Psichikos ligų gydymo istorija yra kupina kontroversijų ir kartais net žiaurių metodų, kurie šiandien atrodo neįsivaizduojami. Vienas iš tokių metodų yra lobotomija - neurochirurginė procedūra, kurios metu pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys siekiant palengvinti psichikos ligų simptomus. Nors lobotomija trumpą laiką buvo laikoma revoliuciniu gydymo būdu, ilgainiui paaiškėjo, kad ji sukelia sunkius šalutinius poveikius ir pažeidžia paciento asmenybę.
Pasak Amerikos mokslo pažangos asociacijos (AAAS), lobotomija, dar vadinama leukotomija, yra neurochirurginė operacija, kurios metu negrįžtamai pažeidžiamos tam tikros smegenų kaktinės skilties dalys. Kas yra lobotomija? Lobotomija, dar vadinama leukotomija, yra chirurginė procedūra, kurios metu nutraukiamos nervinės jungtys prefrontalinėje žievėje - smegenų srityje, kontroliuojančioje pažintines funkcijas. XX a. viduryje kai kurie mokslininkai manė, kad psichikos ligomis sergančių žmonių nerviniai ryšiai yra nenormalūs ir sukelia ligų simptomus.
Lobotomijos ištakos ir A. E. Monizo idėja
Neurologas iš Portugalijos Egasas Monizas tikėjo, kad pacientai su obsesinio elgesio apraiškomis taip elgėsi dėl to, jog smegenyse susidarė tam tikros fiksuotos jungtys. 1935 metais dirbdamas Lisabonos ligoninėje jis nusprendė, kad aptiko sprendimą. „Nusprendžiau nutraukti aktyvumą lemiančių neuronų pluoštus“, buvo parašyta neurologo monografijoje, pavadintoje „Kaip nusprendžiau atlikti kaktinę leukotomiją“. 20 a. Pirmųjų A. E. Monizo atliekamų lobotomijos procedūrų metu paciento kaukolėje buvo pragręžiama skylė, per kurią į smegenis buvo suleidžiama etanolio, turėjusio sunaikinti jungtis tarp kaktinės skilties ir likusių smegenų dalių. Vėliau sugalvota operaciją vykdyti su specialiu prietaisu - leukotomu.
Chirurgai pragręždavo dvi skyles kaukolėje - viršuje arba iš šonų - ir į smegenis įkišdavo aštrų įrankį - leukotomą. Tuomet chirurgas pajudindavo įrankį iš vienos pusės į kitą, taip nutraukdamas kaktinės žievinės smegenų srities jungtis su likusiomis smegenimis. E. Moniz paskelbė apie stiprų dvidešimties pirmųjų pacientų simptomų pagerėjimą. A. Monizas tokį gydymo būdą pritaikė įvairiems ligoniams nuo 27 iki 62 metų, sergantiems tiek maniakine depresija, tiek šizofrenija bei kitomis ligomis. Po operacijos pacientų būklė buvo vertinama praėjus nuo vienos savaitės iki dešimties.
Už lobotomijos sukūrimą A. Monizas 1949 m. buvo apdovanotas Nobelio premija. Lobotomija, kurią Nobelio komitetas tuo metu laikė vienu svarbiausių kada nors padarytų atradimų psichiatrijos medicinoje, paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kur mokslininkai sukūrė savo modifikacijas. Jo sugalvotą metodiką panaudojo ir tobulino kiti specialistai, tačiau pagrindinė idėja išliko.
Taip pat skaitykite: Anksčiau patirta prievarta
Pirmieji bandymai ir rezultatai
Pirmoji jo pacientė buvo 63 metų moteris, sirgusi depresija, nerimu, paranoja, haliucinacijomis ir nemiga. Praėjus dviem mėnesiams po procedūros, kitas psichiatras įvertino moterį ir pranešė, kad „pacientės nerimas ir nerimastingumas sparčiai sumažėjo“. Operacija laikyta sėkminga, nors depresija serganti pacientė taip ir nebuvo išrašyta iš psichiatrinės ligoninės. Komplikacijas pajuto visi pacientai: padidėjo temperatūra, prasidėjo vėmimas, šlapimo nelaikymas, viduriavimas, mieguistumas ir t.t.
