Stivenas Viljamas Hokingas (Stephen William Hawking) - anglų fizikas teoretikas, kosmologas ir rašytojas, vienas žymiausių XX-XXI a. mokslininkų, mirties dieną ėjęs Kembridžo universiteto Teorinės kosmologijos centro mokslinių tyrimų direktoriaus pareigas. Jis paliko reikšmingą mokslinį palikimą, parašė populiarias knygas ir tapo plačiai atpažįstama kultūrine figūra.
Gimimas, šeima ir ankstyvoji mokykla
Stivenas Hokingas gimė 1942 m. sausio 8 d. Oksforde, Oksfordšyre. Nors Hokingų šeima nebuvo turtinga, abu tėvai mokėsi Oksfordo universitete: Frenkas studijavo mediciną, Izabelė - filosofiją, politiką ir ekonomiką. Aplinkinių jie buvo laikomi labai protingais ir kiek ekscentriškais žmonėmis. Tėvai ypač daug dėmesio skyrė savo ir vaikų lavinimui.
Nuo 1951 m. Stivenas metus mokėsi Redleto mokykloje, nuo 1952 m. tęsė mokslus toliau. Tėvas norėjo, kad 13-metis patektų į prestižinę Vestminsterio mokyklą, tačiau per egzaminus jis susirgo. Nors mokykloje jį pravardžiavo Einšteinu, Hokingo pažymiai nebuvo geri. 1959 m. septyniolikmetis Hokingas įstojo į Oksfordo universitetą studijuoti matematikos.
Studijos, gabumai ir ankstyvoji akademinė veikla
Įstojęs į Oksfordą S. Hokingas dėstytojus stebindavo savo erudicija ir gabumais: jis galėdavo per 20 minučių išspręsti sudėtingiausią uždavinį, dėl kurio kiti studentai laužydavo galvas kelias dienas. Šiaip vaikinas gyveno kaip visi studentai, nevengė pasilinksminimų. 1962 m. jis perėjo į Kembridžą studijuoti kosmologijos, o 1966 m. įgijo daktaro laipsnį. Jis buvo išrinktas Kembridžo Gonvilio ir Kajaus koledžo moksliniu bendradarbiu.
Liga ir jos įtaka gyvenimui
1962 m., kai Hokingui sukako 21 metai, pasireiškė pirmieji amiotrofinės lateralinės sklerozės (ALS) požymiai. Tai progresuojanti neurodegeneracinė liga, kuri veikia smegenų ir stuburo nervų ląsteles. Motoriniai neuronai nyksta, ir smegenys nebegali inicijuoti bei kontroliuoti kūno raumenų, todėl prarandamas valingas raumenų judėjimas. Gydytojai prognozavo, jog jo gyvenimas truks dvejus, daugiausiai - penkerius metus.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Ligą lydėjo dažni plaučių uždegimai; sulaukęs 30 metų Hokingas atsisėdo į invalido vežimėlį. 1985 m. Šveicarijoje rašant „Trumpą laiko istoriją“ jis pasigavo kvėpavimo takų infekciją, susirgo plaučių uždegimu ir ištiko koma. Šveicarų gydytojai patarė išjungti gyvybę palaikančius aparatus, tačiau žmona kategoriškai pareikalavo, kad jis būtų pergabentas į Kembridžo ligoninę. Ten jam buvo atliktos kelios operacijos ir pašalinta trachėja; vėliau gydytojai buvo priversti pašalinti trachėją ir jis neteko balso.
Nors Kalbėti nebegalėjęs mokslininkas prarado natūralų balsą, technikos pažanga leido jam bendrauti: jis įsigijo kompiuterį su kalbos sintezatoriumi. Trys kairės rankos pirštai išliko judrūs, tad jis galėjo ekrane rinkti tekstus, o juos įgarsindavo kompiuteris. Paskaitose ir konferencijose jis pasirodydavo invalido vežimėlyje ir savo mintis klausytojams dėstydavo monotonišku kompiuteriniu balsu.
Asmeninis gyvenimas
Tuo pat metu Hokingas bendravo su sesers drauge Džeine Vaild, su kuria susipažino prieš pat išgirstant diagnozę. 1965 m. liepą Stivenas vedė Džeinę; Džeinė tapo trijų jo vaikų motina. Pirmieji santuokos metai nebuvo lengvi: Džeinė Londone gynėsi filosofijos daktaro disertaciją, Stivenas skaitė pranešimus fizikų konferencijose JAV. Vėlesniais dešimtmečiais santuoką stipriai paveikė ligos sukelti sunkumai ir slaugos organizavimas; 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Džeinė užmezgė romantiškus santykius su vargonininku, o 1995 m. Hokingas oficialiai išsiskyrė su Džeine ir jau rudenį vedė slaugę Elainą Meison.
Mokslinė veikla ir didžiausi pasiekimai
Dirbdamas Kembridge S. Hokingas daugiausia tyrinėjo bendrąją reliatyvumo teoriją, juodąsias skyles ir Didžiojo sprogimo problemas. 1971 m. jis iškėlė prielaidą apie mini juodąsias skyles - objektus, sujungiančius reliatyvumo ir kvantinės mechanikos dėsnius. 1974 m. pasiūlė, kad, remiantis kvantinės teorijos prognozėmis, juodosios skylės skleidžia subatomines daleles, kol išnaudoja savo energiją ir galiausiai „išgaruoja“ - reiškinys vėliau pavadintas „Hokingo spinduliuote“.
1975 m. jis išplėtojo teoriją, kad juodosios skylės „išgaruoja“ dėl reiškinio, kuris vėliau buvo pavadintas „Hokingo spinduliuote“. 2004 m. mokslininkas pristatė koncepciją, išsprendžiančią informacijos dingimo juodojoje skylėje paradoksą. Hokingo darbas paskatino teoriškai apibrėžti juodųjų skylių savybes ir parodė jų ryšį su klasikinės termodinamikos ir kvantinės mechanikos dėsniais.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Akademinės pareigos ir apdovanojimai
- 1974 m. Karališkoji draugija išrinko jį vienu jauniausių savo narių.
- 1977 m. tapo Kembridžo gravitacinės fizikos profesoriumi.
- 1979-2009 m. buvo Kembridžo Lukaso matematikos profesorius - vardinė profesūra, kurią kadaise užėmė Izaokas Niutonas.
- 1982 m. suteiktas Britų imperijos ordino Komandoro laipsnis (CBE).
- 2006 m. gavo Karališkosios draugijos „Copley“ medalį.
- 2009 m. - JAV prezidento laisvės medalis.
Populiarinimas, knygos ir kultūrinis poveikis
1988 m. išleista jo knyga „Trumpa laiko istorija“ (A Brief History of Time) tapo pasauliniu bestseleriu. Tai viena populiariausių mokslo knygų, plačiau supažindinusi visuomenę su kosmologijos idėjomis. S. Hokingas yra parašęs ir kitų vertingų publikacijų: „The Large Scale Structure of Space-Time“ (1973, bendraautorius), „Juodosios skylės ir jaunos visatos“, „Pasaulis riešuto kevale“ ir kt.
Siekiant populiarinti mokslą vaikams, Hokingas bendradarbiavo su dukra Lucy Hawking ir buvusiu studentu Christophe Galfard: kartu jie sukūrė seriją knygų vaikams apie Džordžą. Pirmoji knyga „Džordžas ir Visatos paslaptys“ pasirodė 2007 m., po jos sekė „Džordžas - Visatos lobių ieškotojas“ (2009), „Džordžas ir Didysis sprogimas“ (2011), „Džordžas ir Neįveikiamas kodas“ (2014) bei „Džordžas ir Mėlynas mėnulis“.
Knygų serija apie Džordžą yra pramoginė, kurioje, pasitelkus jaunųjų herojų nuotykius, skaitytojus supažindinama su mokslo žiniomis apie visatą, gamtos dėsnius, juodąsias skyles ir pan. Hokingas taip pat dalyvavo televizijos mokslo populiarinimo filmuose ir skaitydamas paskaitas prieštaringomis temomis pritraukė didelį dėmesį.
Filosofinės ir futurologinės idėjos
Hokingas garsėjo savo frazėmis ir požiūriais į gyvenimą, mirtį bei religiją. Jis yra sakęs: „Pirmiausia prisimink žiūrėti į žvaigždes, o ne sau po kojomis. Antra, niekada nemesk darbo. Darbas suteikia prasmę, gyvenimas be to tuščias. Trečia, jei tau pasiseks ir rasi meilę, brangink ją ir niekada nepaleisk.“
Hokingas kartojo, kad jis netiki Dievu kaip asmenybės forma, vartodamas šį žodį turėdamas galvoje gamtos įstatymus. Jis teigė: „Laikausi požiūrio, jog smegenys yra tarsi kompiuteris, kuris nustos veikti, kai jo sudedamosios dalys nepataisomai susidėvės. O atitarnavusiems kompiuteriams jokio rojaus nėra.“
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Futurologinėje plotmėje jis prognozavo technologinius ir biologinius pokyčius: galimus naujus energijos šaltinius, kolektyvinio dirbtinio proto atsiradimą, genų inžinerijos vystymąsi ir galimas naujas, hibridines būtybes. Jis taip pat pabrėžė pavojų, kurį žmonijos agresyvūs instinktai ir branduoliniai ginklai kelia civilizacijai, bei ragino ieškoti būdų apgyvendinti kosmosą, kad žmonijos buvimas tęstųsi.
M teorija | Ar link visko teorijos?
Vieši pareiškimai apie ligą ir gyvenimo prasmę
Hokingas atvirai kalbėjo apie savo ligą ir jos poveikį gyvenimui: „Apie motorinių neuronų ligą galėčiau pasakyti nedaug gero, - pareiškė S. Hokingas. - Bet ji išmokė nesigailėti savęs, nes kitiems būna dar blogiau, ir susitelkti ties tuo, ką aš vis tik galėčiau nuveikti.“ Jis taip pat teigė: „Su netrukus ateisiančios mirties prognoze aš pragyvenau 49-erius metus. Mirties aš nesibijau. Tačiau ir mirti nesiskubinu.“
Asmeninės detalės ir įdomybės
- Vaikystėje labiausiai mėgo mokslinę fantastiką.
- Vienintelė jo vyresnysis sūnus Robertas domisi mokslu ir dirba programuotoju.
- Hokingo balso sintezatorius išlaikė amerikietišką akcentą, tapusį jo „tapatybe“ paskaitose ir viešuose pasirodymuose.
- Jis teigė, kad kompiuterių virusus reiktų vertinti kaip gyvybės formą ir kad mokslinė fantastika kaitina vaizduotę, tačiau moksliniai faktai stulbina labiau.
Mirė ir palikimas
Stivenas Hokingas mirė 2018 m. kovo 14 d. Kembridže. Jo mokslinis ir populiarinimo darbas, įskaitant „Trumpą laiko istoriją“, teorinius pasiekimus juodųjų skylių fizikoje ir indėlį į mokslo viešinimą, išliks ilgai. Jo gyvenimo istorija, liga ir triumfas intelektualioje veikloje tapo įkvėpimu daugeliui.
| Metai / įvykis | Trumpas aprašymas |
|---|---|
| 1942 | Gimė Oksforde |
| 1959 | Įstojo į Oksfordo universitetą |
| 1962-1966 | Studijos Kembridže, daktaro laipsnis |
| 1963-1970 | Pasireiškė ALS, palaipsniui prarado judrumą |
| 1974 | Išrinktas Karališkosios draugijos nariu |
| 1979 | Paskirtas Lukaso matematikos profesoriumi |
| 1988 | Išleista „Trumpa laiko istorija“ |
| 2018 | Mirtis Kembridže |
Hokingo gyvenimas - tai istorija apie mokslinį smalsumą, profesinę ištikimybę ir asmeninį tvirtumą prieš negailestingą ligą. Jo idėjos apie juodąsias skyles, Visatos kilmę ir ateitį išlieka mokslo diskusijų centre, o knygos ir populiarinimo darbai įkvėpė milijonus žmonių domėtis kosmologija.