Gyvename visuomenėje, materialiame pasaulyje, su tam tikromis taisyklėmis, kiekvienas turime savo teises, kurios iššaukia ir atitinkamas pareigas, atsakomybę. Todėl žmogus ne visada yra laisvas ir pajėgus save kurti, kaip asmenybę. Čia ir yra svarbiausias socialinės politikos uždavinys: patenkinti pirminius žmogaus poreikius, jei jis pats to nepajėgia padaryti.
Valstybės socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas, atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą, arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Lietuvoje socialiniai reikalai yra gana problematiški. Nors valstybė ir stengiasi kovoti su skurdu, tačiau jo lygis yra vis dar gana aukštas, taip pat per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo benamių skaičius, aukštas bedarbystės lygis, padaugėjo invalidų skaičius. Tokia padėtis skatina kalbėti ir spręsti šias problemas.
Dar viena šios temos aktualumo priežasčių yra ta, kad socialinės paramos sistemos plėtojimas ir tobulinimas nėra sustojęs. Valstybė joje kylančias socialine problemas sprendžia įvairiai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame darbe bus kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į piniginę socialinę paramą.
Socialinė parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialinės apsaugos sistemą. Jos paskirtis- užtikrinti būtiniausių poreikių patenkinimą asmenims, kurių pajamų iš darbo, socialinio draudimo ir kitų šaltinių neužtenka šiems poreikiams patenkinti (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999). Nors lėšos, kuriomis disponuoja socialinė parama, daugiau nei dvigubai mažesnė už socialinio draudimo lėšas, tačiau jos veiklos pobūdis kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis negu socialinio draudimo.
Socialinės paramos sistemos formavimosi istorija Lietuvoje
Pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis- seni žmonės, invalidai, ligoniai- negali dalyvauti darbo rinkoje. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė- lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų bei gaunančių mažas pajamas asmenų.
Taip pat skaitykite: Kaip "Batuotas katinas" užburia vaikus?
Jau 1918m. Vilniuje, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, buvo įsteigta Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentu. Vėliau, 1919m. pradžioje, vyriausybės buveinę perkėlus į laikinąją sostinę Kauną, Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija buvo pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir Socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija tegyvavusi, 1919m. spalio 29d. įstatymu (VŽ. Nr. Nuo 1924m. pradžios Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir socialinės apsaugos inspekciją, kuri 1937m. apsaugos departamentu. Apie dvidešimt metų čia buvo koncentruojamas valstybinio socialinės apsaugos darbo vykdymas ir tvarkymas.
Socialine apsauga vadinta valstybės globa tų gyventojų, kurie dėl savo socialinės būklės negali savęs iki galo, kaip reikiant aprūpinti ar sudaryti tinkamas sau gyvenimo sąlygas greta kitų, šiuo požiūriu pajėgių gyventojų. 1990m. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos socialinė politika buvo vykdoma formuojant ir įgyvendinant socialinę apsaugą ir darbo politiką. Socialinės apsaugos sistemą sudarė socialinis draudimas, finansuojamas specialiomis įmokomis ir mokant išmokas, susijusias su tomis įmokomis, bei socialinė parama, teikianti šalies gyventojams piniginę ar nepiniginę paramą taip pat socialines paslaugas.
Šiuolaikinėje rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje socialinės apsaugos vaidmuo yra itin svarbus. Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro dvi posistemės: 1) socialinio draudimo posistemė- tai garantijos, kurias turi tik mokantys socialinio draudimo įnašus asmenys; 2) socialinės paramos posistemė- garantijos, kurias turi visi gyventojai priklausomai ne nuo įmokų mokėjimo, bet nuo realaus pagalbos poreikio.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos struktūra
Socialinės paramos samprata ir poreikis
Šiuo metu piniginę socialinę paramą reglamentuoja: LR piniginės socialinės paramos mažas pajamos gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas; LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas; LR išmokų vaikams įstatymas; LR invalidų socialinės integracijos įstatymas; LR įstatymas „Dėl paramos mirties atveju“; LR transporto lengvatų įstatymas; LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai.
