Šiame straipsnyje apžvelgsime kelionę nuo Molėtų iki Želvos senelių namų, įtraukiant svarbią informaciją apie Želvos miestelį, jo istoriją, kultūrą ir lankytinus objektus. Želva - tai miestelis, turintis turtingą praeitį ir vertingą kultūros paveldą, kuris gali būti įdomus keliautojams ir lankytojams.
Želvos seniūnija: Geografinė apžvalga
Želvos seniūnija išsidėsčiusi Aukštaičių aukštumos vakarinėje dalyje, į rytus nuo Ukmergės. Seniūnija ribojasi su Ukmergės rajono Žemaitkiemio, Šešuolių seniūnijomis bei Širvintų ir Molėtų rajonais. Želvos seniūnijos teritorijai priklauso 82 gyvenamosios vietovės, iš jų: 1 miestelis, 20 viensėdžių ir 61 kaimas (16 iš jų nykstantys) (2001) [23]. Didesni bei minėtini dėl juose esančių žymių objektų yra: seniūnijos ir parapijos centras - Želvos miestelis bei šie kaimai: Bajorai, Bastūnai, Laumėnai, Paželviai, Tolučiai.
Per rytines seniūnijos apylinkes teka Siesartis, į kurią įteka Želvos upelis, yra 3 ežerai, keli tvenkiniai, veši Adomiškio, Laumėnų, Bliūdašilio, Daubariškių, Antamakių, Vederų, Ežeraičių, Jerenimavos miškai. Seniūnijos plotas - 9384,6 ha, iš jų 83 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 10 proc. - miškai, 7 proc. - vandenys ir kitos paskirties plotai. 1992 m.
Želvos istorija
Želvos miestelis įsikūręs 21 km į rytus nuo Ukmergės, prie to paties pavadinimo Želvos upelio, Siesarties kairiojo intako, tekančio į šiaurės rytus pro miestelį. Apie 1500 m. minimas Paželvių (Pozelwy) dvaras, kurio žemėse ir kūrėsi dabartinis miestelis. XVI a. pab.-XVII a. pr. Jurgis Radvila Žemaitkiemio dvarą su keliais palivarkais ir Želvos miesteliu užrašė jėzuitams, kurie Želvoje įsteigė Žemaitkiemio parapijos filiją ir 1755 m. pastatė pirmąją bažnyčią.
Apie XVIII a. pr. Želvoje, kaip prekybai palankioje vietoje, pradėjo kurtis žydai. 1776 m. jau buvo įkurtas atskiras Želvos kahalas ir jam pavaldžioje teritorijoje (kartu su miesteliu) tuo metu gyveno 141 žydas. Žydai iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Buvo sinagoga, žydų kapinės ir keli maldos namai. XVIII a. pab. panaikinus jėzuitų ordiną, Žemaitkiemio dvaras su keliais palivarkais ir Želvos miesteliu atiteko Edukacinei komisijai, o juos valdė Ukmergės apskrities teismo paseniūnis Ignas Petkevičius. Vėliau dvaras atiteko Marikoniams, dar vėliau - Bistramams.
Taip pat skaitykite: Vaikų žaidimų aikštelės šalia namų
Apie 1850 m. Želvoje įsteigta pradžios mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo uždaryta. Spaudos draudimo laikais Želvos apylinkėse veikė knygnešys Petras Keršys, aprūpindavęs ir taisydavęs žmonėms maldaknyges. XIX a. viduryje Želvoje veikė odų apdirbimo įmonė, buvo rengiami dideli savaitiniai turgūs. Ypač miestelis garsėjo arklių turgumis. 1878 m. sudegė beveik visas miestelis išskyrus bažnyčią ir kleboniją. Želvą dar nusiaubė gaisrai 1881 ir 1893 metais. 1892 m. pastatyta dabartinė bažnyčia.
1909 m. atidaryta valdinė rusiška pradžios mokykla, veikusi iki Pirmojo pasaulinio karo. 1918 m. atidaryta lietuviška mokykla. Nuo 1944 m. Želvos mokykla įvardijama kaip progimnazija, 1946 m. - priaugančioji gimnazija, nuo 1950 m. - vidurine mokykla. 1919 m. rudenį Želvą užima lenkų kariai, kurie išrinko valsčiaus komitetą ir miliciją, užėmė lietuvišką mokyklą.