Lobotomijos plėtra: nuo operacinių iki akiduobių
Pirmieji lobotomiją pradėjo taikyti Italijos ir JAV gydytojai. 1937 m. amerikiečiai neurochirurgai Walteris Freemanas ir Jamesas Wattsas pirmieji atliko šią procedūrą Jungtinėse Valstijose - kaip 2015 m. buvo rašyta žurnale „The Lancet“, 59-erių pacientui jie išpjovė „devynis židinėlius kaktinės skilties baltojoje medžiagoje“. 1994 m. laikraštyje „The New York Times“ išspausdintame J. Wattso nekrologe rašoma, kad, pasinaudoję A. E. Monizo metodu, W. Freemanas ir J.
Italų psichiatras Amarro Fiamberti sukūrė procedūrą, kurios metu kaktinė smegenų skiltis pasiekiama per akiduobes; ši procedūra įkvėpė W. Freemaną 1945 m. sukurti transorbitalinę lobotomiją - metodą, kuriam taikyti, kaip rašoma žurnale „Frontiers in Neuroscience“, nereikia nei chirurgo, nei operacinės. Procedūros metu buvo naudojamas orbitoklastu vadinamas instrumentas - ilgas, plonas į ledo kirtiklį panašus įrankis, kurį gydytojas, naudodamasis plaktuku, įkiša per paciento akiduobę. Transorbitalinėms lobotomijoms nereikėjo anestezijos, be to, jos buvo atliekamos kur kas greičiau nei standartinės lobotomijos, todėl per ateinančius du dešimtmečius chirurgai visoje Europoje ir Amerikoje atliko dešimtis tūkstančių tokių procedūrų.
Amerikiečių gydytojas Volteris Freemanas (Walter Freeman) supaprastino lobotomijos procedūrą ir sukūrė transorbitalinę lobotomiją. Šios procedūros metu instrumentas, panašus į ledo kirtiklį, buvo įkišamas per akiduobę ir stumiamas į smegenis, nutraukiant ryšius kaktinėse skiltyse. Ši procedūra buvo greita, nereikalavo specialios operacinės ir galėjo būti atliekama ambulatoriškai. V. Freemanas keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas su „lobotomobiliu“ ir atliko tūkstančius lobotomijų.
Spektaklio medicina ir tragiškos pasekmės
Lobotomija yra viena labiausiai kritikuojam medicinos procedūrų istorijoje. Vienu lobotomijos populiarintojų laikomas neurologas Walteris Freemanas. Per savo karjerą jis atliko daugiau nei tris tūkstančius operacijų, kurias laikui bėgant pavertė tikrais šou. Smeigdamas instrumentus į pacientų smegenis, W. Freemanas kramtydavo gumą arba pozuodavo fotografijoms, kai tuo tarpu daugelis pacientų mirdavo. Beveik 500 žmonių mirė nuo W. Freemano “gydymo“, tačiau jam pavyko išvengti bausmės ir taikiai išeiti į pensiją.
Taip pat skaitykite: BSI pokyčiai Lietuvoje
Viena garsiausių W. Freemano ir J. Wattso pacienčių buvo JAV prezidento Johno Kennedy sesuo Rosemary, kuriai 1941 m. buvo atlikta lobotomija. Operacijos pasekmės buvo siaubingos. Dėl lobotomijos Rosemary negalėjo vaikščioti ir kalbėti, todėl visą likusį gyvenimą jai reikėjo priežiūros. Lobotomijos buvo atliekamos ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. 12 metų - tokio amžiaus buvo Hovardas Dully, kai jam buvo atlikta lobotomija, rašo „Business Insider“. „Per stebuklą tai nepavertė manęs zombiu, nesugniuždė mano dvasios ir nenužudė“, - 2005 m., jau suaugęs, pasakojo jis NPR, - „Bet tai mane labai paveikė.“
Institucinis kontekstas ir „stebuklingo vaisto“ mitas
Psichikos sveikatos įstaigos suvaidino lemiamą vaidmenį plėtojant lobotomijos procedūrą. Tuo metu buvo šimtai tūkstančių psichikos sutrikimus gydžiusių institucijų - dauguma jų buvo perpildytos, jose tvyrojo chaosas. Tokio metodo išpopuliarėjimo priežastis buvo paprasta - visos alternatyvos buvo prastesnės. „Kai lankiausi psichiatrijos ligoninėse... mačiau tramdomuosius marškinius, kameras minkštais apmušalais ir buvo ganėtinai akivaizdu kad kai kurie pacientai, apgailestaujant tenka pripažinti, patirdavo fizinį smurtą“, - prisiminimais dalijosi į pensiją išėjęs neurochirurgas Jasonas Brice'as. Tikimybė pagyti po lobotomijos atrodė patrauklesnė nei įkalinimas tokioje įstaigoje iki gyvos galvos.
