Seksualinė prievarta prieš vaikus kelia susirūpinimą visam pasauliui. Realų seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimą labai sunku įvertinti. Mažamečiai ar pažeidžiami vaikai kartais neturi pakankamų komunikacinių įgūdžių papasakoti apie įvykusią prievartą arba gali nesuprasti, kas įvyko, pavyzdžiui, ar jo atžvilgiu atlikti veiksmai buvo netinkami. Kartais vaikystėje patirtą prievartą suaugusieji stengiasi pamiršti arba slepia, stengiasi tiesiog išstumti, tarsi tai nebuvo įvykę.
Pasaulio sveikatos organizacija seksualinę vaiko prievartą apibrėžia kaip bet kokį vaiko įtraukimą į seksualinę veiklą, kurios tas vaikas iki galo nesuvokia / nesupranta, negali duoti sąmoningo sutikimo, nėra pasiruošęs pagal savo kognityvinės raidos lygį ir / ar kuri pažeidžia įstatymus bei visuomenės socialines normas. Seksualinė prievarta prieš vaikus apima ne tik fizinį kontaktą, bet ir seksualinių žinučių siuntinėjimą, pornografinio turinio rodymą, kalbėjimą apie seksualinius santykius ir pan.
Mokslininkai išskiria kertinius seksualinę vaikų prievartą apimančius kriterijus: prievartą patyręs asmuo yra vaikas, nėra abipusio sutarimo, padaryti veiksmai yra seksualinio pobūdžio ir įtraukia prievartą (Mathews & Collin-Vezina, 2019). Svarbu pastebėti, kad seksualinę prievartą vaikai gali patirti ne tik iš suaugusių, bet ir iš savo bendraamžių.
Vaikų seksualinės prievartos fenomenas Lietuvos visuomenės dėmesio sulaukė tik 1996 m. Sovietų Sąjungos laikais oficiali statistika apie anksčiau minėtą prievartą patyrusius vaikus nebuvo renkama. 2000 m. į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą buvo įtraukti nusikaltimai, kurie apėmė ir teisės pažeidimus, susijusius su seksualine vaikų prievarta.
Tačiau net ir šiuo metu, remiantis Lietuvos statistikos departamento rodikliais, 2020 m. Lietuvoje buvo užfiksuoti tik 50 nusikaltimų, susijusių su artimoje aplinkoje patirta seksualine prievarta, o 2021 m. - tik 47. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gauti rezultatai parodė, kad 15,9 proc. dalyvių vaikystėje patyrė seksualinę prievartą. Tarp moterų šių atvejų buvo daugiau nei tarp vyrų (atitinkamai 18,5 % ir 13,5 %).
Taip pat skaitykite: BSI pokyčiai Lietuvoje
Seksualinė kalba arba seksualinių dalykų rašymas apie asmenį buvo labiausiai paplitusi seksualinės prievartos forma. Tuo tarpu nukentėjusių, kurie pranešė apie fizinę prievartą, įtraukiančią lytinius santykius, skaičius buvo palyginti mažas. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad dažniausiai smurtautojas buvo kitas jaunuolis. Tyrimo išvados patvirtino ankstesnių mokslinių studijų rezultatus, kad ne tik suaugusieji, bet ir vaikų bendraamžiai yra svarbi seksualinių smurtautojų dalis.
Patirtos seksualinės prievartos fizinės pasekmės su laiku gali visiškai išnykti, tačiau psichologinės traumos vaiko psichikos sveikatai dažnai gali būti ypač sunkios ir išlikti suaugus.
Seksualinė prievarta nėra tik lytinio akto atlikimas su vaiku
Seksualinė prievarta nėra tik lytinio akto atlikimas su vaiku ar mėginimas išprievartauti, kaip dažnai suprantama. Tai ir vaiko lytinių organų lietimas, dirginimas ar vaiko vertimas liesti suaugusiojo arba kito bendraamžio lytinius organus; lytinių organų demonstravimas; atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo/jos susidomėjimą; leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus, pornografinius žurnalus; vaiko įtraukimas į prostituciją ar išnaudojimas pornografijos tikslais (5).