Tarpukario Lietuvoje Želva buvo valsčiaus centras. 1923 m. miestelyje buvo 123 sodybos ir 631 gyventojas, veikė valsčiaus savivaldybė, paštas, mokykla, biblioteka, apylinkės teismas, policijos nuovada, vaistinė, pieninė, kooperatyvas, keliolika krautuvių, amatų dirbtuvių, ugniagesių komanda, smulkaus kredito bankas. Tuo laikotarpiu Želvoje gyveno ir daugiau kaip 50 žydų šeimų, kurios vertėsi įvairiais amatais. joms priklausė dauguma parduotuvių, nakvynės namai. Žydai turėjo dvejus maldos namus, pradžios mokyklą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje prasidėjo Želvos žydų žudynės. Apie 60 žydų buvo nužudyti ir užkasti žydų kapinėse, kiti išvežti į Ukmergę ir sušaudyti Pivonijos šile.
Sovietinės okupacijos metais Želvos apylinkėse veikė gausūs partizanų būriai, čia įvyko keletas didelių susidūrimų. Iš Želvos krašto 1941 ir 1945-1952 m. buvo ištremti žmonės. Vykdant sovietinę žemės ūkio politiką 1948 m. Želvoje įsikūrė kolūkis „Kelias į komunizmą“. 1959 m. buvusių kolūkių teritorijoje įkurtas Želvos tarybinis ūkis. Želva tapo šio ūkio centrine gyvenviete. 1985 m. Želvoje pastatyti modernūs kultūros namai, atidaryta sporto mokykla.
Iki 1998 m. Želva istorinio herbo neturėjo. 2000 m. buvo patvirtinti Želvos herbas ir vėliava (dailininkas Vaidotas Ramoška). Želvos miestelio architektūros ir urbanistikos raida nuo seniausių laikų iki šių dienų išsamiai išnagrinėta Algimanto Miškinio monografijos „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ antrojo tomo „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ antrojoje knygoje.
Taip pat skaitykite: Molėtų Vaikų Globos Namų raida
Želvos kraštą garsinantys žmonės
Želvos vardą garsina bei reikšmingų darbų sukūrė iš šio miestelio kilę, jame gyvenę ar tebegyvenantys kraštiečiai: dainininkas, rašytojas, publicistas Petras Pilka-Pilkalnis (1921-1976), botanikas Algimantas Morkūnas (1927-1983), publicistas, rašytojas Kęstutis Arlauskas (1936-2009), žirginio sporto meistrai Jonas Vinckus (1944-1999) ir Kazimieras Trota (g. 1959 m.), Nobelio premijos laureatas Aronas Klugas (g. 1926), teatro, kino ir radijo aktorius Eduardas Kunavičius (g. 1926), skulptorius Vaidotas Ramoška (g. 1980), kraštotyrininkė, knygelių sudarytoja, mokyklos muziejaus vadovė Zita Kriaučiūnienė, kelių kraštotyros leidinių sudarytoja, mokytoja ekspertė Rasa Povylienė bei daugelis kt. želviškių [10]. Paželvių kaime gimė archeologas Vytautas Daugudis (1929-2002), etnomuzikologė, hum. mokslų daktarė Genovaitė Četkauskaitė (g. Kriaučiūnienė, Zita, Povylienė, Rasa. Pasakojimai apie Želvą. - Ukmergė, 2005.
Leidiniai apie Želvos kraštą
Apie Želvos krašto praeitį: miestelio kūrimąsi, mokyklos istoriją, žydų gyvenimo pėdsakus, archeologinius, gamtos, kultūros paminklus, medinę krašto architektūrą yra išleista keletas įvairios apimties kraštotyros pobūdžio leidinių: „Pasakojimai apie Želvą“, „Kai nebelieka net vardų…“, „O širdy dar skambučiai aidi…“, „Kur Želvos rūbas žalias…”, „Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra“,„Senieji Želvos krašto kaimai“, „Želvos kraštas: istorija ir žmonės”. Leidinyje „Pasakojimai apie Želvą“ aprašoma miestelio istorija nuo kūrimosi ištakų iki šių dienų, pateikiama bažnyčios, mokyklos bei kitų įstaigų istorija, supažindinama su mažąja Želvos architektūra. Viename iš knygos skyrių pristatomos neeilinės šio krašto asmenybės, savo darbais garsinančios ar garsinusios Želvos vardą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Taip pat knygelėje pateikiami sudarytojų užrašyti senųjų želviškių atsiminimai apie Želvos krašto vietovardžių - kaimų, pievų, kalvų, upeliukų ir kt.
