Jau beveik metai kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir Atvejo vadybos tvarkos aprašas. Patirtys yra įvairios, o dirbant kilo daug klausimų. Tai nestebina, kadangi vaiko teisių apsaugos sistema keitėsi iš esmės. Įstatymas iki šios dienos kelia daug klausimų ir diskusijų. Praktikai, turintys skirtingą patirtį darbo su šeima srityje, atrado įstatymo sudėtingumą, kai stengėsi suprasti skirtingus naujo įstatymo aspektus. Susitikimai tęsiami, nes rūpi pagalba vaikams ir jų šeimoms, vaikams, kurie yra fizinio ir (ar) psichologinio smurto rizikoje ar jiems trūksta esminių sąlygų augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje.
Naujoje sistemoje daug dėmesio skiriama atvejo vadybininko vaidmeniui, užduotims, požiūriui, kompetencijai, tačiau neturėtume pamiršti ir socialinio darbuotojo vaidmens. Aprašyta šeima susidūrė su socialiniu darbuotoju dar prieš įsigaliojus naujam Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui. Vėliau, 2018 m. rudenį, atvejo vadybininkas buvo paskirtas organizuoti atvejo vadybos procesą šeimoms. Pirmoji dalis yra parašyta socialinio darbuotojo. Jis pateikia savo požiūrį į šeimą ir įvykusius pokyčius. Antroji dalis yra parašyta atvejo vadybininkės.
Socialinis darbuotojas teigia, jog su šeima pradėta dirbti 2017 m. liepos mėn. Šeima iki tol socialiniams darbuotojams žinoma nebuvo, joje augo trys vaikai: du berniukai (14 m. ir 6 m.) ir mergaitė (6 mėn.). Vyras, gyvenantis su šeima, buvo tik mergaitės tėtis, o berniukų tėtis po suicido neišgyveno. Vyras dirbdavo užsienyje ir grįždavo namo trumpam laikui. Lankantis šeimos namuose buvo pastebima, jog mama piktnaudžiauja alkoholiu, nesusitvarko su vaikais, nepalaiko emocinio ryšio, ugdo vaikų socialinius įgūdžius nekreipdama dėmesio į berniukus. Šeimai buvo teikiamos bendrosios socialinės paslaugos.
2018 m. sausio mėn. abu berniukai ir mergaitė buvo paimti iš šeimos dėl žalingo alkoholio vartojimo. Tuo metu moteris jau gydėsi Respublikiniame priklausomybės ligų centre nuo žalingo alkoholio vartojimo, moteris praėjo detoksikacijos ir psichosocialines programas. Grįžusi moteris pradėjo lankyti psichologės konsultacijas, lankytis pas socialinį darbuotoją, vaikai liko globoje kitose globos įstaigose. Pradėjus organizuoti atvejo vadybos procesą, atvejo vadybininkas kartu su socialiniu darbuotoju analizavo šeimos situaciją, vertindami pagalbos poreikį ir stiprybes. Nesant pritarimo teismui dėl nuolatinės globos, posėdyje buvo sudarytas pagalbos šeimai planas, siekiant susigrąžinti vaikus į šeimą.
Atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo darbas: motyvacija ir tikslai
Antroji dalis - atvejo vadybininkės liudijimas - aprašo, kaip per 2017-2019 metus buvo organizuojamas atvejo vadybos procesas. Pagrindinis tikslas buvo laikinosios globos peržiūra ir tuo pačiu laikotarpiu skatinti šeimos motyvaciją keisti gyvenimo būdą. Pirmasis atvejo vadybos posėdis su šeima vyko po kelių prieš tai įvykusių susitikimų, kurių metu buvo motyvuojama keisti gyvenimo būdą. Prieš posėdį suplanuota, kad teismas būtų kreipiamas dėl nuolatinės globos, tačiau posėdyje tėvai aktyviai įsitraukė ir pareiškė norą per kelis mėnesius pakeisti gyvenimo būdą. Vyksta plano įgyvendinimas, kurį koordinuoja socialinis darbuotojas ir atvejo vadybininkė. Jau pirmosiomis dienomis po posėdžio tėvai siekė savo tikslo - susigrąžinti vaikus.
