Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis ir socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė.
Ponia Augiene, galbūt galėtumėte papasakoti apie apsaugos nuo smurto įstatymo projektą, kurį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra pateikusi? Kokie pagrindiniai pakeitimai ten planuojami ir ar jie kažkaip galėtų padėti tokiose žiauriose situacijose?
V. Augienė: Taip, iš tiesų smurto artimoje aplinkoje įstatymo naujas projektas yra pakeliui į rudens sesiją, šiuo metu jis yra intensyviai derinamas tarpusavyje, nes norime būti tikri, kad įtvirtinimai įstatyminėje bazėje, reglamentuose pradėtų veikti ir praktikoje, ir mes iš tikrųjų turėtume gerėjančias tendencijas.
Aišku, žongliruoti tais skaičiais viena vertus ir baugina, kita vertus rodo tam tikrą mūsų padėtį.
Pagalbos besikreipiančių aukų arba tų vyrų ir moterų, kurie nepripažinti aukomis, bet vis tiek yra nukentėję, skaičius ne taip ženkliai auga ir tie dalykai reikalavo naujo požiūrio ir naujų pakeitimų įstatyme, kad situacija kistų ir gerėtų.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Dar 2013 metais, pradėjus teikti pagalbą smurto aukoms, turėjome apie 5 tūkstančius, dabar turime apie 12 tūkstančių - kas yra gera tendencija, tačiau žiūrint nuo bendro skaičiaus pranešimų ir smurtinių atvejų, į kuriuos policija reaguoja, tai vis dar yra nedideli skaičiai.
Augimas rodo, kad žmonės vis labiau pasitiki ir tikisi gauti realią pagalbą ir būti apsaugoti, tačiau dar nepakankamai pirminėse pranešimų stadijose, arba kai yra pirmieji signalai, sureaguojame ir dėl tos priežasties įstatyme yra išsikelta visa eilė uždavinių, kuriuos norime įgyvendinti ir tą pagalbos mechanizmą sustiprinti, įtvirtinti naują prevencinę priemonę - apsaugos nuo smurto orderį.
Pone Akelaiti, gal galėtumėte papasakoti kaip praktiškai galėtų veikti apsaugos nuo smurto orderis? Tarkime, kad policija gauna pranešimą, mato, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti nėra surinkta pakankamai duomenų, kas vyksta po to?
M. Akelaitis: Virš 10 tūkst. aukų, kurioms yra teikiama pagalba specializuotuose kompleksinės pagalbos centruose, tai yra tie atvejai, kuomet dėl smurto artimoje aplinkoje buvo pradėtas kažkoks tyrimas pagal baudžiamojo proceso normas.
Iš esmės, mes daugiausia kalbame apie ikiteisminius tyrimus ir tuomet jau įsijungia pagalbos aukoms mechanizmas.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Kita labai didelė dalis pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje pagal tas aplinkybes, kurios yra įvykio vietoje, ką nurodo auka, ką nustato policijos pareigūnai įvykio vietoje, jie likdavo tokiais kaip patikrintais įvertinus informaciją ir nepriimami sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Čia reikėtų pastebėti, kad visą įstatymo galiojimo dešimtmetį buvo einama tuo keliu, jog įsivaizduojama, kad kiekvienu atveju dėl galimo smurto artimoje aplinkoje turėtų būti pradedami ikiteisminiai tyrimai ir preziumuojama, kad kiekvienas atvejis turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
Bet tiek prokuratūros, tiek teismų praktika labai aiškiai susiformavo ir būtent įvykio vietoje pareigūnai jau mato, kad tas įvykis tikrai netaps ikiteisminiu tyrimu arba tas ikiteisminis tyrimas net ir pradėtas bus nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties.
Būtent toje didžiulėje masėje įvykių, kuomet nepradedamas ikiteisminis tyrimas, tačiau yra tam tikros smurto rizikos pasireiškimo tikimybė, akivaizdžiai matosi socialinė įtampa ar jau anksčiau yra buvę panašių pranešimų, tokiu atveju policijos pareigūnai turės teisę įteikti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį tam asmeniui, kuris kelia grėsmę <...> ir tokiu būdu tą asmenį pašalinti trumpam laikui iš tos aplinkos, kad grėsmę patirianti pusė - moteris ar vyras, nesvarbu - turėtų laiko susisiekti su specializuotu kompleksinės pagalbos centru, įsivertinti savo aplinkybes, priimti sprendimus, ką būtų galima padaryti vardan to, kad ji jaustųsi saugiau ir tokiu būdu išvengtume realaus, tikro smurto.
Smurto artimoje aplinkoje schema
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Kokie galėtų būti tie požymiai, tos aplinkybės, kai ikiteisminiam tyrimui duomenų nepakanka, bet grėsmė yra jaučiama?
M. Akelaitis: Nėra labai didelė paslaptis, kad sudėtingiausiai nustatomos smurto formos kaip psichologinis ar ekonominis smurtas, jos yra vertinamos kaip užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę.
Kai kada praktikoje susiduriama su tokiais atvejais, kai silpnesnioji pusė sako, kad jis mane nuolat keikia, žemina, reikalauja daryti viena arba kažko nedaryti ir tai nepasireiškia nei fiziniu kontaktu, nei seksualine prievarta, nei aiškiai pamatuojamais kriterijais, o tai tiesiog dažniausiai patenka į persekiojimo ar terorizavimo kategoriją.
Tačiau baudžiamajame kodekse atsakomybė numatyta tik už sistemingą veikimą.