Nuo penktojo dešimtmečio pradžios lobotomija buvo pradėta vadinti stebuklingu gydymo metodu ir Jungtinėje Karalystėje, kur chirurgai atlikdavo proporcingai daugiau tokių procedūrų nei jų kolegos JAV. Nepaisant kai kurių medikų - ypač psichoanalitikų - pasipriešinimo, lobotomija tapo neatsiejama psichiatrijos dalimi. Populiarumo viršūnėje vien Jungtinėje Karalystėje per metus buvo atliekama po 1000 tokių operacijų. Taikant lobotomiją buvo gydomos įvairios ligos nuo schizofrenijos iki depresijos ir kompulsinių sutrikimų.
Didžiosios Britanijos praktikos figūros
Garsiausias lobotomijos specialistas Jungtinėje Karalystėje ir, tikriausiai, visame pasaulyje, buvo neurochirurgas Seras Wylie McKissockas, dirbęs Atkinson Morley ligoninėje Wimbledone. „Jis buvo vienas iš svarbiausių žmonių XX a. medicinoje“, - sakė Terry Gouldas, dirbęs W. McKissocko anesteziologu. Jis įsitikinęs, kad jo vadovas atliko apie 3000 lobotomijų - viena tokio produktyvumo priežasčių buvo jo sugebėjimas operaciją atlikti greitai. „Tai buvo penkių minučių trukmės procedūra. Viskas buvo padaroma labai greitai“, - sakė dr. T. Gouldas.
W. McKissockas operavo ne tik Atkinson Morley ligoninėje, jis savaitgaliais vykdavo į Jungtinės Karalystės pietus ir papildomai atlikinėdavo leukotomijas mažesnėse ligoninėse. „Jis buvo pasirengęs šeštadienio rytais keliauti į bet kurią ligoninę ir atlikti tris ar keturias leukotomijas ir tuomet važiuoti atgal“, - sakė J. Birce'as. Kelis šimtus W. McKissocko pacientų stebėjo psichiatras dr. Johnas Pippardas. Jis nustatė, kad maždaug trečdaliui pacientų procedūra buvo naudinga, trečdaliui ji nepadarė jokios įtakos, o dar trečdaliui - pakenkė.
Taip pat skaitykite: IV ir motinystės išmoka Lietuvoje
Procedūrų metodai ir techniniai niuansai
Atviruoju metodu chirurgas, norėdamas pasiekti smegenis, kaukolėje gręžimo įrankiais, panašiais į chirurginį instrumentą su cilindro formos ašmenimis, padarydavo angą. Taikant transorbitalinį metodą per paciento akiduobes buvo įvedami instrumentai, pavyzdžiui, orbitoklastas, skirtas plonam kaulo sluoksniui pralaužti. Skirtingi gydytojai lobotomijas atlikdavo skirtingai, tačiau vienas iš pagrindinių metodų buvo išgręžti skylę kaukolės šone, kad būtų galima patekti į smegenis.
„Šie du siaubingi daiktai yra lobotomijos instrumentai. Nieko sudėtingo. Nepanašu į raketų mokslą, ar ne?“, - sako vyresnysis archyvaras Lesley . Šie smaigai kadaise buvo psichiatrijos mokslo pažangos ženklas. Tai buvo įrankiai, naudojami atliekant lobotomiją, kuri dar buvo vadinama leukotomija. Buvo manoma, kad tai yra stebuklingas vaistas nuo įvairių psichinių ligų.