Taip pat skaitykite: Atvejo vadybos metodai
Atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas dalijosi pastebėjimais apie situacijos stiprybes bei silpnybes ir palaikė vienas kitą. Jie padrąsino klientus imtis veiksmų. Socialinis darbuotojas teigė, kad yra laiminga, kad egzistuoja atvejo vadybininkai. Penkių susitikimų metu tėvai buvo informuoti apie rimtą situaciją, tačiau turėjo ir daugiau veiklų: šeima buvo skatinama permąstyti situaciją, diskutuoti apie jausmus, formuluoti nuomones ir sprendimus. Paruošiamieji susitikimai padėjo šeimai prisiimti aktyvaus dalyvio vaidmenį atvejo vadybos posėdyje.
Atvejo vadybos posėdis privalo būti tinkamai organizuojamas ir vedamas, kad jo metu skirtingi dalyviai galėtų išsakyti ne tik problemas, bet ir atliktus pozityvius žingsnius. Rezultatas buvo pozityvus ir turėjo didesnį poveikį nei atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas tikėjosi. Šeima dabar bendradarbiauja su visais specialistais. Socialinis darbuotojas pabrėžia, kad tikėjimas šeima buvo esminis faktorius šiame atvejyje. Net ir po sunkumų buvo tikėta, kad pokyčiai įmanomi, todėl buvo suteiktos galimybės įrodyti savo stiprybes.
Atvejio vadybos įgyvendinimo etapai ir pavyzdžiai
Pavyzdys Nr. 1: Šeima, susidūrusi su priklausomybe nuo alkoholio. Socialinis darbuotojas pradėjo darbą su šeima prieš įsigaliojant įstatymui; vėliau atvejo vadybininkas organizavo atvejo vadybos procesą. Peržiūrėjus planą, buvo pastebėta, kad šeima įvykdė daug užduočių, o alkoholio vartojimo atvejai vis dar pasitaikė. Abi pusės toliau dirbo kartu, socialinis darbuotojas tikėjo šeima ir jų geranoriškumu. 2019 m. kovo 14 d. įvyko atvejo vadybos posėdis - šeima įvykdė daug užduočių, bet vėl pasikartojo alkoholis. Visi specialistai tęsia darbą su šeima, siekdami įrašytų tikslų.
Pavyzdys Nr. 2: Smurto atvejis šeimoje. Po susitarimo dėl laikinosios globos, posėdžių metu buvo įvertinta, kad vyras įgyvendina dalį žingsnių ir peržiūrėjęs planą, pradėjo rodyti daugiau atsakomybės, bendradarbavo su specialistais, buvo pagerėjęs ryšys su vaiku. Per ateinančias peržiūras tėvas įsipareigojo toliau lankyti užsiėmimus, psichologo konsultacijas ir keisti elgesį.
Pavyzdys Nr. 3: Šeima su aukšta socialine rizika. Ši šeima įtraukta į pagalbą 2018 m. liepos mėn. Atvejo vadybininkė bendradarbiaudama su socialine darbuotoja rinko informaciją, atsiradė stiprybės, plėtė artimos aplinkos tinklą ir įtrauktė šeimos narius į pagalbą. Vyriškio įsitraukimas į procesą paskatino sklandesnį šeimos funkcionavimo pagerėjimą: per atvejo vadybą vyras atvirai dalinosi asmeninėmis problemomis, įvardino stiprybes ir aiškiai išsirikiavo pagalbos poreikius. Dėl šio pokyčio, vyriškis tapo aktyvesniu šeimos nariu, atsakomybės prisiėmė už vaikų gerovę ir palaiko sugyventinę blaiviuose ir emociniuose reikaluose.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai įgyvendinant atvejo vadybą Lietuvoje
Atvejo vadybos ir socialinio darbo vaidmuo
Visuose trijuose pavyzdžiuose atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas turėjo tikslą padėti šeimai, kad vaikai galėtų grįžti į namus. Buvo pasitikėjimas, kad dauguma tėvų myli vaikus ir nori jų gerovės. Socialinis darbuotojas ir atvejo vadybininkas turi panašias socialinio darbo vizijas, tačiau skiriasi jų užduotys. Dalijantis įspūdžiais, jie įgyja gilias įžvalgas apie situacijos silpnybes, stiprybes ir galimybes. Trumpai sakant, socialinis darbas orientuojasi į tai, kas vyksta praktikoje: padėti žmonėms, palaikyti tarpusavio santykius ir užtikrinti saugią aplinką vaikams. Kiekvienas asmuo turi savo reagavimo būdą, tėvas gali reaguoti skirtingai nei motina. Dialogas ir refleksija leidžia pamatyti realybę ir pasirinkti kryptį bei pažangą.