Nedidelės apimties leidinys „Kai nebelieka net vardų…“ supažindina su žydų istorijos ir kultūros pėdsakais Želvoje. Šioje knygelėje pasakojama apie senąją Želvą, čia gyvenusius žydus, apie miestelyje buvusius jų pastatus, kurių keletas išlikę iki šių dienų. Leidinyje pristatomi garsūs Želvos žydai, kurių vardai gerai žinomi pasaulio žydų bendruomenės istorijoje: žymus sionizmo vadovas Abraomas Kolinas-Kolinskis (1879-1968), Klabinų-Laferių dinastija, vienas ryškiausių - Nobelio premijos laureatas, Kembridžo universiteto profesorius, mokslininkas Aaronas Klugas (g. Knygelėje „Senieji Želvos krašto kaimai“ aprašytos buvusio Želvos valsčiaus (1919-1921, 1923-1950 m.) 116-os gyvenamųjų vietovių trumpos istorijos.
Minint Želvos mokyklos 100-ąsias metines išleista Zitos Kriaučiūnienės ir Rasos Povylienės sudarytas knyga „O širdy dar skambučiai aidi…“, kurioje pateikta nuosekli ir išsami mokyklos istorija nuo pat pirmųjų istorinių faktų, leidžiančių daryti prielaidas apie mokslo įstaigų buvimą Želvoje XVIII a. viduryje, iki šių dienų. Knygoje kruopščiai surinktos visų mokytojų, dirbusių nuo pat 1909 metų, pavardės. Jų sąrašai iš tikro įspūdingi - per 100 metų su Želvos mokykla, ilgiau ar trumpiau, savo likimą susiejo apie 300 pedagogų. Pateiktos visų 59 mokyklos abiturientų laidų fotografijos. Zitos Kriaučiūnienės ir Gabrielės Poviliūtės sudaryta knyga „Kai Tėvynė buvo toli…“(Ukmergė, 2015) skirta beveik penkių šimtų Želvos krašto tremtinių, priverstų palikti savo kraštą 1941 ir 1945-1952 m., atminimui.
Zitos Kriaučiūnienės ir Rasos Povylienės sudarytoje mažos apimties knygelėje „Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra“ bendrais bruožais pristatomas Želvos krašto paveldas ir istorija. Leidinyje publikuojami 23 neilgi tekstai apie Želvos miestelio ir kaimų senuosius liaudies architektūros medinius statinius, sakralinės paskirties mažąją architektūrą - stogastulpius, koplytstulpius, kryžius. Tekstai iliustruoti medinės architektūros paveldo pavyzdžių nuotraukomis, kurių yra daugiau kaip 40.
Taip pat skaitykite: Naujovės reabilitacijos skyriuje
Architektūra ir urbanistika
Želva - radialinio plano miestelis. Pagrindinės gatvės sueina į netaisyklingos formos aikštę. Miestelis užstatytas kompaktiškai. Aukščiausioje miestelio vietoje yra Želvos Šv. Ignaco Lajolos bažnyčia, pastatyta 1892 m. klebono Antano Stapulionio ir parapijiečių rūpesčiu. Bažnyčia medinė, paprastų geometrinių formų, aiškaus stačiakampio tūrio, didelės pirkios pavidalo, su mažu aštuonkampiu bokšteliu. Pastatas turi klasicistinių elementų. Trys bažnyčios altoriai yra eklektiški, atspindintys XIX a. pab.-XX a. pr. būdingus istorizmo bruožus. Bažnyčią juosia akmeninė tvora su triarkiais raudonų plytų mūro vartais. Dešiniajame kampe stovi akmenų mūro dviejų tarpsnių klasicistinė varpinė su aukštu kryžiumi [13, 27].
Bažnyčioje yra nemažai dailės kūrinių, iš kurių 3 paminkliniai: XVIII a. molbertinės tapybos paveikslas „Švenčiausioji Trejybė“ (drobė, aliejus, 182×94 cm), XIX a. akademistinis paveikslas „Kūdikėlio aukojimas“ (drobė, aliejus, 164×91 cm) bei 1898 m. kauniškio meistro Jono Garalevičiaus padaryti vargonai. Bažnyčios šventoriaus šiaurės vakarų kampe yra 1920 m. Želvos vadavimo kovose žuvusių Lietuvos karių kapai. Jų yra aštuoni, išdėstyti dviem puslankiais. Antkapiai - žemių sampilai, apjuosti betono bordiūrais, tipiniai. Tarp kapų 1939 m. pastatytas kryžiaus plano paminklas, sumontuotas iš 4 stačių betono plokščių. Priešais paminklą yra stilizuotas aštuonbriaunis aukuras (paminklo aut. M. Cichanavičius).
