinius santykius tarp tautų, mažinti išlaidas ginklavimuisi, prašo, kad tarptautinės koorporacijos būtų socialiai jautresnės besivystantiems kraštams.
Paulius VI atskleidžia, kad didysis vystymosi stabdis tautose yra neteisingumas, žmogaus orumo nepaisymas ir, svarbiausia, transcendento žmonijos matmens sampratos stoka. „Jokia visapusiška visuomenės pažanga neįmanoma be didėjančios Dievo pajautos ir savęs pačių pažinimo. Tokia pažanga gausina materialines gėrybes ir skiria jas tarnauti žmogui ir jo laisvei.“
Globalizacija yra visą pasaulį apėmęs suartėjimo arba tarpusavio priklausomybės procesas tarp tautų, kultūrų, ekonominių ryšių bei rūpesčio ekologija. Todėl galima teigti, kad prigimtinio įstatymo visuotinumas yra svarbiausia globalizacijos priežastis.
Tarptautinio bendradarbiavimo, socializacijos bei pasaulio tautų vystymosi temas nagrinėja visi SOCIALINIO BAŽNYČIOS MOKYMO dokumentai - ypač popiežiaus Jono XXIII ENCIKLIKA Mater et Magistra. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus Annus (1991) pastebi: Dabar vyksta pasaulinio masto ūkinis tarpusavio priklausomybės procesas. To reiškinio nederėtų laikyti neigiamu, nes dėl jo gali atsirasti geresnės galimybės pasiekti gerovę.
Tačiau vis labiau jaučiama būtinybė, kad tokiu mastu, kaip plečiasi tarptautiniu pasidaręs ūkis, susikurtų ir sėkmingai veiktų tarptautiniai kontrolės ir vadovavimo organai, dėl kurių ūkis tarnautų bendrai gerovei. Čia atkreiptas dėmesys į du globalizacijos aspektus: a) globalizacijos paskatinti ekonominiai mainai padeda daugeliui neturtingų kraštų ženkliai sumažinti SKURDĄ (pvz. Kinija, Indija); b) šis procesas turi būti valdomas įstatymo valdžios autoriteto.
Popiežius Benediktas XVI tuo tikslu enciklikoje Caritas in Veritate užsiminė apie politinės pasaulinės valdžios būtinimą, sakydamas, kad ji galėtų padėti ekonominiam, TAIKOS, aplinkos apsaugos vystymuisi įtvirtindama etinius kriterijus. Pasaulio globalizacijoje egzistuoja taip pat ir pavojus, kurį sudaro elgsenų ir gyvensenų „kultūrinis suplokštėjimas“ ir suvienodėjimas. Ji taip pat gali skatinti įvairiopą reliatyvizmą ir skatinti idėjos, jog vartojimo didėjimas yra ekonomiškai naudingas - konsumerizmo - propagandą.
Dovanojimo kultūra ir organų transplantacija
Dovanojimo kultūra - krikščionių praktika, grįsta savęs ir savo išteklių dovanojimu, spontanišku bendravimu, pastabumu tam, kuriam čia ir dabar reikia pagalbos. Dovana sukuria labai glaudžius ryšius tarp žmonių. Šie ryšiai yra didžiulis visuomenės turtas. Principas remiasi Jėzaus duotu įsakymu žmonijai: Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu bei Dovanai gavote, dovanai ir duokite!
Dovanojimo kultūra apima ir organų transplantaciją. Popiežius Jonas Paulius II aiškina, jog su organų transplantacija, prasidėjusia kraujo perpylimais, žmogus atrado būdą atiduoti save, savo kraują ir kūną, kad galėtų gyventi kiti. Vis dėlto asmuo gali dovanoti tik tai, ko atsisakydamas nesukels didelio pavojaus ar nepadarys žalos savo gyvenimui ar asmeninei tapatybei ir tik esant atitinkamai priežasčiai. Meilė, bendravimas, SOLIDARUMAS ir absoliuti pagarba žmogaus asmens ORUMUI yra vienintelis teisėtas organų transplantacijos kontekstas.
Evangelizacija ir socialinis mokymas
Evangelizacija yra Kristaus Gerosios žinios skelbimas pasauliui. Evangelizacijos esmė - perduoti Kristaus mokymą žmonėms, kurie dar nėra nieko girdėję apie Kristų, tie kurie yra girdėję, tačiau nėra įsigilinę į jo mokslą arba tiems, kurie gyvena krikščionišką gyvenimą, tačiau nori atnaujinti savo tikėjimą.
Evangelizacija šiandieniniame pasaulyje stengiantis ją pateikti moderniam žmogui suprantamomis sąvokomis yra vadinama Naująja evangelizacija. Svarbiausias Bažnyčios dokumentas šia tema - popiežiaus Pauliaus VI APAŠTALINIS PARAGINIMAS dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje Evangelium Nuntiandi (1975). Dokumente primenama, kad evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija, o skelbti evangelijos žinią yra visų krikščionių užduotis.