Kartais šeima teikia prioritetą socialinio darbuotojo pagalbai, ir tai gali būti esminis faktorius siekiant pokyčių. Maži, konkretūs žingsniai - tokių kaip tvarkyti gyvenamąją vietą, lankyti mokyklą, bendradarbiauti su specialistais - padeda pasiekti pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, kad pokyčiai į gera yra įmanomi. Žingsniai įtraukti į konkretų ir praktišką planą, kuris kartais įtrauktas į gyvenamosios vietos sutvarkymą ar nuolatinį vaikų lankymą mokykloje. Tai reiškia, kad atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo tikslai nėra prieštaringi - jie papildo vienas kitą, siekiant to paties tikslo: vaikai įsikurs turtingoje ir saugioje aplinkoje, kai jų tėvai gebės užtikrinti jų gerovę.
Ką byloja įgyta patirtis apie motyvaciją ir pagalbą Lietuvoje
Analizės tikslas yra apžvelgti egzistuojančius atvejo vadybos modelius ir pateikti Lietuvos patirties studiją: įvertinti, kiek atvejo vadybos principai yra tinkami ir efektyvūs, siekiant gerinti sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugų kokybę, įtraukti pacientus, šeimas ir jų artimiausią aplinką. Straipsnyje įtvirtinamos pagrindinės pamokos: socialinis darbas koncentruojasi į praktinį veikimą, kuria pasitikėjimą, skatina bendradarbiavimą su šeimomis ir specialistais, ir kuria sąlygas vaikams augti saugioje aplinkoje. Priemonių komplekse įtrauktos ir artimosios aplinkos tinklo plėtra, siekiant, kad vaikai liktų gyventi artimoje ir pažįstamoje aplinkoje. Taip pat pažymėta, kad būtina laikytis nuolatinio dialogo, kantrybės ir tikėjimo pokyčiais: “žingsniai įtraukia konkretčius ir praktinius veiksmus” ir žodžiai apie viltį, kad pokyčiai yra įmanomi.
- Įvadas į temos kontekstą ir svarbą.
- Atvejo vadybos proceso įgyvendinimo analizė: pavyzdžiai ir jų reikšmė.
- Socialinio darbo ir atvejo vadybininko vaidmens sintezė: kaip jie vienas kitą papildo.
- Motyvacija kaip varomoji jėga: kuo remiasi šeimų pokyčiai ir kaip ji išryškėja per laiką.
- Teisinio ir institucinės paramos kontekstas: kaip reglamentai keičia darbo praktiką.
Faktas, kad socialinis darbuotojas tikėjo šeima ir jų geranoriškumu, tikriausiai buvo esminis faktorius šiame atvejyje. Kai situacija atrodo beviltiška, maži konkretūs žingsniai su pozityviais rezultatais yra labai reikalingi, kad būtų įgytas pasitikėjimas savimi ir tikėjimas, kad pokyčiai į gera yra galimi. Kartais pirmame pavyzdyje šeima teikia prioritetą socialinio darbuotojo pagalbai; tada į pagalbą įsijungia atvejo vadybininkai, kurie koordinuoja visą proceso eigą. Tokie atvejai rodo, kad tarpusavio pasitikėjimas ir glaudus komandos darbas yra esminiai elementai siekiant pokyčių vaikų labui.
Šiame straipsnyje pateikti pavyzdžiai iliustruoja, kaip atvejo vadyba Lietuvoje veikia realiose situacijose, kaip ji derinama su socialiniu darbu, kokie iššūkiai kyla ir kokie laimėjimai įmanomi, kai šeimos turi motyvaciją ir palaikymą iš specialistų komandos. Pagrindinė išvada yra ta, kad abi profesijos - socialinis darbas ir atvejo vadyba - yra būtinos siekiant užtikrinti vaikų saugumą, pagerinti šeimos funkcionavimą ir sudaryti sąlygas vaikams augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Magistro studijos: atvejo vadyba
Šis straipsnis nagrinėja atvejo analizės pavyzdžius, susijusius su motyvacija ir pagalba šeimoms Lietuvoje. Straipsnyje aptariami tiek teoriniai, tiek praktiniai aspektai, iliustruojantys, kaip skirtingi motyvacijos šaltiniai veikia skirtingas kartas ir kaip atvejo vadyba gali padėti šeimoms įveikti iššūkius.