Poveikis pacientams: tarp „pagerėjimo“ ir asmenybės sunaikinimo
Nors nedidelei daliai pacientų po lobotomijos psichikos būklė kiek pagerėjo arba liko nepakitusi, daugeliui gydymas šiuo metodu neigiamai atsiliepė asmenybei, iniciatyvumui, slopinimo mechanizmams, empatijai ir gebėjimui savarankiškai veikti. Pacientai tapdavo apatiški, emociškai atbukę, prarasdavo iniciatyvą, gebėjimą planuoti ir priimti sprendimus. Daugelis tapdavo priklausomi nuo kitų žmonių priežiūros ir nebegalėdavo gyventi savarankiškai. Lobotomija taip pat galėjo sukelti fizinius pažeidimus, tokius kaip epilepsija, infekcijos ir net mirtis.
Britų psichiatras Maurice Partridge‘as ištyrė 300 lobotomiją patyrusių pacientų ir nurodė, kad toks gydymas darė poveikį tą prasme, kad per operaciją „buvo sumažinamas psichinio gyvenimo sudėtingumas. Sumažėdavo spontaniškumas, reakcija, savimonė, savikontrolė, pradėta veikti iš inercijos, žmonės tapdavo emociškai buki, apribotas jų intelektinis diapazonas“. „Operacija turėjo palengvinti kančias. Mano atveju buvo priešingai“, - sakė H.Dully NPR.
Stebėjimai ir kritika iš vidaus
Po kelių dešimtmečių, dirbdamas psichiatrijos slaugu ilgalaikio buvimo institucijose, Henry Marshas stebėjo pacientus, kuriems buvo atlikta lobotomija. „Procedūra jiems buvo atlikta prieš 30-40 metų, jie buvo nuolatiniai schizofrenikai ir dažniausiai tai būdavo labiausiai apatiški, lėčiausi pacientai“, - sakė slaugas. H. Marshas, kuris dabar yra vienas iš garsiausių Jungtinės Karalystės neurochirurgų, teigia, kad lobotomijos procedūra yra tiesiog blogo mokslo pavyzdys. „Tai yra labai blogos medicinos, blogo mokslo pavyzdys, nes buvo akivaizdu, kad pacientai, kuriems buvo atlikta procedūra, niekada nebuvo tinkamai stebimi.“
Paplitimas, skaičiai ir šalių praktikos
Lobotomijos buvo atliekamos nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio ir per visą ketvirtąjį dešimtmetį, siekiant gydyti įvairias ligas - nuo šizofrenijos, depresijos ir nerimo iki nenumaldomo skausmo. Jos taip pat buvo išeitis perpildytoms psichiatrijos įstaigoms gydyti ir išrašyti pacientus, kad sumažėtų išlaidos. Tačiau lobotomijos dažnai sukeldavo daugiau problemų - kartais jos baigdavosi epilepsija, asmenybės defektais, lėtiniais galvos skausmais, traukuliais, nuolatine negalia ar net mirtimi.
Europoje ši operacija buvo atlikta dešimtims tūkstančių pacientų. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta mažiausiai 17 tūkst. lobotomijų, o Švedijoje - daugiau nei 4,5 tūkst., daugiausia tarp moterų, kurių sutikimo procedūrai dažnai net nebuvo prašoma. XX a. šeštajame dešimtmetyje lobotomijos buvo baigtos, tačiau iki to laiko gydytojai vien JAV atliko daugiau kaip 40 000 lobotomijų. Bendras tokių operacijų skaičius JAV siekė maždaug 60 tūkst.
| Šalis | Apytikslis lobotomijų skaičius | Pastabos |
|---|---|---|
| JAV | ~60 000 | Dauguma 1949-1952 m.; transorbitalinės apie 10 000 |
| JK | ≥17 000 | Per metus populiarumo viršūnėje ~1000 operacijų |
| Švedija | >4 500 | Dažnai be informuoto sutikimo, daugiausia moterys |
Etiniai klausimai ir kritika
Lobotomija kelia daug etinių klausimų. Ar gydytojai turi teisę pažeisti žmogaus smegenis tokiu būdu, kuris gali nepataisomai pakeisti jo asmenybę? Ar pacientai galėjo duoti Informuotas sutikimas procedūrai, žinodami apie galimas pasekmes? Neįmanoma sužinoti, kiek lobotomijų, jei iš viso buvo, buvo tikrai sėkmingos gydant pacientų psichikos sveikatos sutrikimus, nes gydytojai abejotinai apibrėžė, kaip atrodo „sėkmė“.