Popiežius Jonas Paulius II atskleidžia socialinio mokymo ir evangelizacijos sąsają sakydamas: Naujoji evangelizacija, kurios nedelsiant reikia dabartiniam pasauliui ir kurios būtinumą esu pabrėžęs daug kartų, turi atlikti vieną iš esminių dalykų - skelbti visuomeninį Bažnyčios mokslą, kuris gali šiandien, kaip ir Leono XIII laikais, nurodyti teisingą kelią ir kelti didžiuosius dabartinės epochos šūkius tuo metu, kai ideologijos pasidaro nebepatikimos.
Išlaisvinimo teologija ir istorinis kontekstas
Išlaisvinimo teologija yra Lotynų Amerikos Katalikų bažnyčioje XX a. viduryje susiformavęs judėjimas, kuriuo siekta atsiliepti į šio kontinento gyventojus kamavusius skurdą ir priespaudą. Vienas svarbiausių išlaisvinimo teologijos plėtotojų buvo kunigas iš Peru Gustavas Gutierezas, kurio 1971 m. išleista knyga Išlaisvinimo teologija laikoma išlaisvinimo teologijos užuomazginiu darbu.
Išlaisvinimo teologai teigė, kad Lotynų Amerikos šalys negali išsivystyti esamos tarptautinio kapitalizmo sistemos rėmuose, todėl jie pasisakė už...
Praktiniai pastebėjimai ir renginiai
2021 m. gruodžio 7 d. 11.00 val. - 16.30 val.Minėdama 150-ąsias Palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo ir 130-ąsias enciklikos „Rerum novarum“ paskelbimo metines, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka gruodžio 7 d. 11 val. kviečia dalyvauti mokslinėje konferencijoje „Katalikiškas socialinis mokymas Lietuvoje: istorija ir aktualumas šiandien“. Konferencijoje dalyvaus žinomi Lietuvos mokslininkai, istorijos, kultūros, filosofijos, politikos tyrėjai doc. dr. Sigita Montvilaitė, dr. Daiva K. Kuzmickaitė, dr. Egidijus Balandis, dr. Algimantas Jankauskas, dr. Gediminas Mikelaitis, prof. dr. Juozas Skirius, dr. Dainius Genys, dr.
SVARBU! Nacionalinės bibliotekos renginiuose galima dalyvauti tik turint galiojantį galimybių pasą arba kitą jam prilygstantį dokumentą. Laikantis saugumo reikalavimų, dalyviai įleidžiami ne anksčiau nei likus 15 min. iki renginio. Lankytojai, turintys ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymių, į renginį neįleidžiami. Dalyviams būtina dėvėti apsaugines (medicinines) veido kaukes arba respiratorius, laikytis saugaus atstumo, naudotis rankų dezinfekcijos priemonėmis. Norintieji dalyvauti renginyje turi registruotis.
Bažnyčios socialinio mokymo sąvadas yra tartum šio mokymo platus KATEKIZMAS, skirtas susipažinti su Bažnyčios požiūriu į įvairius visuomenės organizavimo klausimus. Jis padeda pažinti Bažnyčios atsaką į visuomenėje iškylančius socialinius klausimus. Šio sąvado paskirtis - pristatyti mąstymo apie žmogų ir visuomenę pasiekimus bei toliau kreipti naujas visuomenės VYSTYMO iniciatyvas, atrandant tobulesnę žmogiškąjį kilnumą skatinančią aplinką.
The Seven Principles of Catholic Social Teaching
| Principas | Santrauka |
|---|---|
| Žmogaus orumas | Kiekvieno asmens vertė nuo pradėjimo iki natūralios mirties |
| Bendruomeniškumas | Asmuo auga santykiuose, svarbus bendrasis gėris |
| Teisės ir atsakomybės | Teisės susijusios su pareigomis visuomenei |
| Solidarumas | Ištekliai dalijami labiausiai stokojantiesiems |
| Subsidiarumas | Valstybės vaidmuo saugoti orumą ir teisingumą |
Per daugiau kaip šimtą metų vystytas sisteminis Socialinis Bažnyčios mokymas parodo, kad be Evangelijos negalima teisingai išspręsti „socialinio klausimo“ ir kad „nauji daiktai“ gali joje surasti erdvės tiesai ir tinkamą moralinį pagrindą. SOCIALINIS BAŽNYČIOS MOKYMAS pabrėžia, jog svarbiausia - žmogaus orumas, solidarumas, dėmesys vargšams, teisingumas ir taika.
tags: #baznycios #socialinio #mokymo #ypatumu #apzvalgos #geriausiai