Iš žiniasklaidoje pateikiamų faktų gali susidaryti įspūdis, kad dauguma prievartautojų - vaikui svetimi žmonės. Iš tikrųjų žymiai didesnė tikimybė, kad vaiką išnaudos giminės ar pažįstami asmenys, neretai tai būna kas nors iš šeimos narių (pvz., vyresnis brolis, patėvis, dėdė) ar kitas asmuo, kuriuo vaikas pasitiki (šeimos draugas, tėvo kolega, kaimynas, auklėtojas, treneris ir t.t.) (5).
Užregistruojama vis daugiau vaikų seksualinės prievartos atvejų. 2004 m. nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamos veiklos nukentėjo 217 vaikų - tai 16 vaikų daugiau nei 2003 m. Bet dažnai tai vadinama tik „aisbergo viršūne“. Tai reiškia, kad dauguma atvejų lieka oficialiai neatskleisti.
Taip pat skaitykite: IV ir motinystės išmoka Lietuvoje
Vaiko raidos centro (2004 m.) pristatytame tyrime atskleista, kad seksualinę prievartą patyrė 21 proc. berniukų ir 40 proc. mergaičių (5).
Kaip atpažinti seksualinę prievartą patyrusį vaiką?
Dar gana dažnai klaidingai manoma, kad jeigu vaikas patyrė seksualinę prievartą, tai būtinai turi būti tam tikri fiziniai požymiai ant jo lytinių organų. Jau aptariant seksualinio vaikų išnaudojimo definiciją buvo pažymėta, kad šis santykis gali būti tiek sąlytinis, tiek ir nesąlytinis. Jeigu prievartautojo ir aukos fizinis sąlytis ir įvyko, jis dažniausiai apima tokius veiksmus kaip oralinis seksas ar masturbacija, daugeliu atvejų prievartautojai nenaudoja įsiskverbimo (1, 6), po kurio galėtų likti tam tikrų požymių ant vaiko lytinių organų (7).
Negalima daryti išvadų apie seksualinį išnaudojimą tik iš vieno požymio, reikia atsižvelgti į keletą veiksnių: vaiko išsivystymo lygį, jausmus (baimę, kaltę, gėdą), santykius su suaugusiais žmonėmis ir bendraamžiais, gyvenimo įvykius, gyvenimo sąlygas, elgesio pokyčius.
Jeigu patirta seksualinė prievarta buvo be įsiskverbimo, dažnai nelieka jokių žymių ant aukos kūno, o jei ir lieka, jos greitai išnyksta. Todėl visada pagrindiniai požymiai, pagal kurios galima nustatyti, ar vaikas patyrė seksualinę prievartą, yra jo elgesio ir nuotaikos pokyčiai, pakitęs santykis su aplinka ir paties vaiko pasakojimas apie patirtą prievartą.
Neseksualiniai prievartos požymiai
Neseksualiniai prievartos požymiai yra tie, kurie nebūtinai reiškia, kad vaikas yra seksualiai išnaudojamas, jis tokiu būdu gali reaguoti į stresą. Šiuos požymius santykinai galima suskirstyti į fizinius, psichologinius ir elgesio.
Taip pat skaitykite: Užsienio stažas ir pensija
Fiziniai požymiai tik nedaugelyje bylų tampa įkalčiais. Šie požymiai gali būti supainiojami su kitomis ligomis ar sveikatos pablogėjimo būklėmis:
- Smurto žymės ant kūno, įvairios traumos (patinimas, kraujavimas, mėlynės)
- Pasikartojantys fiziniai nusiskundimai be aiškaus somatinio pagrindo: skausmai pilvo apačioje, nuolatinis gerklės skausmas, pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas
- Nusiskundimai skausmu ir niežėjimu genitalijų srityje
- Vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sunkumai
Psichologiniai seksualinės prievartos požymiai:
- Baimingumas. Atsiranda įkyri baimė, padidėja bendras dirglumas. Suintensyvėja ar atsiranda nauja baimė - tamsos, pasilikti vienam, nepažįstamų žmonių ir pan.
- Nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Prievarta dažnai patiriama iš artimų ar pažįstamų žmonių, todėl auka pradeda jais nepasitikėti, šis nepasitikėjimas išplinta kitų žmonių atžvilgiu.
- Nepasitikėjimas savimi. Esant ilgalaikei prievartai, vaikas pradeda savęs nevertinti, laikyti blogu, nevykusiu, niekam nereikalingu.
- Pablogėjusi nuotaika, depresija, nerimas ir bandymai nusižudyti, save žaloti.
- Kaltės prisiėmimas už tai, kas įvyko. Vaikai dažnai kaltina save dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti prievartos, pasakyti “ne”, kai juos pradėjo liesti, nesikvietė pagalbos.
- Jausmų sumaištis, kai vaikas jaučia ne tik kaltę ar baimę, bet ir pyksta(tiek ant prievartautojo, tiek ant savęs, kad nesugebėjo apsiginti), jam yra gėda, kad su juo taip atsitiko, jaučiasi kitoks negu visi vaikai, jam gali atrodyti, kad „visi tik į jį ir žiūri”.
- Netikėti jausmų, susijusių su konkrečiu žmogumi ar vieta, pokyčiai. Pvz., vaikas gali pradėti kartoti „Aš nekenčiu dėdės Jono”, nors anksčiau mielai su juo būdavo.
- Staigus išsiblaškymas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio.
- Blogi santykiai su bendraamžiais, prasta savitvarda.
Patyrus seksualinę prievartą, pakinta elgesys:
- Elgesio pasikeitimai. Protestas, ypač agresyvus ir destruktyvus elgesys. Arba atvirkščiai - perdėtas nuolankumas, pataikūniškas elgesys.
- Regresas ar tariamas brandumas: elgesys tampa toks, koks būdingas jaunesniems vaikams (šlapimo nelaikymas, piršto čiulpimas). Arba atvirkščiai - elgiamasi itin brandžiai.
- Įkyrus, nuolatinis melavimas.
- Gyvenimas svajonėmis. Vaikai labai daug fantazuoja, kartais negali atskirti fantazijų nuo realybės, turi įsivaizduojamus draugus.
- Prasčiau sekasi mokykloje. Blogėja pažymiai, vaikas negali susikaupti, atrodo lyg užsisvajojęs.
- Nenoras persirengti kitiems matant, pvz., prieš fizinio lavinimo pamokas mokykloje, savo kūno gėdijimasis, susidrovėjimas, kai kas nors paliečia.
- Apetito sutrikimai. Auka netenka apetito, mažiau valgo, paaugliai (dažniau mergaitės) gali atsisakyti valgyti iki visiško išsekimo.
- Miego sutrikimai: sunkiai užmiega, sapnuoja košmarus, per miegus kalba, blaškosi.
- Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis.
Atminkite, kad nė vienas iš čia išvardytų požymių nėra toks, kurį pastebėjus galima sakyti, kad vaikas tikrai patyrė seksualinę prievartą. Tai gali reikšti, kad vaikas tiesiog turi problemų arba jam reikia dėmesio, pagalbos. Suplėšyti, dėmėti ar krauju sutepti apatiniai drabužiai turėtų kelti didelį nerimą, kad vaikas patyrė prievartą. Bet ir tai dar nebūna šimtaprocentinis įrodymas. Tik esant požymių grupei galima įtarti, kad vaikas yra ar buvo seksualiai išnaudojamas (5).
Seksualinės Prievartos Prieš Vaiką Pasekmės
Klaidinga manyti, kad seksualinio vaikų išnaudojimo pasekmės yra trumpalaikės ir praeina savaime arba su jomis galima susitvarkyti patiems, apie vaiko patirtį niekam nepranešant. Neigiamos vaikystėje patirto seksualinio išnaudojimo pasekmės dažnai trunka per visą aukos gyvenimą, didžiąja dalimi todėl, kad vaikystėje prievarta nebuvo atskleista ar nebuvo imtasi atitinkamų priemonių problemai spręsti, vaiko patirtis buvo nuvertinta, ja nebuvo patikėta ar jis pats imtas kaltinti (7, 9).
Vaikystėje patirta seksualinė prievarta gali būti daugelio vėlesnių problemų priežastis. Buvo pasiūlyta ilgalaikes pasekmes sugrupuoti pagal keturis traumą lemiančius veiksnius: trauminę seksualizaciją, stigmatizaciją, išdavystę ir bejėgiškumą (7, 10).
Trauminė seksualizacija
Trauminė seksualizacija - tai procesas, atsiradęs po patirtos seksualinės prievartos, jo metu vaiko seksualumas (jausmai ir nuostatos) formuojasi jo raidos periodui nebūdingu, disfunkciniu būdu (7, 10). Pagrindinės trauminės seksualizacijos pasekmės aukoms: nepasitenkinimas seksualiniu gyvenimu suaugus, seksualinis nejautrumas, negebėjimas atsipalaiduoti, sunkumai patiriant orgazmą (10), susilaikymas nuo lytinių santykių (dėl nepasitikėjimo savimi ar neigiamos ankstyvosios seksualinės patirties vaizdinių bei jausmų) (7, 12), kompulsyvus seksualinis elgesys (7, 11): naudojama seksualinė prievarta prieš kitus (dažniausiai pasireiškia vyrams) (7, 12), patiriama seksualinė prievarta (įprastai moterims) (13), kitos seksualinės disfunkcijos.
Stigmatizacija
Stigmatizacija - tai negatyvios reikšmės (blogumo, gėdingumo, kaltumo ir pan.) suteikimas vaiko seksualinės prievartos patirčiai ir tos reikšmės įtraukimas į vaiko kuriamą savo įvaizdį (10). Stigmatizacija lemia vėlesnį blogą savęs vertinimą (14), išgyvenamus chroniškus gėdos bei kaltės jausmus (12), įsitraukimą į kriminalinę veiklą, piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais, savidestrukcinį elgesį, suicidinius bandymus (15) ir kitas problemas.
Stigma atskiria vaiką nuo bendraamžių, neleidžia patirti priklausomybės jausmo ir visam gyvenimui atitolina jį nuo kitų žmonių (12). Toks skirtingumo jausmas dažnai grindžiamas aukos (klaidingu) įsitikinimu, kad daugiau niekas neturi tokios seksualinės prievartos patirties ir kad kiti žmonės, sužinoję apie šią patirtį, būtinai jį atstumtų (10). Skirtingumo jausmas dažnai veda prie žemo savęs vertinimo ir chroniškos izoliacijos (12).
Išdavystė
Išdavystė - tai vaiko supratimas, kad kažkas, nuo ko jis gyvybiškai priklausomas, padarė žalą (10). Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, gali pasijusti išduoti ne tik tvirkintojo, bet ir šeimos nario, kuris nenaudojo prievartos, tačiau negalėjo ar nenorėjo apsaugoti vaiko nuo jos, netikėjo jo atskleista prievarta ar netinkamai į ją reagavo (10). Toks išdavystės išgyvenimas gali lemti daugelį problemų suaugusio žmogaus gyvenime.
Bejėgiškumas
Bejėgiškumas - tai procesas, kurio metu pažeidžiama vaiko valia, norai ir veiklumo jausmas; iš vaiko tarsi atimamos bet kokios galios (10).
7 būdai apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos | AAP
1 lentelė. Seksualinės prievartos požymiai
| Požymiai | Apibūdinimas |
|---|---|
| Fiziniai | Smurto žymės, traumos, skausmai pilvo apačioje, niežėjimas genitalijų srityje, koordinacijos sunkumai |
| Psichologiniai | Baimingumas, nepasitikėjimas, depresija, kaltės jausmas, jausmų sumaištis, dėmesio sutrikimai |
| Elgesio | Agresyvus elgesys, regresas, melavimas, gyvenimas svajonėmis, mokymosi sunkumai, apetito sutrikimai, miego sutrikimai, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis |
