Švč. Mergelė Marija - visų luomų globėja. Katalikų moksle ir gyvenime Marija po Jėzaus užima pirmą ir aukščiausią vietą. Ji Dievo Sūnaus, Bažnyčios ir visos Kristaus atpirktosios žmonijos Motina. Ji iš visų žmonių Dievo išrinktoji ir išskirtoji, apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, vienintelė Nekaltai Pradėtoji.
Marijos vardas, reikšmė ir pirmavaizdžiai
Senojo Testamento hebraiškame tekste Marijos vardas rašomas Myriam. Biblijos vertime Kristaus laikais vartota aramajų kalba šis vardas rašomas Maryam. Visame Šv. Rašte, be Jėzaus Motinos Marijos, randame dar šešias moteris, kurios turi Marijos vardą. Žinomiausia jų yra Senojo Testamento Mozės ir Aarono sesuo.
Bet ką reiškia vardas Marija? Šio žodžio etimologinė prasmė lieka neaiški. Vokietis etimologas O. Bardenhewer 1895 m. savo knygoje „Der Name Maria. Geschichte der Deutung” paduoda net 60 įvairių vardo Marija reikšmių. Šių laikų filologijos mokslas su savo nuostabiais instrumentais pagaliau galėjo nustatyti tris priimtinus aiškinimus. Pirmasis yra išvedamas iš egiptiečių kalbos žodžio „mara”, kas reiškia „patenkinta”, „soti”, „daili”, taigi pagal egiptiečių moteriškos estetikos taisykles „mara” reiškia „Gražuolė”. Antras aiškinimas irgi imamas iš egiptiečių kalbos - „mari”, kas reiškia „mylimas”. Trečiasis aiškinimas grįstas kananiečių (ugaritų) pavyzdžiais: tasai „rwm” literališkai reiškia „iškili”, „pagirta”, taigi „didinga, šventa”.
Marijos vaizdiniai ir simboliai
Pirmą kartą Nekaltojo Prasidėjimo Marija pavaizduota stovinti priešais Dievo Tėvo atvaizdą danguje, apsupta Bažnyčios Tėvų su knygomis rankose, simbolizuojančiais ilgai trukusius šios ginčytinos idėjos debatus. XVI a. Mergelės liemuo perjuostas pranciškoniška virve su trimis mazgais. Esminiai bruožai paimti iš Apokalipsės: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius” (Apr 12, 1-2).
Kartais ji simboliškai stovi ant drakono ar žalčio kaip aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus žalčiui Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji trupins tau galvą” (Pr 3,15), ir atspindi viduramžių teologijos sampratą apie naująją Ievą, kuriai skirta nugalėti šėtoną. Šalia jos kartais vaizduojama palmė, veidrodis, alyvmedis, Libano kedras, Jesės medis - tai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo simboliai.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Dogma, liturgija ir pagrindinės Marijos šventės
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė švenčiama nuo 1854 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Anot jo, Mergelė Marija, kurią Dievas pasirinko savo vienatinio Dievo Sūnaus, Išganytojo motina, turėjo būti išvaduota nuo pirmųjų žmonijos tėvų padarytos nuodėmės, kuri yra paveldima ir vadinama gimtąja nuodėme.
Dievo pasiuntinys arkangelas Gabrielius, apsireiškęs Švč. Mergelei Marijai ir sveikindamas ją, pasakė, kad ji yra pilna Dievo malonės: „Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų” (Lk 1,28). Ši diena - gruodžio 8-oji - yra viena iš svarbiųjų Marijos švenčių.
Šilinės - Švč. Mergelės Marijos gimimo diena - rugsėjo 8 d. Šia proga nuo pirmojo rugsėjo sekmadienio bažnyčiose rengiami iškilmingi atlaidai. Žolinė - Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena - rugpjūčio viduryje; ši šventė nuo seno siejama su laukų darbų pabaiga, derliaus padėka ir tradiciniais augalų, žolelių bei javų pašventinimais bažnyčiose.