Taip pat skaitykite: Lietuvos kultūra ir visuomenė
Kaip veikia priimti LR įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai yra apibrėžta kasmetiniuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Socialiniuose pranešimuose“, ataskaitoje „apie LR 2004- 2006m. nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano ir jo įgyvendinimo 2005- 2006m.
Teikiant piniginę socialinę paramą svarbiausia ją nukreipti kuo tiksliau tokioms gyventojų grupėms, kurioms tokios paramos labiausiai reikia ir teikti ją tokiu būdu, kuris labiausiai reikalingas (paramos taiklumas). (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999m.).
Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Socialinės paramos sistemą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos.
Asmeniui užtikrinama teisė pasirinkti socialinės paramos būdą atsižvelgiant į esamas galimybes (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“ valstybės žinios. 1994, Nr. Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą.
Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas.
Taip pat skaitykite: Kas yra socialinė informacija?
Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį.
Koordinuojant socialinės paramos ir draudimų sistemų sąveiką pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų į socialinės paramos sistemą.
Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės.
Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą. Nors nevalstybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, tačiau šiame darbe yra aktualu daugiau dėmesio skirti valstybinei paramai, į kurios reguliavimo sferą patenka ir pašalpų bei kompensacijų šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimas.
Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga- globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo, pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti.
Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą.
Kas yra mažas darbo užmokestis? Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų (pensijos, bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką. Šios pajamos, žinoma, neturėtų būti mažesnės už minimalias, gyvenimui reikalingas išlaidas. Tačiau ne visada taip būna, ne visada asmens, šeimos pajamos būna pakankamos, norint patenkinti būtiniausius gyvybinius poreikius. Todėl socialinė parama ir turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti maisto, asmeninės higienos, drabužių, būsto poreikius.
Socialinės paslaugos- tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti (LR „Socialinių paslaugų įstatymas“ 2 str. Apibrėžiama Lietuvoje galiojančiais įstatymais, visų pirma Konstitucija ir kitais teisės aktais.
Šiame darbe kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę. tėvų, jų vaikai ir įvaikiai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys, nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimosi mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, taip pat asmenys nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1d. Taigi esant šiai sąlygai, dėl įstatymo taikymo, galima kalbėti apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas.
Piniginė socialinė parama daugiausia teikiama pašalpomis arba kompensuojant tam tikras išlaidas (šildymo, transporto ir kt.). Dalis piniginės socialinės paramos teikiama įvertinant pajamas, kita dalis- tam tikroms gyventojų kategorijoms be pajamų patikrinimo. Teisę gauti piniginę socialinę paramą turi šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis gyvenimui lėšomis.
Iš besikreipiančių socialinės paramos reikalaujama, kad jie pirmiausia pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, t.y. gautų priklausančias išmokas; darbingi šeimos nariai aktyviai ieškotų darbo teritorinėse darbo biržose; auginant vaiką, nesusituokusių asmenų vaikams būtų pripažinta ar nustatyta tėvystė; šiems, taip pat išsiskyrusių tėvų vaikams būtų teismo patvirtinta sutartimi arba teismo sprendimu nustatytas išlaikymas ir pan.
Piniginė socialinė parama teikiama įvertinus ne tik gaunamų pajamų, bet ir turimo turto dydį. Kai šeima ar vienas gyventis asmuo kreipiasi piniginės socialinės paramos, sumuojama visų šeimos narių turimo turto (įregistruotų gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų, sodo namelių, žemės sklypų) vertė, kuri nustatoma naudojantis VĮ Registrų centro duomenimis.
Socialinę pašalpą turi teisę gauti šeimos bei vieni gyvenantys nuolatiniai LR gyventojai, kurių pajamos vienam asmeniui yra ne didesnės už Vyriausybės nustatytą valstybės remiamų pajamų lygį. Jos lygis lygus 90 proc.
Šeimai ar vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojama už būsto, kuriame yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, šildymą. Vienam iš šeimos narių arba vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojamos 38m2 , kiekvienam kitam šeimos nariui- 12m2 būsto ploto šildymo išlaidos. Šeima ar vienas gyvenantis asmuo už būsto šildymą moka ne daugiau kaip 20 proc. skirtumo tarp gaunamų pajamų ir valstybės remiamų pajamų šeimai (asmeniui). Likusi mokesčio už būsto šildymą dalis kompensuojama iš valstybės biudžeto lėšų.
Kiekvienam nepasiturinčiam gyventojui garantuojama parama už suvartotus 1,5m3 karšto vandens ir 2m3 šalto vandens per mėnesį. Kompensuojama išlaidų už šaltą vandenį dalis, viršijanti 2 proc. ir išlaidų už karštą vandenį dalis, viršijanti 5 proc. šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų. Taip pat įstatyme suteikta teisė savivaldybėms jų sprendimu naudoti valstybės biudžeto lėšas, panaudojant iki 2 proc.
Piniginę socialinę paramą turi teisę gauti šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, jeigu viso jų turimo turto vertė neviršija tam Lietuvos miestui ir savivaldybių centrui ar rajonui, kuriame jie gyvena, apskaičiuotos normatyvinės turto vertės. Socialinės pašalpos ir kompensacijų dydį ir teikimo sąlygas reglamentuoja LR piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyventiems asmenims įstatymas (toliau- Įstatymas)// Valstybės žinios. 2006, Nr.
Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo plitimas) pagrindu. Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas- kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos.
Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi- užimtumas ir pajamų nelygybė. lygį. Iš kitos pusės, krašto ekonominis pajėgumas lemia socialinės apsaugos plėtros galimybes. Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą.
Socialinio draudimo sistemos veiklos rodikliai
Piniginės socialinės paramos rūšys ir teikimo tvarka
Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo sąlygas nustato LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496. Šio įstatymo nustatytų išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatai//Valstybės žinios, 2004, Nr. 100- 3724. Išmokas moka savivaldybių administracijos vadovaudamosi LR išmokų vaikams įstatymu.
Išmoka įvaikintam vaikui neskiriama sutuoktinio (sugyventinio) vaikui, kurį įvaikino kitas sutuoktinis (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr.
- Yra emancipuotas (išskyrus tuos atvejus, kai teismas nusprendžia emancipaciją panaikinti) (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 888- 3208; 2006, Nr.
- Išmoka privalomosios tarnybo...
Socialinis darbas ekstremaliomis sąlygomis kaimiškose vietovėse
2019 metų pabaigoje kilus pasaulinei COVID-19 pandemijai, su naujais iššūkiais susidūrė tiek pavieniai asmenys ar asmenų grupės, tiek institucijos ir jų darbuotojai. Darbuotojams teko prisitaikyti prie naujų darbo organizavimo ir teikimo sąlygų, o paslaugų gavėjams teko ne tik kovoti su jau egzistuojančiomis problemomis, bet papildomai patirti didesnę socialinę atskirtį ir susidurti su įvairiomis naujovėmis.
Šio straipsnio tikslas - išanalizuoti socialinio darbo ekstremaliomis sąlygomis kaimiškose vietovėse organizavimo ypatumus remiantis paslaugų gavėjų vertinimu. Straipsnyje pateikiamas tyrimas, kuris buvo atliktas vertinant Ignalinos rajono kaimiškų vietovių socialinių paslaugų organizavimą ir jų organizavimo pokyčius COVID-19 pandemijos metu remiantis socialinių paslaugų gavėjų patirtimi.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad asmeninė paslaugų gavėjų patirtis, susijusi su socialinėmis paslaugomis ir jų pokyčiu COVID- 19 pandemijos metu, yra vidutinio lygio, o pagrindiniais iššūkiais galima laikyti socialinių darbuotojų apsilankymų dažnumą ir kokybę, tiesioginio kontakto trūkumą ir įsisenėjusias paslaugų gavėjų priklausomybes.
tags: #ar #padeda #socialine #parama #isgyventi #ekstremaliomis