Autizmas - tai smegenų vystymosi nukrypimas, pasireiškiantis socialinių įgūdžių trūkumu arba pastebimu šių įgūdžių vystymosi sulėtėjimu. Išskiriami trys pagrindiniai simptomai: nuoseklus tam tikrų socialinių interesų trūkumas, komunikacijos stoka ir pasikartojančios griežtos tvarkos veiksmų sekos. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kokią paramą gauna šeimos Lietuvoje, auginančios vaikus, kuriems diagnozuotas autizmas ar Aspergerio sindromas, ir kaip kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie jų gerovės.
Autizmo spektro infografikas
Autizmo Diagnozė ir Jos Svarba
VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Rasa, aštuonerius metus gyvenanti Prancūzijoje, dalijasi savo patirtimi, auginant tris autistiškus vaikus: aštuonmetę Norą, šešerių Gabrielių ir ketverių Adomą. Nors Rasos šeima dažnai laikoma sėkmės pavyzdžiu, ji pabrėžia, kad kiekvieno vaiko kelionė yra unikali, ir ne visada pasiekiamas norimas rezultatas, kad ir kiek pastangų būtų dedama.
Anot Rasos, diagnozė jai yra tarsi žemėlapis, padedantis rasti kelią prisitaikyti: „Kokie yra mano vaiko poreikiai, kaip prisitaikyti, kokias problemas spręsti pirmiausia. Autizmo diagnozė - tai ne baisus verdiktas. Tai - detali analizė, kuri išaiškina vaiko stiprybes ir silpnybes, detalizuoja kuriais aspektais vaikas atsilieka arba aplenkia savo amžiaus grupės normas, patikslina, ar yra kognityvinių arba fizinių sunkumų. Diagnozė gali paaiškinti, ar yra fizinių kliūčių kalbai, ar tai labiau elgesio ir aplinkos problema.“
Pavyzdžiui, Rasos sūnus Gabrielius vienu metu beveik nustojo kalbėti. Bet tai buvo susiję su jam nepritaikyta aplinka, neteisinga metodika. Vaikas neturėjo tikslingos pagalbos, visuomenė iš jo reikalavo elgesio kaip iš trimečio vaiko, bet komunikacijos aspektais jam buvo 18 mėnesių. Diagnozės dėka pradėjome jam rodyti empatiją ir kelti adekvačius tikslus bei lūkesčius. Šiai dienai jis nebeturi jokio kalbos atsilikimo, o, pasak mokytojų, berniukas klasėje geriausias mokinys.
Taip pat skaitykite: Autizmo diagnostika
Skirtumai Tarp Autistiškų Mergaičių ir Berniukų
Kalbėdama apie savo vaikų autizmo formas, mama pabrėžia, jog visų trijų elgesys ir problemos skiriasi, ir pirmiausia išskiria skirtumus, tarp autistiškų mergaičių ir berniukų. „Autistiškų mergaičių pagrindinis bruožas yra pastangos bet kokia kaina prisitaikyti prie savo aplinkos, maskuotis. Mergaitės kaip chameleonai išsirenka modelį ir elgesį kopijuoja. O tai reikalauja labai daug emocinės, fizinės ir intelektinės energijos. Tai labai išsekina, gali kilti depresinės mintys. Pavyzdžiui, mano dukra, būdama penkerių, mokykloje užmigdavo. Galiausiai paaiškėjo, kad ji labai stengiasi rasti socialinį kodą, prisitaikyti prie aplinkos, įsilieti, tad nuo nuovargio visa tai atlikti - net užmigdavo“, - prisimena Rasa.
Rasos dukters autizmas diagnozuotas vėliausiai ir labiausiai užslėptas. Nora neturi kognityvinio atsilikimo ir yra verbali: tokiais atvejais mergaičių autizmą pastebėti sunkiau. Mergaitė labiausiai kenčia savo viduje.
„Ekstravertiškas autizmas labiau rūpi visuomenei, nes trukdo aplinkiniams: per garsiai šaukia, stumdosi, laksto, išeina iš klasės, bet gal vaikas kitaip tiesiog negali. Mergaičių autizmą neretai sunkiau pastebėti, ypač kai nėra klasikinių bruožų. Kai Norai buvo šešeri, mūsų santykiai ėmė darytis negatyvūs - mes nesusikalbėdavome. Niekaip nesuprasdavau, kodėl. Kai apsilankėme pas specialistus paaiškėjo, kad dukra taip pat autistiška“, - dalijasi Rasa.
Pagalba Šeimoms ir Neįgalumo Statusas
„Prancūzijoje, galima kreiptis dėl neįgalumo nustatymo, nors, žinoma, visų išlaidų tai nepadengs ir gyvenimo nepakeis, bet bent keliais šimtais eurų prisidėti prie priemonių ar paslaugų galima. Be abejonės, tai užtrunka, reikia gausybės dokumentų, keliasdešimties puslapių paraiškos pildymo, biurokratijos yra labai daug“, - pasakoja Rasa, kuri savo vaiko neįgalumo statusui dokumentus rengė 6 mėnesius.
Dėl neįgaliojo asmens statuso mokykloje Rasos sūnui skirta asistentė, dvejus metus berniukui buvo suteikiama pagalba. Tačiau, kaip ir kitose šalyse, tiesiog trūksta norinčiųjų dirbti šį darbą, tad šiemet Gabrielius asistentės mokykloje neturi. Kol kas vaikui sekasi gerai, tačiau prie to prisideda ir mokykla.
Taip pat skaitykite: Autizmo diagnostika
„Jeigu aktyviai neaiškintume situacijos, o mokykla nebūtų geranoriška, būtų kitokia situacija. Visuomenė reaguoja labai įvairiai. Prancūzijoje ypatingai svarbios teisės. Mokykla yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Yra situacijų, kai nesistengiama vaiko integruoti, tuomet tėvai ir vaikai pakliūva į beviltišką situaciją, mūsų atveju - mums pasisekė. Pasisekė, kad mokytojos noriai išklauso, priima informaciją. Taip pat dedame daug asmeninių pastangų“, - dalijasi patirtimi pašnekovė.
Spręsdama savo vaikų vidinio pasaulio bėdas, Rasa ieškojo ir pagalbos sau: pirmais metais po kelis kartus per mėnesį susitikdavo su ta pačia psichologe, ji iki šiol yra pagrindinis asmuo, rekomenduojantis kitus specialistus ar terapijas vaikams.
Moteris pritaria, kad pagalba tėvams labai reikalinga, bet tuo pačiu įsitikinusi, jog nerealistiška jos gauti, jei pats neieškai: „Turėtų būti infrastruktūra, kuri leistų lengviau prisitaikyti prie realybės. Mums tai kainavo finansiškai, morališkai ir emociškai. Mano vyras ir aš esame gana stiprios asmenybės, mūsų nepalaužė ši situacija. Esame orientuoti į sprendimus, susidėliojome prioritetus, reagavome adekvačiai, bet tai nereiškia, kad mums nekainavo: buvo ir ašarų, ir streso, ir sveikatai atsiliepė. Tačiau mums pavyko. O jeigu autistišką vaiką augina vieniša mama? Juk nereta šeima sužinojusi diagnozę nesugeba išlikti kartu, išsiskiria. Tuomet labai sunku ir pagalba iš institucijų, o supratimas iš visuomenės yra tiesiog būtini.“
Neuroskirtingi Tėvai ir Jų Unikalus Požiūris
Augindami neuroskirtingus - autistiškus ar turinčius ADHD sutrikimą - vaikus, pasitaiko, kad tėvai pradeda geriau pažinti save. Yra tėvų, kurie suvokia, kad jų pačių gyvenime būta ženklų, rodančių neuroskirtingumą, tiesiog tuo metu į tai nebuvo gilinamasi, neieškoma atsakymų ar priskiriama „keistumams“. Pasak L. Valionienės, savo asmeninės patirties turėjimas lemia, kad neuroskirtingi tėvai atsineša unikalų suvokimą, požiūrį į tėvystės rolę.
„Iš vienos pusės, bene griežčiausi ir neempatiškiausi tėvai, kuriuos teko sutikti, buvo neuroskirtingieji, kurie patys savo vaikystėje patyrė daug patyčių ir prievartos. Tai tęsėsi iki to laiko, kol jų suvokime prigijo pagrindinis gyvenimo tikslas - būti neatskiriamu nuo įprasto neurotipo asmenų, nes tai esąs vienintelis būdas išgyventi mūsų visuomenėje. Komplikuotas santykis su tėvais jiems atrodė įprastas, normalus.“
Taip pat skaitykite: Brolių ir seserų patirtys auginant vaikus su autizmu Lietuvoje
„Vis tik tai nėra taisyklė, ir iš kitos pusės yra visiškai priešinga neuroskirtingos tėvystės kryptis: didelio, iš vidaus kylančio, žiniomis sutvirtinto suvokimo lemiamas tėvystės stilius. Būtent jame ypatingai daug empatijos, priėmimo, supratimo, palaikymo, išieškomų sprendimų. Neuroskirtingi tėvai puikiai atpažįsta, netgi nujaučia vaiko potencialą, poreikius, kurie dažnai gali praslysti nepastebėti įprasto neurotipo tėvų. Tokia vidinė empatija ir priėmimas sukuria šeimos dinamiką, kur skirtumai savaime suprantami, ieškoma stiprybių ir poreikių, o ne žiūrima į ypatumus kaip į įprastumo deficitą“, - paaiškina L.
„Auginant neuroskirtingą vaiką, laiko, pastangų, kasdieninių ir esminių sprendimų poreikis dažnai daug didesnis, nei auginant įprastos raidos vaiką. Visiems vaikams reikia laiko, tačiau pastangų poreikio intensyvumas gali būti labai skirtingas. Neuroskirtingi vaikai dažnai turi trapesnę nervų sistemą, kuriai ypatingai svarbi rami suaugusiojo nervų sistema. Tad atsiranda specifinis poreikis ypatingai atidžiai stebėti savo emocines išraiškas, bendravimo pobūdį, kūno kalbą. Daliai neuroskirtingų asmenų, tai savaime yra iššūkis. O kur dar miego sutrikimai, neįprastas miego ciklas, įvairūs gretutiniai sutrikimai, vežimas į terapijas, ekonominiai iššūkiai“, - atkreipia dėmesį L.
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ šiemet išleido knygą lietuvių kalba „Jutimai: kaip padėti sau ir vaikui“ (angl. Sensory Parenting for Sensory Kids), kurioje yra daug praktinių patarimų, kaip efektyviai atliepti vaiko jutiminius poreikius ir kartu pasirūpinti savimi. Tik padėdami sau, padėsime savo vaikams.
Tėvų Patirtys ir Iššūkiai
Apie šiuos tėvystės iššūkius projektui „Dar geresnis tėtis“ 15min studijoje pasakojo Arūnas Žebrauskas ir Giedrius Matulaitis - du tėčiai, kurių sūnums diagnozuoti autizmo spektro sutrikimai.
Arūnas sako pastebėjęs, kad su sūnumi kažkas ne taip, kai vaikui buvo maždaug dveji. Vienas iš požymių buvo nebesivystanti kalba - keletą žodžių jau gebėjęs sakyti berniukas nieko naujo nebeišmokdavo. Vėliau į akis ėmė kristi ir kiti požymiai, pvz., nevalingi judesiai. „Aš, kaip gydytojas, pradėjau galvoti, ar nebus čia kažkokių rimtesnių raidos sutrikimų. Autizmas apie antrus vaiko metus ir „išlenda“. Tai mes padarėme paprastą dalyką - nuėjome pas gydytojus. Pirmiausia kreipėmės į polikliniką, o galiausiai atsidūrėme Santariškėse, t.y. VU Santaros klinikų Vaiko raidos centre, kur sūnui ir nustatė autizmo spektro sutrikimą“, - laidoje kalbėjo autistiško vaiko tėtis ir medikas Arūnas.
Panaši pradžia buvo ir Giedriaus šeimoje, kurioje auga du sūnūs ir abiem diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. „Vieno situacija yra palankesnė gyvenimui, kito kiek sudėtingesnė, - pasakojo laidos svečias. - Bent su vyresnėliu, aš prisimenu, nebuvo jokių išskirtinių dalykų [galinčių rodyti autizmą - 15min past.]. Pagrindiniai momentai su juo buvo daiktų dėliojimas tvarkingai pagal dydį. Jeigu būdavo produktų etiketės - jos visada visur, pvz., vonioje būdavo atsukamos į vieną pusę. Pradžioje į tai žiūrėjau kaip į būdo bruožą, man buvo net smagu. Bet nuvedus į darželį, auklėtoja iš karto patarė kreiptis į raidos centrą“, - prisiminė Giedrius.
Susilaukę antrojo sūnaus, tėvai iš pradžių įtarė, kad jaunėlis gali turėti problemų su klausa. „Bet, kai norėdavo, jis viską girdėdavo. Ir tas akių kontakto nebuvimas... Tai, turėdami jau patirtį, ėjome į vaiko raidos kliniką, tada dar senąją Kaune, kur nustatė autizmo spektro sutrikimą“, - apie ir antrajam sūnui diagnozuotą autizmą pasakojo Giedrius.
Pasak laidos pašnekovų, eidamas į Vaiko raidos centrą jau nusiteiki, kad gali būti negerai. Bet prireikia laiko. „Sakyčiau, kad buvo bendra visos šeimos reakcija. Mes turime dar du vyresnius vaikus, dėl to galbūt man lengviau. Myli jie ir mažąjį, galvoji - bus kas bus, juolab kad nėra situacija beviltiška: judrus, pozityvaus, linksmo būdo. Žinoma, baisu, bet vis tiek matai, kad jis auga ir šiek tiek tobulėja. Su diagnoze susitaikai ne per sekundę, bet ateina toks laikas, kai pripranti <...>“, - sakė Arūnas.
Jis svarstė, kad jų šeimos situacija galbūt geresnė, nes sūnus truputį kalba. Tėvo nuomone, ateityje jis net galėtų susirasti darbą, būti savarankiškas. „Bet sunku. Yra toks sveiko vaiko praradimo sindromas. Jeigu tėvai sužino, kad vaikas serga, įvyksta susitaikymas, kad lyg praradai vaiką. Nors jis, matai, gyvas, kažką veikia. Su laiku susirandi pagalbą - yra centrai, bendruomenės, ne taip, kaip buvo prieš kokius 10 metų. Viskas tobulėja“, - mintimis pasidalino Arūnas.
Du kartus diagnozės laukimą patyręs Giedrius laidoje neslėpė: „Daug kas jau pasimiršo, tik žinau, kad, kai diagnozė jau būna patvirtinta, verkia visi: mama, močiutės - visoje aplinkoje įsijungia toks slogutis.“ Ieškodamos pagalbos kai kurios šeimos kreipiasi į psichologus, kurie padeda tiksliau įvardinti užgriuvusius jausmus.
Tiek jis, tiek Giedrius su šeima yra aktyvūs Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ nariai. Pasak Arūno, asociacija daug padarė ir daro, kad šeimos, kurios augina autistiškus vaikus, gautų žinių ir gebėtų gyventi kuo kasdieniškesnį gyvenimą.
„Autistiški vaikai turi tam tikrą rutiną, jei nuo jos nukrypstama - vaikui kyla didelis nerimas. <...> Kol jis nešneka, reikia kažkaip kitaip komunikuoti - yra metodika per vaizdus, neverbalinė komunikacija. Bet priemonių neturime, tik „mobiliakai“. Bet „mobiliaką“ duok, jis ten „skrolins“ ir viskas. Tai mes nusipirkome tokias lentas, kur su flomasteriu gali užrašyti ir nutrinti. Pradėjome paišyti - jis supranta. Nupieši namuką, žmogeliuką - ir taip parodai, kad jis, Kęstutis (Artūro sūnus - 15min) eina į darželį“, - apie tai, kaip pradžioje komunikuodavo su visiškai nekalbėjusiu sūnumi, pasakojo Arūnas.
„Vyresnėlis, kuris yra visiškai socialus žmogus, labai reikalauja plano. Todėl visą laiką iš anksto įspėju, ką darysime, kur važiuosime. <...> Tačiau, jei kas nors nutinka ir planas pasikeičia, man užtenka jam pasakyti, kad „varom ir viskas“. Aš tikiu, kad jis manimi pasitiki, todėl sutinka. Mano jaunėlis, kuris visai nekalba, paveiksliukų neidentifikuodavo. Tai aš tiesiog, net matydamas, kad jis nekalba, kalbuosi su juo, nes tikiu, kad kažkokią dalį jis vis tiek supranta <...>“, - sakė Giedrius.
Tik suvaldę savo emocijas ir reakcijas į vaiko elgesį, galėsime padėti savo vaikams. Tą akcentuoja Tanya van Dalen knygoje „Jutimai: kaip padėti sau ir vaikui?“, kurią šiemet pristatė Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“.
Visuomenėje girdimas mitas, kad autizmo spektro sutrikimas yra liga, kurią galima ar net būtina gydyti. Mokslininkai įrodė, kad autizmo spektro sutrikimas yra neurologinis sutrikimas, kurio atsiradimo priežastys iki šiol dar nėra tiksliai žinomos, tačiau analizuojant mokslinius tyrimus pastebėta, kad autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų smegenys kitaip vystytis pradeda dar nėštumo metu.
Etapai ir Emocinės Reakcijos
Autizmo spektro sutrikimo diagnozavimas iššaukia galybę įvairiausių tiek teigiamų, tiek neigiamų jausmų. Išskiriami keturi etapai, kuomet tėvai jaučiasi ypač pažeidžiami: laikotarpis prieš diagnozę, diagnozės sužinojimas, podiagnostinis laikotarpis ir diagnozės pripažinimas - adaptacija. Užtrukdami viename ar kitame etape, tėvai pereina 5 susitaikymo stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresyvią stadiją ir susitaikymą. Kiekvienoje stadijoje tėvai susiduria su skirtingomis problemomis, kurios nulemia tam laikotarpiui būdingas emocines reakcijas.
Tokios emocinės reakcijos kaip iracionali kaltė, nuolatinis nuovargis, pyktis ir priešiškumas aplinkai, frustracija, bejėgiškumas ir nusivylimas yra normalios tėvų, auginančių autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, reakcijos. Visi patiriami jausmai ir sau užduodami retoriniai klausimai yra normali reakcija į ypatingą tėvystę.
Išgyvenus ir perėjus visas susitaikymo stadijas, vaiko auginimas tėvams sukelia įvairių jausmų ir emocijų, tačiau autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų tėvai nurodo, jog jiems atrodo, kad dėl raidos sutrikimo šeima dažniau ir intensyviau patiria šiuos neigiamus jausmus: nusivylimą, nerimą ir kaltę.
Neigiami Jaumsai
- Nusivylimas: Dažnai susiduriama su aplinkinių žmonių supratimo ir empatijos stoka.
- Nerimas: Kyla dėl nežinomybės, abejonių ir susirūpinimo dėl vaiko ateities.
- Kaltė: Tėvai jaučiasi atsakingi už vaiko sutrikimą, bijo nesusitvardyti ar susigėdę dėl savo vaiko.
Minėti jausmai savaime nėra neigiamas reiškinys. Tiesą sakant, mūsų gyvenime reikia neigiamų jausmų, kad jaustume motyvaciją, pasiekimo jausmą ir stimulą. Neigiami jausmai yra kasdienio gyvenimo dalis, tačiau per didelis stresas gali sukelti fizinį ir emocinį išsekimą.
Pagalba Tėvams ir Vaikams
Ne visi autistiškų vaikų tėvai gali ką nors padaryti, kad sumažintų neigiamų emocijų kiekį ir streso priežastis auginant ypatingą vaiką, todėl svarbu išmokti sau padėti. Reguliari mankšta ir fizinis aktyvumas, visavertis maistas ir kokybiškas poilsis padeda jaustis geriau ir lengviau susidoroti su sunkumais bei išlaikyti savo identitetą ne tik kaip tėvų, bet ir kaip visapusiškų asmenybių. Kalbėjimasis su kuo nors apie problemas ar dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse - dar vienas būdas, padedantis susidoroti su neigiamais jausmais, nes dalijimasis idėjomis, jausmais, rūpesčiais, informacija ir problemomis gali padėti jaustis suprastam ir socialiai mažiau izoliuotam.
Autistiškų vaikų tėvų motyvacija ir gebėjimas sau padėti yra labai svarbus, tačiau dar svarbiau, kad aplinkiniai žinotų kaip padėti ir palaikyti ypatingų vaikų tėvus, tad jei savo aplinkoje sutinkate autistiškų vaikų pastebėkite ir išsakykite tik teigiamus vaiko bruožus, nors jie ir būtų labai minimalūs.
Būkite tiesiog draugu - įsiklausykite į iššūkius, problemas, su kuriomis susiduria ypatingų vaikų tėvai, tačiau nesmerkite, nemokykite ir nesistenkite duoti patarimų, ypač tada, jei jų neprašoma. Autistiškų vaikų tėvai dažnai įsisuka į rutiną, tampa griežti sau ir kitiems, todėl dažnai pamiršta pasidžiaugti nors ir mažais, bet teigiamais vaiko postūmiais į priekį. Jiems svarbu, jog kas nors primintų kokie geri tėvai yra ir kiek daug gero padarė dėl savo vaiko gerovės.
Kiekviena autistiško vaiko šeima turi savo iššūkius, savo kovas, todėl labai svarbu skirti laiko sąmoningumo ugdymui ir pažinti ypatingas šeimas, jas priimti, palaikyti ir gerbti tokias, kokios jos yra. Tai bus didžiausia parama ir pagalba, kurią galima jiems suteikti.
Projektas „SCERTS modelio pritaikymas Lietuvoje“
Autizmo spektro sutrikimai yra viena plačiausiai tyrinėjamų vaikų psichiatrijos sričių, tačiau Lietuvoje su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais dirbantiems specialistams bei jų šeimoms labai trūksta bendrosios informacijos apie šių sutrikimų ypatumus, kuri galėtų padėti tiksliau parinkti ir taikyti reikiamą gydymo metodiką. Todėl Altamedica vykdo projektą „SCERTS modelio pritaikymas Lietuvoje“.
Projektas finansuojamas EEA ir Norway Grants lėšomis. Šio projekto tikslas - sveikatos paslaugų netolygumų mažinimas, adaptuojant Lietuvoje nenaudotą medotiką darbui su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais, apmokant specialistus bei išplėstinės šeimos narius.
Ankstyva Pagalba ir Diagnozė
Kilus įtarimui dėl vaiko raidos, reikėtų, gavus savo pediatro siuntimą, kreiptis į artimiausią Ankstyvosios korekcijos centrą (dar kitaip juos vadina ankstyvosios reabilitacijos kabinetais). Korekcijos centro specialistų komanda remsis informacija, gauta iš tėvų, bei atliktais vaiko stebėjimais ir nustatys diagnozę.
Pirmą kartą nuvažiavus pirminėje konsultacijoje centro specialistas įvertins sutrikimą ir pasiūlys atvažiuoti išsamesniems tyrimams. Jie trunka kelias savaites. Centre sudarytos sąlygos su vaiku palatoje nakvoti ir vienam iš tėvų.
Ką Daryti Toliau?
- Galite vesti į logopedinį darželį.
- Kol vaikui nesukanka 4 metai, Jūs galite lankytis artimiausiame Ankstyvosios korekcijos centre (po 18 kartų per kalendorinius metus).
- Sužinoję diagnozę, pasidomėkite galimybe gauti vaikui invalidumą.
Vaiko sutrikimas ir jo gydymas Jums tikrai kainuos, tad ta parama, kurią pavyks išsirūpinti - pravers.
Taip pat svarbu prisiminti, kad Amerikos pediatrų akademija rekomenduoja dėl galimų raidos sutrikimų vertinti 9 mėn, 18 mėn. ir 30 mėn. amžiaus vaikus periodinio sveikatos būklės patikrinimo metu. Specializuotą atranką dėl galimo įvairiapusio raidos sutrikimo rekomenduojama atlikti 18 mėn. ir 24 mėn.
Diagnostiniai Kriterijai ir Priemonės
Įvairiapusiai raidos sutrikimai yra diagnozuojami remiantis tam tikrais kriterijais ir priemonėmis, tarp kurių:
- TLK-10 diagnostiniai kriterijai.
- TLK-11 diagnostiniai kriterijai.
- Pradedančių vaikščioti kūdikių pritaikytas autizmo kontrolinis sąrašas (angl.
- 2metų amžiaus vaikų patikrinimo priemonė (angl.
- 4m socialinio bendravimo klausimynas (angl.
- Autizmo diagnostinis interviu (angl.
- Autizmo diagnostinis stebėjimo aprašas (angl.
- Socialinio jautrumo skalė (angl.
- Vaikystės autizmo vertinimo skalė (angl.
Intervencijos ir Pagalba
Yra įvairių intervencijų ir pagalbos būdų, skirtų autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams ir jų šeimoms:
- Taikomoji elgesio analizė (angl.
- Denverio modelis mažiems vaikams (angl.
- Alternatyvios mokymosi patirtys ir programos ikimokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (angl.
- Autizmą ir komunikacijos sutrikimus turinčių vaikų terapinis ugdymas (angl.
- Pagalba šeimai.
Patarimai Bendraujant su Vaikais, Turinčiais Įvairiapusį Raidos Sutrikimą
- Struktūra: Vaikui svarbu žinoti eigą, laikytis susitarto laiko trukmės.
- Kantrybė: Neretai reikia daugiau laiko informacijos apdorojimui.
- Tikslingi klausimai: Vengti sudėtingesnės gramatinės struktūros ir uždaro tipo klausimų.
- Profesionalumas: Išlikti profesionaliam, nepriimti vaiko pasisakymų asmeniškai.
- Pozityvus požiūris: Svarbu pastebėti vaiko tinkamą elgesį ir pagirti.
- Fizinė veikla: Bendravimas per fizinę veiklą leidžia atsipalaiduoti ir jaustis ramiau.
Konsultacijų perkėlimas, vietų keitimas, vėlavimas gali padidinti vaiko nerimo lygį, sąlygoti elgesio pokyčius. Įvairiapusį raidos sutrikimą turinčiam vaikui gali būti sunku parodyti ir kontroliuoti savo emocijas, gali atsakyti nuoširdžiai, tačiau tiesmukai ar įžeidžiančiai. Bendraujant su vaiku, svarbu parodyti savo susidomėjimą, rūpestį ir paramą. Ausinės padeda sumažinti dirgiklių poveikį.
Svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas ir šeima yra unikalūs, todėl svarbu rasti tinkamą pagalbą ir palaikymą, atsižvelgiant į individualius poreikius. Padėdami vieni kitiems, galime sukurti palankesnę aplinką autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams ir jų šeimoms.