Marijos atvaizdai Lietuvos ir vietovinių heraldikose
Herbo simbolika neabejotinai pasiskolinta iš tuomet Kretingoje statomos pranciškonų vienuolyno ir parapijos Viešpaties apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios titulo (šventė kovo 25 d.). Privilegijoje Švč. Mergelė Marija vadinama šios bažnyčios ir miesto globėja. Kretingos miesto istorija glaudžiai susijusi su Chodkevičių ir Sapiegų giminėmis. Bemaž po 400 metų atkurtą Kretingos miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. birželio 12 d.
Eišiškių herbe pasirinktas motyvas - vaizduoti Švč. Mergelę Mariją su kūdikėliu. Šis motyvas pasirinktas neatsitiktinai. Eišiškėse Švč. Mergelę Mariją garbina iš seno. Ji yra tapusi lyg parapijos globėja, be to, bažnyčioje saugomas pagarsėjęs jos paveikslas. Naująjį miesto herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1997 m. gruodžio 9 d.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Marijos paveikslai, stebuklai ir Trakų bazilika
Trakų viešoji biblioteka, pasitikdama ypatingas, jubiliejines Trakų Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos vainikavimo 300-ąsias metines ir prisijungdama prie 2017 m. rugsėjo 1-8 d. vykstančių Trakinių atlaidų, skelbiančių jubiliejinių metų pradžią, kartu su visa bendruomene besidžiaugianti džiugia popiežiaus Pranciškaus žinia Trakų miestui ir pasauliui apie Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai suteiktą garbingą bazilikos titulą, pradeda literatūrinių-kraštotyrinių parodų ciklą „Trakų Švč. Mergelė Marija - Dievo Motina - Lietuvos Globėja”.
Trakų viešosios bibliotekos parodų ciklo metu trakiečius ir miesto svečius išsamiai supažindins su Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos, Trakų Mergelės Marijos Dievo Motinos paveikslo istorija ir vainikavimo popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis iškilmėmis (1718 m.). Parodų ciklo 1-ojoje dalyje - „Trakų bazilikos Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija ir jį išgarsinę stebuklai“ pristatoma naujausia informacija iš rajoninės spaudos apie garbingų ir aukšto rango svečių apsilankymą Trakų šventovėje, bylojantį apie Trakų bazilikos svarbą ir garsą ne tik Lietuvos krašto žmonėms, bet ir plačiajame krikščioniškame pasaulyje.
Parodoje pristatomi tiesiogiai su jubiliejiniais metais sietini renginiai, apžvelgiama bazilikos ir paveikslo istorija, kuri betarpiškai siejasi su LDK valdovo - Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Aleksandro - krikštu (krikšto proga paveikslą dovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1391-1425)) bei jo suteikta fundacine privilegija Trakų bažnyčiai (1409 m.), apžvelgiami paveikslą garsinę ir šlovinę stebuklai, primenami apie juos iki XVIII a. rašę ir Trakų Dievo Motiną aukštinę asmenys.
Šis parodų ciklas pasitelkdama bibliotekos literatūrinį-kraštotyrinį archyvą pristato unikalius leidinius, laikraščius ir straipsnius: Vilniaus dailės akademijos, Bažnytinio paveldo muziejaus išleistus leidinius, laikraščius „Trakų žemė“, „Voruta“ ir VšĮ „Voruta“ išleistas spaudines, skirtus 300-osioms karūnavimo metinėms. Dalis parodoje pristatomų knygų buvo anonsuotos „Trakų žemėje“, o jubiliejinių metų bėgyje visa literatūrinė-kraštotyrinė medžiaga bus prieinama parodų ciklo metu, o vėliau ir Trakų VB tinklalapyje pasirodysiančioje išsamioje virtualioje parodoje.
Marijos gyvenimas Evangelijose - dokumentuoti faktai
Daugiausia apie Mariją žinome iš Šv. Rašto Naujojo Testamento knygų. Tai tikros, dokumentuotos žinios. Pirmajame savo Evangelijos skyriuje (26-38) Lukas paduoda Nazareto mergaitės vardą, sako, kad ji yra Juozapo sužieduotinė, kad ji Dievo parinkimu yra toji, iš kurios turi gimti Dievo Sūnus.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Iš Betliejaus Juozapas ir Marija vyksta į Jeruzalę paaukoti pirmgimį sūnų Dievui ir išpirkti vargšų auka. Jeruzalės šventykloje įvyko pora netikėtų dalykų. Jeruzalės gyventojas, vardu Simeonas, kuris laukė Mesijo atėjimo, o Šv. Dvasia jam buvo apreiškusi, jog nemirsiąs, kol savo akimis nepamatys to Laukiamojo, dabar atėjęs į šventyklą, ir kai Juozapas su Marija ten atnešė kūdikį Jėzų, Simeonas džiaugėsi, šlovino Dievą, kad savo akimis pamatė Izraelio tautos Gelbėtoją.
Marija pagal Luko pasakojimą laikė savo širdyje ir svarstė visus įvykius, surištus su Jėzumi; Lukas prideda, kad „vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo”. Evangelistas Jonas mini Mariją Kanų vedybose ir prie Jėzaus kryžiaus, kur Jėzus pavedė savo motiną mylimajam mokiniui Jonui.
Marijos kultai pasaulyje: pavyzdys - Sujapos Marija Hondūre
Sujapos Švč. Mergelė Marija yra Hondūro dangiškoji globėja, o stebuklingąja vadinama Sujapos Marijos statulėlė - bene žinomiausias Dievo Motinos atvaizdas centrinėje Amerikoje. Mažutė, tik kiek daugiau nei 6 cm dydžio medinė statulėlė, 1747 m. surasta Sujapos vietovėje prie pat Tegusigalpos, Hondūro sostinės. Dabar statulėlė saugoma koplyčioje prie didingos Mergelės Marijos bazilikos, kuri yra didžiausia katalikų šventovė Hondūre.
Kasmet vasario 3 dieną tūkstančiai tikinčiųjų iš visos Centrinės Amerikos dalyvauja tituliniuose atlaiduose Sujapos Marijos šventovėje. Pasakojama, kad darbininkas Alejandro Colindresas po sunkios darbo dienos su sūnumi pasiliko nakvoti kalnuose. Naktį jį pažadino diegimas nuo į jo kūną įsirėmusio daikto. Paėmęs daiktą, jį nusviedė į tamsą, tačiau ryte vėl surado. Tai buvo minėtoji statulėlė, kurią jis pasiėmė su savimi.
Po kelių dešimtmečių Sujapos Švč. M. Marijai pastatyta koplyčia, netrukus pasklido garsas apie Marijos užtarimu patiriamas malones, Sujapos Marijos atvaizdą pradėta laikyti stebuklingu. 1925 m. popiežius Pijus XI suteikė Sujapos Švč. M. Marijai Hondūro globėjos vardą ir paskelbė vasario 3-ąją tituliniu minėjimu. 1954 m. prie koplyčios pašventinta nauja didelė Marijos šventovė.
1969 m. Sujapos Švč. M. Marija paskelbta Hondūro ginkluotojų pajėgų kapitone, 1983 m. popiežius šv. Jonas Paulius II šventovėje aukojo Mišias, 2015 m. popiežius Pranciškus Sujapos Marijos šventovei suteikė mažosios bazilikos vardą, visos Hondūro katalikų medijos, Suyapa medios, - radijas, televizija, socialiniai tinklai - dedikuotos Sujapos Švč. Mergelei.
Apaštališkosios penitenciarijos nutartimi, piligrimai, apsilankantys Sujapos Marijos bazilikoje per jubiliejinius metus arba kitu būdu dalyvausiantys jubiliejaus liturginiuose minėjimuose, gali pelnyti visuotinius atlaidus įprastinėmis sąlygomis ir gauti popiežiaus palaiminimą. Būtent vasario 3-ąją statulėlė buvo atrasta. Pasibaigus atlaidams bazilikoje, statulėlė keliauja po įvairias krašto vietoves, lydima Sujapos Marijos riterių ordino narių.
Vis dėlto hondūriečius labiausiai traukia tituliniai Sujapos Marijos atlaidai sostinės Marijos bazilikoje ir tikėtina, jog per jubiliejinių metų didžiuosius atlaidus sostinę Tegusigalpą užplūs minios tikinčiųjų. Prieš kelerius metus, Hondūrą ištikusios politinės ir finansinės krizės laikotarpiu, vyskupai pavedė kraštą Sujapos Marijos motiniškai globai.
Ta proga titulinių atlaidų išvakarėse episkopato sekretorius paaiškino hondūriečių tapatinimąsi su Sujapos madona: „Namai be motinos tam tikra prasme yra tušti namai. Būtent todėl visų hondūriečių Motinos šventė, kai jos vardo bazilika prisipildo nesuskaičiuojamų maldininkų, tampa nepaprastu renginiu, kuris hondūriečių širdis pripildo vilties. Hondūriečiai Sujapos Marijos bazilikoje prisiliečia prie Hondūro svajonės - regi žemę, kurioje visi yra broliai ir seserys.”
Marijos kulto socialinė ir dvasinė reikšmė
„Pandemijos krizės metu atminkime, jog danguje turime Motiną, mūsų valdovę, - Sujapos dangiškąją Mergelę. Su giliu tikėjimu melskime Supajos Dievo Motinos ir Jėzaus Švenčiausiajame Sakramente, kad pasibaigtų pandemija. Reikia mūsų gilaus tikėjimo: stebuklai galimi tik su tikėjimu“, - pasakė skrydžio išvakarėse kardinolas Oscar Andres Rodriguez Maradiaga, Tegusigalpos arkivyskupas.
2020 metų kovo mėnesį hondūriečiai sulaukė staigmenos: Tegusigalpos arkivyskupas kartu su apaštališkuoju nuncijumi Hondūre tris dienas - kovo 29-31 d. - straigtasparniu su stebuklingąja Marijos statulėle ir Švč. Sakramentu monstrancijoje apskriejo visas krašto vyskupijas, simboliškai aplankydami visą šalį. Tai buvo dvasinės paguodos ir žmogiško artumo ženklas karantino apribojimų suvaržytiems hondūriečiams.
Marija krikščionių teologijoje ir ikonografijoje
Nuo II a. Bažnyčios Tėvai Mariją vadina „naująja Ieva”. Mariologinėje literatūroje Marija vadinama degančiu ir nesudegančiu krūmu, Sandoros Skrynia, Gedeono vilnonis šydas, Giesmių Giesmės sužadėtinė, aptvertasis sodas, užrakintas šaltinis - tai vis Marijos mergystės vaizdai. Tokių alegorijų daug liturginėje tradicijoje ir Bažnyčios raštuose.
Bažnyčios skelbiama, kad Šv. Marija yra apsireiškusi daugiau nei dešimtyje pasaulio vietų - žinomiausios Lurdas (Prancūzija), Fatima (Portugalija), Medjugorje (Bosnija ir Hercegovina) bei Šiluva (Lietuva), kur, kaip teigiama, buvęs pirmas žinomas jos apsireiškimas Europoje 1608 m. Per Švč. Mergelę Mariją yra meldžiamasi ir prašoma pagalbos, užtarimo. Tam specialiai sukurta malda - Sveika, Marija.
Marijos vaidmuo Evangelijose
Lukas daugiausia paduoda žinių apie Mariją. Iš 150 Naujojo Testamento eilučių apie Mariją 90 eil. yra kaip tik Luko Evangelijoje. Pirmajame savo Evangelijos skyriuje Lukas paduoda Nazareto mergaitės vardą ir pasakoja apie angelų apsireiškimą ir apsireiškimo reikšmę.