2000 m. priešais bažnyčią pastatytas Prisikėlimo kryžius „Kentėjusiems, kenčiantiems, kentėsiantiems“ (skulptorius V. Miestelyje yra išlikęs buvusios žydų sinagogos, statytos XVIII a., pastatas. Kadaise buvusi vienaaukštė, šiuo metu senoji sinagoga praradusi pirmykštę išvaizdą, 1965 m.
Lankytinos vietos Želvoje
Želvos miestelyje yra lankytinų objektų. Keliaujantiems po Želvos kraštą išleistas lankstinukas „Kur Želvos kraštas žalias…“ (Ukmergė, 2010), kuriame pateikiama trumpa informacija apie Želvos krašto lankytinas vietas: piliakalnius, pilkapius, senąsias Dvareliškių kapinaites, Skuolių koplyčią, Bastūnų pėduotą akmenį, Laumėnų dvaro liekanas, unikalųjį Činelių kaimą ir kitus įdomius objektus. Želvos vidurinė mokykla buvo pirmoji Ukmergės rajone 1959 m. įkūrusi mokyklos muziejų. Muziejaus rinkinyje saugomi eksponatai, kurie atspindi mokyklos istoriją nuo jos įkūrimo 1909 m. iki šių dienų bei eksponatai, atspindintys Želvos krašto senovę . Su šio muziejaus istorija, steigėjais, vadovais, ekspozicija, veikla, rėmėjais supažindina knygelė „Kviečiame į Želvos vidurinės mokyklos muziejų“ (Ukmergė, 2003), kurią parengė nuo 1998 m.
Miestelio vakarinėje dalyje, J. Vaišučio gatvėje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas - Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, užimantis 8349 kv. m. plotą. Šioje vietoje 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais nacistinės Vokietijos valdžios suorganizuotos egzekucijos metu nužudyta ir užkasta apie 60 Želvos miestelio žydų tautybės gyventojų. Žudynių vietoje pastatytas paminklas - akmens plokštė, kurios priekinėje plokštumoje iškaltas įrašas, nurodantis žudynių datą. Kapinių pietvakariniame kampe yra dar vienas mažosios architektūros statinys - 1.55 m. aukščio ir 0.94 m. 1989 m., minint Želvos vidurinės mokyklos 80-ies metų jubiliejų, priešais mokyklą pastatytas koplytstulpis - Vargo mokyklos simbolis. Ąžuoliniame stulpe iškaltas maišu apsigaubęs piemenukas su atversta knyga rankose (skulpt. 1999 m. vidiniame mokyklos kiemelyje pastatyta dar viena ąžuolinių figūrų kompozicija - 12 pumpurų, simbolizuojančių jauno žmogaus ugdymo kelią (aut. 1991 m. Želvos apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui. Ant keturių kolonų paguldytas baltas didelis kryžius, o ant kryžių laikančių kolonų išrašytos nukankintųjų ir žuvusiųjų pavardės (aut. 2005 m. miestelio aikštėje pastatytas paminklas mokslininkui, Nobelio premijos laureatui Aaronui Klugui, kilusiam iš Želvos (...
Ši informacija suteikia išsamų vaizdą apie Želvos miestelį, jo istoriją, kultūrą ir lankytinus objektus, kurie gali būti įdomūs keliaujant nuo Molėtų iki Želvos senelių namų. Kelionė gali tapti ne tik būdu pasiekti tikslą, bet ir galimybe pažinti Lietuvos istoriją ir kultūrą.
Svarbiausi įvykiai Želvos istorijoje
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| Apie 1500 m. | Minimas Paželvių dvaras |
| XVI a. pab.-XVII a. pr. | Jurgis Radvila užrašo Žemaitkiemio dvarą jėzuitams |
| 1755 m. | Pastatyta pirmoji bažnyčia |
| Apie XVIII a. pr. | Želvoje pradeda kurtis žydai |
| 1776 m. | Įkurtas atskiras Želvos kahalas |
| 1850 m. | Įsteigta pradžios mokykla |
| 1878 m. | Sudegė beveik visas miestelis |
| 1892 m. | Pastatyta dabartinė bažnyčia |
| 1909 m. | Atidaryta valdinė rusiška pradžios mokykla |
| 1918 m. | Atidaryta lietuviška mokykla |
| 1923 m. | Miestelyje buvo 123 sodybos ir 631 gyventojas |
| 1941 m. | Prasidėjo Želvos žydų žudynės |
| 1948 m. | Įsikūrė kolūkis „Kelias į komunizmą“ |
| 1959 m. | Įkurtas Želvos tarybinis ūkis |
| 1985 m. | Pastatyti modernūs kultūros namai, atidaryta sporto mokykla |
| 2000 m. | Patvirtinti Želvos herbas ir vėliava |