„Psichiatrijos rezultatai buvo - ir dažnai vis dar yra - vertinami pagal pacientų reintegraciją ir funkcionavimą visuomenėje“, - sakė M.Razas. Pavyzdžiui, amerikiečių neurologas, JAV įdiegęs ir išpopuliarinęs lobotomiją, savo procedūrų sėkmę iš dalies grindė pacientų socialiniu prisitaikymu po operacijos, o ne jų psichikos būkle. Be to, buvo teigiama, kad populiarioji spauda skelbė straipsnius, kuriuose vadinamosios sėkmingos procedūros buvo sensacingai aprašomos. Tuo tarpu mokslinėje literatūroje dažniausiai trūko kritinės analizės ir objektyvių dokumentų apie įvairias pacientų reakcijas į lobotomiją.
Nuosmukis: vaistų era ir lobotomijos pabaiga
Lobotomijos populiarumas smuko šeštajame dešimtmetyje, kai pradėjo vis labiau aiškėti jos nepageidaujamas šalutinis poveikis. Šeštojo dešimtmečio viduryje mokslininkai jau buvo sukūrę psichoterapinius vaistus, tokius kaip antipsichozinis chlorpromazinas, kurie buvo daug veiksmingesni ir saugesni gydant psichikos sutrikimus nei lobotomija. Tik atradus pirmąjį antipsichozinį vaistą - chlorpromaziną - lobotomijų naudojimas ėmė nykti. Iki 1954 m. JAV apie 2 mln. pacientų jau buvo gavę chlorpromaziną, pradėjusį medikamentų kaip psichiatrinio gydymo erą.
Šiandien lobotomija atliekama labai retai, o jei kada ir pasitelkiama, tai pati procedūra jau yra „daug elegantiškesnė“, - sako medicinos istorikas ir Niujorko universiteto medicinos centro profesorius Barronas Lerneris. „Niekas šiais laikais nebesimakaluoja smegenyse su ledo kirtikliu“, - teigia jis. Šiais laikais psichikos ligos pirmiausia gydomos vaistais ir psichoterapija.
Teisinis ir tarptautinis statusas
1950 m. ši praktika buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje, vėliau sekė Vokietija ir Japonija. Prancūzijoje lobotomijos buvo atliekamos mažiausiai iki 1986 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose lobotomija nebuvo uždrausta, tačiau aštuntajame dešimtmetyje ji buvo nutraukta. Daugelyje pasaulio šalių lobotomija buvo pripažinta barbarišku metodu, pražudžiusiu tūkstančius žmonių (tikslaus skaičiaus sužinoti neįmanoma).
Alternatyvūs ir istoriškai susiję metodai
Alternatyvūs gydymo metodai: Insulino koma: Pacientams buvo suleidžiamos didelės insulino dozės, sukeliančios komą. Šis metodas buvo taikomas 20 a. viduryje, tačiau vėliau buvo atsisakyta dėl didelio mirtingumo ir šalutinių poveikių. Trepanacija: Tai senovinis metodas, kurio metu kaukolėje buvo gręžiama skylė. Buvo tikima, kad tai padeda išvaryti demonus arba sumažinti spaudimą smegenyse. Sukimosi terapija: Pacientai buvo greitai sukami aplink savo ašį, tikintis, kad tai sumažins kraujo spaudimą smegenyse ir padės pasveikti. Vandens procedūros: Pacientams buvo skiriamos sekinančios karštos vonios arba stimuliuojančios srovės.
