Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti.“ Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas sąveikauja su daugelio socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis.
Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą. Cholostova teigia, kad „socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje“ (Cholostova). Profesine veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį. Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo.
- Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialiniai darbuotojai metais metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
- Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas.
- Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Socialinio darbo profesija Lietuvoje sukasi aplink profesionalų pasirengimą, universalias kompetencijas ir sisteminį požiūrį į pagalbą. Socialinio darbo profesinį rengimą Lietuvoje užtikrina aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimi socialiniai darbuotojai įgyja teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Tačiau universitetai ne visada pateikia visų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių trūksta, todėl profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Žinote, kas sieja visus būsimus ir esamus socialinius darbuotojus? Studijos Šiaulių valstybinėje kolegijoje gali būti derinamos su darbu - tiek studijuojant nuolatine, tiek ištęstine formomis. Absolventai gali siekti studijų rezultatų įskaitymo, jei ketina studijuoti pagal universitetines pirmosios pakopos studijų programas. Nuolatinės studijos - 3 m.
Svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus, teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tų žmogaus gyvenamųjų sričių, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. turėti teorinių žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe. Socialinio darbo praktika vystosi per istorinius laikotarpius: iki 1920 m. buvo akcentuojama mokslinė filantropija ir aplinkos tyrimai, o vėliau vadovavosi vertybėmis, prasme kaip individualia patirtimi. Po 1975 m. toliau nagrinėjama bendrosios praktikos konceptualizacija. Taip pat pastebima dominuojanti specializacija ir tarptautinės praktikos įtaka, kuri praturtina kultūrinių ir etinių kontekstų supratimą.
Taip pat skaitykite: išsamus socialinių paslaugų rūšių aprašymas
Socialiniu darbuotoju laikomos trys pagrindinės ryšio su klientu ir pagalba elementai: įvertinimas, santykiai ir procesas, taip pat intervencija. Socialinis darbuotojas turi įgyti profesinę kvalifikaciją pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) ir vadovautis Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodekse (1998) bei etikos normose ir principuose (1994).
Socialiniai darbuotojai privalo nuolat tobulinti savo įgūdžius - skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus - dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje. Bendradarbiavimas socialiniame darbe yra esminis veiksnys: vienos veiklos sėkmė dažnai priklauso nuo koordinacijos tarp skirtingų institucijų ir organizacijų bei bendro tikslų siekimo.
Bendradarbiavimas Lietuvoje išreiškiamas Socialinių paslaugų įstatyme (2006) kaip vienas iš principų - bendradarbiavimas tarp žmogaus, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybių ir valstybės institucijų. Koalicija yra dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas bendroms veikloms. Nebendradarbiaujanti ar nepajėgi bendradarbiauti organizacija tampa uždara ir sunkiai įgyvendina vieną iš socialinės pagalbos tikslų - integruoti klientus į visuomenę. Socialinio darbo praktikas iš prigimties grindžia informacijos ir patirties mainais paremtas bendradarbiavimas, kuris leidžia pasiekti geresnių rezultatų įvairiose institucijose ir bendruomenėse.
Socialinis darbas
Kompetencija socialiniam darbui suprantama kaip gebėjimas atlikti konkrečias profesinės veiklos funkcijas. Socialinio darbo kompetencijos schemos daugiausia dėmesio skiria žinioms, vertybėms ir įgūdžiams, jų taikymui praktikoje ir ryšiui su etikos kodeksais. Kieran O'Hagan (1997) teikia kompetencijos schemą, kurioje esminis dėmesys skiriamas žinioms, vertybėms ir įgūdžiams, kurie sudaro esmę ir reikšmę. Efektyvūs bendravimo įgūdžiai darbo vietoje yra būtini siekiant teikti kokybišką pagalbą ir kurti pasitikėjimą tarp klientų ir specialistų.
Socialiniai darbo metodai apima įvairias veiklos kryptis: ekonominius, juridinius, politinius, socialinius-psichologinius, medicininius-socialinius, administracinius, vadybinius ir ergoninius metodus. Socialinis darbas kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas yra svarbi praktikos kryptis, kuri remiasi sistemine teorija, etikos kodeksais ir praktikos vertybiniais pagrindais. Praktika grindžiama ne tik žiniomis, bet ir jų taikymu sprendžiant problemas, vertinant žmogaus situaciją ir planuojant intervencijas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukuria pokytį: nustato socialinio funkcionavimo problemas ir poreikius, pritaiko žinias, profesines vertybes ir kūrybiškumą, daro įtaką santykiams ir siekia, kad pokytis tenkintų visų šalių poreikius. Rezultatas gali būti naujų santykių formavimas ir esamų pokyčiai.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos apima diagnostinę, konsultavimo, informavimo, organizacinę, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos ir profesinės veiklos tobulinimo funkcijas. Šios funkcijos įvyniojamos į tarpininkavimo ir bendradarbiavimo procesus su klientais ir institucijomis, siekiant teikti kokybišką socialinę pagalbą.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe yra neatskiriamas nuo efektyvios pagalbos plano įgyvendinimo. Jis apima koordinaciją tarp institucijų, organizacijų ir socialinių grupių, siekiant užtikrinti pastebimus pokyčius ir išvengti paslaugų dubliavimo. Stiprėjanti bendradarbiavimo ir kontaktų palaikymo vertė pasireiškia per geresnį sprendimų priėmimą, atsakomybės pasidalijimą ir galutinį klientų poreikių patenkinimą.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
tags: #akurat #socialinis #darbas