Jeigu tai yra vienkartinis veiksmas arba labai plačiais laiko intervalais ir po to nėra jokių duomenų, kad tai vyktų, tai turbūt dažniausiai tokie atvejai ir būna rizikingiausi.
Ne paslaptis, jog dažnai tas grėsmę keliantis asmuo būna apsvaigęs, gali būti agresyvus net ir dėl kažkokių sveikatos problemų.
Būtent tokiais atvejais, kai nesimato akivaizdaus terorizavimo arba žmogaus persekiojimo, atsižvelgiant į pakartotinumą, į anksčiau buvusius iškvietimus, į apsvaigimą, į dar kažkokias papildomas rizikas, policijos pareigūnas įvertins ir pagal projektą turės teisę paskirti apsaugos orderį.
Moterų žmogaus teisės Lietuvoje - pasiektos pergalės ir ateities iššūkiai 3d.
Praėjusiais metais iš visų registruotų smurto atvejų artimoje aplinkoje 82 proc. nukentėjusiųjų buvo moterys.
M.Akelaičio teigimu, policijos pareigūnai yra įpareigoti vykdyti apskritai visų nusikaltimų prevenciją, todėl tai daroma ir smurto artimoje aplinkoje atveju, policija skiria didelį dėmesį, kad smurtautojams būtų skirta pelnyta atsakomybė už jų veiksmus.
Jis taip pat pridūrė, jog kaimiškose savivaldybėse smurto atvejų būna apie 60 proc., miestuose - apie 40 proc.
Smurto atvejų kreivė Lietuvoje kasmet kyla.
Ar tai dėl to, kad daugiau aukų pasiryžta pranešti policijai apie smurtautojo veiksmus?
M.Akelaitis įsitikinęs, kad būtent taip.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad vis dar yra daug pasikartojančio smurto atvejų - tai yra problema.
M.Akelaitis įsitikinęs, kad Stambulo konvencija policijos darbo labai nepakeistų: jo teigimu, smurto nusikaltimai ir šiandien pareigūnams yra aukščiausias prioritetas.
„Nematome jokių esminių pokyčių ikiteisminio tyrimo procese, kriminaliniame tyrime, kas pasikeistų po konvencijos priėmimo.
Didysis virsmas įvyko 2012-aisiais įsigaliojus Smurto artimoje aplinkoje įstatymui, o Stambulo konvencija revoliucijos nesukeltų“, - kalbėjo M.Akelaitis.
Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė Dalia Leinartė švelniai paprieštaravo pareigūnui, teigdama, jog Smurto artimoje aplinkoje įstatymas yra geras, tačiau pernelyg neutralus lyties požiūriu, t. y. neatkreipiama pakankamai dėmesio į faktą, jog vis dėlto dauguma nukentėjusiųjų yra moterys.
Pavyzdžiui, Lietuvoje veikia vos 1 pensionas, galintis priimti iš namų dėl smurto išėjusią moterį.
„Kuo Stambulo konvencija skiriasi nuo kitų, iki šiol priimtų teisės aktų?
Pirmiausia ji teigia, jog smurtas prieš moteris yra žmogaus teisių pažeidimas ir diskriminacija.
Tai - praktinis dokumentas policijos pareigūnams, parlamentarams, priimantiems įstatymus, nes kiekvienas jo straipsnis yra praktinis vadovas, suteikiantis labai konkrečias žinias ir praktines nuorodas, kovai su smurtu“, - sakė D.Leinartė.
Ji paaiškino ir tiek ginčų sukėlusią „socialinės lyties“ sąvoką.
„Stambulo konvencija jokios revoliucijos nepadarė - ši sąvoka jau kelis dešimtmečius naudojama tarptautiniuose dokumentuose.
Pagal ją lytis - tai kultūrinių normų ir stereotipų junginys, kuris apibrėžia vyrų ir moterų elgesį.
Lietuva nėra išsišokėlė - globaliai egzistuoja judėjimas prieš „gender“ ideologiją.
Bet, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje tas judėjimas siekia 100 proc. uždrausti legalius abortus.
Ten niekas net negalvoja apie seksualines mažumas.
„Gender“ siejimas su seksualinėmis mažumomis yra Rytų Europos požymis.
Seksualinių mažumų klausimas dabar yra tiesiog dirbtinai keliamas“, - sakė D.Leinartė ir pridūrė, kad didžiulėje konferencijoje girdėjo Rusijos Dūmos atstovę sakant, jog ir Rusija turėtų ratifikuoti Stambulo konvenciją.
Seimo Europos reikalų komiteto narys Mindaugas Puidokas išdėstė, kodėl dalis Seimo narių taip priešinasi šiai konvencijai.
„Mes turėtume į nacionalinį teisyną perkelti pažangias tarptautinių dokumentų nuostatas dėl smurto prieš moteris.
Ir dalis Stambulo konvencijos nuostatų jau yra perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę.
Tačiau Seimo nariams nerimą kelia šios konvencijos dvilypumas: joje kalbama apie socialiai sukonstruotą, o ne biologinę lytį.
Jei kalbame apie smurtą prieš moteris, tai konvencijoje ir turėtų būti tik smurtas prieš moteris“, - sakė M.Puidokas.
Jis citavo konvencijos punktus, kuriuose nurodoma, jog šalis, ratifikavusi konvenciją, negali diskriminuoti dėl „socialinės lyties, lytinės orientacijos, šeimyninės padėties ir lyties tapatybės“.