Lobotomija šiandien ir psichiatrijos raidos pamokos
Nors lobotomija beveik išnyko iš psichiatrijos praktikos, ji paliko gilų pėdsaką medicinos istorijoje. Lobotomijos istorija primena mums apie tai, kaip svarbu kritiškai vertinti naujus gydymo metodus, atsižvelgti į galimas pasekmes ir gerbti paciento teises bei autonomiją. Šiandien psichiatrija turi daug saugesnių ir veiksmingesnių gydymo būdų, tokių kaip psichoterapija, vaistai ir elektrokonvulsinė terapija. Šie metodai yra pagrįsti moksliniais tyrimais ir taikomi atsižvelgiant į individualius paciento poreikius.
Šiandien lobotomija atliekama labai retai, o jei kada ir pasitelkiama, tai pati procedūra jau yra „daug elegantiškesnė“, - sako medicinos istorikas ir Niujorko universiteto medicinos centro profesorius Barronas Lerneris. Ar lobotomijos vis dar atliekamos šiandien? Šiandien lobotomija atliekama labai retai, o jei kada ir pasitelkiama, tai pati procedūra jau yra „daug elegantiškesnė“, - sako medicinos istorikas ir Niujorko universiteto medicinos centro profesorius Barronas Lerneris.
Psichiatrijos raida Lietuvoje
Lietuvoje psichiatrijos pradininkas buvo S. L. Bizijas, 1772 parašęs veikalą Atsakymas bičiuliui filosofui dėl melancholijos, manijos ir kaltūno. Vilniaus universitete psichiatrijos paskaitas 1800 pradėjo skaityti D. O’Connoras. Vėliau universitete psichiatriją dėstė J. Frankas, V. Herberskis, F. Rimkevičius, A. Abichtas. Psichikos patologijos problemas nagrinėjo A. Sniadeckis veikale Organinių būtybių teorija. J. Franko knygoje Praktiški medicinos patarimai aprašytos to laikotarpio dažnesnės psichikos ligos. Ši knyga laikoma pirmuoju Lietuvoje psichiatrijos vadovėliu. 20 a. viduryje sparčią psichiatrijos plėtotę lėmė psichologijos, neurofiziologijos, genetikos, imunologijos laimėjimai, susikūrė kognityvinės elgesio teorijos mokykla.
Pasakojimai ir atmintis
Giliai Londono „Wellcome Collection“ (medicininių keistenybių lobyno) archyvuose guli maža balta kartotinė dėžutė. Jos viduje yra du medicininiai įtaisai. Jie paprasti. Kiekvienas yra sudarytas iš aštuonių centimetrų ilgio plieninio smaigalio, pritvirtinto prie medinės rankenėlės. Šie smaigai kadaise buvo psichiatrijos mokslo pažangos ženklas. Tai buvo įrankiai, naudojami atliekant lobotomiją, kuri dar buvo vadinama leukotomija. Buvo manoma, kad tai yra stebuklingas vaistas nuo įvairių psichinių ligų.
„Lobotomijas pakeitė veiksmingų psichiatrinių vaistų atsiradimas, kurie leido kontroliuoti sunkių pacientų elgesį ir drastiškas lobotomijos žingsnis tapo nereikalingas“, - sakė M.Razas. Nors kai kurios lobotomijos vis dar buvo atliekamos visame pasaulyje (nors ir daug rečiau) iki pat XX a. septintojo dešimtmečio, M.Razas sakė, kad šeštasis dešimtmetis iš esmės buvo lobotomijos eros pabaiga.
Santraukinė duomenų apžvalga
- Lobotomija buvo taikoma gydant šizofreniją, depresiją, nerimą ir nenumaldomą skausmą.
- Nedidelei daliai pacientų būklė pagerėjo, trečdaliui nepakito, o trečdaliui - pakenkė.
- Šalutiniai reiškiniai: apatija, emocinis bukumas, iniciatyvos stoka, epilepsija, infekcijos, mirtis.
- Nuosmukį lėmė antipsichozinių vaistų (chlorpromazino) atsiradimas šeštajame dešimtmetyje.
Šiandien psichikos ligos pirmiausia gydomos vaistais ir psichoterapija. „Niekas šiais laikais nebesimakaluoja smegenyse su ledo kirtikliu“, - teigia jis.
Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi.