Baltų mitologija - tai turtingas ir gilus pasaulio suvokimo būdas, kuriame simboliai atlieka itin svarbų vaidmenį. Jie perteikia gyvybės jėgą, gamtos ritmą ir žmogaus ryšį su kosmosu. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip baltų pasaulėžiūroje atsiskleidžia simbolių reikšmė ir kaip šis dvejopo gimimo motyvas atsispindi skirtinguose mitologiniuose vaizdiniuose.
Remiantis surinkta informacija, aptarsime gyvatės, Austėjos ir kitų mitologinių būtybių simboliką, taip pat panagrinėsime, kaip šie simboliai atsispindi tautosakoje, mene ir tradicijose.
Lietuvių Dievai
Tautosakos svarba baltų mitologijai
Beveik viskas kas paskelbta apie lietuvių senąjį tikėjimą ir mitologiją tarp XVI a. ir XX a. pradžios, yra tik trupiniai, iš kurių pilnesnio vaizdo suklijuoti neįmanoma. Neturėta rašto, ir mitai bei epas nei lietuvių, nei prūsų, nei kita baltų kalba prieš krikščioniškais ar ankstyvais krikščioniškais laikais nebuvo užrašyti. Dievų vardai svetimomis kalbomis rašytose kronikose tiek iškraipyti, jog kartais beviltiška juos atkurti.
Gretą istorinių šaltinių nagrinėjimo lietuvių mitologijos tyrinėjimai apima tautosakos rinkimą, skelbimą ir į tos medžiagos analizę. Tautosakinė medžiaga skelbiama nuo XIX a. pirmosios pusės. Siekiant labiau suprasti baltų mitologiją, išsiaiškinti, kas tie dangaus šviesulių dievai ir deivės (Dievas, mėnulis, Aušrinė, Saulytė, griausmo dievas perkūnas), būtina palyginti juos su kitų tautų indoeuropiečių tautų mitinėmis būtybėmis, ir ne tik su skandinavų, romėnų ar graikų, bet ir su indų bei persų ar net hetitų.
Taip pat skaitykite: Kas globojo senovės baltus?
Mus tautosaka domina todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją. Kiekvienas žmogus slepia savyje tūkstantmečių patirties, įpročių, raiškos, suvokimo būdų klodą, iš dalies priklausantį ne nuo jo paties, o susiklosčiusį per auklėjimą, bendravimą.
Tautosaka tai beveik viskas kas yra sukurta senovės liaudės. Ir ta kūryba atspindi žmonių gyvenimą, tikėjimą. Tautosakai palikti vietos mūsų gyvenime verta. Yra situacijų, kuriose niekas jos nepakeis. Niekas neatstos vaikui lopšinės ar žaidimo „Viru viru košę…“ Nėra puikesnės išmonės kaip pasaka. O ką ir kalbėti apie dainą, vienijančią ištisą būrį žmonių viena mintimi, viena nuotaika.
Baltų pasaulio samprata ir simbolių reikšmė
Baltų pasaulėžiūroje dangus buvo laikomas dinamišku, nuolat judančiu aplink žemę. Šį judėjimą atspindėjo įvairūs simboliai, tokie kaip apskritimai ir spiralės, kurie turėjo skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Vienas seniausių ir svarbiausių simbolių yra svastika, kuri buvo laikoma Dievo (dangaus ir šviesos dievybių) simboliu. Svastika, judėdama iš kairės į dešinę, simbolizavo gyvybės klestėjimą ir kovą su blogiu.
Ratas taip pat turėjo didelę reikšmę baltų mitologijoje. Jis simbolizavo saulę, šviesą, dangų ir Dievą. Visų pirma, ratas buvo Perkūno ženklas, kurio viduje buvo kryžius ir žaibai. Tikėta, kad ratas apsaugo žmogų nuo piktųjų jėgų ir baido aitvarus bei vagis.