Matas papildo kūdikystės epizodus, pateikdamas Juozapo genealogiją, Išminčių atvykimą ir pavojų Betliejaus vaikams, kurį sukėlė karaliaus Erodo žiaurus sprendimas. Lukas aprašo Simeono pranašystę ir Anos pagyrimą, o Jono evangelija mini Kanų vedybas ir Marijos buvimą prie kryžiaus.
Marija liturgijoje ir mėgstamos formos
Bažnyčios tekstuose ir liturginiame diskurse Marija turi daugybę vardų: Regina Mundi, Coelorum, Angelorum, Vita ar Vivificatrix, Illuminatrix, Mater gratiae, Salus Paracleta, Consolatrix ir t. t. Vienas jų - Domina (lot.: „ta, kuri valdo“), anot šv. Jono Damaskiečio, Marija valdo visą kūriniją, nes ji yra Kūrėjo Motina, Dievo Motina. Šį titulą ir jo reikšmių lauką galima būtų sieti su Švč. Mergelės Marijos - Dangaus Valdovės ikonografija, kuri įprasmina Marijos globą ir valdžią, perteikia Jos vietą ir reikšmę dangiškoje hierarchijoje.
Parodų ir leidinių reikšmė Marijos pažinimui
Parodų ciklas „Trakų Švč. Mergelė Marija Dievo Motina - Lietuvos Globėja“ pirmoji paroda „Trakų bazilikos, Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija ir jį išgarsinę stebuklai“ veiks iki spalio 14 d. Trakų viešosios bibliotekos literatūrinis-kraštotyrinis archyvas ir parodų ciklas leidžia rinkti ir pristatyti leidinius, laikraščius ir tyrimus, kurie ne vieną dešimtmetį aiškina ir dokumentuoja Trakų bazilikos ir paveikslo istoriją.
Parodoje naudojami leidiniai ir straipsniai iš Vilniaus dailės akademijos, Bažnytinio paveldo muziejaus, „Vorutos“ ir „Trakų žemės“ leidinių bei kitų šaltinių padeda suprasti, kaip vietos ir tarptautiniai atpažinimai bei aukšto rango svečių vizitai liudija Marijos kulto reikšmę.
Lietuvos Marijos kulto pėdsakai tradicijoje
Švč. Mergelė Marija Lietuvių liaudies skulptūroje užima ypatingą vietą. Marija Maloningoji vaizduojama su iš rankų spinduliuojančia šviesa - taurumo simbolis; Marija Mergelė vaizduojama pamynusi žaltį gundytoją - blogio simbolį. Skausmingoji, arba Sopulingoji, vaizduojama su skausmo simboliais - septyniais kalavijais.
Žolinė ir Šilinės yra kasmetinėse bažnytinėse tradicijose svarbios datos, kada Marijos garbei rengiami atlaidai, švenčiamos mišios, šventinamos žolės ir daržovės, dėkojama už derlių bei saugauomasi nuo nelaimių per šventinimus ir ritualus.
Marija kaip dvasinė prasmė ir socialinis simbolis
Marija - ne tik religinė figūra, ji tampa tautų ir bendruomenių dvasine motina, globėja ir vilties ženklu. Sujapos atvejis rodo, kaip Marijos kultas tampa nacionaliniu simboliu, suteikiančiu vienybę, paguodą ir dvasinę paramą sudėtingomis aplinkybėmis.
| Aspektas | Pavyzdys |
|---|---|
| Pasauliniai pažinimo centrai | Lurdas, Fatima, Medjugorje, Šiluva |
| Rytų Amerikos pavyzdys | Sujapos Dievo Motina (Hondūras) |
| Lietuvos kontekstas | Trakų bazilika, Šiluva, Žolinė šventės, vietinė heraldika |
| Dogminis fonas | Nekaltojo Prasidėjimo dogma (Pijus IX, 1854) |
Marijos įvaizdis, jos garbinimas ir kultai įvairiose tautose liudija, jog ji yra tiek asmeninė dvasinė pagalba tikintiesiems, tiek kultūrinis, istorinis ir socialinis simbolis, formuojantis bendruomenines tradicijas ir atmintį.