Su rato simbolika siejasi ir vainikas, kuris buvo laikomas skaistumo, dorybės ir nekaltumo simboliu. Vainikas taip pat reiškė svarbiausią moters gyvenimo metą - gimdymą, ir simbolizavo perėjimą į kitą gyvenimo ciklą.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Saulės ir Mėnulio simboliai buvo ypač dažni geležiniuose kryžiuose, atspindėdami baltų pagarbą šiems dangaus kūnams. Gyvuliniai ir augaliniai ornamentų motyvai taip pat buvo svarbūs, įkūnijantys gamtos ritmą ir gyvybės jėgą. Gyvatės ženklai, roplių (žalčių, gyvačių) motyvai buvo reikšmingi, nes gyvatė buvo siejama su vaisingumu ir Pasaulio medžiu.
Gabija - ugnies deivė ir jos reikšmė
Gabija - ugnies valdovė, kurios vardas siejamas su žodžiu "gaubti". Ji buvo laikoma namų židinio globėja, kurią prižiūrėdavo šeimos motina. Ugnei buvo nuolat aukojama verdant maistą, siekiant pamaitinti ir židinį. Tikėta, kad ugnies negalima teršti (mesti nešvarius daiktus, spjaudyti, mindžioti kojomis, spardyti), nes tai užkrėstų ugnies akis ir sukeltų gaisrą.
Todėl užterštą ugnį žmonės prausdavo, kad ji visada rusentų, ypač žiemą. Per Rasos šventę buvo kūrenama nesuteršta ugnis, ja uždegdavo apeiginį laužą. Apeigas, susijusias su Gabija (Jagaubis, Gabjaukuras ir pan.), atlikdavo vyrai. Krikščionybės laikais Gabija buvo sutapatinta su Šv.
Perkūnas
Žemėpatis
Žemėpatį garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
M. Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“.
Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III. Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia. Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus. Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”.
Laima ir Giltinė - likimo ir mirties deivės
Laima buvo likimo deivė, susijusi su vaikų ir gyvulių gimimu. Ji nulemdavo vaiko likimą ir sekė, kad jis pildytųsi. Po gimdymo buvo atliekamos tam tikros apeigos (dažniausiai pirtyje), o gimusį kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu (Laimos prakaitu). Laima galėjo pasirodyti kaip viena ar trys būtybės - siuvėja, gadintoja ir nukirpėja. Kūnas buvo įsivaizduotas kaip verpstelis, ant kurio vyniojasi gyvenimo siūlas. Kai verpstelis pilnai prisuktas, žmogus miršta, siūlas nutrūksta.
Giltinė, antroji Laimos pusė, buvo mirties deivė. Ji pranešdavo savo ūkavimu apie mirtį, gaisrą ar nesantuokinio vaiko gimimą. Giltinė buvo įsivaizduojama kaip balta, aukšta, liesa moteris su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. Žmogus mirdavo, kai Giltinė lyžteli liežuviu.
Laumės - gamtos dvasios ir teisingumo vykdytojos
Laumės buvo mitinės būtybės, dažnai siejamos su vandeniu ir mišku. Jos pasirodydavo po vieną, dažnai - 2, 3 ar būrys, tačiau niekas nematydavo jų kojų. Dažniausiai laumės būdavo nuogos. Jos mėgdavo šėlioti ir tiek šėliodavo, kol bernas galą gaudavo. Laumės ne visada būdavo gražios - kartais jos turėdavo aštrius nagus ir didelius dantis.
Laumės globojo paliktus kūdikius ir bausdavo godžias moteris. Jei joms sumeluojama, laumės pagrobdavo kūdikį. Tokie vaikai likdavo neūžaugomis ir su labai didelėmis akimis. Tam tikra prasme laumės buvo teisingumo vykdytojos - darbščius apdovanodavo, o tinginius bausdavo. Šviečiant mėnulio pilnačiai ar jaunačiai, laumės šokdavo ratelius, o šis šokis sukeldavo lietų ir audrą.
Ragana - gamtos valdovė ir mirties nešėja
Ragana kontroliuoja visos gamtos gyvenimą ir prižiūri, kad viskas būtų saikinga. Ji gali uždaryti Aušrinę, savo šluota užtemdyti saulę, paversti žmones akmenimis, medžiais ar gyvūnais. Ragana gali atsiųsti ankstyvą senatvę ir nesantaiką. Ragana gali virsti gyvate, vabalu, šarka, kurapka, kregžde, pele ir t.t. Rupūžė taip pat buvo laikoma vienu iš seniausių raganos pavidalų. Tikėta, kad ragana gali išgerti kvapą iš burnos ir žmogus miršta. Tikėta, kad rupūžės nemirtingos.
Hefaistas - graikų mitologijoje ugnies dievas
Aitvaras - turtų nešėjas ir kerštinga būtybė
Aitvaras buvo mitinė būtybė, siejama su turtų kaupimu. Jį galėjo išperėti gaidys, surastas kaip šlapias, sulipęs viščiukas po laukine kriauše. Aitvaras buvo maitinamas kiaušiniene, pienu, medumi ir koše. Tačiau aitvaras buvo savarankiška, pavydi ir kerštinga būtybė. Neįtikus jam, galėjo ištikti baisios nelaimės.
Ypač daug neigiamų bruožų aitvarui priskyrė krikščionys. Tikėta, kad aitvarai nemirtingi ir gali pasirodyti įvairiais pavidalais.
Žemyna - motina žemė ir derlingumo deivė
Žemyna buvo motina žemė, teisingumo ir žemės derlingumo deivė. Ji buvo laikoma žydinčia, prinokstančia ir pasenstančia deive. Baltų gentys Žemę laikė ne tik motina, bet ir dangaus dievo žmona. Tikėta, kad Žemė yra nėščia kaip moteris ir po griaustinio atsigaivina lietumi.
Žemė buvo laikoma tyra ir teisinga. Žemę dažnai bučiuodavo, o jos jėga glūdėjo plokščiuose akmenyse, kurie teikė vaisingumą. Po derliaus nuėmimo laukuose palikdavo paskutinį pėdą, skirtą Žemynai.
Kaukai - požemio dvasios ir turtų saugotojai
Kaukai buvo požemio dvasios, padedančios šeimininkams ir saugančios turtus. Jie gyveno miške, po žeme ir galėjo pasirodyti netikėtai, atnešdami skiedrą, šieno ar šipulių. Tikėta, kad kaukai daugina javus ir šieną.
Norint prisišaukti kaukus, reikėjo atlikti tam tikras apeigas, pavyzdžiui, išvirti košės ir pakviesti kaukus į vaišes. Jei šeimininkė nespėdavo aprengti kauko, jie verkdami išeidavo.
Dievas, Perkūnas ir Velinas - svarbiausi baltų dievai
Svarbiausi baltų dievai buvo Dievas, Perkūnas ir Velinas. Dievas buvo aukščiausias dievas, sukūręs Visatą ir lemiantis likimą. Jam turėjo paklusti visas pasaulis, net dievai. Perkūnas buvo griaustinio ir žaibo dievas, įkūnijantis jėgą ir valdžią. Velinas buvo požemio pasaulio dievas, susijęs su mirtimi ir turtu.
Simbolių transformacija ir dvejopo gimimo prasmė
Baltų mitologijoje simboliai nuolat transformuojasi, įgaudami skirtingas reikšmes ir atspindėdami nuolatinį gyvybės atsinaujinimą. Dvejopo gimimo motyvas, atsiskleidžiantis per gyvatės išsinėrimą iš kailio, saulės atgimimą po nakties ir žmogaus perėjimą į pomirtinį pasaulį, pabrėžia nuolatinį virsmą ir atsinaujinimą.
Simboliai, tokie kaip svastika, ratas, vainikas, gyvatė, Austėja, Gabija, Laima, Giltinė, laumės, ragana, aitvaras, Žemyna ir kaukai, atspindi baltų pasaulėžiūrą, kurioje žmogus yra neatsiejamas nuo gamtos ir kosmoso.
Baltų mitologija - tai turtingas ir gilus pasaulio suvokimo būdas, kuriame simboliai atlieka itin svarbų vaidmenį.